Yearly Archives: 2015

Apie žvaigždžių alėjas

Mano vardu pavadintas Lietuvos miestas Rokiškis, o taip pat yra specialiai mano garbei pastatytas paminklas Klaipėdoje – jo nosį patrynę, uždirbsite daugiau pinigų. Viskas su tuo gerai, nes taip jau yra, kad aš nusipelniau jūsų garbinimo.

Kartais būna, kad kokia nors visų užmiršta benamė katė pasijunta pritrūkusi aplinkinių dėmesio. Tada susigalvoja prišikti vietose, kur žmonės vaikšto. Žmonės tada vaikšto katės paliktose žvaigždutėse, o katė jaučiasi pagerbta.

Kartais būna, kad kokia nors visų užmiršta benamė katė pasijunta pritrūkusi aplinkinių dėmesio. Tada susigalvoja prišikti vietose, kur žmonės vaikšto. Žmonės tada vaikšto katės paliktose žvaigždutėse, o katė jaučiasi pagerbta.

Taip, man gražu į tai žiūrėti, kaip garbina mane, nes mane garbinti reikia jau vien todėl, kad aš ne kokia nors prasmirdusi katė, besivalkiojanti po kažkokias kloakas.

Manau, kad greitai mano paminklą pastatys vietoje Katedros varpinės Vilniuje, o taip pat 120 metrų aukščio statulą pastatys ant Gedimino pilies kalno. Nes tai labai graži idėja – pagarbinti mane meno dirbiniais, kurie džiugins vilniečius ir miesto svečius, pagyvins nykų Vilniaus kraštovaizdį.

Continue reading →

Svetimgėda už bankinius iliteratus

Ponai ir ponios, aš jums noriu pasiteisinti, nes mane apėmė svetimgėda. Visas triukšmas bloguose prasidėjo nuo to, kad ponas Nerijus Mačiulis (Swedbank ekonomistas) savo FB pradėjo skleisti tokias kalbas, jog mano svetimgėdos jausmas tapo nevaldomu. Taip, man gėda už tai, ką šneka kiti. Aš noriu pasiteisinti prieš jus, ponai ir ponios, todėl aš jums parašysiu visokių minčių, kurios man kilo.

Kartais sunku suvokti, ar žmogus nuoširdžiai taip galvoja, ar tik šitaip užribiškai trolina.

Kartais sunku suvokti, ar žmogus nuoširdžiai taip galvoja, ar tik šitaip užribiškai trolina.

Žinokite, tai yra klaiku, kai supranti, kad įmonę atstovaujantis žmogus pasakoja, kad įmonė nepajėgi atiduoti pinigų tiems, iš ko tuos pinigus pasiskolina. Ir kad todėl reikia apmokestinti tą pinigų grąžinimą, nes kitaip per brangu grąžinti pinigus. Tai yra visiškas, nesuvokiamas KPŠ.

Spėju, kad ir ponia Lidžita kažkokį panašų jausmą pajuto, ir ponai iš Commonsense irgi. Ir dar daugelis kitų, kurie gal neparašė, bet visvien tą svetimgėdą pajuto. Gal ir kiti dar parašys, nes išties viskas atrodo gėdingai. Mums visiems reikia pasiteisinti. Štai aš ir teisinuosi dabar.

Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad žmonėms nereikia mokėti pinigų dviračių nuomos kompanijoms už tai, kad jie naudojasi savo pačių dviračiais. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad pastatęs savo mašiną mokamoje aikštelėje, nesuteiki tos aišktelės savininkams teisės naudotis savo nuosava mašina. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad Lady Gaga duoda pridėtinę vertę, t.y., gauna pinigus už pasirodymą - jis galvoja, kad ji už savo pasirodymą gal primokėti turėtų arba pasilikti už tvoros. Panašu, kad ponas Nerijus Mačiulis nesupranta apie esminį ekonominį procesą - pridėtinės vertės kūrimą. Todėl pagal jį gaunasi, kad jei bankas pasiskolina pinigų iš klientų, tai tie klientai už tą pinigų pasaugojimą dar ir primokėti turi.

Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad žmonėms nereikia mokėti pinigų dviračių nuomos kompanijoms už tai, kad jie naudojasi savo pačių (nuosavais) dviračiais. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad pastatęs savo mašiną mokamoje aikštelėje, nesuteiki tos aišktelės savininkams teisės naudotis savo nuosava mašina. Ponas Nerijus Mačiulis nesupranta, kad Lady Gaga duoda pridėtinę vertę (kaip pridėtinę vertę duoda bankui pinigus paskolinęs banko klientas), t.y., gauna pinigus už pasirodymą – jis galvoja, kad ji už savo pasirodymą gal primokėti turėtų arba pasilikti už tvoros. Panašu, kad ponas Nerijus Mačiulis nesupranta apie esminį ekonominį procesą – pridėtinės vertės kūrimą. Todėl pagal jį gaunasi, kad jei bankas pasiskolina pinigų iš klientų, tai tie klientai už tą pinigų pasaugojimą dar ir primokėti turi.

Bet čia gal pradėkim ne nuo to, kaip ponas Nerijus Mačiulis sugeba papasakoti, kad bankas, pasiskolinęs iš kliento pinigus, turi išlaidas kad pinigus grąžintų, o todėl tie, kas bankui paskolino, turi už tai susimokėti, nes bankas visokias išlaidas patiria. Pradėkim gal nuo to, ką išvis daro bankai ir kas yra pinigai.

Kad nebūtų gėda už kai kuriuos gyvenime pasitaikančius finansinius iliteratus, kurie galvoja, kad bankai jų pinigus pasaugo, niekaip neuždirba, o už tai ir reikia mokėti.

Continue reading →

Vadybiniai smagumai

Kartais norisi visokiais smagumais pasidalinti. O kadangi vis apie vadybos, optimizavimo, organizacijų valdymo ir panašius reikalus rašau, ir apie vertinimo rodiklius kokius nors, matavimus, metrikas, ir apie analizes, ir taip toliau – nagi reikia ir apie grafikus, diagramas, visokias pasiskirstymų kreives ir kitą vizualiką parašyti šį bei tą?

Pats gražiausias pasiskirstymų grafikas, nes jame matai tai, ką nori matyti.

Pats gražiausias pasiskirstymų grafikas, nes jame matai tai, ką nori matyti.

Grafikai būna labai įvairūs. Kartais būna labai kompleksiniai, kartais ir paprasti visai. Būna, kad pasidarai kokį nors trimatį stulpelinį grafiką su kokiais nors 20000 stulpelių (išdėstytų, pvz., kaip 100x20x10), žiūri į jį ir bandai pamatyti kokį nors pokyčių paterną, kuris kažką reikštų, o tada darai kitą panašų grafiką, kur vėl 20000 stulpelių, tik jau kokiu nors kitu pjūviu.

Continue reading →

Idiotinės kalbainijos diskursas

Aš jau esu sakęs, kad kalbainystė yra tiesiog neišpasakytas durnumas. Bet tas durnumas yra nuostabus (savo baisumu) ir neįtikėtinas – jis perauga visas įmanomas ribas, jis perauga tas ribas tiek, kad tuo netgi neįmanoma patikėti. Todėl aš turiu jums parašyti apie tą fenomeną – kalbainiškąjį (o gal tiksliau – kalbajobiškąjį) diskursą.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Absoliučiai nesuvokiamas, visiškai užribinis (ne vulgariąja prasme užribinis, o realiai – pramušantis suvokimo ribas) kalbajobų durnumas atsiranda dėl to, kad kalbainiai savo idiotizmais keičia kalbą. Keičia tą įrankį, kuris leidžia mąstyti.

Continue reading →

Vilniaus plovas

Receptų knygos viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Regimanto Dimos košių receptų knygos „Vilniaus plovas“ viršelis gana neįprastas, bet visai gražus.

Kai prieš kokią savaitę savo kalendoriuje pastebėjau iš kažkur atsiradusį užrašą apie kažkokį plovo valgymą, nieko nesupratau. Paskui dar pastebėjau užrašą, kad čia toksai Regimantas Dima organizuoja kažkokį vakarėlį.

Na, galvoju, tiek jau to su tais vakarėliais – visos dienos užimtos, vakarai užimti, darbų iki kaklo ir išvis čia kažkas neaiškaus. Ale taip gavosi, kad tą dieną atsilaisvino kažkas ir nutariau, kad tiek jau to – dar pažiūrėjau, kad krūva pažįstamų iš internetų žada dalyvauti. Kažkodėl matyt susidomėjimas maisto gaminimu yra didelis. Daug supermamų tuo domisi, košytės ten visokios, žinote.

Taigi, nuvykau. Plovo kažkodėl nebuvo, kokios nors kitokios košės – irgi. Suprantate, ponas Regimantas Dima, vietoje to, kad būtų surengęs kažkokią plovo vakaruškę, surengė savo kulinarinės knygos pristatymą. Apie tai, kaip galima virti kaukazietišką plovą, kazachišką plovą, tadžikišką plovą, afrikietišką plovą ir dar belenkokį. Ir dar pristatė kažkokią grikių košės receptūrą su voveruškomis, kurią pavadino Vilniaus plovu.

Ta besijuokianti moteris dešinėje - tai legendarinė Geležinė Lapė.

Ta besijuokianti moteris dešinėje – tai legendarinė Geležinė Lapė. Fotkinta per langą, nes kitaip į vidų pakliūti buvo neįmanoma.

Ir netgi nebuvo plovo. Buvo Justinas Žilinskas, buvo manęs pasidrovėjusi Cponkė (aka Urtentic), buvo netgi Tomas Bikelis (jis kažkoksai brangus Žilinsko draugas gal, kad į tuos pačius renginius vaikšto?). Dar buvo legendinė Geležinė Lapė. Ir aišku, buvo pats Gyvenimo Stebėtojas. Bet plovo nebuvo. Tik ta receptų knyga apie košių gaminimą.

Continue reading →