Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Diskursų konfliktų išsivystymas

Vos parašiau praeitą straipsniuką, su ta schema, kur apie visokių naratyvų sąryšius ir tuo, kaip iš labai nekaltų dalykų ilgainiui išvystomi konfliktai, išsyk atsirado ir nesuprantančių kažko. Tai specialiai jiems viena schemelė, paaiškinimui. Apie tai, kaip per kelis apsijungimus tas pats pasakojimas gali transformuotis į du visai nesuderinamus, diametraliai priešingus variantus.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma - teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma – teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Kaip matome, pirminis pasakojimas yra savo esme validus: Lietuvoje išties yra ir bedarbių, ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau priklausomai nuo to, kokio diskurso bus paveiktas pirminis naratyvas, gali išsivystyti absoliučiai priešingi rezultatai.

Iš esmės, beje, čia turime Chomsky gramatiką kažkuo primenantį transformacijų variantą, tik skirtą jau ne sakinių, o diskursų prasmės keitimui per naratyvo transformaciją, kaskart pakeičiant semantiką kažkuria kryptimi. Čia jums šiaip tiesiog, kaip nuokrypis į visą tą semiotiką.

Schema labai paprasta:

  • Lietuvoje daug bedarbių, daugelis žmonių neturi už ką pragyventi
    • Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
      • Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
        • O jei įmanoma dar ir rinktis darbą pagal savo pomėgius, tai gal ir išties galime gyventi gerai, sėkmingoje valstybėje?
    • O gal valdžia turėtų pasirūpinti žmonėmis, kad jie darbą turėtų, nes štai tarybiniais laikais tai visi darbą gaudavo?
      • Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
        • O dar jei ir vertelgos žmones verčia vergauti, tai kokia prasmė čia pasilikti Lietuvoje, nes juk akivaizdu, kad viskas beviltiška?

Kaip matome, iš vieno pasakojimo gali išsivystyti du naratyvai, kurie tiek nesuderinami, kad vieną iš jų skleidžiantis žmogus absoliučiai nesusikalbės su kitą pasakojimą skleidžiančiu žmogumi. Galutiniame rezultate vieno naratyvo skleidėjai kitus vadins konservatnikais, liberastais ir panašiai, o priešinga pusė vadins vatnikais, buduliais ir taip toliau.

Toje ankstesniame straipsnyje buvusioje schemoje nelabai įmanoma sudėti viso to galimo transformacijų komplekso, tačiau kaip patys galite suprasti, kiekvienas perėjimas link prokremliniško diskurso neapsieina be panašių transformacijų. Kiekvieną kartą suveikia panašūs dalykai.

Propagandos esmė – tai paimti kokį nors gana nekaltą diskurso nešėją ir jį transformuoti į sekantį žingsnį. Žingsnių ir transformacijos taškų yra labai daug, tad propaganda būna įvairiapusė. Daugeliu atvejų galima net neįtarti, kodėl koks nors Rubaltic, Šauksmas, Kantas ar dar kas nors skleidžia kokį nors pranešimą. Tačiau kiekvienas toks pranešimas savo esme yra transformacinis, kiekvienas toks pranešimas yra skirtas tam tikriems žmonėms.

Galime nesunkiai suprasti ir tai, kad jei žmogų, kalbantį apie bedarbystę ir skurdą, tiesiog užsipulsime ir pradėsime aiškinti kad tik alkoholikai ir visokie netiškos tampa bedarbiais ir skurdžiais, tai vargu ar pasuksime jį link sėkmingos šalies diskurso. Dar prastesnis efektas bus, jei sakysime, kad tai tik Rusijos propaganda. Iš neteisingų kontrdiskursų rezultatas bus blogas – kad tai yra ir valdžios požiūris ir kad viskas nepataisoma, t.y., kad lietuva yra žlugusi.

Neužmirškim ir to, kad stipriausias diskursas – tai ne kalbos, o veiksmai. Galimybės lengviau rasti darbą, geresnė socialinė apsauga, geresnė sveikatos apsauga, išgyventi leidžiančios pensijos, lengviau pradedamas smulkus verslas – tai daug stipresni kontrdiskursų variantai, negu bet kokios kalbos. Ir būtent tai gali tapti pačiu geriausiu įrankiu kovoje su Rusijos propaganda.

Taigi, ar mes sugebame pamatyti, kaip realių problemų buvimas yra ilgainiui išnaudojamas priešiškos propagandos? Ir ar mes galime visgi imtis efektyvių veiksmų (ar kontrdiskursų), kurie pasuktų reikalus į gerąją pusę?

Sovietmečio idealizavimas ir didesnio masto diskursas

Vienas iš labai specifiniuose sluoksniuse paplitusių naratyvų pasakoja apie tai, kaip buvo gera gyventi sovietmečiu – bulkutės po 3 kapeikas, nemokami butai, visi turėjo darbą ir panašiai. Šitas naratyvas yra absurdiškas, tačiau jis labai tiesiogiai siejasi su kitu naratyvu – apie tai, kad blogai, jog SSRS sugriuvo. O jau šitas naratyvas siejasi su dar kitu naratyvu – apie tai, kad reiktų atkurti SSRS ir susijungti su Rusija.

Aš jums nieko nepasakosiu daugiau, aš jums tiesiog grubiai (maždaug per valandą-pusantros) sumestą schemelę parodysiu, kaip tie naratyvai siejasi per asociatyvinius (atkreipkit dėmesį – nebūtinai loginius) ryšius, t.y., temų panašumus, per kuriuos galima pakreipti kalbas ir nuomones nuo vienų dalykų prie kitų. Vertinat semiotiškai, galima sakyti, kad kiekvienas pasakojimas (naratyvas) – tai prasminis vienetas, iš kurio susidaro didesnis hipernaratyvas.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Ši schema labai principinė, bendra – čia galima dar belenkiek kitų naratyvų prikaišioti (ir tikrai aš daug jų praleidau), o ir sąryšių tarp skirtingų elementų galime daug daugiau atrasti (dalis jų būtų ir cikliniai, ir abipusiai). Patys sąryšiai čia labai schematiniai: iš esmės kryptys yra parodytos pagal tai, nuo ko pradedama (apačioje) ir link ko einama (viršuje). Kaip galite pastebėti, daugeliu atvejų ne tik nekaltai atrodantys kliedesiai po kiek laiko persislenka į realiai pavojingą zoną – dažnai net ir objektyviai vertingos diskusijos apie rimtas Lietuvoje esančias problemas yra perslenkamos į ten, kur viskas baigiasi išstojimais iš ES ir NATO bei apsijungimais su Rusija.

Visame šitame, beje, galite nesunkiai atrasti ir tipišką, labai paplitusią seką apie tai, kokie tarybiniai saldainiai, ledai ir panašiai buvo skanūs ir kaip buvo gražu vaikystėje, kai tų dalykų buvo, o dabar jau jų nėra, nes viskas yra blogai, chemija ir E raidės, ir taip toliau, ir taip toliau.

Kaip suprantate, hipernaratyvas yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Eilinis žmogus vienu metu tekontroliuoja vos vieną ar kelis girdimus pasakojimus, tačiau į juos įsijungęs, tampa diskurso nešėju, kuris jau pats skleidžia naratyvą. Taip maži, kartais nekalti diskursėliai tampa daug didesnio diskurso – hiperdiskurso dalimi.

Problema yra ta, kad žmonės, nešantys savo diskursėlį ir skleidžiantys savo naratyvėlį, nemato ir negali matyti to, kad jų diskursas yra hiperdiskurso elementas. Jiems tai pasakius, ne tik nebūtum suprastas, o dargi priešingai – susilauktum priešiškos reakcijos. Tuo pat metu tiems pat žmonėms galima daryti ilgalaikę įtaką, juos perslenkant iš vieno elemento į kitą. Pvz., nuo kokio nors tipiško „abi pusės meluoja“ link kokio nors „europederastų sąmokslo“ arba nuo to paties „europederastų sąmokslo“ link „reikia jungtis su Rusija“.

Galit neabejoti, kad tos tarnybos, kurios Rusijoje dirba su propaganda, panašias analizes irgi daro. Ir ieško vis naujų ir naujų segmentukų, per kur galėtų užkabinti žmones. Lygiai taip pat tos tarnybos ieško ir naujų būdų, kaip bet kokį diskursą pasukti nuo kalbų apie problemas link kalbų apie išstojimą iš ES ir NATO bei, galų gale, link prisijungimo prie Rusijos.

Žodžiu tiek jums šiandien semiotikos dalykų.

Ką reiškia Neužmirštuolė

Po paskutinio straipsnio, kuriame parašiau apie tai, kaip ypatingai Neužmirštuolės negali pakęsti būtent tie, kas nekenčia Laisvės, buvo tiek daug diskusijų (daugiausiai su manim niekaip nesisiejančiame kažkokio Savukyno Facebook akaunte) ir tiek daug nesupratimų, kad aš pats supratau vieną dalyką: daugybė žmonių naudoja simbolius, mąsto simboliais, tačiau nesupranta, kaip tie simboliai veikia ir kodėl jie vienokie ar kitokie.

Įsisekime naužmirštuolę. Nepamirškime.

Įsisekime naužmirštuolę. Nepamirškime.

Aš jums papasakosiu apie Neužmirštuolę. Apie tai, kodėl ji tokia, ką ji reiškia ir kodėl ji daug kartų sustiprina kitus simbolius – tokius, kaip Trispalvė. Čia bus jums šis tas apie simbolinį mąstymą.

Nors ką ten ir mąstyti – tiesiog, jei turime simbolį X ir kitą simbolį Y, kuris vienaip ar kitaip adresuoja simbolį X, tai kaskart naudojant simbolį Y, simbolis X ir iškeliamas, ir dar sustiprinamas per koeficientą, atitinkantį Y galią. Čia, kaip sakant, simbolizmo pagrindai.

Bet gal pradėkime nuo legendos, iš kurios kilo gėlės pavadinimas – ta legenda buvo tokia stipri, kad gėlės pavadinimą perėmė visas pasaulis.

Continue reading →

Neužmirštuolė kažkam kelia kosulį

Kai tik pasirodė Neužmirštuolė, tapusi mums simboliu, primenančiu Sausio 13-ąją, išsyk pasipylė didžiulis srautas visokių pasisakymų apie tai, kad kas čia dabar per gėlytė, kas čia per masonerija, iliuminačiai ir taip toliau, Vakarų kažkokia propaganda ir panašiai. Nepaisant to, šis Sausio 13-osios simbolis – gėlytė neužmirštuolė, tyra lyg ašara, prigijo išsyk, vos pasirodęs.

Paprasta gėlytė, kuri skirta būtent tam, kad neužmirštume vieno labai konkretaus dalyko. Labai konkrečios dienos, kai nugalėjome.

Paprasta gėlytė, kuri skirta būtent tam, kad neužmirštume vieno labai konkretaus dalyko. Labai konkrečios dienos, kai nugalėjome.

Užpernai intensyviai durnų vatnikų keltos isterikos apie žydomasonius atrodė labai linksmai. Pernai jos jau buvo gerokai silpnesnės, tačiau atsirado kitas, absurdą primenantis aiškinimas – esą negalima turėti Neužmirštuolės, nes juk yra Trispalvė. Absurdiškas aiškinimas – lyg simbolis, primenantis Sausio 13, kuo nors prieštarautų valstybingumo simboliui.

Šiemet jau atsirado ir dar kitokių, išvis jau nuostabių aiškintojų – esą lietuvių kalboje tokio žodžio nėra ir nebūta, o tai besąs skolinys kažkoks iš rusų kalbos („nezabudka“) ir todėl čia KGB sąmokslas, nes turėtų būti kokia nors žibuoklė ar pakalnutė. Arba išvis kokia nors tulpė ar netgi gvazdikas neaiškios spalvos.

Continue reading →

Lietuviškų stereotipų pokyčiai, Europos žemėlapis

Prieš porą metų buvau padaręs tokį gana populiarų žemėlapį apie tai, kaip stereotipiškai lietuviai mato kitas Europos šalis. Matyt, žemėlapis buvo vykęs, nes pvz., netgi kai kurie žemėlapiu besipiktinę žmonės nepastebėjo, kad vietoje Čekijos ten Čekoslovakija. Žodžiu, stereotipai tuo ir kabina, kad atrodo, jog jie atitinka realybę 🙂

Ar primena jums realybę šitie stereotipai? Kita vertus, nors ir stereotipai, daugeliu atžvilgių jie realybę tam tikru būdu atspindi.

Ar primena jums realybę šitie stereotipai? Kita vertus, nors ir stereotipai, daugeliu atžvilgių jie realybę tam tikru būdu atspindi.

Dabar jums parengiau kiek naują versiją – jau šių laikų realijas labiau atitinkančią. Keletą pokyčių įdėjau dėl tikslumo, pvz., Islandija visgi su „respect“, nes visiems labai giliai užsifiksavo vienas senas istorinis tos valstybės žingsnis. Nuomonė apie Lenkiją tikrai ryškiai pasikeitė Lietuvoje, o Ukraina iš neaiškios Rusijos šalies lietuvių akyse pavirto į valstybę, kuri turi nepaprastai panašų likimą, yra brangi ir palaikoma.

Kai kurios šalys numigravo į dugną – pvz., Rusija vargu ar turi kur žemiau kristi. Kai kurios kitos šalys einant laikui prarado vieną-kitą su ne tokiais senais įvykiais susijusį atributą, o dar kitos valstybės iš esmės niekaip nepasikeitė.

Žodžiu, galite palyginti su 2013 metų stereotipų variantu ir pasižiūrėti, kaip keičiasi mūsų supratimai 🙂