Kubilas gi kažkaip paskelbė, kad DU lėšų mažinimas gali būti daromas kiekvienos organizacijos savo nuožiūra – ar mažinant atlyginimus, ar mažinant etatų skaičių. Kaip jie tai realybėje padarys – aišku irgi klausimas, juolab kad visa ta rangų sistema niekur nedingsta. Bet gal menkutis šviesos spindulėlis neužges. Naiviai viliuosi, kad šitai yra proto saulėtekio požymis konservatorių galvose.
Category Archives: Ekonomika
Pienininkų bullshitas
Jau eilę metų kalbama apie kartelinius pienininkų susitarimus – tą rodo ir Europoje rekordinis skirtumas tarp supirkimo ir pardavimo kainų ir žemiausios visoje Europos Sąjungoje pieno supirkimo kainos išvis. Natūrali dusinamų ūkininkų reakcija – jei jau neišeina išsimušti normalesnių supirkimo kainų, steigti nuosavą kooperatyvą. Ir čia jau karteliška reakcija visame gražume: gamyklų atstovai apkaltina ūkininkus, kad dėl kooperatyvo bus uždaryta bene keliolika pieno perdirbimo gamyklų ir atleista 3000 žmonių ir dar negana to, šitai sukels 250 milijonų nuostolio.
Eina peklon. Vat kur galėtų valdininkai gebelsiškos propagandos pasimokyt.
Tarp kitko, kuo atvejis įdomus – tai tuo, kad demonstruoja, jog tam tikrais atvejais, netgi esant akivaizdžiai konkurencijai, savireguliacija elementariai neveikia.
Didelis gelžbetonio luitas į Kubiliaus daržą
Pajamų pasiskirstymas pagal gyventojus visame pasaulyje, taip pat – ir Lietuvoje, daugmaž atitinka 80/20 taisyklę, kitaip tariant – Pareto dėsnį. Kitaip tariant, 80 procentų pajamų priklauso 20 procentų gyventojų. Ir dar daugiau: pas tuos 20 procentų turtingųjų – irgi toks pat pasiskirstymas – jų tarpe 80 procentų pajamų vėlgi gauna 20 procentų turtingiausiųjų. Ir t.t.
Tarus, kad iš GPM per metus gaunama 5mlrd (man kažkodėl nepavyko greitosiomis rasti statistikų, tad skaičius – prielaidinis), tai reikštų, kad 4 mlrd. sumoka ~600.000 pasiturinčių žmonių, o iš jų – 3,2mlrd sumoka ~120.000 turtingesnių, o iš jų 2,5mlrd (t.y., pusę viso Lietuvos GPM) sumoka ~24.000 turtingiausiųjų.
Taigi, saikingai padidinus GPM turtingiausiems (ir nesukeliant jiems baisių bėdų), pusė finansinių problemų išsispręstų. Na, tuo pačiu visgi reiktų ir regresinius mokesčius nuo IDV nuimti ir mokestinį/biurokratinį barjerą pašalinti – tuo pačiu galima būtų išspręsti neturtingųjų problemas, sukuriant jiems darbines pajamas vietoj finansavimo.
Dar prie viso to galim prisiminti absurdiškus keliakartinius mokesčių mokėjimus-grąžinimus-mokėjimus-grąžinimus bei suskaldymą į mokesčius ir "nemokesčius" (sodras), pseudoskaidymus, kur atseit dalį moka darbuotojas, o dalį – darbdavys, klaikius sudėtingumus ir t.t. – šitai sutvarkius, pinigų kursavimas, manyčiau, paspartėtų bent kokiais 10 proc., o tai reikštų 10 proc. išaugusias valstybės pajamas iš visų mokesčių, kokie tik yra. Vien iš PVM gautųsi ištisas milijardas per metus.
Mane stebina tai, kad berods Šemeta (ar man atmintis meluoja?) buvo autoritetingai pareiškęs, esą jie atliko skaičiavimus (įdomu, kokius?) ir nustatė, kad progresinių mokesčių įvedimas nepagerintų nieko. Darykitės išvadas patys 🙂
UPD.: daro skaitinę korekciją: LT sklaida yra Gini 0,34, tai reiškia netoli 70/30 pasiskirstymą (tingiu skaičiuot tiksliau, bet kiek pabandžiau primest – visgi lyg ir artimesnis santykis, nei 65/35. Nors realiai nežinau net, gan keblu skaičiuot, o tingiu). Taigi būtų taip: iš 5mlrd 3,5mlrd sumoka maždaug milijonas žmonių, o iš šių – 2,45 mlrd. sumoka kokie 330 tūkst., o iš jų – apie 1,7mlrd sumoka apie 100 tūkst.. Kreivė aišku gerokai plokštesnė, nei pirmo pavyzdžio atveju, bet progresija matosi kuo puikiausiai.
Antra korekcija, artinanti santykį prie 80/20 santykio, susiveda į NT, akcijas ir pan., kur viską išspręstų turto mokesčiai.
Skūpas moka du kartus. O bukas – ir tris.
Susisiekimo minisras Eligijus Masiulis, kažkada įtikinęs Kubilą, kad nereikia gelbėti FlyLAL, dabar siūlo finansiškai remti skrydžius į svarbiausius Lietuvai taškus – Londoną ir pan..
Liberalai ir LLRI – valdo.
Truputis apie konkursinius metodus
Truputis apie konkursinius metodus, taikomus Lietuvoje – kad diskutuojant būtų aišku. Nes pas su diskutuodamas, pagalvojau, kad visgi gal ir ne visi supranta tuos mechanizmus.
Iš esmės, yra trys scenarijai, bent jau IT sferoje (manau, kad kitose – lygiai tas pats):
1. Skelbiamas realus konkursas su realia kandidatų paieška. Gana retas atvejis, bet būna. Pvz., bent dalį IT šitaip perka LB ir NMA. Priežastis – kirviai adminai, kuriems nusispjaut ant atkatų, nes jie visvien tokių negauna, o technikos norisi realiai dirbančios. Adminų įtaka tokiose kontorose yra lemiama (IT based business), tad šlamšto neįkiši. Manyčiau, ir kitose (ne IT) srityse būna atvejų, kur technokratai turi lemiamą įtaką. Neretai galima neblogai nuspėti apie tai, kad scenarijus bus toks pagal paprastą klausimą: kiek kritiškai nuo IT priklauso šitos įstaigos veikla? Kuo priklausomybė didesnė – tuo adminų-kirvių įtaka didesnė, t.y., tuo labiau reikia orientuotis į realų pardavimą.
2. Pagal įdirbį. Tai pakankamai populiarus variantas, susijęs su viena konkursų problema: gan dažnai neįmanoma nurodyti konkurse tinkamų sąlygų. Jei tiekimas susijęs su pakankamai sudėtingomis paslaugomis, reikia gerokai atidirbti su tiekėju detales, realiai bendradarbiauti, įsitikinti, kad tai įmonė, realiai sugebanti suteikti paslaugas, o ne eiliniai stūmikai. Tokiu atveju ilgai bendraujama su viena, kita, trečia įmone, išrenkama tinkama, o paskui konkurso sąlygos atitinkamai nušlifuojamos taip, kad laimėtojas būtų vienas – tasai, kuris jau iki konkurso buvo išrinktas, kaip tinkamas. Atkatų mokėjimas čia jau priklauso nuo įvairių faktorių – jis gali būti, o gali ir nebūti. Įstaigų, perkančių pagal šitą metodą, neminėsiu – patys atsirinksit, jei gilinsitės 🙂 Šitas metodas išties nėra blogas: nemaža dalimi – tai tiesiog egzistuojančios konkursinės sistemos bėda.
3. Pagal švogerius. Didžiulė dalis (subjektyviai vertinant – gal ir virš pusės) valstybinių užsakymų, daromų per pakankamai patikimas pažintis. Perkamos įrangos ar paslaugų realios charakteristikos – iš esmės, nusispjaut. Svarbu, kad sumos būtų kuo didesnės. Atkato sumokėjimo mechanizmas varijuoja nuo silpnaprotiško "į rankas" iki gudresnių "konsultacinių paslaugų" pirkimo iš tų pačių atsakingųjų, protingesniu atveju – tas paslaugas perkant per trečiąsias firmas ar netgi mokant už jas kokiems nors atsakingųjų giminaičiams. Manau, kad tokias įstaigas irgi nesunku atsirinkt. Man, kaip pavyzdys, ryškiausiai šviečia Lietuvos Paštas (jis jau tapo labiau bendriniu pavadinimu už Lietuvos Geležinkelius).
Daugeliu atvejų toje pačioje įstaigoje pirkimo scenarijus irgi gali varijuoti, priklausomai nuo to, kokios paslaugos ar prekės yra perkamos – kur patikimumo nereikia – trečias variantas, o kur patikimumo reikia – pirmas ar antras. Kai kada pirkėjas tiesiai ir įvardina – "čia bet ką galima", "čia turi būti geras daiktas, šūdo nekiškit". Būna, kad durnas pardavėjas šito nesupranta, paskui susigadindamas santykius su užsakovu. Pvz., IT sferoje galit dėmesį atkreipti į HP kompiuterių pirkėjus 🙂
Kur kabliukai prasideda: jei pirmas ir antras scenarijai – gan aiškūs ir skaidrūs, tai trečiasis turi vieną įdomią savybę: ne visi visur turi savo įtakojančius švogerius. O viską lemia būtent šie. Taigi, atsiranda subrangovinis verslas: jei gali laimėti konkursą įmonėje X, tai laimi jį belenkaip – nesvarbu, ar gali tiekti, ar negali. Tada eini pas galintį tiekti ir mokantį su tokiais dirbti patikimą (irgi švogerinį) konkurentą, su kuriuo ir realizuoji tą kontraktą. Aišku, pinigais tenka dalintis, kita vertus – pinigai iš oro 🙂 Yra tik vienas apribojimas: šitokie kontraktų dalijimaisi gali sėkmingai vykti tik tarp tų, kas turi pakankamai gerus tarpusavio ryšius, dirba pagal tą pačią švogerinę schemą ir gali vieni kitais pasitikėti. Prašalaičiai į šitą schemą paprastai neįleidžiami.
