Rokiškis Rabinovičius

Ponai ir ponios, aš senokai nerašiau, bet visgi dar rašysiu. Praeitų metų pabaigą sutikau labai, katastrofiškai nusivylęs politika ir kažkiek praradęs tikėjimą tuo, kad galima kažką pakeisti į gerą. Aš turiu omeny tą liūdnai nuskambėjusį įstatymų pakeitimą, pagal kurį Seimo nariai galėtų užbylinėti visus, kas tik ką nors apie juos pasakys kažką, kas jiems nepatiks. Nepriklausomai nuo to, kiek ten kažkas atitinka tikrovę ar neatitinka – Civilinis kodeksas leidžia tempti į teismą bet ką, o įrodinėti nekaltumą turi tas, kas yra kaltinamas (čia nekaltumo prezumpcija neveikia).

Kiaulė yra šiaip gyvulys. Gana protingas. Nors kai kurie kiaulių mylėtojai pasakoja, esą jos baisiai ten švarios, jos išties mėgsta purvą, nes jis apsaugo nuo visokių vabzdžių, o ir šiaip gal joms patinka. Ne, kiaulė nėra panaši į politikus. Aš neturiu priežasčių, dėl kurių šlykštėčiausi kiaulėmis.

Taigi, pasižiūri į tokį balsavimą, kur vienbalsiai subalsuota už tokį pakeitimą, kur visos partijos pabalsuoja taip vieningai, kaip niekad – ir pasidaro šlykštu. Paskui prasideda politikų teisinimaisi – „nemačiau, balsavau nežiūrėdamas“ arba „o manęs ten nebuvo, aš čia niekuo dėtas“. Ir didelė dalis taip besiteisinusių politikų paskui vengia netgi pasirašyti kreipimąsi į Prezientę, kad šis įstatymo pakeitimas būtų vetuotas. „Aš niekuo dėtas, manęs nebuvo, bet nepasirašysiu“.

Žinote, kas buvo tas, kuris išdrįso pasakyti, kad susižioplino, nepažiūrėjo ir kad imsis visų veiksmų, ko tiktai gali, kad tas įstatymas būtų sustabdytas? Ogi Mantas Adomėnas, kurio taip nekenčia tuntai konservų, o jau juo labiau ir liberalų. Tasai esą arogantiškas ir pasikėlęs Mantas Adomėnas buvo vienintelis, kuris nebuvo arogantiškas ir pasikėlęs tiek, kad neišdrįstų prisiimti atsakomybės, kai kiti teisinosi visokiais „aš nebuvau“. Jis vienintelis šiuo atveju gauna atleidimą. Na, gal dar iš bėdos tie, kas pasirašė Manto Adomėno organizuotą kreipimąsi į Prezidentę. Nes visi daro klaidas, bet mokosi tie, kas klaidas pripažįsta ir jas taiso.

Tiesą sakant, toje istorijoje Prezidentė tapo tuo vieninteliu žmogumi, kuris išsaugojo Lietuvai žodžio laisvę. Tik neaišku, kiek ilgai, nes pvz., jau per visur skambantis kultūros komiteto vyriausiasis valstietis pareiškė kažką ten, kad reikia sustabdyti patyčias iš politikų internetuose. Taip, išties kiekvienas Facebook komentatorius gali būti užtampomas pagal tokius įstatymus, kokius daugelis Seimo narių mielai prakištų. Ir jie labai labai to nori. Nes jie nekenčia kritikos.

Ačiū, Dalia Grybauskaite už šįkart išsaugotą žodžio laisvę. Ačiū, Prezidente. Aš tikiuosi, kad ir kiti padėkos. Nes galimybė laisvai kritikuoti bet kokį politiką – tai esminė žodžio laisvės sąlyga. Esminė demokratijos sąlyga.

Praėjo jau nemažai laiko po to balsavimo, bet man vis dar klaikiai gėda ir aš jaučiuosi nusivylęs ir savimi, ir tais į Seimą pakliuvusiais. Juo labiau nusivylęs, kad aš už kai kuriuos iš tų, norėjusių užčiaupinėti visiems burnas, siūliau jums kaip geresnius balsavimo variantus. Gal ir geresni jie kažkuo. Bet pagal tokį elgesį galim manyti, kad jų gerumas visvien žemiau dugno.

Aš mokausi iš klaidų. Ir čia aš mokausi. Ir aš darausi sau išvadas.

Aš galėčiau kalbėti apie tai, kur tokių „automatinių“ balsavimų priežastys – jos yra labai paprastos, Demingo vadybos klasika: įstatymų pakeitimų kiekybė Seime yra rodiklis (seimūnai save vertina pagal priimtų įstatymų pakeitimų skaičių), o kokybė yra nekontroliuojama anei niekaip ir per niekur. Todėl įstatymų kaitaliojimai daromi dešimtis kartų ir niekas į tai nei nežiūri, o teisinis, įstatyminis bardakas auga iki visiškai nesuvokiamo lygio.

Aš galėčiau pasakyti paprastą sprendimą – tiesiog apriboti ir sumažinti per Seimo sesiją leidžiamų įstatymų pakeitimų skaičių 10 kartų. Arba 20 kartų gal – taip dar geriau bus. Ir viskas.

Bet jiems nusispjaut, nes jie nori kiekybės, o kas tuose įstatymuose bus – jiems arba nusispjaut, arba dar bogiau – jie ir nori kad būtų blogai. Taip, kaip su tuo CK pakeitimu, leidžiančiu persekioti ką nori už ką nori.

Bet ir tai ne viskas. Čia tik dalis visko. Čia ta valdžia, kuri sėdi Seime ir kuria savo kliedesius. Čia Seimas – o prisiminkim, kad kažkurioje kadencijoje pora seimūnių netgi buvo sugalvojusios uždrausti bet kokius prietaisus, kur tik naudojami aukšti dažniai – t.y., viską – telefonus, kompiuterius, televizorius ir taip toliau. Ir jos rimtai tai bandė prastumti.

Bet ir tai dar ne viskas: politiniai ir teisiniai kliedesiai ateina ir iš Kremliaus įtakų, ir iš visokių korupcinių istorijų, o dar paskui išlenda ir krūvos kitų nesąmonių, o paskui atsiranda grįžtamieji ryšiai, o tada viskas pavirsta jau į galutinai visus skandinančią pelkę. Gaunasi skandinantis jovalas.

Ponai ir ponios politikai. Anksčiau ar vėliau turėjo ateiti tas laikas, kai aš jums pasakyčiau: gerai, aš buvau geras Rokiškis Rabinovičius. Globojau ten vienus, kitus, trečius. Bet jūs dabar žinote, ką aš galvoju apie jus ir apie jūsų darbą. Apie jus, „nedalyvavusius“, „automatiškai pabalsavusius“ ir panašius. Gal aš ir būnu geras kartais, bet jūs žinote, ką aš apie jus galvoju.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

• Web
|
• Twitter
|
• Facebook
|
• Google+
|
• More Posts (1489)