Daugelis kažkodėl painioja lūkesčių ekonomiką su minios psichologija ar išvis masinėmis psichozėmis. Tad noriu čia truputį pabandyti paaiškinti kai kuriuos skirtumus.
Vat įsivaizduokime situaciją:
Lietuva tariasi dėl dujų tiekimo. Ir Rusija jai pasako dujų kainą, paremtą esama naftos kaina, lygia 100 dolerių už barelį (kaip žinia, dujų kainos dydį visada nustato naftos kainos). Sutartis dėl tiekimo – metams, tiekimas pagal šią sutartį pradedamas po pusmečio. Štai čia ir yra lūkesčių ekonomika: sutartis sudaroma metams į priekį, o ne už realiais rinkos kainų faktais paremtą praeitį. Ir nors Lietuvos atstovai galėtų sakyti, jog naftos kainos kris (kaip praktikoje matome dabar, jos JAU nukrito iki žemiau, kaip 40 dolerių už barelį), Rusijos atstovai gali jiems į tai atsakyti: "žiūrėkite, taigi kainos KYLA" (taip ir matėme – pakilo iki ~150 dolerių už barelį). Bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo abiejų pusių įsitikinimų, remiamasi esamais duomenimis, sudarant sandėrį dėl ateities. Būtent tos prielaidos dėl ateities ir yra ekonominiai lūkesčiai 🙂
Galimas ne tik kainų kilimo, bet ir atvirkščias atvejis – naftos kaina nukrenta iki tragiškų žemumų, o tada kažkas prisiperka naftos fjūčersų. Ir tiekėjas neturi kur dėtis – arba parduoda pigiai, arba moka baudas. Tai – irgi lūkesčiais paremti sandėriai 🙂
Taip ar anaip, matome, jog būna atvejai, kada norom nenorom tenka daryti sandėrius dėl ateities, t.y., atvejus, kai pasiūlos-paklausos bei kainų inercija yra niekaip neišvengiama, kad ir kokiu protingu bei pinigingu bebūtum (tarp kitko, lūkesčius juk vertina ne minia, o labai labai protingi ir toli skaičiuojantys dėdės). Kitaip tariant, procesas iš atsitiktinio tampa dėsningu, neišvengiamu – o dėsniai, kaip žinia turi tą savybę, kad ne juos valdo žmonės, o jie valdo žmones. Vat tokius ekonominius lūkestinius dėsnius bei jų veikimo efektus ir galime vadinti lūkesčių ekonomika.
Esminiai dalykai, kuriuos mums sako lūkečių ekonomika – kad didele dalimi atvejų tam tikros kainos (nesvarbu, ar didesnės, ar mažesnės) galioja ilgesniam laikotarpiui, nei racionalus (t.y., toksai, kuriame kainos atitiktų sutartyse numatytas). Ir nesvarbu, kaip gautume tuos paskaičiuojamų kainų dydžius (ar remdamiesi buka einamąja kaina, ar sudėtingomis ekstrapoliacijomis), bet kuriuo atveju susidaro situacijos, kai kainos nukrypsta į vieną ar kitą pusę nuo realybės. Kitaip tariant, nuo klasikinių pasiūlos-paklausos dėsnių nukrypusias kainas galime vadinti lūkesčiais paremtomis.
O tokios kalbos, kaip "jei visi litus keisis į valiutą, taigi valstybė bus priversta devalvuoti" (tarp kitko – tai ne lūkesčių, o klasikinis pasiūlos-paklausos atvejis), su realia lūkesčių ekonomika, sakyčiau, turi bendro tik tiek, kad prie euro pririštas litas – tai irgi tam tikras lūkestinį pobūdį turintis sandėris (dėl kurio lito kursas neatitinka realybės). Bet taip ar anaip, ir nepririšus lito prie euro, masinio lito keitimosi efektas būtų tas pat. Ir jokios čia lūkesčių ekonomikos nėra.
Aišku, masinės psichozės ar ekonominė gyventojų panika – irgi ekonomiką įtakojantis reiškinys, bet jį nagrinėja jau ne pati ekonomika, o visai kiti mokslai (daugiau – sociologija). Lygiai taip pat, kaip ir gyventojų panika, ekonomiką įtakoti gali ir kokie nors imigrantų maištai, įstatymai, gamtos katastrofos, sausros, ligos, karai, politinės nuotaikos, narkotikų plitimas, etc., tačiau juk nepradedame šių reiškinių nagrinėti, kaip ekonominių procesų, o laikome juos tiesiog išorinėmis įtakomis, tiesa?
🙂
