Čemodanai ir moralinė pudra

Kas bendro tap čemodano ir kovos už moralę? Tur būt daugelis esate girdėję apie tokį reiškinį, kaip Daningo-Kriugero (Dunning-Kruger) efektas, kai kompetencijos ir elementarių žinių neturintis žmogus, kažko nesusivokdamas, pasijunta superkietu, viską suprantančiu ir tada, toliau nesusivokdamas, pradeda putotis ir kliedėti visaip kaip plūsdamas tą supratimą turinčius tol, kol nesukelia masinio aplinkinių žvengimo (panašiai, kaip amerikietiškoje komedijoje, kai ką nors ištinka netikėta diarėja), nes paaiškėja, kad apsidurnino iki tokio lygio, kad maža nepasirodytų nei jam pačiam.

Jeigu žodį "sovietinis" galima perskatyti kaip "senovinis", tai žodį "sovetskij" juo labiau galim aperskaityti kaip žodį "čemodanas"., es akivaizdu gi kad vatnikai puolami. Labą dieną, mes jums diagnozuojame Dunning-Kruger sindromą. Tiksliau, čemodaninę sindromo versiją.

Jeigu žodį „sovietinis“ galima perskatyti kaip „senovinis“, tai žodį „sovetskij“ juo labiau galim aperskaityti kaip žodį „čemodanas“, nes akivaizdu gi kad vatnikai puolami. Labą dieną, mes jums diagnozuojame Dunning-Kruger sindromą. Tiksliau, čemodaninę sindromo versiją.

Ryškus apsidurninimas kai kada baigiasi perėjimu į visišką mirties spiralę – durninimosi kolapsą, kai žmogus, jau ir pats imdamas suprasti, kad atsisėdo į balą, pereina į aklą gynybą ir toliau neigia ir neigia viską iš eilės, nors jau jį ir nosimi į apsidirbimą aplinkiniai baksnoja. Ir taip daro netgi tada, kai jau geriau reiktų slėptis – vietoje to gi susidirbimas toliau demonstruojamas viešai, ginantis savo teisumu ir taip toliau. Nes negalima juk pripažinti, kad padarei tai, kas visiems pasitaiko – leptelėjai absoliučią nesąmonę, nepagalvojęs.

Man labai liūdna, bet mano labai mylima autorė Lidžita (kuri, beje, jau ne pirmą kartą mane užsipuldinėja, ir kuriai ir už šitą Dunning-Kruger sindromą irgi atleisiu, nes visvien ji man patinka, bet štai ji man už šitą straipsnį tai jau tur būt kad neatleis), atsisėdo į balą dėl to, kad elementariai nemokėdama rusų kalbos, pradėjo fantazuoti kažkokius kliedesius apie visuomenės skaidymą ir panašiai, puldama taškytis kažkokiais moraliniais miltukais iš neaiškaus čemodano.

Visa paslaptis čia buvo elementari (todėl ir Dunning-Kruger efektas čia toks išsikirtinai pavyzdinis: rusų kalbos žodį „советский“ perskaitė kaip „cobetckuu“, o tada matyt nusprendė, kad tai matyt koks nors „čemodanas“, o gal dar kas nors, nes tikrai tos kvadratinės raidės negali reiškšti žodžio „sovietinis“. Na, gal dar gali reikšti žodį „senovinis“. Gal netgi „senovinis čemodanas“. Taigi akivaizdu kiekvienam. Bet gal Lidžitai vis dar ne. Bet jau tuoj bus aišku ir jai.

Taigi, perskaičiusi žodį „čemodanas“ ir užtikusi įrašą pas Jorkšyrus apie visokių čemodanų platinimą, ponia Lidžita nusprendė, kad vyksta kova prieš senovinius čemodanus, juos priskiriant kokiems tai vargšams, o tai yra amoralus manipuliavimas emocijomis. Nes čemodanai irgi turi jausmus. Čemodanams skauda, kai jie nepelnytai vadinami tarybiniais, o be to, čemodanai ir dabar pardavinėjami parduotuvėse, todėl tai yra gerai. Taip pat akivaizdu, kad netgi žodžio „čemodanas“ tenai nebuvo, o taip pat jis buvo su plombyru.

Citata iš ponios Lidžitos blogo:

Puikus manipuliavimo emocijomis pavyzdys: pakeiti žodį „senovinio“ į ‘sovietinio“ ir imi tarkuoti už tariamai Kremliaus propagandą. Nes kodėl gi ne?

Plombyras „Senovinis čemodanas“ buvo manipuliatyviai pakeistas į sovietinį plombyrą, tai yra, atsiprašau, čemodaną. O čemodanas užsivožė ir prispaudė. Ką prispaudė? Tur būt smegenis. Štai jums vat prašom, Plombyras „čemodaninis“, ar tai „senovinis“, ar dar kažkoks, nežinau, koks.

Tas žodis "советский" reiškia ne tai "senovinis", ne tai "čemodanas". Kur jūs matote žodį "sovietinis"? Nėra čia tokio žodžio. O žodis "пломбир" reiškia ne plombyrą, o moralę. O gal dar kažką ten.

Tas žodis „советский“ pagal ponią Lidžitą reiškia ne tai „senovinis“, ne tai dar kažką ten. Galimai žodį „čemodanas“. Kur jūs matote žodį „sovietinis“? Nėra čia tokio žodžio. O žodis „пломбир“ reiškia ne plombyrą, o moralę. O gal dar kažką ten. Gal netgi du čemodanus.

Bet kadangi čemodanas prispaudė čemodaną ir sovietiškumas dingo (kaip jau matėme iš vertimo), tai liko tik čemodanas, kuris yra pilnas moralės, skirtos nekaltų vatnikų apgynimui nuo bjauraus tautininkiškai-jorkšyriško, o galimai dar ir totalitarinio smegenų pudravimo antičemodanine pudra, nesuderinama su ponios Lidžitos morale ir skirta ginkluotės biudžeto padidinimui iki 10% nuo Lietuvos BVP (taip, ten ir apie tai yra rašoma). Tačiau ponia Lidžita savo straipsnyje sako, kad net ir toksai ginklavimosi padidinimas apsisaugoti nuo čemodanų naikinimo ar dar kažko ten nepadės, nes tai amoralu ir dar kažkas ten.

Ponia Lidžita, nepaisant visko, jūs nuostabi ir visvien man patinkate, nes vadovaujatės etiniais-moraliniais imperatyvais ir bandote ginti silpnesnius, juos, tiesa, absurdiškai identifikuodama ne pagal tai, kad kažkas yra silpnas ir esą apsiginti negali, o pagal tai, kad jei kažkas kur nors pasišaipo iš visokių sovietizmų, kuriuos skleidžia visokie nesusivokėliai, tai reiškia kad tas iš kurio nesąmonių pasišaipyta – tai silpnas, taigi, vadinasi teisus ir todėl gintinas. Tokie kriterijai, išties yra ne loginiai, o visiškai emociniai, ar kaip čia pasakyti tiksliau. T.y., nevalidūs. Tiek pat nevalidūs, kaip ir žodžio „sovietskij“ vertimas į „senovinis“ ar į „čemodanas“.

Taip ir gaunasi, kad tamstos imperatyvai, ponia Lidžita, čia pasidaro šlubi kaip sulūžęs čemodanas (t.y., paspyrus – pargriūna ir išbyra): nusikalstamas režimas neturėtų būti naudojamas reklamoje ar marketinge kaip teigiamas pavyzdys. Plombyras „Sovetskij“ – kaip tik tokio amoralumo atvejis, kaip ir kokios nors „tarybinės“ dešrelės (sasyskos): tokiuose pavadinimuose pats tikras ar menamas sovietiškumas yra pateikiamas kaip produkto savybes žymintis atributas, būdingas atpažinimo ženklas, t.y., pirkėjo pasirinkimo kriterijus.

Būtent toks sovietiškumo pateikimas savo esme yra amoralus. Būtent sovietiškumo, kaip menamo gėrio pateikimas – tai yra bjauru. Bjauru, jei kas nors pardavinėtų „nacistinę“ dešrą ar Plombyrą „NSDAP“ ar duoną „Gulag“. Nacizmas, kaip ir komunizmas – tai nusikalstamas režimas. Jo balinimas gali vykti ir per prekių ženklus, kuriuos išnaudoja kažkurie pardavėjai, žinodami kažkieno nostalgiją vaikystei ar jaunystei.

Visiškai moralu sieti gerą skonį su praeities prisiminimais. Tačiau pats žodis „sovietinis“ („tarybinis“) reiškia visiškai ne jaunystę ar vaikystę. Jis reiškia konkrečiai režimą. Sovietinį režimą. Sovietų Sąjungą. Nostalgija senovei ar vaikystei, pateikta per sovietinį režimą – tai ne kas kita, kaip neatsakingas ir amoralus bandymas pasipelnyti, naudojant nusikalstamo režimo gražinimą.

Beje, tai nereiškia, kad tokie pardavėjai balina sąmoningai – tikėtina, kad jie tiesiog naudojasi daugelio pirkėjų nostalgiškais jaunystės ar vaikystės prisiminimais, patys nesuprasdami, kad daro kažką negero. Tačiau ar taip, ar anaip, gaunasi kad tie pardavėjai amoraliai sukergia tuos prisiminimus su sovietiniu režimu.

Mane patenkins lagaminas pinigų. Neškite juos man.

Mane patenkins čemodanas pinigų. Neškite juos man. Nes tai bus vienintelis man priimtinas pasiteisinimas, kaip žodį „sovetskij“ galima sugebėti išversti kaip žodį „senovinis“. Tam kartui aš atleisiu, nes tai bus pakankamai svarus pasiteisinimas.

Būtent dėl to sovietizmo balinimo kadaise vyko protestai, kurie privertė iš rinkos pašalinti visokias tarybines sasyskas. Būtent dėl to prasidėjo ir Facebook protestai, susiję su sovietiniais ledais. Tie protestai kyla iš labai aiškaus supratimo: sovietmetis buvo nusikalstamas, o sovietmečio balinimas šiais laikais yra naudojamas Kremliaus propagandistų. Netgi nesąmoningai balinantys sovietmetį (t.y., sovietinę sistemą, kuri ir identifikuojama per žodžius „sovietskij“ ar „tarybinis“) verslininkai (pvz., pardavinėjantys kokybiškas dešreles ar kokybiškus plombyro ledus), tokiu būdu daro naudą būtent tiems, kas norėtų atkurti sovietinį režimą. Daro naudą būtent todėl, kad kuria teigiamesnį sovietmečio įvaizdį.

Beje, realią nostalgiją sovietiniams ledams jaučia tikrai ne kiekvienas, jų ragavęs anais laikais – nemažai žmonių, sovietiniais laikais valgiusių plombyrą, paskui ilgai viduriuodavo nuo dizenterijos. Šiais laikais tai būtų tiesiog neįmanoma. Aš netgi sakyčiau dar paprasčiau: dabar netgi patys prasčiausi ledai gaminami tiek geresnėmis sąlygomis, tiek kokybiškiau, tiek griežčiau laikantis visų normų, kad sovietmečiu tokių išvis nebūdavo – anuomet nei standartų kas laikėsi, nei normų.

Menamai 15% riebumo plombyras sovietmečiu būdavo dažniau daromas ne iš grietinėlės, o iš banalaus pieno ar netgi išvis pasukų (prastesnėse partijose matydavosi, kad netgi patys ledai persišviečia) – ir tai Lietuvoje. Ir tą puikiai atsimena visi, kam toksai plombyras yra ištirpęs – kai kada likdavo išvis balutė vandens (net ne pieno) su kažkuo baltu ant viršaus. Rusijoje sovietmečiu kai kur nesibodėdavo į plombyrą (kaip ir į kitus pieno produktus) net ir kalkių pridėti – grynai dėl baltumo ir konsistencijos. Beje, kaip sako gandai, net ir dabar ten kartais taip daro. Tikras anuos laikus primenantis sovietinis plombyras ir turėtų būti toks.

Paradoksas – dažnas pirkėjas, šiais laikais nusipirkęs menamai „senovinių“ tarybinių ledų, lieka labai smarkiai, tačiau maloniai apgautas – gauna tiek geresnį skonį, kad išties nuo skanumo prisimena vaikystę (kai viskas išties atrodydavo 100 kart skaniau), o paskui jau ir susipainioja, kur čia prisiminimai, o kur geri šiuolaikiniai ledai.

Gal todėl, paragavę neadekvačiai geresnių „tarybinių“ produktų iš šių laikų, kai kurie paskui suviduruoja visokiais žodžiais, ant plombyrų pakuočių perskaitytais senoviniais čemodanais ir panašiai. Ir visas tas fantazijomis paremtas viduriavimas kyla iš nemokėjimo skaityti kvadratinių raidžių bei iš neadekvataus pasitikėjimo savo maždaug nulinėmis žiniomis. Taip ir atsiranda visokie kliedesiai, galintys būti kuo gražiausia Daningo-Kriugerio efekto demontracija. Ir dar čemodanai visokie.

Ačiū už dėmesį.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook338Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

18 thoughts on “Čemodanai ir moralinė pudra

  1. Vytax

    Pažįstami tais anais laikais iš Marijampolės pieno konservų parnešdavo ledų kilograminiuose maišeliuose. Buvo dviejų rūšių balti ir kakaviniai. Tai buvo geri ir skanūs leidai iš šviežios grietinėlės. Jie buvo labai riebūs, sunkūs, o ištirpus likdavo kuo tikriausia grietinėlė. Įtariu, kad dabar lygiai tokie pat ledai būtų labai nepigūs. Nors mes juos aišku gaudavome mainų principu, tiesiog keičiant vieną „deficitą“ į kitą.

    O dabar yra tiesiog didelė įvairovė. Ir kai kas matyt už 20-30ct. parduotuvėje nusiperka „šūduką“ ir skundžiasi kaip visas pasaulis prieš jį susimokė. Asmeniškai pats perku tokius ledus kuriuose nėra jokių pakaitalų (kokosų, palmių aliejų, sojų ir pan.). Tokie ledai jau kainuoja apie 1€ už porciją, tačiau būna išties skanūs.

    Reply
    1. gapas

      Visiškai teisingai. Tie sunkūs riebūs ledai buvo tai, ką jūsų pažįstami pavogė iš likusių ledų skirtų liaudžiai. Todėl ledai coветские ir dabar turėtų būti gaminami iš balkšvos buizos o skanesnė jų versija galėtų vadintis воровские

      Reply
  2. Jonas

    Aš įsivaizduoju, kad tik žmogus, kuriam jau prasideda senatvinis marazmas, gali „prisiminti“, kad plombyriniai ledai sovietmečiu buvo skanūs ir geri. Man, kaip dar gana jaunam žmogui, bet kuris spėjo paragaut ir sovietinio plombyro ir pasirodžiusiu „užsieninių“ ledų, atmintyje išlikęs dienos ir nakties skirtumas. Sovietinis plombyras buvo tarsi popieriaus skonio nuo kurio laižymo liežuvį skaudėdavo, kai tuo tarpu užsieniniai būdavo riebūs, minkšti, labai švelnūs ir skanūs.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Taip, tiems sovietiniams ledams būdavo labai būdinga aukšta kristalizacija, su kelių milimetrų didumo ledo gabaliukais. Bent dalimi atvejų tai būdavo dar ir dėl to, kad ledų masė dar ir atitirpdavo, ir vėl būdavo užšaldoma -- per tai kristalai didėdavo, o atitinkamai ir liežuvį braižydavo -- tas jausmas labai įsimintinas. Dažnai žemos kokybės sudėtinės dalys (liesas pienas ar pasukos vietoje grietinėlės, skiedimas vandniu) irgi prisidėdavo prie šito.

      Kai vos pasibaigus sovietmečiui atsirado geresni ledai, ne šiaip sau žmonės puolė juos pirkti, ir ne šiaip sau mokėdavo net ir 5 kartus didesnę kainą -- tiesiog kokybės skirtumai buvo labai dideli.

      Reply
  3. Jonas Povilas N

    Estiški ledai, įdedami šaukštu į vaflinį kaušelį , „ledų kalnelyje“ (jäätismägi) netoli Talino senamiesčio buvo įvairių rūšių ir skanūs dar sovietmečiu. Vilniuje tokių dar nebūdavo. Gal tai buvo Suomijos įtaka?

    Reply
  4. Pentarda

    Šeškinėje kažkada egzistavo Tarybinis slavų restoranas. Kai pirmą kartą pamačiau, iš karto kilo verslo planas – to pastato rūsyje atidaryti Nacistinę arijų aludę.

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Girdėjau atsiliepimų apie jį, kad maisto lygiu atitiko IV kategorijos sovietinių laikų valgyklas. Kas išties reikštų, jog turėtų sovietmetį išties priminti.

      Reply
  5. d

    O priminkit, kaip ten buvo su pingvino ledais? Pamenu, kad tokie buvo, kur kauseliais duodavo, bet tuo metu buvau 6~ metu, tai nelabai ka pamenu, tik kad buvo labai skanus (arba bent taip tuo metu atrode)

    Reply
    1. Pjovejas

      Pingvino ledai buvo tas atvejis, kai juos pirkdavai, net jei jie kainavo kelis kartus daugiau, nei „plombyras“. Kokybės skirtumas buvo milžiniškas. Dar dabar atsimenu, kaip bandžiau iš ekskursijos per moksleivių žiemos atostogas parvežt namo lauktuvių. Aišku, nieko nesigavo, nes jie atitirpo ir vėl užšalę neturėjo tinkamos konsistencijos…

      Reply
  6. Margos paraštės

    Būdavo ir dviejų rūšių ant pagaliuko -- pakenčiamu rudu (alia šokolado) glaistu ir šlykščiai geltonu glaistu. Jei suaugusieji negaudavo ledo su šokoladiniu glaistu, tekdavo lupti tą geltoną lauk, nes nuo jo net tampydavo, o ledų norėjos. Norėjos, bet buvo pasirinkimas nekoks arba tiksliau -- joks.

    Reply
    1. Ramios bitės

      Taigi, tie geltoni ledai -- labai gera tarybinės pramonės personifikacija, jei taip galima pavadinti. Jie niekam nepatiko, bet vis tiek buvo gaminami.

      Reply
  7. Tomas Bikelis

    Žinant kas yra tikrieji Plombyro ledai iš Prancūzijos Plombyro miestelio, http://madaboutmacarons.com/2012/10/glace-plombieres-non-churn-candied-fruit-ice-cream/ darosi visiškai akivaizdu, kodėl tie nevykę spurgininkai, pardavinėjantys pasigailėtiną sovietinį plobyro surogatą su vos puse ingradientų, yra verti patyčių būtent dėl savo durnumo, o ne dėl kažkokios menamos rusofobijos. Sveiko proto žmogui į galvą neateitų mokėti keturgubai brangiau už šalio tokio brudo padėtas spurgas, kai kokybišku šerbetu prekiaujančiame LIDL panašios spurgos kainuoja keturgubai pigiau.
    Iš kitos pusės, po Aleksandro Matonio nevykusio bandymo žaisti kontržvalgybininką, cituoju: „Lidžita, lyg ( o gal?) baigusi Russia Today ar Sputnik mokymus“ aišku, kad kodėl ir Lidžitai sugrojo ambicijos, juolab kad ir anksčiau ji pasižymėjo ūmoku būdu.

    Reply
  8. entdx

    Tai kad ta moteriškė jau pasakoja kliedesius, kad komunizmas gerai, nes idėja nuo įgyvendinimo turi būti atskirta ir niekas jo nebandė, o idėja tobula ir socialinis teisingumas gerai. Ką jau kalbėti apie ledus, jei net ideologija su politika nesusijusi. Nudėjau į RSS blogų pafke „komuniagos ir marginalai“. Jei pasitaisys sugražinsiu.

    Reply
  9. Gintaras

    kada ledu sokolada pakeite geltonas glaistas, o sokoladini batoneli pakeite produktu “azuolynas“, kuri tuometiniai moksleiviai vadino š su riesutais, net ir visiski tarybiniai suprato, kad sovietu ekonomikai galas.

    apie tarybini slavu restorana, rase internete kazkoks interesantas uzsisakes ar tai banketa ar gedulingus pietus -- kitaip kaip tarybiniu slavu tvartu -- tos istaigos nevadino.

    Reply
  10. Pjovejas

    Aš ilgą laiką buvau ne ryšio zonoj tai tik dabar paskaičiau.
    Visiškai sutinkiu su Žiurkėnu. Ir būt labai įdomu ką gerb. Lidžita sakytų, jei kažkas gamintų „Nazi“ ledus; „SS wafen“ dešreles ir gal dar kokį „Stuthof“ lager tipo alų? Juk gi irgi gal vaikystė prabėgo kaime, kur tėvelis tiekė maistą gretimos koncentracijos stovyklos karininkams. Ir gyvenimas buvo geras bei smagus ir dėdės juodomis uniformomis šokoladu kartais pavaišindavo? Ir nu gi tikrai žodis „nazi“ reiškia „senovinis“ ir jokiu būdu neturi to šleifo?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *