Tag Archives: Čekija

Kalbos policija

Neseniai buvo tas pristatymas, kuriame kalbėjome apie knygą, kuri tiesiog pritvoja kalbainystės bandymus vaizduoti kažkokį mokslą. Knygą sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, o efektą ji jau kelia tokį, kokį ir sakiau – dabar eina ignoravimo stadija, o greitai bus ir visiškas pasiutimas.

Ačių, siūlau Audronę į VLKK pirmininkes. Ir jai tai bus gerai, ir VLKK tai bus gerai. Kodėl gi ne? Juk reikia išlaikyti pirmaujančius kalbos reguliavimo tempus.

Kad kalbainystė (kalbos dusinimas) savo esme yra tokia nesąmonė, kad karjerą anose institucijoese galėtų padaryti netgi kokia Audronė Pitrėnienė – tą kaip ir galime suvokti. Priminsiu jums, kaip už kalbinę švarą kovojanti VLKK sugebėjo per kažkokius 2009 metais vykusius ištiktukų rinkimus priimti žodį „jablynkšt“, nei nesuprasdama, ką tas žodis reiškia ir iš kur atėjęs. Toks nesupratimas – tai išties kažkas panašaus į tą garsųjį Pitrėnienės „ačių“.

Bet nors ir taip baisu viskas, aš dar kai ką patikslinti noriu. Kad atsirastų suvokimo, jog pas mus realiai prasta padėtis.

Tiesiog Rimvydas Valatka per aną pristatymą minėjo, kad panašūs į mūsiškius reguliavimai tėra Čekijoje ir Rusijoje. Dėl Čekijos aš nesu tikras (įtariu, kad ten daugiau yra noro reguliuoti, nei reguliavimo), o vat dėl Rusijos… Lietuva čia smarkiai ją lenkia, ir Rusija daug ko galėtų pasimokyti blogąja prasme. Ir, beje, po truputį ir bando mokytis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lietuviškų stereotipų pokyčiai, Europos žemėlapis

Prieš porą metų buvau padaręs tokį gana populiarų žemėlapį apie tai, kaip stereotipiškai lietuviai mato kitas Europos šalis. Matyt, žemėlapis buvo vykęs, nes pvz., netgi kai kurie žemėlapiu besipiktinę žmonės nepastebėjo, kad vietoje Čekijos ten Čekoslovakija. Žodžiu, stereotipai tuo ir kabina, kad atrodo, jog jie atitinka realybę 🙂

Ar primena jums realybę šitie stereotipai? Kita vertus, nors ir stereotipai, daugeliu atžvilgių jie realybę tam tikru būdu atspindi.

Ar primena jums realybę šitie stereotipai? Kita vertus, nors ir stereotipai, daugeliu atžvilgių jie realybę tam tikru būdu atspindi.

Dabar jums parengiau kiek naują versiją – jau šių laikų realijas labiau atitinkančią. Keletą pokyčių įdėjau dėl tikslumo, pvz., Islandija visgi su „respect“, nes visiems labai giliai užsifiksavo vienas senas istorinis tos valstybės žingsnis. Nuomonė apie Lenkiją tikrai ryškiai pasikeitė Lietuvoje, o Ukraina iš neaiškios Rusijos šalies lietuvių akyse pavirto į valstybę, kuri turi nepaprastai panašų likimą, yra brangi ir palaikoma.

Kai kurios šalys numigravo į dugną – pvz., Rusija vargu ar turi kur žemiau kristi. Kai kurios kitos šalys einant laikui prarado vieną-kitą su ne tokiais senais įvykiais susijusį atributą, o dar kitos valstybės iš esmės niekaip nepasikeitė.

Žodžiu, galite palyginti su 2013 metų stereotipų variantu ir pasižiūrėti, kaip keičiasi mūsų supratimai 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mokesčių viršenybė prieš įstatymą

Yra toksai siauruose sluoksniuose plačiai žinomas pasakymas, kad mokesčiai yra aukščiau įstatymų ir jei įstatymuose parašyta vienaip, o inspektoriai nuspręs kitaip, tai teisūs inspektoriai, o ne įstatymai. Ir išties, tam tikra prasme viskas yra taip, kadangi turinio viršenybė prieš formą ir viskas. Ir nieko čia jūs niekam nepaaiškinsite ir nepapasakosite teismuose. Ir viskas. Ir taškas.

Mokesčiai - tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Mokesčiai – tai jums ne kokia nors meilė, kad paverktumėte ir kažką ten sugraudintumėte. Čia, žinokite, rimtas dalykas ir ašaros jums nepadės.

Aišku, galime žiūrėti ir kitaip – kad tai daugiau humoras, bet visvien yra tame realybės: formalioji įstatymų taikymo pusė čia nėra savaime pakankama, nes kiekvienam finansuose bent kažkiek besigaudančiam yra visiškai aišku, kad truputį pažaidęs su eilutėmis ir stulpeliais, gali gauti ką tik nori. O jei gerai pasistengsi – tai gali netgi įrodyti, kad nieko išvis neveikei, tačiau valstybė tau PVM skolinga. Taigi, reikia žiūrėti, kaip ten su realybe, o ne tik kaip su formalumais.

Ir tikrai, formalių kriterijų nepakanka, bet kai kurie žmonės versle skundžiasi, kad formaliai kažką darė gerai, o kažkodėl visvien kalti liko, nes kažkokios schemos nesuveikė ar dar blogiau – tiesiog šiaip VMI nusprendė ir nubaudė už kažką, ko net įstatymuose esą nebuvo. Dažnas dar prideda, kad čia tik Lietuvoje tokios baisios sąlygos ir panašiai, ir skundžiasi taip skaudžiai, lyg būtų baudžiami už kokį nors neteisėtą praturtėjimą.

Štai todėl aš ir nutariau jums apie tai parašyti. Ir apie mokesčius tą aiškinausi, ir išsiaiškinau, kaip čia yra. Ir kadangi, kaip paaiškėjo, visi tie dalykai ne tokie paprasti, tai man teko prašyti pagalbos iš geriausių ekspertų, kokie tik yra Lietuvoje, nes geresnių už tuos, kurie padeda man, jūs nerasit. Nes tik aš galiu sau tai leisti.

Žodžiu, aš jums iškart pristatau – ponia Rūta Bilkštytė ir FIDE Experta kartu su savo būriu geriausių ever specialistų čia man viską galvoje dėliojo, ruošė medžiagą, padėjo ir kalė į smegenis tai, ko aš nesuprantu visiškai, nes visų tų mokestinių baisumų aš nesuprantu ir viskas. Viskas yra taip keblu, kad netgi man į galvą netelpa, nors be to ir neįmanoma gyvent.

Tiesiog mokesčiai – tai toksai užribis, kurio negali suprasti normalus žmogus, neturintis galvoje kokių nors unikalių implantų, sujungtų su mokesčių sistemos ekspertiniais tinklais ar kuo tai dar, nežinau net kuo. Man šitų technologijų nepasakojo, tai čia tik spėlionės dabar gaunasi, kokiu būdu jie visą tą žino.

Taigi, gavosi taip, kad straipsnį rašiau su visa FIDE mokesčių ekspertų komanda, nes aš be jų nieko nei iš tolo prilygstančio apie mokesčius neparašyčiau, o ir šiaip čia per pusę jų viskas parašyta (ta dalis, kuri prasminga ir gera), o jei įžangą atmesim, tai ir išvis didžiąja dalimi čia šita puiki įmonė jus konsultuoja, nes jūs to nusipelnėte.

Trumpai tariant, skaitykite dabar su mokestine kaltumo prezumpcija galvoje ir įsiminkite viską. Ir beje, jei kur atrasit kokių neteisingumų – tai jau mano primakaluota bus, nes čia aš negailestingai viską supaprastintai supratau, nes suprantu viską paprastai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Emigracijos priežastys

Pasižiūrėjau aš kai kurių skaičių, kiek kur maždaug mūsiškių gyvena. Grubūs tie skaičiukai, labai orientaciniai, tačiau šį bei tą susigaudyti leidžiantys. Ir svarbiausia, kad keliantys klausimus. Aišku, jei tuos klausimus susipranti užduoti. Ir jei susipranti pažiūrėti truputį giliau į tai, kur yra emigracijos priežastys ir ką pataisius, viskas pasisuktų kitaip.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai - Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Kažkada Jungtinės Valstijos tapo šalimi, į kurią emigrantai plūdo nesveikais kiekiais. Priežastis nebuvo aukso kalnai – Europos šalys tais laikais buvo turtingesnės. Tiesiog JAV buvo laisva rinka ir kiekvienas atvykėlis turėjo perspektyvas.

Žinot gi, kaip būna, kai viskas atrodo labai natūralu ir „taip ir turi būti“? Tai vat kai galvoji, kad taip ir turi būti, tai ir lieka viskas mistika. Būtent tokia mistika, kaip nuolat visokių politikų skleidžiama: „žmonės bėga, nieko negalim padaryti, nieko čia nepakeisi“.

Bet kai pradedi klausinėti ir aiškintis apie tai, kas daugeliui atrodo savaime aišku, tai pradeda lįsti kai kurie įdomūs reikalai. Netgi labai įdomūs. Ir tai labai gerai, nes kaip žinia, jei turime problemą, tai ją išspręsti galime tiktai tada, kai išsiaiškiname, iš kur ir kaip ji kilo. O jei neišsiaiškinam, tai lieka tiktai inkšti, kaip visokie konservatoriai ir liberalai kalti dėl emigracijos ir žūstančios Lietuvėlės.

Taigi, banaliai pažiūrėkime, sąrašiuką pasidarę – kur ir kiek lietuvių maždaug gyvena. Ir kodėl kažkur lietuvių daug, o kažkur kitur – mažai. Skaičiai nebūtinai turi būti tikslūs – pakanka daugmaž orientacinių, kad ir su didelėmis paklaidomis. Svarbu, kad bendras vaizdas pasimatytų. Ir kad nepasitenkintume kokiu nors pernelyg akivaizdžiu ir nieko nepaaiškinančiu atsakymu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter