Rokiškis Rabinovičius

Nuo pat to momento, kai tik pasirodė planai naujam Darbo kodeksui, manęs skirtingi žmonės klausinėjo, ką aš apie tai galvoju ir kas geriau – senas ar naujas. O aš visiems tegalėjau atsakyti, kad nežinau, nes abu man baisūs, tačiau geriau jau naujas įstatymas, nes senas yra toks blogas, kad blogiau sunkiai įmanoma, o su nauju bent kažkas kaip nors keisis į gerąją pusę.

Žinote, aš prieš kažkiek mėnesių netgi bandžiau analizuoti, ieškoti to naujo Darbo kodekso, lyginti kažką, nu bet ką ten daug prilyginsi, kai jie visgi pakankamai skirtingi. Nebent paskirus, iš konteksto ištraukiamus fragmentus galėtume lyginti, nu bet žinot, čia gaunasi panašiai kaip lygintume dviratį su sportbačiu – vieno raikštukai raudoni, o pas kitą – skambaliukas paauksuotas.

Visgi, kai prasidėjo visi bardakai su tuo nauju Darbo kodeksu, tai ką aš žinau, ką dabar man pasakyti – ir norisi, ir neaišku. Na, tiesiog na ką aš žinau ir viskas. Pradžioje – tas naujas Darbo kodeksas visvien pakankamai durnas ir išaugintas taip, kad rodo ryškiausius standartizacijos komitetų sindromo požymius. Paskui dar durnesni protestai dėl to kodekso buvo kilę, kurie iliustratyvūs (kažkokie į Vyriausybės duris besimasturbavę veikėjai), o paskui vėl visokie ten darbdaviai su profsąjungomis, o paskui dar kitos nesąmonės, paskui kažkokie bandymai kažką taisyti, ir taip toliau, ir dar toks vaizdas, kad galo nesimato – viskas yra pavirtę į kažkokią klaikią pelkę. Todėl aš jums ir nerašysiu nieko, apie tai, kas ir kaip tame kodekse blogai, nes tai tiesiog nesvarbu.

Aš geriau jums parašysiu, kas ir kaip yra dar blogiau už bet kokį Darbo kodeksą ir kaip išties reikia daryti. Bet pradžioje aš jums paaiškinsiu apie standartizacijos komitetų sindromą, nes jis yra šakninė viso to bardako priežastis. Ir beje, sename Darbo kodekse tasai sindromas per krūvą metų irgi suveikė ganėtinai juntamai, tik negana to, dar persimaišydamas su klaikiu sovietiniu kliedesiu apie darbo klasės kovą prieš išnaudotojus kapitalistus.

Standartizacijos komitetų sindromas – viena iš post-Demingo vadybos ligų, pakankamai gili ir žiauri, kad bet ką galėtų sugadinti visiškai. Post-Demingo vadybos liga ji vadinama dėl to, kad tuo metu, kai Demingas aprašinėjo didžiąsias vadybos ligas, ji vis dar būdavo pakankamai reta ir neesminė, tad atrodė, kad jį neverta didesnio gilinimosi. Deja, paaiškėjo, kad savo baisumu toji liga kartais aplenkia visas kitas, kartu sudėtas. Ir būtent šita liga labiausiai kamuoja valdžią.

Standartizacijos komitetų sindromu šita vadybos liga vadinama dėl to, kad pirmi patys ryškiausi jos atvejai būdavo pastebimi įvairių įmonių, o taip pat ir valdiškuose standartizacijos komitetuose, kurie užsiimdavo kliedesių kūryba ir visokių interesų derinimu vietoje to, kad tiesiog aprašytų kokį nors standartą. Rezultate gaudavosi koks nors standartas, kuris kainuodavo nežmoniškus pinigus ir sugadindavo veiklą visiems tiek, kad ištisi projektai tiesiog sužlugdavo*.

Taigi, įsivaizduokite, kad jūs esate kokia nors perkančioji organizacija ir norite mašinos – tiesiog tam, kad būtų galima kažkur nuvažiuoti. Tiesiog mašinos, panašios į eilinę gatvėmis važinėjančią mašiną. Ir vat ten atsiranda keli reguliuotojai, kurie jums padeda išrinkti mašiną, kuri būtų jums geriausia. Nes juk reikia protingai viską apgalvoti, atsižvelgti į visas nenumatytas problemas.

Vienas reguliuotojas tada pasako, kad mašina turi būti būtinai su dideliais ratais, kaip traktorius, nes kitaip įklimps. Kitas reguliuotojas pasako, kad mašina turi būti atspari lietui, todėl ji turi būti kaip laivas, o be to joje turi būti gelbėjimo valtis, nes jei jau ji laivas, tai turės plaukioti. Trečias reguliuotojas pareikalauja suderinamumo su geležinkeliais, todėl mašinoje atsiranda dar papildomi geležinkelio ratai ir priemonės kabinimui prie sąstato. Ketvirtas pasako, kad ji turi būti vietinių gamintojų, nes tik taip pavyks išlaikyti nesubankrutavusiu kažkokį čeburaškinį versliuką, nes Lietuvos ekonomika neturi žlugti. Penktas pasako, kad mašina turi būti prieinama visai vsiuomenei, o ne tik turtingiesiems, todėl jūs negalite turėti išskirtinių nuosavybės teisių į tą mašiną. Šeštas ta proga sugalvoja, kad mašina turi būti panaši į autobusą ar troleibusą, kad keleiviai galėtų važinėtis, o dar be to, joje turi veikti kokia nors Vilniečio kortelė ar panašus absurdas. Septintas reguliuotojas paskui dar pasako, kad mašina turi būti ekologiška, todėl kūrenama malkomis ar kitu biokuru. O dar paskui išlenda aštuntas reguliuotojas, kuris pasako, kad mašinoje yra langai, todėl reikia numatyti galimybę, jog joje bus auginami agurkai, kaip šiltnamyje. Galų gale devintas reguliuotojas nurodo, kad mašinos laikymui ir naudojimui turi būti išskirtas atskiras poligonas kažkur ne miesto teritorijoje, nes mieste ji gali kelti pavojų gyventojams.

Baisumas čia išties net ne tame, kad tokie pasiūlymai būna absurdiški ir kažkieno interesus atstovaujantys. Baisumas čia yra tame, kad kiekvienas toks pagerinimas savaip išties atrodo kaip pagerinimas, todėl ir praeina į pasiūlymus. Na, patys pagalvokite – jei mašina turi didelį pravažumą, tai atrodo gerai, ar ne? O jei ji dar ir plaukioti gali – tai dar geriau? O jei jos langai dideli, o jei ji visiems prieinama? O jei ji ekologiška, o jei dar ir užtikrinamas saugumas? Viskas savaip atrodo logiška. Baisumas yra tame, kad kiekvienas toks pagerinimas viską nutolina nuo realybės dar toliau. Ir dar didesnis baisumas yra tame, kad paskui, jau bandant tvarkyti trūkumus, gaunasi nauji pagerinimai, kurie viską dar labiau nutolina nuo realių poreikių.

Įsivaizduokite, kad jūs susiduriate su ta šiukšlių krūva, kurią jums reguliuotojai sugalvojo vietoje jūsų norėtos mašinos. Ir pasakote, kad ji negera ir bloga. Ir tada reguliuotojai jums ima knisti protą, kad pasakytumėte, kuo ji bloga. Ir tada jūs kapstotės, aiškinatės, gaištate laiką, o jums vis knisa protą, o jūs galų gale pasakote, kad oh, taigi joje nėra vairo ir sėdynių. O tada reguliuotojai jums tas sėdynes ir vairą įkiša po ratais, kad užsivedus varikliui, ta šiukšlių krūva jus dar papildomai ir sutraiškytų, permaltų į faršą ir paverstų trąšomis toje šiukšlių krūvoje auginamiems Uspaspiskio agurkams. Štai taip gaunasi, kai standartizacijos komitetų davestą briedą jūs dar bandote gerinti.

Žodžiu, rezultate jūs sukišate į tą daiktą savo pinigus, iš jūsų uždirba kažkokia neaiški kontora, viskam sugaištama daugybė metų, bet vietoje mašinos gaunate neįtikėtino brangumo visokių ratų, gamybos atliekų, malkų ir neaišku ko krūvą, apaugintą agurkais ir pomidorais, ta krūva išvis nerodo jokių važiavimo požymių (nes krūva šiukšlių banaliai negali važiuoti – nes tai yra šiukšlių krūva), visa ta krūva atliekų yra supilta kažkur Vilniaus pakraštyje, o tos krūvos viduryje po stogeliu laužą kūrena kažkokie bomžai. Ir ta šiukšlių krūva dar ir pavojinga jūsų gyvybei, ir vien dėl to, kad jūs pats dar bandėte ją pataisyti.

Tai pati standartizacijos komitetų prigalvojamo briedo esmė. Ir bėda ta, kad pas mus visa įstatymų leidyba turi tokių požymių – kad interesų ausys ir visokie begaliniai tobulinimai bei gerinimai kyšo kur papuola**. Čia, beje, prisiminkim ir visokius reguliavimus dėl transporto draudimo, ir dėl visokių pakartotonių teisių laikymosi, ir nesuvokiamus kliedesius apie tai, kad buhalteriją tvarkyti gali tik kažkokie ten kažkokius kursus išėję žmonės, ir taip toliau.

Ir senas, ir naujas Darbo kodeksas turi tokių standartizacijos komitetams būdingų nesąmonių. Ir kuo labiau tas nesąmones bandoma gerinti, tuo daugiau tų nesąmonių randasi. Senas Darbo kodeksas buvo panaši nesąmonė, atėjusi iš sovietmečio, o paskui prikišta nesąmoningų ir absurdiškų gerinimų tiek, kad ėmė darytis sunkiai įmanoma pasamdyti kokį nors darbuotoją ar atleisti jį iš darbo. Beje, kai koks nors valdininkas susišika, bet paskui metų metais jo niekas negali išmesti iš darbo – tai irgi panašių prikauptų reguliavimų pavyzdys.

Naujas Darbo kodeksas irgi turi požymių, kad ten kažkokie standartizacijos komitetai pasistengė, kaišiodami savo nesąmones. Tik vat bėda yra tame, kad tų nesąmonių jau pakankamai daug, tačiau kaip jos veikia (ar išvis suveikia) – netgi neaišku, todėl gaunasi dar ir taip, kad šnekos tampa šnekomis, o baubai gali būti kad įsivaizduojami. Tiksliau, realūs, pavojingi baubai – visai gal ne ten slepiasi, kur atrodo. Ir greičiausiai, kaip būdinga standartizacijos sindromams, jie slepiasi ten, kur viskas atrodo gerai. Ir paskui, pabandžius naudoti, ir paaiškės.

Dabar gi gaunasi bandymai kurti kažką gero, bet daugiau vėl kapstantis tose pat bėdose, kurios išties ne realios (nes nei viena iš jų niekad nesuveikė, nes tiesiog tas DK dar neveikia), o įsivaizduojamos, sukurtos tų pačių standartizacijos komitetų veikėjų, kurie tarpusavy pešėsi dėl savo interesų. Beje, tos peštynės paskui baigėsi kažkokiais lytiniais santykiais su vyriausybės durimis (o dabartinė vyriausybė tikrai verta stipraus išsantykiavimo), nes kokie tai jaunuoliai, prisiklausę vienos iš standartizuotojų pusės, nutarė, kad ateina pasaulio pabaiga ir totali žmonijos vergovė vietiniu Lietuvos lygmeniu.

Realiai, tai ką matome – tai požymis, kad viskas pavirto į pelkę, kuri grasina, jog naujasis Darbo kodeksas gali tapti dar blogesniu už senąjį. Tiesiog dėl to, kad gerinimai vyksta ir vyksta. O apie tai, kuo tie gerinimai baigiasi, aš jau parašiau.

Žinote, koks vienintelis būdas kovoti su standartizacijos komitetų sindromu? Ogi priimdinėti tuos standartus ir sprendimus kuo žalesnėje stadijoje, nepaisant visų trūkumų ir blogybių. Nes visada paaiškėja, kad realios blogybės visiškai ne ten, kur jas mato standartizacijos komitetai. O tos problemos, kurias standartizacijos komitetai sprendžia, paaiškėja besančios iš piršto laužtos arba išvis tik labai siauroms grupelėms terūpinčios. Ir labai svarbu absoliučiai neįsitraukinėti į anei jokius gerinimo veiksmus anksčiau, negu tas daiktas pereis į realybę.

Labai sunku tai priimti, bet čia slypi pati esmė: kliedinčių beždžionių gauja, prisirijusi kokių tai haliucinogenų, kuria kliedesius. Ir nesvarbu, kad jų intencijos buvo geros pradžioje. Jos prikuria kliedesių, ir kuo daugiau tų kliedesių jos prikuria, tuo daugiau jos gauna galimybių prikurti naujų kliedesių. O visi bandymai jų kliedesius pataisyti, su jomis kalbantis ar bandant protingai analizuoti jų idėjas – tai yra klaikiausi spąstai, kurie bet kokį protingą žmogų tik įtraukia į jų absurdus. Vienintelis būdas su tomis beždžionėmis dorotis – tai užpilti ant jų didelį baseiną šalto vandens iš realybės. Ir kuo anksčiau, tuo geriau. Nes bet kokie gerinimai tik dar labiau viską pablogina.

Beje, čia labai svarbu griežtai ir kategoriškai nustatyti ribą tarp realybės ir fantazijų. Daiktas, kuris veikia – tai realybė. Dabartinis (senas) darbo kodeksas – tai realybė. Naujas Darbo kodeksas – tai vis dar fantazija, nes jokioje realybėje jis neveikia. Bandymas tą Darbo kodeksą vaizduoti, kaip kažkokią realybę – tai tai kažkokių standartizacijos beždžionių kliedesiai, papildyti kažkokiais absurdais, skleidžiamais kažkokių neaiškių masturbatorių, naktimis besitrinančių į Vyriausybės duris. Tai šities tiems masturbatoriams geriau ir palikti tą masturbaciją su Vyriausybe, nes toji vyriausybė šito nusipelnė. Beje, idėjiškai visokia tokia absurdų kūryba labai atitinka kai kurių ekonomistų kliedesius.

Gera vadybinė praktika priimdinėti kažkokius darbus anksčiau, nei viskas bus idealiai gerai, o taisyti – vėlesniuose etapuose, remiasi kasdienėmis projektų valdymo patirtimis: geriau daryti viską kuo mažesniais žingsneliais, paketuojant visus dalykus mažesniais fragmentais. Tada judesio tempai gaunasi keleriopai greitesni, o problemos identifikuojamos pagal realybę, o ne pagal prisikurtas fantazijas. Prisiminkim: jei daiktas dar neveikia – jis vis dar yra fantazija, o ne realybė. Atitinkamai, ir pokyčiai gaunasi daug greitesni, ir rezultatai – žymiai geresni.

Beje, čia yra ir dar viena tokia problematika, kurią aš noriu jums pakišti: imaginarinės problemos mus blokuoja nuo pokyčių. Ir jei mes sprendžiame tai, ko nėra, tai nesprendžiame to, kas išties yra. Vis dar neegzistuojantis Darbo kodeksas yra vis dar nepriimtas, todėl vis dar neegzistuoja. Norim pagerėjimų – reikia pirma padaryti, o paskui jau spręsti. Jei sprendžiame problemas, kurios realybėje neegzistuoja, pagerėjimų negausime niekad.

Taigi, čia tiek bendrai apie tuos standartizacijos ir Darbo kodekso kūrybos komitetus. O šiaip, aš pasikartosiu: senas Darbo kodeksas yra toks blogas ir tragiškas, kad už jį sunku kažką blogesnio sukurti (jis savyje neša dešimtis metų sovietinės istorijos, o paskui – dar ir visokių menamų gerinimų), jau vien dėl to tas naujas Darbo kodeksas bus geresnis, kad ir koks jis bebūtų. Tačiau bandymai gerinti naują kodeksą anksčiau, nei jis pradėjęs veikti, savo esme tik tas pats žaidimas į Seimo beždžionių balaganą. Vienintelis būdas išvengti nesąmonių – tai leisti tą daiktą į produkciją, o paskui tas beždžiones iš Seimo ir Vyriausybės perrinkti, kad jų tenai neliktų.

BTW, Lietuvoje yra vieni iš aukščiausių darbo jėgos apmokestinimų visoje ES ir vieni iš aukščiausių mokesčių kaštų (nepainioti su surenkamais mokesčiais) visoje ES. Ir fcuk that, bet dirbantieji kardinaliai laimingesni tose šalyse, kur jų teisės visokiais kodeksais ginamos belenkiek kartų mažiau. Tiesiog tas perteklinis teisių gynimas jau seniai tapo stagnaciniu – t.y., tokiu, kuris realiai dirbančiuosius ir išsunkia, jiems patiems nepastebint. Išties jau seniai reikia lauk mesti seną šlamštą ir viskas. Ir nesigilint.

 

———–

* Vienas iš ryškiausių, nesveikus pinigus kainavusių standartizacijos komitetų feilų buvo toksai seniems kompiuterastams žinomas 7 lygių OSI tinklo modelis. Šiais laikais tik tas modelis ir tėra likęs, tačiau prieš keliasdešimt metų jis tapo vienu iš didžiausių istorijoje standartizacijos komitetų absurdu: JAV vyriausybė ir įvairios kompanijos išleido apie kokį milijardą (!!!) dolerių visokių tinklo standartų kūrimui ir tarpusavio derinimui. Į tai nosis sukišo visokie telekomai, įrangos gamintojai bei kiti visokie su savo interesais, o paskui dar visokie nupušėliai iš to komiteto užsiėmė visokių fantastikų kūryba. Taigi, buvo sukurtas toks nesąmoningų reikalavimų ir protokolų rinkinys, kad neatsirado įrangos gamintojų, kurie tą neįmanomą absurdą gamintų. JAV valdžia, apimta paskandintų kaštų sindromo (čia dar viena vadybinė liga – sunken costs syndrome), nutarė imtis reguliavimo: nustatė, kad būtų leidžiama įstaigoms pirkti tik OSI modelį atitinkančias IT sistemas. Atitinkamai, krūvą metų valdiškos įstaigos ten negalėjo legaliai pirkti išvis jokios kompiuterinių tinklų įrangos, nes banaliai nebuvo nei vieno tiekėjo, kuris sutiktų tą įrangą gaminti netgi už didelius pinigus. Viskas baigėsi tuo, kad pirma įstaigos ėmė pusiau legaliai (kaip ne tinklo įrangą) pirkti OSI modelio neatitinkančias sistemas (su TCP/IP steku suderinamas), o paskui visas tas ISO modelis buvo išmestas į šiukšlių dėžę. Iš OSI modelio teliko toks atminimas, kad dėl kadaise sueikvotų didelių pinigų paskui jis buvo kaišiojamas per visokias aukštąsias mokyklas, gal iki kokių maždaug 1995 metų. Vėlyvuose etapuose jau netgi originalūs OSI protokolai buvo metami velniop ir vietoje jų priimami įprasti, tačiau negalimi pagal originalų OSI modelį (plg., autentifikacija buvo privaloma OSI 2 lygyje – t.y., Ethernet pažeidžia OSI reikalavimus). Tai vat taip šiais laikais per tą 7 lygių modelį ir liko atminimas apie standartizacijos komitetų sindromą informacinėse sistemose, tiesa, jau su tuo pačiu modeliu ir jo protokolais (pvz., X.25), nelabai ką bendro beturintis.

** Kadaise po tokios šunelio Pipiro istorijos buvo bandyta bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais padaryti tokiomis, kurios būtų didesnės, nei bausmės už kai kuriuos žmogžudysčių atvejus. Ir aš neatsimenu, kuo tai baigėsi, bet atsimenu, kaip irgi interesų grupės (gyvūnų mylėtojai – tai irgi interesų grupė, beje) vis kartodavo frazę „šunelio Pipiro žmogžudystė“. Žodžiu, Baudžiamasis kodeksas irgi patiria gerų pagerinimų, turinčių visus standartizavimo komitetų sindromo požymius.