Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Biheviorizmas, semiotika ir echolalija

Bihevioristai, patys to nepastebėdami, kadaise pakliuvo į savo pačių paspęstas pinkles: pozityvistinė teorija, verčianti remtis tik tuo, kas būtina, yra nesuderinama su matematiškai objektyviom proto galimybėm, t.y., faktu, kad ir smegenys, ir kalba puikiai emuliuoja Universalią Tiuringo mašiną

Kuo čia dėta echolalija? Ogi tiesiog tai senas ir primityvus bihevioristinis bandymas paaiškinti kalbą. Kam ta kalbos logika, jei galim manyti, esą viskas, ką tik kas nors kalba – tėra kažkoks reflektyvus žodžių atkartojimas? Kilo kažkas, gerdamas, pasakė žodį „butelis“, vadinasi, pamatęs butelį, užsimanysi gerti ir pasakysi tą patį žodį. Paprastas aiškinimas, tiesa? Būtent šitas paaiškinimas, ko gero, geriausiai demonstruoja visą paprastų kalbos teorijų neproduktyvumą.

Taip, beje – būtent šitaip kalbos atsiradimas buvo aiškinamas bihevioristų tarpe. Ir JAV bihevioristai (Burrhus Frederic Skinner), ir sovietinis Ivanas Pavlovas, kuris atrado refleksus, aiškino, kad kalba – tai tiesiog kažkokių refleksų rinkinys.

Tiesa, SSRS šita kliedesinga teorija įgavo ypatingą lygmenį – ten Ivano Pavlovo fantazijos persimaišė su vieno tokio pseudolingvisto fantazijomis – toksai Nikolajus Maras sukūrė teoriją apie tai, kad kalba esanti net ne šiaip refleksais, susijusiais su reakcijomis į daiktus, o išvis esą kažkokie tai darbiniai šūksniai. Šūksniai reflektyviai susiformuoja, o paskui kažkaip ten nelabai suprantamai pavirsta į kalbą, o visa kalba išvis tesanti reflektyvių šūksnių kratinys, įgavęs kažkokį ten pavidalą. Na, bet čia kiek per toli nukrypom. Grįžkim prie biheviorizmo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sąvokų perrašinėjimas – pavyzdys

Vienas toksai visiškai aiškus vatnikas, galintis tiesiog pavyzdiniu vatniko etalonu būti, kartą Facebook paskelbė labai gerą, rinktinį tiesiog pavyzdį to, kaip yra perrašinėjamos sąvokos. Pavyzdys – gana senas, bent dalinai verstas iš rusų kalbos: kadaise tokius visokie vatnikai ir koloradai platindavo Ukrainoje, o galų gale buvo padarytas ir plakačiukas, adaptuotas Lietuvai.

Labai geras šūdiniausios propagandos pavyzdėlis, skleidžiamas ganėtinai tipinių vatnikų. Anei žodžio apie tai, kas išties yra vatnikai, tačiau daug teiginių, kurie anei per niekur nėra vatą kaip nors savaime identifikuojantys.

Labai geras šūdiniausios propagandos pavyzdėlis, skleidžiamas ganėtinai tipinių vatnikų. Anei žodžio apie tai, kas išties yra vatnikai, tačiau daug teiginių, kurie anei per niekur nėra vatą kaip nors savaime identifikuojantys.

Aišku, pats tą daiktą paskelbęs vatnikas nei nesuprato, kad sąvokų perrašinėjimo pavyzdį skelbia. Nes tiesiog yra pakankamai bukas, kad jam tai būtų pernelyg sudėtinga. Liūdna tai, kad nepaisant tokio buko propagandos atvejo, tąkart pamačiau, kaip kai kurie žmonės, pasiskaitę šitą fufelį, realiai identifikavosi su visokiais vatnikais.

Čia, beje, pastebėkim bendrą panašios propagandos tendenciją: labai dažnas vatinis naratyvas yra būtent toks, kad esą „jei tu esi nepatenkintas valdžia, tai tave valdžios palaikytojai vadina vatniku“. Tai yra visiškas LoL: išties visokias nesąmones darančios valdžios kritika niekaip nesisieja su Putino palaikymu. Bet tuo pat metu kiekvienas Putino palaikytojas bando pateikti save, kaip esą Lietuvos valdžios kritiką.

Gerai, o dabar tiesiog imkim šitą daiktą ir grubiai pakapokim įprastais semiotikos metodais. Ir pasižiūrėkim, kas gi už to slypi. Jau esame panašius dalykus darę anksčiau, taigi, ir dabar gausis lengvai. Iš to gausis ir apie praktinę semiotiką pamokėlė, ir šiaip smagumas. Aš manau, kad jau numanote, kokios čia bus dekonstrukcijos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Rusofašizmas, pastabos sau pačiam

Šitas įrašas gal ne apie kažkokius vientisus dalykus, o daugiau apie padrikus simptomus, kurių matosi gana nemažai. Minčių daugiausiai sukėlė kai kurie komentarai, kurių galima aptikti, pasikapsčius po Facebook. Pvz., Romualda Poševeckaja, Valdemaro Tomaševskio padėjėja berods, ima ir parašo kokį nors įrašą, kuriame labai liūdi, kaip kas nors gali dainuoti „Putin Xuilo“. O paskui pasipila komentarai, kurie gana keisti. Aš net nekalbu apie grasinimus susidorojimu (tie komentarai paskui buvo ištrinti), o kalbu apie keistus kontekstus, kur prasišviečia kažkoks ubermensch rusų ir untermensh lietuvių pateikimas. Labai neraminantis.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos tarnyba Rusijoje reikalavo kažkaip, kad ši nuotrauka būtų iš visur pašalinta, iš visos žiniasklaidos. Kas nepašalins - tiems gręsia problemos kažkokios. Na, man tai nusispjaut. Aš ne Rusijoje. Nuotrauka - šiaip, dėl gražumo.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos tarnyba Rusijoje reikalavo kažkaip, kad ši nuotrauka būtų iš visur pašalinta, iš visos žiniasklaidos. Kas nepašalins – tiems gręsia problemos kažkokios. Na, man tai nusispjaut. Aš ne Rusijoje. Nuotrauka – šiaip, dėl gražumo.

Kitur internetuose irgi galima atrasti visokių panašių diskusijų, kur Lietuva (ar bendrai visa „Pribaltika“) yra kontekstualiai pateikia. Ir jas skaitant, kyla niūrios mintys. Nes primena labai negerus dalykus.

Taigi, truputis fragmentų ir pastebėjimų čia bus. Visiškai juodraštinių, be jokios struktūros. Apie tai, kaip reiškiasi rusofašizmas – tam tikra nauja nacizmo atmaina, pagal kurią egzistuoja aukščiau visko esanti rusų tauta, o kitos tautos – tai tiesiog kažkokios antrarūšės.

Savi ir svetimi, žymėjimai

Pirmas – labai keistas suskirstymas į savus ir svetimus. Nacistiškai nusiteikę, naudoja tokį terminą lietuviams žymėti – „hutoriane“ („хуторяне“). Žodis labai specifinis, su žeminančiu atspalviu ir toks, kuris nevartojamas kitur, visai nepaplitęs kasdienėje kalboje – t.y., tinkamas specifniams žmonėms žymėti. Ir kartu toks, kur nežinant konteksto, nebūtų identifikuojamas, kaip atviras neapykantos žymėjimas.

Už to žodžio slepiasi propagandinis diskursas – esą Lietuvos miestuose gyveno tik rusai, visi valdovai buvo rusai, visus miestus Lietuvoje pastatė rusai, o lietuviai tebuvo kaimiečiai, kurie gyveno vienkiemiuose iki pat Lietuvos inkorporacijos į SSRS. Ten pat pajungiami pasakojimai apie sovietmečiu pastatytas mokyklas, ligonines, gamyklas ir taip toliau.

Įdomus momentas yra tai, kad dėl gerai paruoštų ir išplatintų propagandinių kliedesių pats žodžio „хуторяне“ pavartojimas diskusijoje savaime prikelia diskursą apie tai, kad SSRS atnešė visokį gėrį ir civilizaciją į Lietuvą.

Bendrai tai labai ryškus ubermensch/untermensch tipo aiškinimas, įdomus tik tuo, kad propagandoje paremtas labai dideliais faktų klastojimais, vykdytais ankstesnio režimo.

Nežinau, gal dar ir daugiau tokių etikečių yra, kurios būtų specifinės. O šiaip, labai primena nelabai seniai vykusį tutsių genocidą, kur 1000 kalvų radijas vadindavo tutsius tarakonais.

Rusofobija, sinonimai ir sąvokų ribų trynimas

Labai sistemingai yra trinamos ribos tarp kelių sąvokų, kad kuo labiau išsiplovus toms riboms, gautųsi kuo lengvesnė manipuliacija. Čia kritinis momentas, nors dažniausiai viskas būna labai nepastebimai.

Bendra seka: Rusija yra tapatu Putinui. Taip pat Putinas tapatus Rusijai. O taip pat Rusija tapati rusams. O taip pat rusai tapatūs Rusijai.

Iš to seka, kad Rusija yra visur, kur rusai. Bet kokia Rusijos kritika vertinama, kaip bet kurių, visų rusų kritika.

Iš to taip pat seka, kad Rusija visur, kur Putinas. Bet kokia Putino kritika vertinama, kaip visos Rusijos kritika.

Iš šių dviejų seka, kad bet kokia Putino kritika vertinama, kaip užsipuolimas prieš visus rusus.

Galim pastebėti, kad visi autoritarizmo bruožai sujungiami į superkonstruktą, kuris ir būdingas nacizmui: tauta, valstybė, vadas. Ein volk, ein Reich, ein Fuhrer.

Tarp prokremliniškų nacių visur pateikiamas specifinis rusofobijos apibrėžimas: kad tai baimė ir neapykanta Rusijai (valstybei) arba rusams. T.y., bet kokia Rusijos (įskaitant Kremliaus režimą) kritika pagal tai gaunasi tiek pat rusofobija, kiek ir pasakymas, esą rusai visi yra blogi. Tai yra apjungimas per negatyvą – antonimas, kuris bendras kelioms sąvokoms, sukuria tų sąvokų tapatumą.

Dar pastebėtina, kad analogiškai SSRS irgi verčiama sinonimu Rusijai ir rusams. Atitinkamai irgi suveikia mechanizmas, kai SSRS kritika suvokiama kaip rusofobija.

Išsyk verta pastebėti, kad šitas sąvokų ribų trynimas yra labai esminis, tačiau įprastuose naratyvuose neaktualizuojamas propagandos mechanizmas.

Greimo kvadratai

Nelabai atsimenu dabar, bet man rodos, kad kažkada rašiau apie tai, kas yra Greimo kvadratas. Nežinantiems – vertikaliai, stulpeliuose – sinonimai skirtinguose kontekstuose. Horizontaliai – priešingybės. Po lentelėmis – paaiškinimai. Logikos atitiktyse neieškokite – tai asociatyvinės, kontekstinės sąsajos. Liaudiškas suvokimas taip sakant. Jį ir nagrinėjam.

SSRS NATO
Rusija Lietuva

Čia tiesiog pavyzdys, kaip bipolinio pasaulio sąvokos susideda. NATO buvo SSRS priešas. O kadangi Lietuva yra NATO, tai ji puls Rusiją.

Rusija Lietuva
rusai lietuviai

Jei Rusija ir NATO priešai, o Rusija tapatu rusams, lietuviai tapatu NATO, tai iš šio kvadrato seka, kad visi lietuviai yra visų rusų priešai, o rusai – lietuvių priešai. Vėlgi, jei Rusija kelia grėsmę Lietuvai, tai reiškia, kad lietuviai yra rusų priešai. Tai tiesiog pavyzdys, kaip žiauriai suveikia valstybės ir tautos sutapatinimas.

Vladimiras Putinas Dalia Grybauskaitė
Rusija NATO/Lietuva

Jei Rusija ir NATO yra priešai, tai natūralu, kad Grybauskaitė yra demonas, kuris puola. Iš kvadrato matosi kuo gražiausiai. Štai jums ir paaiškinimai apie tai, kodėl Grybauskaitei dėmesio iš rusofašistinių šaltinių skiriama daug daugiau, nei šiaip galima būtų tikėtis.

Rusija NATO
gėris blogis

Jei Rusija yra gėris, tai iš to savaime seka, kad NATO yra blogis. O jei NATO yra blogis, tai iš to savaime seka, kad Rusija yra gėris. O jei gėris ir blogis tarpusavy kovoja, tai viskas yra kova tarp Rusijos ir NATO. Čia labai tvirtas, sunkiai sulaužomas kvadratas. Šitam net nežinau sprendimo.

Truputis pastebėjimų išvadoms

Labai ryški superpozicija visur. Bipolinis pasaulis – tai užkabina ir bukiausius, ir tai veikia. Kalbant apie kvadratus – kontrpropaganda turi kapoti tą bipoliškumą ne per bandymą jį nuneigti (tai neefektyvu), o sukuriant horizontalų skilimą tarp menamų ar tikrų sinonimų. Reikia neužmiršti, kad kvadratas atsistato savaime, tad jei perkertama kairė, turi būti perkertama ir dešinė. Kartais tai gana sudėtinga.

Dėl žymėjimų, etikečių – teoriškai, už kiekvieną „hutoriane“ turėtų būti byla pagal BK, nes savo esme tai yra 100% pure hate speech, tas pats, kaip „nigger“ vartojimas pas kokius WP. Deja, sunkiai pas mus su tokiais reikalais.

Kas dar – eine reich, eine volk, eine fuhrer turi būti kapojamas iš pagrindų. Tai nacizmas gryname pavidale – Rusija, rusai, Putinas. Kontrdiskursai:

  • Rusija yra valdoma neteisėto režimo, falsifikuoti rinkimai, neteisėtas atėjimas į valdžią, šalies nuskurdinimas – Putinas nėra Rusija, o Rusija nėra Putinas.
  • Rusai yra toje šalyje ir persekiojami, ir skurdinami. Kitur rusai gyvena žymiai geriau. Rusija ir rusai – tai nėra tas pat. Rusijoje yra daug įvairių tautų, tai federacinė valstybė. Rusu gali būti bet kur, visai ne Rusijoje. Rusija nėra rusai, o rusai nėra Rusija.
  • Vladimiras Putinas nėra joks rusiškumo simbolis. Jis tik parazituoja ant rusiškumo. Realiai jis yra atvirkščias rusiškumui, nes tik jo dėka yra kuriamas neigiamas rusų ir Rusijos įvaizdis. Rusams geriau gyventi kitose šalyse, kur nėra Putino režimo.

Dar verta atkreipti dėmesį, kad įėjimui į propagandinius diskursus itin dažnai naudojamas SSRS naratyvas. Per visus galus. Ir jį kapojant, nusikapoja daugybė propagandinio šlamšto.

Žodžiu, čia tiek pastabų. Jos daugiau man, bet čia labai noriu visgi diskusijos. Ir pavyzdžių. Ir taip toliau. Nes žiauriai baisiai atrodo kai kas, kai pasikapstai po tas propagandas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Diskursų konfliktų išsivystymas

Vos parašiau praeitą straipsniuką, su ta schema, kur apie visokių naratyvų sąryšius ir tuo, kaip iš labai nekaltų dalykų ilgainiui išvystomi konfliktai, išsyk atsirado ir nesuprantančių kažko. Tai specialiai jiems viena schemelė, paaiškinimui. Apie tai, kaip per kelis apsijungimus tas pats pasakojimas gali transformuotis į du visai nesuderinamus, diametraliai priešingus variantus.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma - teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma – teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Kaip matome, pirminis pasakojimas yra savo esme validus: Lietuvoje išties yra ir bedarbių, ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau priklausomai nuo to, kokio diskurso bus paveiktas pirminis naratyvas, gali išsivystyti absoliučiai priešingi rezultatai.

Iš esmės, beje, čia turime Chomsky gramatiką kažkuo primenantį transformacijų variantą, tik skirtą jau ne sakinių, o diskursų prasmės keitimui per naratyvo transformaciją, kaskart pakeičiant semantiką kažkuria kryptimi. Čia jums šiaip tiesiog, kaip nuokrypis į visą tą semiotiką.

Schema labai paprasta:

  • Lietuvoje daug bedarbių, daugelis žmonių neturi už ką pragyventi
    • Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
      • Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
        • O jei įmanoma dar ir rinktis darbą pagal savo pomėgius, tai gal ir išties galime gyventi gerai, sėkmingoje valstybėje?
    • O gal valdžia turėtų pasirūpinti žmonėmis, kad jie darbą turėtų, nes štai tarybiniais laikais tai visi darbą gaudavo?
      • Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
        • O dar jei ir vertelgos žmones verčia vergauti, tai kokia prasmė čia pasilikti Lietuvoje, nes juk akivaizdu, kad viskas beviltiška?

Kaip matome, iš vieno pasakojimo gali išsivystyti du naratyvai, kurie tiek nesuderinami, kad vieną iš jų skleidžiantis žmogus absoliučiai nesusikalbės su kitą pasakojimą skleidžiančiu žmogumi. Galutiniame rezultate vieno naratyvo skleidėjai kitus vadins konservatnikais, liberastais ir panašiai, o priešinga pusė vadins vatnikais, buduliais ir taip toliau.

Toje ankstesniame straipsnyje buvusioje schemoje nelabai įmanoma sudėti viso to galimo transformacijų komplekso, tačiau kaip patys galite suprasti, kiekvienas perėjimas link prokremliniško diskurso neapsieina be panašių transformacijų. Kiekvieną kartą suveikia panašūs dalykai.

Propagandos esmė – tai paimti kokį nors gana nekaltą diskurso nešėją ir jį transformuoti į sekantį žingsnį. Žingsnių ir transformacijos taškų yra labai daug, tad propaganda būna įvairiapusė. Daugeliu atvejų galima net neįtarti, kodėl koks nors Rubaltic, Šauksmas, Kantas ar dar kas nors skleidžia kokį nors pranešimą. Tačiau kiekvienas toks pranešimas savo esme yra transformacinis, kiekvienas toks pranešimas yra skirtas tam tikriems žmonėms.

Galime nesunkiai suprasti ir tai, kad jei žmogų, kalbantį apie bedarbystę ir skurdą, tiesiog užsipulsime ir pradėsime aiškinti kad tik alkoholikai ir visokie netiškos tampa bedarbiais ir skurdžiais, tai vargu ar pasuksime jį link sėkmingos šalies diskurso. Dar prastesnis efektas bus, jei sakysime, kad tai tik Rusijos propaganda. Iš neteisingų kontrdiskursų rezultatas bus blogas – kad tai yra ir valdžios požiūris ir kad viskas nepataisoma, t.y., kad lietuva yra žlugusi.

Neužmirškim ir to, kad stipriausias diskursas – tai ne kalbos, o veiksmai. Galimybės lengviau rasti darbą, geresnė socialinė apsauga, geresnė sveikatos apsauga, išgyventi leidžiančios pensijos, lengviau pradedamas smulkus verslas – tai daug stipresni kontrdiskursų variantai, negu bet kokios kalbos. Ir būtent tai gali tapti pačiu geriausiu įrankiu kovoje su Rusijos propaganda.

Taigi, ar mes sugebame pamatyti, kaip realių problemų buvimas yra ilgainiui išnaudojamas priešiškos propagandos? Ir ar mes galime visgi imtis efektyvių veiksmų (ar kontrdiskursų), kurie pasuktų reikalus į gerąją pusę?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmečio idealizavimas ir didesnio masto diskursas

Vienas iš labai specifiniuose sluoksniuse paplitusių naratyvų pasakoja apie tai, kaip buvo gera gyventi sovietmečiu – bulkutės po 3 kapeikas, nemokami butai, visi turėjo darbą ir panašiai. Šitas naratyvas yra absurdiškas, tačiau jis labai tiesiogiai siejasi su kitu naratyvu – apie tai, kad blogai, jog SSRS sugriuvo. O jau šitas naratyvas siejasi su dar kitu naratyvu – apie tai, kad reiktų atkurti SSRS ir susijungti su Rusija.

Aš jums nieko nepasakosiu daugiau, aš jums tiesiog grubiai (maždaug per valandą-pusantros) sumestą schemelę parodysiu, kaip tie naratyvai siejasi per asociatyvinius (atkreipkit dėmesį – nebūtinai loginius) ryšius, t.y., temų panašumus, per kuriuos galima pakreipti kalbas ir nuomones nuo vienų dalykų prie kitų. Vertinat semiotiškai, galima sakyti, kad kiekvienas pasakojimas (naratyvas) – tai prasminis vienetas, iš kurio susidaro didesnis hipernaratyvas.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Ši schema labai principinė, bendra – čia galima dar belenkiek kitų naratyvų prikaišioti (ir tikrai aš daug jų praleidau), o ir sąryšių tarp skirtingų elementų galime daug daugiau atrasti (dalis jų būtų ir cikliniai, ir abipusiai). Patys sąryšiai čia labai schematiniai: iš esmės kryptys yra parodytos pagal tai, nuo ko pradedama (apačioje) ir link ko einama (viršuje). Kaip galite pastebėti, daugeliu atvejų ne tik nekaltai atrodantys kliedesiai po kiek laiko persislenka į realiai pavojingą zoną – dažnai net ir objektyviai vertingos diskusijos apie rimtas Lietuvoje esančias problemas yra perslenkamos į ten, kur viskas baigiasi išstojimais iš ES ir NATO bei apsijungimais su Rusija.

Visame šitame, beje, galite nesunkiai atrasti ir tipišką, labai paplitusią seką apie tai, kokie tarybiniai saldainiai, ledai ir panašiai buvo skanūs ir kaip buvo gražu vaikystėje, kai tų dalykų buvo, o dabar jau jų nėra, nes viskas yra blogai, chemija ir E raidės, ir taip toliau, ir taip toliau.

Kaip suprantate, hipernaratyvas yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Eilinis žmogus vienu metu tekontroliuoja vos vieną ar kelis girdimus pasakojimus, tačiau į juos įsijungęs, tampa diskurso nešėju, kuris jau pats skleidžia naratyvą. Taip maži, kartais nekalti diskursėliai tampa daug didesnio diskurso – hiperdiskurso dalimi.

Problema yra ta, kad žmonės, nešantys savo diskursėlį ir skleidžiantys savo naratyvėlį, nemato ir negali matyti to, kad jų diskursas yra hiperdiskurso elementas. Jiems tai pasakius, ne tik nebūtum suprastas, o dargi priešingai – susilauktum priešiškos reakcijos. Tuo pat metu tiems pat žmonėms galima daryti ilgalaikę įtaką, juos perslenkant iš vieno elemento į kitą. Pvz., nuo kokio nors tipiško „abi pusės meluoja“ link kokio nors „europederastų sąmokslo“ arba nuo to paties „europederastų sąmokslo“ link „reikia jungtis su Rusija“.

Galit neabejoti, kad tos tarnybos, kurios Rusijoje dirba su propaganda, panašias analizes irgi daro. Ir ieško vis naujų ir naujų segmentukų, per kur galėtų užkabinti žmones. Lygiai taip pat tos tarnybos ieško ir naujų būdų, kaip bet kokį diskursą pasukti nuo kalbų apie problemas link kalbų apie išstojimą iš ES ir NATO bei, galų gale, link prisijungimo prie Rusijos.

Žodžiu tiek jums šiandien semiotikos dalykų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter