Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Sovietmečio “investicijos” į Lietuvą

Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.

Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?

Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.

Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..

Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.

Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.

Biudžetai ir jų spalvos. Korupcijos pradžiamokslis

Gavau vieną gandą – apie tai, kad kai kokie neoficialūs viešųjų pirkimų efektingumo vertinimai rodo, kad ~30 procentų lėšų yra iššvaistomos. Alternatyvus gandas teigia dar baisiau – kad iššvaistoma apie 30 procentų viso valstybės biudžeto. Kadangi šaltiniai, na, labai jau neoficialūs (tiksliau – gal nelabai aiškiais skaičiais paremti), o rimtų vertinimų lyg ir nebuvo daryta, tai paliksiu jums patvirtinimų/paneigimų ieškotis patiems, pats pasakysiu nebent tiek, kad bandant labai grubiai aproksimuoti pagal kitus duomenis, skaičiai atrodo esantys įtikinamumo ribose.

Aišku, galėtume nagrinėti korupcionierių psichologiją, detalius konkursinius scenarijus, bet gal svarbiausia čia būtų įvertinti, kaip tos lėšos išvis pasiskirsto, pagal šešėlinių biudžetų sandaras. Ir kaip viskas vyksta, kaip ir kur ieškoti bendrų makliavonių ir kokio jos lygio gali būti. Manau, kad bet kam, kas nemėgsta korupcijos, verta žinoti bent jau bendriausius dalykus. Aišku, jei kas išvis negirdėjote tokio žodžio, kaip „biudžetas“ (lietuviškai, ko gero, būtų „išlaidų planas“) – galite net ir neskaityti.

Continue reading

Elektroninis balsavimas, korupcija ir durnumas

Kai koks nors politinis veikėjas pradeda skleisti kliedesius apie tai, kad reiktų diegti elektroninę balsavimų sistemą, aš tai suprantu, kaip vieną iš dviejų: arba nemokšiškumą, arba korupciją. Nemokšiškumą, jei politikas nežino, kad Konstitucija numato anoniminį balsavimą. Korupciją – jei jis žino, ir nepaisant to, visvien dėl kažkokių paskatų siūlo. Kai elektroninį balsavimą siūlo vienas-kitas su IT susijęs žmogus, aš tai irgi galiu įvardinti arba kaip nemokšiškumą, arba kaip korupciją. Nemokšiškumą, jei IT specialistas nesugeba suprasti, kad elektroninis balsavimas su slaptumo garantijomis ir rezultatų patikrinamumu yra praktikoje neįmanomas. Korupciją, jei jis bando prastumti žinomai blogą sprendimą.

Elektroninio balsavimo klausimas išties yra toks paprastas, kad apie jį išvis net nėra prasmės diskutuoti: viskas apie šį klausimą parašyta Konstitucijos straipsniuose nr. 55, 78 ir 119, teigiančiuose, kad balsavimas yra slaptas.

Slaptas balsavimas kelia paprastą ir matematiškai neišsprendžiamą reikalavimą: balsavimas turi likti slaptu, anonimišku, kartu išvengiant falsifikavimo galimybių. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip jūs anonimiškai identifikuojate save, kaip rinkėją kažkokioje balsavimo sistemoje. Nagi? Identifikuojate save, likdamas anoniminiu? Manau, kad nereikia didelio proto, norint suprasti, kad toks anoniminis identifikavimas primena truputį nėščią paauglę.

Taip, teoriškai yra nagrinėjamas modelis su vadinamaisiais vokais, kur koduoti pranešimai maišomi, o jau paskui dekoduojami, etc., tačiau tasai modelis yra tiktai teorinis – esmė ta, kad jei vokai, identifikuojantys asmenį, yra nepanaikinami, lieka galimybė labai lengvai atsekti, kas už ką balsavo, o jei panaikinami – nelieka galimybės perskaičiuoti balsus ar patikrinti balsavimo švarumą. Beje, tos pačios bėdos yra ne tik su internetinėmis, bet ir išvis su bet kuriomis elektroninio balsavimo sistemomis, atliekančiomis balsuotojo identifikavimo procedūrą.

Tad net nesigilinant į technines smulkmenas, klausimas susiveda pirmiausiai į tai, ar kažkas iš politikų ar interesų grupių nori prastumti įstatymą, vienareikšmiškai pažeidžiantį Konstituciją, ar tiesiog nesusipranta, kad toks įstatymas gali galioti tik po Konstitucijos pakeitimo. Tai vėlgi mane verčia užduoti klausimą – ar tai kažkieno nemokšiškumas, ar tiesiog korupcija?

O jau techninių smulkmenų, net jei balsavimas būtų neanoniminiu, neslaptu, galėtų kilti nepaprastai daug. Apie jas aišku geriausiai papasakotų bet kuris IT specialistas. Ir pradedant istorijomis, kaip JAV balsavimo dėžės, kaip kokiose interneto apklausose skaičiuodavo vieną balsą už dešimtį, ir istorijas apie tai, kad balsavimo sistemos tampa keistai įslaptintomis, dėl ko išvis niekas negali jų patikrinti. Ir žinoma, bet kuris IT specialistas jums patvirtins, kad dažniausiai būtent elektroninius duomenis falsifikuoti yra paprasčiausia – tiesiog keliais mygtukų paspaudimais. Net sovietmečiu balsavimai buvo patikimesni, nei tie, kuriuos duotų kažkokios internetinio balsavimo sistemos. Įdomu, kodėl kažkam gali prireikti balsavimų, primenančių kokio nors internetinio puslapio apklausas, kur prisukčiauti galima pačiais įvairiausias būdais, netgi tokiais paprastais, kaip balsavimas pagal susitarimą?

Ypač juokingai atrodo, kai kas nors ima siūlyti pasiremti kokia nors kažkieno patirtimi – „darykim, kaip kiti“. Galiu atkreipti dėmesį, kad balsavimo sistemas jau belenkiek metų kuria įvairios firmos. Tai pavyzdžiui, balsavimo sistemos tokiems renginiams, kaip Eurovizija ar pan.. Ir jau tikrai neverta abejoti, kad jas bandoma padaryti saugiomis. Ir puikiai žinome, kaip jose prasukami visokie balsavimų rezultatai. Gal kažkas iš valdžiažmogių norėtų būtent tokių balsavimų? Tiesą sakant, net neabejoju, kad kažkam panašią sistemą turėti būtų visai patogu.

Taigi, dar kartą noriu pakartoti tą patį savo klausimą: ar internetinių balsavimų šalininkai yra tiesiog nekompetetingi nemokšos, kliedintys apie tai, apie ką neturi nei žalio supratimo, ar tai tiesiog rinkimus norintys klastoti korupcionieriai? Aš negalėčiau į šį klausimą atsakyti.

Antkainių reguliavimas ir dezinformacinės bombos

Kol vyksta visas triukšmas apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia ar nereikia, etc., atrodo, kad abi triukšmautojų pusės jau pamiršo, apie ką visas reikalas. O jis ne apie antkainius, o apie visišką rinkos oligopolizaciją. Išvis, pasakysiu tiesiai: tie, kurie šaukia, kad antkainius reikia riboti – aišku, primena pusdurnius. Tačiau tie, kurie šaukia, kad negalima antkainių reguliuoti – primena jau net ne pusdurnius, o pilnaverčius durnius.

Jei šaukiantieji apie tai, kad antkainius reguliuoti reikia, dar bent jau užsidirba kažkokį marginalinį politinį kapitalą, tai šaukiantieji, kad tie reguliuotojai esą durniai – net nepastebi, kaip apie pirštą suvyniojama visa problema: prekybos tinklų monopolistinė ir visiškai nekontroliuojama padėtis Lietuvos rinkoje. Patys tie besipiktinantys tampa puikiu įrankiu kažkieno rankose. Na taip taip, žinau, kad yra dar ir atskira rūšis tokių, kurie šaukia, nors puikiai supranta, kad visas šitas cirkas tėra cirkas. Bet tokie rėksniai – tai išvis atskira rūšis, kurią vargu, ar verta čia analizuoti.

Procesas, skirtas bet kokių šaliai naudingų, bet kai kurioms grupėms nepatogių projektų kompromitacijai – puikiai atidirbtas, jį matėme jau ne kartą – kad ir, pvz., su NT apmokestinimo įstatymais arba įstatymais dėl progresinių mokesčių. Labai paprasta: vos tik kyla kalba apie tai, kad reikia kažką daryti su kokiais nors oligarchais, monopolistais, oligopolijomis ar pan., būtinai atsiranda įdomi įstatymų kūrėjų grupelė, kuri greitai sugeba bet kokius privesti iki visiško absurdo, kartu garsiai rėkdami būtent apie tai, kad tuos oligarchus, monopolistus ar dar kažką reikia pažaboti. Įstatymų projektuose numatomas toks NT apmokestinimas, kad bankrutuotų ir kaimo bobutės, arba tokie progresiniai mokesčiai, kad šie viršytų net pačią nesveikiausią vaizduotę.

Arba, kaip matome dabar, vietoj įstatymų, kurie, pvz., įvestų progresinius mokesčius pagal prekybos plotą, kokius nors ribojimus specifinėms prekėms supermarketuose ar supermarketų buvimui arčiau miestų centrų, etc., yra pasiūlomas įstatymas, kuris akivaizdžiai absurdiškas, kartu pats patogiausias būtent tiems patiems prekybos tinklams ir pražūtingas daugeliui smulkių prekeivių. Dar daugiau, toks įstatymas dar ir potencialiai kirstųsi su ES teisinėmis normomis, garantuojančiomis laisvą rinką. Negana to, būtent prekybos tinklai yra lankstūs antkainių ribojimo atžvilgiu ir būtent smulkiausias verslas nuo tokio įstatymo nukentėtų. Ir netgi durniui akivaizdu, kad antkainių ribojimo įstatymas nebus priimtas.

Įdomu, kad net ir tarp Dalios Grybauskaitės patarėjų matomai atsirado kažkas, kas jai pirmu momentu patarė padaryti tokį dalyką. O beje, būtent pagal tokius absurdiškus siūlymus būtų labai įdomu paieškoti įdomių žmonių – būtent tų, kurie bet kokiam rinkos aptvarkymui kaišioja kojas.

Brangi Dalia Grybauskaite, brangus Andriau Kubiliau, pasitikrinkite savo aplinką, kas ten stengėsi šitą idėją prakišt. Ir išmeskit velniop tuos interesų atstovus – jie daro kiaulystes ne tik šaliai, bet ir jūsų asmeninei reputacijai. Nepatingėkit ir daugiau pakapstyti apie visokius siūlymus, kurie ilgainiui virto absurdiškomis idėjomis. Net neabejoju, kad surasite labai įdomių dalykų.

Turto pasiskirstymas pagal partijas Seimo narių tarpe

Garsusis Xerksas mestelėjo tokią mintį – pasilyginti Seimo narių milijonus pagal partijas. Ir skaičiukus davė. Taigi, pasilyginkim ir truputį pasistebėkim, kokie įdomūs tie pasiskirstymai gaunasi.

Partija Vietų Seime Milijonierių Milijonierių dalis Turtas, mln Turtas vietai, mln
Socdemai 23 8 34,8% 51,5 2,2
Liberolai 19 7 36,8% 56,7 3,0
Klounai 19 7 36,8% 18,7 1,0
Darbiečiai 10 7 70,0% 12,1 1,2
Paksuoliai 18 5 27,8% 9,4 0,5
Konservai 45 5 11,1% 13,0 0,3
Valstiečiai 3 1 33,3% 3,0 1,0

O dabar vaizdžiai – grafikas su tais pat pasiskirstymais, jei dar iš skaičių nesimato:

Pasispauskit ant paveiksliuko, pasimatys aiškiau

Taigi, dabar vat pagalvokim, pamedituokim ir užduokim kokių nors klausimų kam nors.