Category Archives: Belenkas

Belvederio dvaras, Jurbarko rajonas

Pasitaiko man kartais pavažinėti po visokias vietoves. Dažniausiai nefotografuoju, o ir parašyti patingiu – kažkoks aš paskutiniu metu pasidariau vangus, nes matyt jau pasiekiau tiek, kad galiu būti garbinamas visų, netgi kai nieko nedarau. Bet ne, suprantu, kad šitaip nieko nedarydamas, aš netapsiu Visatos Valdovu, todėl duosiu jums šį kartą šilumos ir grožio. Taigi, štai jums punto di vista belvedere, bella abbandono – užmirštasis Belvederis, esantis netoli nuo Seredžiaus, Jurbarko rajone.

Diena buvo apniukusi, aptirpusi ir išskydusi -  blyški kaip reta, bet netgi tokią dieną Belvederis buvo nuostabus, paslaptingas ir pilnas senovinio grožio.

Diena buvo apniukusi, aptirpusi ir išskydusi – blyški kaip reta, be šviesos, be šešėlių ir be spalvų, bet netgi tokią dieną Belvederis buvo nuostabus, paslaptingas ir pilnas senovinio grožio.

Continue reading

Ceci n’est pas une pipe.

Nuotrauka nežinau, kieno daryta, bet puiki ir visapusiškai nuostabi. Visas René Magritte siurrealizmas iš realo, tiktai visai kitaip, netgi nepanašiai. Ir visas Sigismund Freud atrastas pasąmonės pasaulis išvirkščiai – taigi gali būti ir kitokie simboliai susiję su oraliniu pasitenkinimu 🙂

Čia ne pypkė, čia moters koja. Oj, čia pykpė, o ne moters koja.

Čia ne pypkė, čia moters koja. Oj, čia pykpė, o ne moters koja.

Deja, nežinau nei kas nuotraukos autorius, nei kelintais metais ji daryta. Aišku tik tiek, kad amžius jos pakankamas – gal apie apie XXa. vidurį, bet tikėtina ir kad juntamai anksčiau.

Gal ir neverta netgi gilintis, kokia čia simbolika – pakanka to, kad truputį laužo smegenis 🙂

Aušvicą prisimenant

Aš manau, kad turėtum jaustis laimingu, žinodamas, kad košmaras baigėsi. Košmaras, kuris nesibaigė tiems, kas buvo nužudyti. Nes mirtis – tai nėra košmaro pabaiga. Tai tiesiog nutrūkęs gyvenimas. Nutrauktas, nužudytas gyvenimas. Milijonai nužudytų gyvenimų. Senų gyvenimų, jaunų gyvenimų, subrendusių gyvenimų ir vaikiškų gyvenimų.

Kai patenki į Aušvicą, tai privalai registruotis - vietoj vardo/pavardės, gauni numerį. Bet tai padarai tik perėjęs vieną koridorių. Ten tave ir registruoja, ir eini toliau. Aš turėjau šalia survivorių - vyrą, kuris kalėjo ir turėjo būti sušaudytas (nes bandė bėgti ir peršovė jį), bet still sugebėjo išlikti nepaisant nieko. Šiandien jis ėjo lygiai tuo pačiu koridoriumi. kuris anuomet jo vos nenužudė.

Kiekvienas, patekęs į Aušvicą, privalo praeiti šį koridorių ir užsiregistruoti, gaudamas lagerio numerį vietoje vardo ir pavardės. Šiuo koridoriumi jau antrą kartą gyvenime eina Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum). Pirmą kartą jis ėjo prieš 70 metų.

Senais laikais tas koridorius buvo vadinamas Zentralsauna – atseit pirtis. Išties tai nebuvo jokia pirtis – tiktai pastatas, kuriame atimdavo daiktus, drabužius, nuskusdavo plikai, nuliedavo duše ir paskirstydavo į barakus. Vėliau dauguma mirdavo.

Daugeliui netekdavo net pakliūti į barakus – moterys, vaikai ir senukai būdavo siunčiami tiesiai į dujų kameras. Chuna Grynbaum turėjo mirti, nes kartu su savo sese bandė bėgti iš koncentracijos stovyklos ir buvo pašautas. Išgyventi jam nebuvo šansų – žudydavo visus, kas tik bandydavo išsigelbėti. Jo sesę naciai nušovė bebėgančią, bet jis kažkaip išgyveno. Išgyveno labai nedaugelis.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų priešais Aušvico vartus.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų vėl Aušvice. Išgyvenęs tai, ko nebuvo įmanoma išgyventi. Pasižiūrėkite į veidą žmogaus, kuris visą tai patyrė, prarado viską, išgyveno košmarą. Ir liko gyvas. Ką jis jaučia? Ką sako jo akys?

Juos varė į mirtį kaip gyvulius, ne kaip žmones. Varė tie, kurie buvo praradę žmogiškumą ir negebėjo turėti jausmų. Varė į mirtį. Varė suaugusius, vaikus. Senelius, moteris. Visus varė į mirtį. Nes kodėl gi nežudyti žmonių, jei negebi jiems nieko jausti, jei negebi mylėti, jei negebi jiems duoti nieko gero? Kodėl gi nežudyti, jei negali jausti to, ką jaučia tie, kuriuos žudai?

Išties gal netgi ne kaip gyvulius. Kaip tiesiog vienetus (vokiškai – Stuck). Pramoniniu būdu. Kaip gamykloje, tūkstančiais per dieną. Milijonais. Be jokio gailesčio ir be jokios minties apie tai, kad žudomi žmonės.

Ponas Augustas Didžgalvis pasidalino keliomis nuotraukomis, kurias man leido paskelbti savo bloge. Jis pagavo tą jausmą. Tą, kuris sklando Aušvice. Tą patį jausmą, kuris apima, kai supranti, ką jaučia žmonės, praradę viltį išgyventi. Praradę tikėjimą ir tegalintys gal būt vieni su kitais atsisveikinti. O gal ir to negalintys. Pasmerkti mirti ir žinantys apie tai. To jausmo dvasia vis dar sklando ten. Holokausto dvasia. Košmaras iš realybės.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Tai, ką reikia pajusti, jei nori, kad košmaras nepasikartotų.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Patyrusių tai šešėliai ir nepatyrusių to šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Šešėliai šviesoje, mirties stovykloje.

Nesvarbu kaip jums pasaulis atrodo dabar. Pažiūrėkite, pajuskite tą jausmą. Tiesiog pajuskite, negalvokite apie tai protu, nes visvien tokių dalykų neįmanoma suprasti. Tiesiog pajuskite ir sužinosite, kas tai. Ir ko reikia, kad tai daugiau nepasikartotų.

Sausio 13

Nelabai mėgstu rašyti apie Sausio 13. Apie šventę, nes tai išties šventė. Šventė todėl, kad tai buvo ir yra mūsų pergalė.

Taip, Sausio 13 mes prisimename juos, tuos kas žuvo. Tuos kas buvo sužaloti, kas buvo sumušti, sužeisti, bauginami, kam grėsė mirtis. Bet jie laimėjo, mes laimėjome. Mūšiuose būna aukos. Bet mūšiai būna laimimi ir šitą mūšį mes laimėjome. Todėl tai pergalės diena.

Buvo laikas, kai už geltoną, žalią ir raudoną spalvas, atsidūrusias vienoje vietoje, buvo galima gerokai nukentėti. Net už spalvas. Bet dabar mes laisvi.

Buvo laikas, kai už geltoną, žalią ir raudoną spalvas, atsidūrusias vienoje vietoje, buvo galima gerokai nukentėti. Net už spalvas. Bet dabar mes laisvi.

Jau daug kartų rašiau apie tai. Ir nežinau, ką šiandien dar pridėti. Daugelis parašo apie žuvusius, bet aš manau, kad kaip ir visi mes, taip ir jie ėjo ne tam, kad būtų liūdesio diena, o tam, kad būtų laisvės diena. Laisvės ir pergalės diena, mūsų šventė.

Aš atsimenu, kas buvo mūsų galvose. Paprastas dalykas – mes galime numirti ir galime save paaukoti, nes ilgiau taip gyventi negalime. Bet mes galime gyventi kitaip, kad viskas būtų kitaip. Kad baigtųsi klaikus sovietmetis. Kad baigtųsi teroras. Kad išnyktų komunistai ir KGB. Kad baigtųsi tas ilgas niūrus ir pilkas košmaras, kuriame visokie atmatos lemia mūsų likimus.

Kartais tiesiog būna, kad supranti, jog negali gyventi taip, kaip gyvenai ir kad verta pasiryžti aukoti gyvybę tam, kad gyventjm kitaip.

Su švente, ponai ir ponios. Su Sausio 13 jus sveikinu – ir tuos, kas mirę, ir tuos, kas gyvi, nes tai mūsų pergalė. Sunki, kruvina, bet pergalė 🙂

Su Naujaisiais metais :-)

Atrodo, kad ne taip seniai prasidėjo 2014, o jau ateina 2015. Ir vėl mes užsimiršdinėsim, ir rašysim datose 2014, nors jau 2015, o paskui priprasim, o paskui gal būt ateis ir 2016. Praėję metai man buvo ryškūs, kaip niekada anksčiau. Kažkodėl manau, kad ir jums šie metai nebuvo nuobodūs.

Naujieji metai ateina ir aš esu kietesnis už visus ir tą žino netgi katės.

Naujieji metai ateina ir aš esu kietesnis už visus ir tą žino netgi katės.

Įvykiai Ukrainoje, vis didesnė agresija iš Rusijos, vėl prasidėjęs Šaltasis karas, lėtai reagavusi, bet visgi susivokusi Europos Sąjunga, mūsų supratimas apie tai, kad gyvename neramiais laikais, besikeičiantys įstatymai, ateinanti nauja valiuta, JAV kariai, o taip pat – daugybę metų primirštu buvęs pojūtis, kad esame kartu ir turime savo šalį.

Ir kartu su visu tuo geopolitiniu fonu – nuostabios pažintys, naujos patirtys, kartais netikėti projektai ir begalės darbų. Nepaprastai ankstyvas pavasaris, nepaprastai ilga vasara. Politika, keistai persimaišanti su gyvenimu ir suvokimas, kad kažką galima pakeisti, o kažko pakeisti nepavyksta. Jausmai, artimi ir tolimi žmonės, tarpusavio supratimas ir nesupratimas. Viltys kad viskas bus gerai, nauja muzika, kartais netikėjimas, rūpesčiai ir noras kažką padaryti, ir išsiaiškinti visko priežastis. Ir daugybė minčių. Ir norai, kad pasaulis būtų gražesniu.

Taip, šiais metais aš per mažai jums rašiau, taip, šiais metais aš jus gerokai apleidau, ponai skaitytojai ir ponios skaitytojos. Nevyniosiu į vatą ir paprastai pasakysiu – man buvo daug svarbesnių dalykų, nei rašymas. Nenoriu kabinti jokių makaronų, tad nepažadu, kad viskas pasitaisys ir būsiu su jumis daugiau ir dažniau, bet visi mes galime viltis kažko geresnio, siekti kažko, o tada ir būna kad pasitaiko, kad kartais ir pavyksta. Kartais norai išsipildo, o retkarčiai būna ir tikri stebuklai.

Aš linkiu jums stebuklų, ponai ir ponios. Mums visiems kartais reikia stebuklų, kartais labai labai reikia, ir kartais būna, kad jie atsitinka. Aš tikiu, kad jų bus ateinančiais Naujaisiais metais 🙂