Mano močiutė turėjo posakį – „šypsosi, kaip katinas į miltus šikdamas“. Nes katės yra nemalonūs, bjaurūs padarai. Vaizduoja (o gal ir pačios įsivaizduoja), kad daro kažką gero, nors išties tai patys žinote, kokios tos katės. Štai taip katės ir į miltus šika – su dvasinga snukio išraiška.
Katės nepasižymi protu, kiša savo snukius į pieną, o taip pat šika pakampėmis.
Čia tiesiog jums preambulė buvo, kad suprastomėte asociatyvinę seką, nes labai man nepatinka visokios katės. Bet išties tai aš apie visai nesusijusius dalykus jums čia pasakyti noriu.
Išties tai šviežiai lendanti į akis tema – apie pienininkus. Realiai tai jau seniai nuvalkiota tema su tais pieno supirkimais ir kitokiomis nesąmonėmis, bet išlendanti ir išlendanti kas kažkiek metų, ir vis naujais pavidalais. Žodžiu, vat taip – išlenda skandalėlis, kai Virginija Baltraitienė sugalvoja kažkokį naują įstatymą. Ir dar paskui išlenda gandai, kad su tuo koksai tai Sergejus Ursulas susijęs, nes irgi, suprantate, atsitiktinai viskas tiesiog sutapo. O ir šiaip ten Darbo partija gal ne prie ko.
Ir suprantate, čia gi viskas – gelbėjimui kažkokių ūkininkų, nukentėjusių nuo Rusijos embargo, kurį sukėlė piktoji Lietuva, nenorinti turėti draugiškų santykių su didžiąja dvasinga kaimyne. Šiaip tai apie kažkokius panašius nukentėjėlius gal šiaip dėl visai nesusijusių priežasčių užsiminė Virginija Baltraitienė, kai Seime šitą įstatymą pristatinėjo.
O dabar vat aš jums išsiliesiu, apie tai, ką aš galvoju, nes aš galvoju tiek, kad jums maža nepasirodys. Ir negalvokit, kad kažkoks pienas – tai čia kažkas neprotingo ir neįdomaus, nes jūs gal nei nenuvokiat, kokie cirkai vyksta tame ekonomikos segmente.
