Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Natūrinių pajamų apmokestinimas

Natūrinių pajamų apmokestinimas veik sutapo su kitu cirku – mokesčių pakeitimais individualioms įmonėms. Nežinau, kodėl kiti komentatoriai to nepastebi.

Pastarųjų savininkai, įmones dažniausiai kūrę tam, kad galėtų vykdyti veiklą sezoniškai (kai prireikdavo pasisamdyti vieną-kitą žmogų) arba kaip papildomą, šalia darbo, dabar turi mokėti sau atlyginimą iš savo pačių lėšų, bent 800 litų per mėnesį, o iš šių pinigų – jau mokėti visus mokesčius taip, lyg būtų save pasamdę. Cirkai, kuriais jau ne vienas pažįstamas spėjo pabėdavoti: "iš mano pajamų jau sumokėti mokesčiai, o dabar – dar iš to likučio vėl sumokėti mokesčius". Neužmirškime, kad skirtingai nuo UAB, individualių įmonių savininkai už įmonę atsako visu savo turtu, o jei nepasiseks verslas, pagal įstatymus faktiškai net negali bankrutuoti.

Turint omeny nuolatines valdžios kalbas apie paramą smulkiam verslui, tai atrodytų keista, tačiau galim prisiminti gerokai anksčiau įvykdytus autorinių apmokestinimus, pakeltas kainas individualios veiklos liudijimams ir pan.. O sąryšių su LLRI kontekste šitas individualių įmonių apmokestinimas tampa išvis natūraliu: išnaikinti smulkius verslininkus galutinai, kad stambesnėms įmonėms neliktų konkurentų išvis. Vis kartojamos LLRI kanarėlių giesmelės apie regresinių mokesčių būtinybę – jau įgyvendinamos: mažiausiai uždirbantys pradėti apmokestinti pagal veik dvigubą tarifą. Juk tas privalomas atlyginimas sau būtent ir tampa antrą kartą apmokestintu.

Tad natūrinių pajamų apmokestinimas neturėtų atrodyti keistai: tai gi ne tik bandymas sukurti ir išsaugoti darbo vietas nežmoniškai išsipūtusiam mokestiniam aparatui. Tai pagrindas dar didesniam terorui prieš mažuosius: jei stambios įmonės nesunkiai gali atskirti, kur jų turtas, o kur darbuotojų, tai įsivaizduokite smulkios įmonės savininką, kuris važinėja 15 metų trantu, užrašytu firmos vardu? Arba įmonę, veikiančią to paties savininko bute? Arba įmonės savininką, nakvojantį tos pačios įmonės patalpose? Ir t.t., ir t.t. Su natūrinių pajamų įstatymu stambioms įmonėms bus tik sukelta nedidelių nepatogumų, tačiau mažosios įmonės gaus tiek problemų, kad joms paprasčiau bus užsidaryti.

Aš ilgai įtardinėjau, kad vienas po kito daromi įstatymų pakeitimai, susiję su mažaisiais, yra tiesiog bukumas. Bet mane vis labiau kamuoja mintis, kad tai ne bukumas, o labai gerai apgalvoti tyčiniai veiksmai. Kitų paaiškinimų aš nerandu.

Dubajus švenčia savo antkapio atidarymą

Aukščiausias pasaulio dangoraižis DubajujeDubajus – pinigais aptekusių arabų stebuklas – jau senokai garsėja tuščioje vietoje pastatytu miestu ir krūvomis dirbtinių salų. Išsikalinėjimas iš tokio pinigų pertekliaus, kokio nepatyrė dar jokia kita pasaulio šalis. Išskyrus gal tik Nauru salą – šalį, kuri prieš tris dešimtmečius pasiekė pasaulio rekordus pagal pajamas gyventojui – ši valstybėlė kasė ir eksportavo fosfatus, iš kurių buvo sudaryta praktiškai visa sala. Pastaroji pergyveno kokį dešimtmetį, per kurį statėsi milžiniškus viešbučius, pirko įmones visame pasaulyje, supirkinėjo geriausių kompanijų akcijas, gana sėkmingai bandė netgi tapti vienu iš svarbiausių Ramiojo vandenyno turizmo centrų. Žinoma, buvo ir didžiulės investicijos į mokslą (berods, net kažkokį universitetą buvo įkūrę), bankininkystė, nepaprastai maži mokesčiai, puikios galimybės ofšorams kurti. Bet, pasibaigus fosfatams, jau po dešimtmečio Nauru baigė visišku ekonominiu kolapsu. Dabar ši valstybėlė gyvena iš tokių absurdų, kaip Abchazijos pripažinimas mainais už kelis milijonus dolerių iš Rusijos.

Puikiai žinoma: vien iš kasyklų negali išaugti jokia šalis, nepriklausomai nuo to, kas kasama – ar nafta, ar fosfatai, ar dar kažkas. Šalis arba įgauna pilnavertę ekonomiką, arba, jei tokios neįgauna, pinigus išleidžia ir kolapsuoja. Ir vėlgi, praktika rodo, kad ant tuščios vietos kalnakasybos pinigai ekonomikos paprastai sukurti negali: šiai reikalinga ne tik sudėtinga infrastruktūra, bet ir žinios, išsilavinimas, mokslas. Ir svarbiausia – vidinė rinka, kuri irgi turi egzistuoti. Nauriečių ar arabų svaigališkos idėjos sukurti turizmo centrą tuščioje vietoje – neturi jokių perspektyvų: kol į juos investuojami milžiniški pinigai, tol turistų srautas eina, bet tas srautas nepadengia investicijų. Ir juolab absurdiškai atrodo kaimietiška (kai ką iš Vilniaus vadų primenanti) mintis: „pristatysime dangoraižių, pasidarysim panašūs į Ameriką, ot plūstelės turistų spiečiai!“

Dubajuje jau prasidėję bankrotai, o galimybių išsigelbėti skolininkai jau negauna: milžiniškas naftos kainų burbulas išpūtė dar keleriopai didesnį finansų burbulą, katras jau subliuško. Tačiau kol kas dar pakako pinigų užbaigti prieš 6 metus pradėtam statyti absurdo obeliskui – niekam nereikalingam dangoraižiui, kuris tapo aukščiausiu pasaulio pastatu – net 820 metrų. Nei neabejoju, kad po poros-trejeto dešimtmečių, išsibaigus naftai, šis pastatas taps puikiu antkapiniu paminklu arabiškiems ekonomikos šedevrams.

Emigracija ir pinigų srautas į Lietuvą

Girdėjau gandą (tiktai gandą, tad nieko negaliu patvirtinti ar pagrįsti), kad emigrantų sukuriamas pinigų srautas į Lietuvą siekia mažiausiai kelis milijardus litų per metus – tai iš esmės, gali būti skaičiuojama, kaip grynas eksportas. Ar nebus taip, kad daugelio taip plūstami emigrantai (beje, dažnai net negalintys turėti Lietuvos pilietybės) yra būtent tai, ko dėka Lietuvos iki šiol neištiko visiškas krachas?

Nežinau, kaip kam, bet man tokie samprotavimai atrodo ganėtinai įtikinamai.

Darbo efektyvumas

Per LR labai įdomi laida tik ką buvo, įsijungiau tik pabaigą, tad visko nenugirdau. Pasakojo apie tyrimus Didžiojoje Britanijoje, kur ganėtinai kompleksiškai buvo tiriami kokybiniai ekonominiai rodikliai įvairiose ekonominėse srityse, kaip kad skirtingų profesijų sąlyginės naudos (t.y., sukuriamos vertės) visuomenei santykyje su apmokėjimu – čia pvz., paaiškėja, kad valytojai, mokytojai ar medicinos seserys visuomenei yra žymiai naudingesni, nei bankininkai ar marketingistai (pagal santykį tarp sukuriamo produkto ir apmokėjimo).

Tyrimai parodė, kad toks neteisingas pasiskirstymas būdingas ne pavieniams atvejams, o yra dėsningas: vidutiniškai tie, kas dirba daugiau, uždirba mažiau (irgi pagal tą patį santykį tarp sukuriamo produkto ir apmokėjimo). Kitaip tariant, valstybinis lėšų perskirstymas ir progresinė mokesčių sistema aiškiai didina bendrą visuomenėje sukuriamo produkto vertę, t.y., ekonomikos efektyvumą.

Dar vienas įdomus dalykas: komercinė veikla toli gražu ne visada būna efektyvesnė už valstybinių įstaigų – tai nustatyta, vykdant kai kurių paslaugų kokybės ir kainos tyrimus prieš valstybinių veiklų perdavimą į komercinį sektorių ir po jo: daugeliu atvejų konkurencija veik neišauga, tačiau neretai paslaugų kainos ir netgi savikainos pakyla, tuo tarpu kokybė smarkiai krenta. Aišku, tai pasitaiko tik kai kuriuose sektoriuose, tad prognozuoti ne visad ir įmanoma.

Pensijų mažinimas

Dabar jau neatsimenu, kas iš apžvalgininkų prieš kokius 3-4 teigė, kad pensijų didinimas – tai bomba būsimai valdžiai. Tai vat, konservai ant tos bombos užlipo – neišvengiamai. Nuostabiai populistiškai, o giliau pažvelgus – ganėtinai šlykščiai atrodo Grybauskaitė, kalbanti apie tai, kad turi būti numatytos kompensacijos už mažinimą ir t.t..

Pensijos buvo padidintos valstybės įsiskolinimo – garsiojo burbulo sąskaita. Tai buvo pinigai iš niekur, beje, dar labiau padidinę ekonomikos perkaitimą. Ir tas pensijų mažinimas, kuris vyksta dabar, turi būti ne laikinas, o nuolatinis. Ir gerokai didesnis.

Bet čia vertėtų prisiminti ir kai kurias personalines pensijas – jei neklystu, įvairūs kompartijos bei KGB veikėjai iki šiol gauna personalines pensijas. Kiek suprantu, sumos ten tikrai nemažos – tokių pensininkų tūkstančiai. Ir tos personalinės pensijos labai nemažos.

Kita vertus, ar gali man kas nors pasakyti, kiek buvo sumažintas valstybės tarnautojų skaičius? Nes kažkokios kalbos apie valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimą skleidžiamos, bet kiek pastebėjau, savo darbuotojų skaičių mažino tiktai savivaldybės, bet ne Vyriausybė ar ministerijos. Aukštoji valdžia apsiribojo atvirai silpnaprotiškais pasiūlymais trumpinti darbo savaitę – tam, kad valdininkų "darbo" vietos būtų išlaikytos.