Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Sudie, Statoil

Kadaise, 1995 metais atsidarė pirmoji Statoil degalinė Lietuvoje. Jau iki tol berods buvo viena-kita užsienio kompanijų degalinė (apie anuos laikus – Neste ir Texaco), tačiau Statoil plėtėsi taip, kaip nei vienas kitas tinklas. Jie statė degalines ir jos buvo kaip maži stebuklai – gražios, šviečiančios, su gražiais pardavėjais, geromis prekėmis, tviskančios.

Nykioje, šiukšlinoje postsovietinėje pilkumoje Statoil tapo stebuklu. Tai buvo tiesiog neįsivaizduojamai nuostabu.

Lietuva anuomet buvo vis dar labai labai postsovietinė. Namai vis dar priminė griuvėsius, buvo pilna tokių parduotuvių, kurios nuo sovietinių skyrėsi tik tuo, kad jose buvo prekių. Visur buvo nesuvokiamas skurdas. Įsivaizduokite, realios mėnesinės pajamos pas didesnę dalį žmonių buvo vos koks 100 eurų. Aš nežinau, kaip nupasakoti tai, ką aš dar prisimenu.

Continue reading

Kodėl marginalai nekenčia Andriaus Tapino?

Jau seniai galima pastebėti, kaip visokie marginalai, lyg apsiputoję taškosi apie tai, koks Andrius Tapinas blogas. Kaip jis nuteisia ką nors, kaip jis ten gali sau leisti turėti savo nuomonę ir panašiai. Iki to net prieina, kad pradeda lyg kaltinimus (kaltinimus kuo? teisėtais dalykais?) aiškinti, kad Andrius Tapinas ruošiasi tapti Lietuvos prezidentu.

Andrius Tapinas yra tas žmogus, kuris daro gerus darbus ir kovoja prieš stagnaciją, korupciją bei bukumą. Tai yra akivaizdu. Ir jis, negana to, yra protingas. Ir štai todėl marginalai kraustosi iš proto.

Dėl durnumo marginalams netgi nepavyksta suprasti, kad jei Andrius Tapinas eis į prezidentus – tai bus tiesiog nuostabiausias dalykas Lietuvai. Blogai tik tas, kad iki šiol daugybę metų jis kategoriškai atsiriboja nuo politikos. Ką padarysi. Na, bet aš čia nukrypau, nes ne apie tai šis straipsnis.

Pastebėkime, kad aiškinimus apie Andriaus Tapinio blogį (ir dar su tokiais žodžiais, kaip „tapinizmas“, „tapinokratija“, „tapinoidai“ ir pan.) skleidžia pirmiausiai būtent marginaliausi sluoksniai. Tie, kurie tiki sąmokslų teorijomis, tie, kurie balsuoja už baisiausius populistus, tie, kurie išrenka korupcionierius, tie, kurie patys yra baisūs nelyg kažkokie urvažmogiai.

Realiai čia labai paprasti dalykai – kaip tik tas atvejis, kur semiotika labai padeda viską sudėti į vietas. Tiesiog struktūrinė analizė – paimam požymius (atributus), pozicijas – ir gausime atsakymus. Šįsyk išties labai paprastai ir greitai.

Continue reading

10 demagogijos metodų

Man senokai kildavo mintis parašyti apie įvairius demagogijos metodus, kurie labai dažnai pastebimi įvairiose politinėse diskusijose. O ir propagandiniuose tekstuose ir diskusijose – taip pat.

Demagogija yra pakankamai dažnas dalykas, kad jos vertėtų pasisaugoti.

Aprašyti visko matyt neįmanoma – dažnai tame pačiame pasisakyme galima aptikti visą krūvą skirtingų demagogijos būdų, kurie persimaišo taip smarkiai, kad net sunku pasakyti, kas tai per konkreti demagogija. Kita vertus populiariausius, dažniausiai pasitaikančius, sunkiau pastebimus ar įžūliausius čia visvien papasakosiu. Kokią dešimtį demagogijos būdų.

Reiktų neužmiršti ir to, kad daugelį šių demagogijos būdų mes patys irgi nesąmoningai pavartojame. Tiesiog taip jau yra, kad ne visada mes remiamės logika – tai žmogiška. Geras supratimas apie tai, kas yra klaidinga argumentacija, gali ir mums patiems padėti tapti protingesniais.

Vėlgi, verta neužmiršti ir to, kad kartais mes galime įtarti demagogijas ten, kur išties demagogijų nėra – gali būti, kad mes tiesiog nepagauname kažkieno kito minčių ir samprotavimų eigos.

Svarbesni atvejai yra tie, kur įvairūs troliai klaidingą argumentaciją taiko sąmoningai. Supratimas čia irgi padeda išspręsti problemas. Jei mes sugebame atfiltruoti demagogijas, mes galime diskutuoti ir analizuoti žymiai racionaliau.

Continue reading

Kaziuko mugė Kaune ir semantika

Kad Kaunas nori turėti mugę, kuri būtų panaši į Kaziuko mugę Vilniuje – tai visiškai natūralu. Kaziuko mugė yra didžiulis, labai įspūdingas renginys. Tik vat vienas momentas – semantika. Ta pati semantika, kurios mokyklose nemoko.

Kai Kaunas kuria kažką savo, tai padaro taip, kad apie Kauną ima šnekėti visame pasaulyje. Kaip visame pasaulyje šneka apie šį Kauno pastatą. Todėl ir reikia kurti kažką realiai savo. Ir tada tikrai pavyks.

Reikalas labai paprastas: Kaziuko mugė yra ne kas kita, kaip Švento Kazimiero, Vilniaus globėjo mugė. Tiesiog pavadinimas per amžius sutrumpėjo – Kazimieras pavirto į Kaziuką.

Taip, esmė tame, kad Šventas Kazimieras – ne kas kitas, kaip Vilniaus globėjas. Taip, ir visos Lietuvos globėjas, tačiau esmė čia visgi Vilnius. Ir dar, esmė yra Švento Kazimiero diena – Kovo 4.

Ką išties tai reiškia? Ogi va ką: galime pasakyti, kad Kovo 4 – tai Švento Kazimiero diena. O Vilnius – Švento Kazimiero miestas. Ir atvirkščiai – Švento Kazimiero diena yra Kovo 4, o Švento Kazimiero miestas – tai Vilnius.

Mes galime sakyti, kad Kaziuko mugė – tai Šventojo Kazimiero miesto Šventojo Kazimiero dienos mugė. Išties tai ir reikš, kad tai yra Kovo 4 dienos mugė Vilniuje.

Ką dabar daro Kaunas? O jie ten sugalvoja Kovo 10 dieną pas save daryti Kaziuko mugę. T.y., ne Kaziuko dieną ir ne Kaziuko mieste.

Pabandykite įsivaizduoti išplėstą Kauno Kaziuko mugės pavadinimą: „Kauno Vilniaus miesto ne Kaziuko mugė“. Tai vat šitaip absurdiškai tas Kovo 10 dieną vykstančios „Kauno Kaziuko mugės“ pavadinimas ir išsišifruoja, kai į semantiką pasižiūri.

Ponai ir ponios kauniečiai, nieko blogo nenoriu pasakyti apie Kauną. Man patinka tas miestas, ir kiekvieną kartą, kai aš ten nuvažiuoju, vis man labiau Kaunas patinka. Būtent todėl aš noriu pasakyti, kad Kaunas nusipelno savo mugės, o ne kažkokio tai nesuzgrabno absurdiško pamėgdžiojimo. Savo mugę Kaunas gali padaryti gal netgi geriau. Tik tam Kaune reikia daryti būtent Kauno, o ne Vilniaus mugę.

Lietuvių kalbos ideologija: ateina galas marazmui

Mokslas yra mokslas: jis tiria, atranda ir kuria. Mokslas nuolat tikrina save, nuolat ieško savo paties klaidų ir džiaugiasi jomis: kiekviena surasta klaida reiškia naujus atradimus, naują žinojimą. Didžiausia dovana mokslininkui – jei kas nors parodo kažką naujo. Mokslas visada yra apie žinias, apie naujus atradimus.

Šiais laikais Jonas Jablonskis matyt jau ir žvengti pradėtų, išgirdęs, kaip kalbainiai bando kalbą užreguliuoti. Tuo tarpu kalbainiai čia pasipiktins, kad aš parašiau, jog Jablonskis žvengti galėtų, nes pagal juos Jablonskis negalėtų žvengti, nes žvengti yra nepadoru. Didžioji ironija yra tame, kad kalbainiai nesuvokia, kad jie žvengo priepuolius sukelia visiems, kas bent kažką suvokia apie kalbą.

Būtent mokslas yra naujoji knyga, kuri išties pritvos kalbainystę – tai „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Ši knyga išleista vos 500 egzempliorių tiražu ir didesnė dalis jau tur būt parduota. Bet gal dar turite šansų (o per Knygų Mugę – gal ir su pačios Loretos Vaicekauskienės autografu) – nes vėliau ši knyga bus toks lietuvių kalbos istorijos reliktas, kad juo galėsite didžiuotis taip, lyg turėtumėte Jono Jablonskio pirmojo leidimo vadovėlį.

Pseudomokslas nuo mokslo skiriasi tuo, kad atradimai ir bet kokios klaidos būna neigiamos, jei tik prieštarauja kokių nors pseudomokslo veikėjų darbams. Ir nesvarbu, kokio didumo tie prieštaravimai – jie yra neigiami, o visi, kas tik su pseudomokslo teiginiais nesutinka, būna vienaip ar kitaip ignoruojami, diskriminuojami ar netgi persekiojami.

Continue reading