Rokiškis Rabinovičius

Kas bendro tap čemodano ir kovos už moralę? Tur būt daugelis esate girdėję apie tokį reiškinį, kaip Daningo-Kriugero (Dunning-Kruger) efektas, kai kompetencijos ir elementarių žinių neturintis žmogus, kažko nesusivokdamas, pasijunta superkietu, viską suprantančiu ir tada, toliau nesusivokdamas, pradeda putotis ir kliedėti visaip kaip plūsdamas tą supratimą turinčius tol, kol nesukelia masinio aplinkinių žvengimo (panašiai, kaip amerikietiškoje komedijoje, kai ką nors ištinka netikėta diarėja), nes paaiškėja, kad apsidurnino iki tokio lygio, kad maža nepasirodytų nei jam pačiam.

Ryškus apsidurninimas kai kada baigiasi perėjimu į visišką mirties spiralę – durninimosi kolapsą, kai žmogus, jau ir pats imdamas suprasti, kad atsisėdo į balą, pereina į aklą gynybą ir toliau neigia ir neigia viską iš eilės, nors jau jį ir nosimi į apsidirbimą aplinkiniai baksnoja. Ir taip daro netgi tada, kai jau geriau reiktų slėptis – vietoje to gi susidirbimas toliau demonstruojamas viešai, ginantis savo teisumu ir taip toliau. Nes negalima juk pripažinti, kad padarei tai, kas visiems pasitaiko – leptelėjai absoliučią nesąmonę, nepagalvojęs.

Man labai liūdna, bet mano labai mylima autorė Lidžita (kuri, beje, jau ne pirmą kartą mane užsipuldinėja, ir kuriai ir už šitą Dunning-Kruger sindromą irgi atleisiu, nes visvien ji man patinka, bet štai ji man už šitą straipsnį tai jau tur būt kad neatleis), atsisėdo į balą dėl to, kad elementariai nemokėdama rusų kalbos, pradėjo fantazuoti kažkokius kliedesius apie visuomenės skaidymą ir panašiai, puldama taškytis kažkokiais moraliniais miltukais iš neaiškaus čemodano.

Visa paslaptis čia buvo elementari (todėl ir Dunning-Kruger efektas čia toks išsikirtinai pavyzdinis: rusų kalbos žodį „советский“ perskaitė kaip „cobetckuu“, o tada matyt nusprendė, kad tai matyt koks nors „čemodanas“, o gal dar kas nors, nes tikrai tos kvadratinės raidės negali reiškšti žodžio „sovietinis“. Na, gal dar gali reikšti žodį „senovinis“. Gal netgi „senovinis čemodanas“. Taigi akivaizdu kiekvienam. Bet gal Lidžitai vis dar ne. Bet jau tuoj bus aišku ir jai.

Taigi, perskaičiusi žodį „čemodanas“ ir užtikusi įrašą pas Jorkšyrus apie visokių čemodanų platinimą, ponia Lidžita nusprendė, kad vyksta kova prieš senovinius čemodanus, juos priskiriant kokiems tai vargšams, o tai yra amoralus manipuliavimas emocijomis. Nes čemodanai irgi turi jausmus. Čemodanams skauda, kai jie nepelnytai vadinami tarybiniais, o be to, čemodanai ir dabar pardavinėjami parduotuvėse, todėl tai yra gerai. Taip pat akivaizdu, kad netgi žodžio „čemodanas“ tenai nebuvo, o taip pat jis buvo su plombyru.

Citata iš ponios Lidžitos blogo:

Puikus manipuliavimo emocijomis pavyzdys: pakeiti žodį „senovinio“ į ‘sovietinio“ ir imi tarkuoti už tariamai Kremliaus propagandą. Nes kodėl gi ne?

Plombyras „Senovinis čemodanas“ buvo manipuliatyviai pakeistas į sovietinį plombyrą, tai yra, atsiprašau, čemodaną. O čemodanas užsivožė ir prispaudė. Ką prispaudė? Tur būt smegenis. Štai jums vat prašom, Plombyras „čemodaninis“, ar tai „senovinis“, ar dar kažkoks, nežinau, koks.

Bet kadangi čemodanas prispaudė čemodaną ir sovietiškumas dingo (kaip jau matėme iš vertimo), tai liko tik čemodanas, kuris yra pilnas moralės, skirtos nekaltų vatnikų apgynimui nuo bjauraus tautininkiškai-jorkšyriško, o galimai dar ir totalitarinio smegenų pudravimo antičemodanine pudra, nesuderinama su ponios Lidžitos morale ir skirta ginkluotės biudžeto padidinimui iki 10% nuo Lietuvos BVP (taip, ten ir apie tai yra rašoma). Tačiau ponia Lidžita savo straipsnyje sako, kad net ir toksai ginklavimosi padidinimas apsisaugoti nuo čemodanų naikinimo ar dar kažko ten nepadės, nes tai amoralu ir dar kažkas ten.

Ponia Lidžita, nepaisant visko, jūs nuostabi ir visvien man patinkate, nes vadovaujatės etiniais-moraliniais imperatyvais ir bandote ginti silpnesnius, juos, tiesa, absurdiškai identifikuodama ne pagal tai, kad kažkas yra silpnas ir esą apsiginti negali, o pagal tai, kad jei kažkas kur nors pasišaipo iš visokių sovietizmų, kuriuos skleidžia visokie nesusivokėliai, tai reiškia kad tas iš kurio nesąmonių pasišaipyta – tai silpnas, taigi, vadinasi teisus ir todėl gintinas. Tokie kriterijai, išties yra ne loginiai, o visiškai emociniai, ar kaip čia pasakyti tiksliau. T.y., nevalidūs. Tiek pat nevalidūs, kaip ir žodžio „sovietskij“ vertimas į „senovinis“ ar į „čemodanas“.

Taip ir gaunasi, kad tamstos imperatyvai, ponia Lidžita, čia pasidaro šlubi kaip sulūžęs čemodanas (t.y., paspyrus – pargriūna ir išbyra): nusikalstamas režimas neturėtų būti naudojamas reklamoje ar marketinge kaip teigiamas pavyzdys. Plombyras „Sovetskij“ – kaip tik tokio amoralumo atvejis, kaip ir kokios nors „tarybinės“ dešrelės (sasyskos): tokiuose pavadinimuose pats tikras ar menamas sovietiškumas yra pateikiamas kaip produkto savybes žymintis atributas, būdingas atpažinimo ženklas, t.y., pirkėjo pasirinkimo kriterijus.

Būtent toks sovietiškumo pateikimas savo esme yra amoralus. Būtent sovietiškumo, kaip menamo gėrio pateikimas – tai yra bjauru. Bjauru, jei kas nors pardavinėtų „nacistinę“ dešrą ar Plombyrą „NSDAP“ ar duoną „Gulag“. Nacizmas, kaip ir komunizmas – tai nusikalstamas režimas. Jo balinimas gali vykti ir per prekių ženklus, kuriuos išnaudoja kažkurie pardavėjai, žinodami kažkieno nostalgiją vaikystei ar jaunystei.

Visiškai moralu sieti gerą skonį su praeities prisiminimais. Tačiau pats žodis „sovietinis“ („tarybinis“) reiškia visiškai ne jaunystę ar vaikystę. Jis reiškia konkrečiai režimą. Sovietinį režimą. Sovietų Sąjungą. Nostalgija senovei ar vaikystei, pateikta per sovietinį režimą – tai ne kas kita, kaip neatsakingas ir amoralus bandymas pasipelnyti, naudojant nusikalstamo režimo gražinimą.

Beje, tai nereiškia, kad tokie pardavėjai balina sąmoningai – tikėtina, kad jie tiesiog naudojasi daugelio pirkėjų nostalgiškais jaunystės ar vaikystės prisiminimais, patys nesuprasdami, kad daro kažką negero. Tačiau ar taip, ar anaip, gaunasi kad tie pardavėjai amoraliai sukergia tuos prisiminimus su sovietiniu režimu.

Būtent dėl to sovietizmo balinimo kadaise vyko protestai, kurie privertė iš rinkos pašalinti visokias tarybines sasyskas. Būtent dėl to prasidėjo ir Facebook protestai, susiję su sovietiniais ledais. Tie protestai kyla iš labai aiškaus supratimo: sovietmetis buvo nusikalstamas, o sovietmečio balinimas šiais laikais yra naudojamas Kremliaus propagandistų. Netgi nesąmoningai balinantys sovietmetį (t.y., sovietinę sistemą, kuri ir identifikuojama per žodžius „sovietskij“ ar „tarybinis“) verslininkai (pvz., pardavinėjantys kokybiškas dešreles ar kokybiškus plombyro ledus), tokiu būdu daro naudą būtent tiems, kas norėtų atkurti sovietinį režimą. Daro naudą būtent todėl, kad kuria teigiamesnį sovietmečio įvaizdį.

Beje, realią nostalgiją sovietiniams ledams jaučia tikrai ne kiekvienas, jų ragavęs anais laikais – nemažai žmonių, sovietiniais laikais valgiusių plombyrą, paskui ilgai viduriuodavo nuo dizenterijos. Šiais laikais tai būtų tiesiog neįmanoma. Aš netgi sakyčiau dar paprasčiau: dabar netgi patys prasčiausi ledai gaminami tiek geresnėmis sąlygomis, tiek kokybiškiau, tiek griežčiau laikantis visų normų, kad sovietmečiu tokių išvis nebūdavo – anuomet nei standartų kas laikėsi, nei normų.

Menamai 15% riebumo plombyras sovietmečiu būdavo dažniau daromas ne iš grietinėlės, o iš banalaus pieno ar netgi išvis pasukų (prastesnėse partijose matydavosi, kad netgi patys ledai persišviečia) – ir tai Lietuvoje. Ir tą puikiai atsimena visi, kam toksai plombyras yra ištirpęs – kai kada likdavo išvis balutė vandens (net ne pieno) su kažkuo baltu ant viršaus. Rusijoje sovietmečiu kai kur nesibodėdavo į plombyrą (kaip ir į kitus pieno produktus) net ir kalkių pridėti – grynai dėl baltumo ir konsistencijos. Beje, kaip sako gandai, net ir dabar ten kartais taip daro. Tikras anuos laikus primenantis sovietinis plombyras ir turėtų būti toks.

Paradoksas – dažnas pirkėjas, šiais laikais nusipirkęs menamai „senovinių“ tarybinių ledų, lieka labai smarkiai, tačiau maloniai apgautas – gauna tiek geresnį skonį, kad išties nuo skanumo prisimena vaikystę (kai viskas išties atrodydavo 100 kart skaniau), o paskui jau ir susipainioja, kur čia prisiminimai, o kur geri šiuolaikiniai ledai.

Gal todėl, paragavę neadekvačiai geresnių „tarybinių“ produktų iš šių laikų, kai kurie paskui suviduruoja visokiais žodžiais, ant plombyrų pakuočių perskaitytais senoviniais čemodanais ir panašiai. Ir visas tas fantazijomis paremtas viduriavimas kyla iš nemokėjimo skaityti kvadratinių raidžių bei iš neadekvataus pasitikėjimo savo maždaug nulinėmis žiniomis. Taip ir atsiranda visokie kliedesiai, galintys būti kuo gražiausia Daningo-Kriugerio efekto demontracija. Ir dar čemodanai visokie.

Ačiū už dėmesį.