Category Archives: Uncategorized

Kūno Masės Indeksas

Mielos brangios moterys, kai jūsų diskusijose išlenda visokie Kūno masės indeksai (KMI), man išsyk kyla asociacijos su bukesnių vaikinukų diskusijomis apie pimpalo ilgį. Ir kai jūs, brangiosios ir gražiosios, pradedat svaigti apie tai, kad reikia numesti svorio, tai šitaip primena svaigimus apie tai, kaip pasididint pimpalą. O pasisakymai apie "seksualų" moterišką plokščią pilvą – tai išvis, kaip kokie nežinau, net kaip kas. Kaip seksualūs plokšti papai, atleiskite.

Grožio sąvoka gali skirtis, tačiau ji visad intuityvi. Negali jausti seksualinio potraukio ligotam žmogui – tik užuojautą. Todėl visi požymiai, kalbantys apie ligą – ne seksualūs, o priešingai – atstumiantys. Anoreksikės atstumia, nes jos savo išvaizda perteikia badą, chroniškus organinius susirgimus, dėl kurių sutrinka maisto virškinimas, išsekimą, gal net vėžį. Anoreksikės yra baisios, košmariškai baisios. Ne veltui Giltinė – irgi anoreksikė: prisiminkim Viduramžių paveikslus – ten Giltinė nėra vien griaučiai, ji turi odą ir kažkokį kūną, tačiau visa savo išvaizda primena badavimo dietos mėgėjas.

Instinktyvus moters grožio pajautimas susijęs su apvalumais – papais, šlaunimis, sėdmenimis, pilvu. Apvalainas pilvas patogus kūdikiui – todėl jis instinktyviai patrauklus vyrams. Kultūristiškai plokščias pilvas – atstumia. Apvalainas užpakalis pabrėžia moters dubens platumą, subrendimą, pasiruošimą gimdymui. Siauras gi užpakalis – vyriškas. O apvalaini moters papai (pastebimi būtent dėl apvalainumo, o ne dėl dydžio) – rodo sugebėjimą maitinti kūdikį. Ir visi moters apvalainumai bendrai – rodo kūne sukauptas maisto atsargas, kurios užtikrina, kad vaisius bus išnešiotas, kad jam užteks maisto. Visi šie požymiai pasimato tiktai tada, kai moteris turi lašinukų. O fiziologijos tyrimai rodo, kad būtent su lašinukų kiekiu tiesiogiai susijęs vaisingumas – nuo badavimo net sutrinka mėnesinės, o "antsvorį" turinčios moterys pastoja žymiai lengviau. O kiti tyrimai rodo, kad būtent su vaisingumu susijęs ir moters patrauklumas, pasąmoningai užuodžiamas dėl paslaptingų feromonų. O daug dažniau – tiesiog pamatomas.

Visos laukinės tautos, taip besivadovaujančios instinktais, turi vieną ir tą pačią moters seksualumo sampratą – storuliukes. Ne rubensiškas, o tikras storuliukes, sveriančias tiek, kiek sveria trys, keturios ar net penkios normalios moterys. Tai – nerealus, bet instinktyvus seksualumo idealas. Storesnė, apkūnesnė – patrauklesnė. Nerasite nei vienos laukinės tautelės, kuri mėgtų liesas moteris. Nerasite nei vienos vaisingumo ar meilės deivės, kuri nebūtų putli.

Vakarų civilizacijoje tebuvo du etapai, kai liesas moteris kažkas bandydavo pateikti, kaip kažkokį idealą – vienas yra dabar, prasidėjęs vos po kelių dešimtmečių nuo konslagerių, kuriuose kitos moterys tokį pseudoseksualumą įgaudavo priverstinai, prieš mirtį. Šį idealą bando kišti drabužių dezaineriai, turintys visai kitos rūšies potraukius, todėl bandantys savo modelius sužaloti ir paversti kuo panašesniais į vaikinus. Kitas liesumo periodas buvo Viduramžiais – būtent tuo metu, kai saviplaka (tikra, rykštėmis ir bizūnais) buvo tobulo elgesio idealas, o doras gyvenimas turėjo baigtis kuo ankstyvesne ir kuo labiau kankiniška mirtimi. Seksas kažkam buvo tapęs pasišlykštėtinu reiškiniu, tuo tarpu žaizdotas, nukankintas kūnas – tikru grožiu.

Tad mielosios ir brangiosios, negi norite atrodyti, kaip giltinės, konslagerių aukos, žaizdotos kankinės, be jėgų šliaužiojančios ir mirštančios iš bado? Nejau galvojate, kad šitai gali būti gražu? Gal seksas – žmogžudystė? Gal pajuodę nuo badavimo paakiai sukuria gundantį žvilgsnį? Gal styrantys iš po odos kaulai daro jus panašias į meilės deives?

Atsipeikėkit, galų gale! Suvalgykit šmotą lašinių, papildomą bandelę, šokoladuką, saldainį, penkis didelius bulvinius blynus su grietine, porciją cepelinų, išgerkit alaus, o paskui dar užkąskit! Tai – išties padidins seksualumą. Būtent valgymas augina papus, o ne bado dietos! Tik apvalainas moters kūnas yra moteriškas! Ir tik putlutės moterys tampa seksualumo įsikūnijimais!

Rubenso Venera – štai instinktyvus idealas, atpažįstamas ne protu, ne kažkokiomis formulėmis, o pasąmoningu potraukiu. Prašau jūsų, brangiosios, pradėkit galvoti!

Kaznet :-)

Netikėtai sugalvojau, kad reikia pareklamuoti keisčiausią LJ žurnalą lietuviškoje laivdžornalsferoje –   – pasirodo, turime Lietuvos kazachų bendruomenę, kuri dar ir tiesia per LJ tiltus kažkokius tarp Lietuvos ir Kazachijos (ar Kazachstano – nei pats nežinau, kaip tiksliau vadinasi) 🙂

Susekiau, kai netikėtai įtraukė mane į friendus 🙂

Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį.

Galų gale, reikia bent trumpai pristatyti pastarojo dešimtmečio lietuviškų knygų debiutų rekordininką – garsaus publicisto Andriaus Užkalnio šedevrą, knygynuose stovintį šalia Butkutės ir Minedo rašliavų. Tiesa, sumelavau – tiražas išpirktas. Teks apseiti. Greitai bus antras leidimas.

Gal ir būčiau nerašęs – bet aptikau nuotrauką, kuri praktiškai visą anglų esmę nupasakoja vienu vaizdu. Bet… Kas nepagyveno Anglijoje arba bent neperskaitė Andriaus Užkalnio knygos – nesupras. Nesupras, koks tai viską aprėpiantis kultūrinis koncentratas, paradoksaliai natūralus, nors ir sukeliantis šoką. Todėl turiu paaiškinti šią nuotrauką. Ir Užkalnio knygą, be kurios šios nuotraukos nebūčiau supratęs ir aš pats.


(Londonas, apie 1930 metus. Nuotrauka iš mano mylimiausios LJ bendruomenės – http://community.livejournal.com/adski_kafeteri/1648361.html )

Kažkada, prieš daugybę metų, ten praleidau kokias 10 dienų, gal ne visai pilnų, tačiau visiškai pankiškų, didele dalimi su vietiniais valkatom – visokiais gatvės muzikantais ir neformalais. Tai buvo nuostabus laikas, tai buvo nuostabus potyris – ta šalis kiek iš vidaus, tokia, kokią ją vargu ar pamatytų dažnas imigrantas, netgi pragyvenęs ten metus. Lengvas, bet staigiai nuslepiamas vietinių chebros šokas, kai paaiškėja, kad jų senai pažįstamas smulkaus krautuvininko sūnus gyvena nuosavame šeimos name Picadilly Circus, o paskui visiškai nejuntamai, bet rimtai pakitę santykiai: visi kartu, bet jis ten, o kiti – čia. Pats to vyruko tėvas, apsirengęs kaip nuskuręs kaimietis ir dirbantis parduotuvėje už prekystalio – visai chebrai žinomas. Ir vakare, beperkant alų, ir pakalbant, prasitariantis, kad vienas pagrindinių jo verslų – didmeninis aliejaus ir prieskonių importas. Tie keisti čiaupai su paskirai tiekiamu karštu ir šaltu vandeniu, bei iš sienų styrančios durų rankenos – vandeniui klozete nuleisti. Kartais esančios per porą metrų nuo klozeto. Arba, vienu keistu atveju – net ne tualete(!!!).

Mane nepažįstami anglai nuolat palaikydavo savu, aišku, kol nepradėdavom kalbėti (o mano anglų kalba tuo metu buvo tragiška): visiškai bomžiška išvaizda jiems paradoksaliai sukeldavo respektabilaus piliečio įspūdį. Man prireikė kelių dienų, kol supratau, kad tiesiog rengiuosi taip, kaip patys anglai. Nešukuota galva, aptrinti nuo senumo ir absoliučiai nemadingi drabužiai – rodiklis. Keista buvo tai, kad "savais" (kiek išvis jiems kas nors gali būti savas) nelaikė jokio kito iš mūsų (lietuvių ir italų) atvykėlių, o keistus angliškus juokus laidydavo tik su manim, visai nebandančiu su jais bendrauti.

Keistos žmonių reakcijos gatvėse į naktimis besišlaistančius praeivius, prasilenkiant kuo skubesniu žingsniu. Aišku, jie į nusikalstamumą žiūri kitaip. Keistas Lietuvai požiūris į viską: jei daiktas tinkamas (nesugedęs), nėra ko jo keisti. Nėra ko daryti remonto, jei kažkas negriūna. Gi viskas tvarkoj. Keistas nuolatinių ir labai aiškių ribų pojūtis bendraujant – "tu čia, aš čia, joksai malonus pokalbis, koks bebūtų, nieko neįpareigoja". Keistas neformalus taisyklių skirstymas į visiškai ignoruotinas ir absoliučiai privalomas. Alkoholio prisiplempę nepilnamečiai ar žolę stotelėje rūkanti chebra, šalia pat kurios stovi policija ir nieko "nepastebi" – normalu. Be bilieto važiuoti metro – nesuvokiama. Ir žinoma, lietuviškam protui absoliučiai nesuprantamas buhalteriškai finansinis mastymas visur, optimizuojant išlaidas su sadistiškai natūraliu išskaičiavimu. 20 pensų per dieną kainos skirtumas bendrame projekto biudžete gali tapti nediskutuotinu pagrindu, dėl kurio jūs būsite apgyvendintas žemesnės klasės viešbutyje, esančiame 5 kilometrais toliau, nei reikia. Tai natūralu jiems, o mums atrodo, kaip klaikus durnumas.

Keistos angliškos moterys: pirmiausiai – klaikios, siaubingos. Ganėtinai normaliai atrodanti viršutinė kūno pusė kartais kompensuojama tokių nesuvokiamų matmenų užpakaliu, dėl kurio joms tenka pro duris eiti skersomis. Ir fantastiškos anglų policininkės, kurias, atrodo, atrenka grožio konkursuose. Tikrą paprastų anglų moterų grožį supranti tik po kiek laiko: jos absoliučiai kitaip mastančios. Jos yra anglės, pavergiančios savo anglišku charakteriu. Vietiniai negrai (tik neduokdie šitą žodį ten pavartoti) kažkodėl daug panašesni į lietuvius: su jais gali rasti bendrą kalbą, o to išskirtinio angliško bendravimo barjero – nėra. Tik grįžęs į Lietuvą, staiga suvoki, kiek daug keistų (nors ir kitokių) panašumų tarp anglų ir mūsų: mes irgi turime iš pradžių nematomą, bet išties nepaprastai aukštą bendravimo sieną atvykėliams ir krūvą tarpusavio santykius nustatančių barjerų.

Angliškas alus, kuris taip skiriasi nuo mūsų parduotuvėse esančios lietuviškos gazirovkės. Tikras, natūralus, apyniuotas, tirštesnis – tiesą sakant, labai primenantis tą alų, kurį verda mūsų mažosios alaus daryklos, tokios, kaip Butautų dvaro ar Biržų. Ir pilstomas pintomis – iki pat bokalo viršaus. Keisti kontrastai miesto centre: prabangūs durininkai su šalia namų stovinčiais "Rolls-Royce", o vos už kelių dešimčių metrų – ant šaligatvio miegantys bomžai ir metrinio aukščio šiukšlių kalnai. Kai kurios gatvės dėl šiukšlių naktį tampa elementariai nepraeinamomis. Ir kalnai šiukšlių angliškuose autobusuose. Kurie kartais važinėja taip, kad Vilniaus mikrobusų vairuotojai, palyginus su jais, atrodo, kaip senos atsargios tetulės.

Ir tos angliškos tvoros – tai išvis atskiras reiškinys: jos visur, visur, kur tik gali būti, ar net negali būti. Ir šimtametės, su grubiai atkištais smaigaliais, besitaikančiais išbadyti akis tam, kas bandys perlipti, ir naujos, prie prabangių namų – su iki blizgesio išgaląstais ir paauksuotais ašmenimis, vaizduojančiais dekoratyvinių gėlių lapus, milžiniški tvorų tinklai, o kažkokiam dokų rajone – 12 metrų aukščio (!!!) gelžbetonio plokščių tvora, o šalia terasinių namų – pusės metro aukščio tvorelės, rūpestingai papuoštos daužytų butelių šukėmis bei surūdijusia spygliuota viela. Kažkuriuo momentu supranti, kad tos tvoros – ne apsaugai: jos tiesiog vidinių barjerų atspindys, eksteriorizacija ir vizualizacija.

———————

Ir štai dabar – Andriaus Užkalnio knyga, kurioje paaiškinama viskas. Išties – ji ne apie anglus. Ji apie mus – lietuvius, ji apie tai, kodėl mes anglams nesuprantami ir neįdomūs. Ir kodėl tie anglai tokiais keistais atrodo būtent mums. Ir ta daugybė klausimų, kurie man buvo likę po tos išvykos, dabar gavo atsakymus. Aš žinau, kodėl į mane reagavo saviau, nei į kitus. Aš žinau, kodėl buvo barjerai. Aš žinau, kodėl pas juos toks kitoks požiūris į vadovus. Aš žinau, kodėl jie stato tvoras. Aš žinau, ko mums trūksta čia, Lietuvoje. Užkalnis mane privertė į save patį pažvelgti kitaip.

Taip, aš taip ir nepaaiškinau, ką sako nuotrauka. Nes aš – ne Užkalnis. Galų gale, juk reikia paskaityti visą knygą, kad suprastum, jog ši nuotrauka simbolizuoja visą krūvą angliškų vertybių ir gyvenimo keistumų. Būtent todėl aš to ir nepapasakojau. Tai jau padarė Andrius Užkalnis.

O buitiškai – būtent šios knygos dėka nusipirkau jūros druskos maistui. Kaip ir minėjo autorius, stebuklingas skonis – ją galima netgi valgyti vieną. Tik vienas pastebėjimas: poskonis – labai ilgai išliekantis. Rekomenduoju. Ir druską, ir lygiai tokią pat druskingą knygą.

Su šventom Kalėdom :-)

Nagi tik dabar staiga kažkaip dašilo man, kad mano atsitraukimas nuo LJ ir interneto gavosi toks, kad kažkaip Kalėdas nugrobė iš čia 🙂 Taigi, kad ir pavėluotai, visus sveikinu ir linkiu šilumos, supratimo, gerų jausmų ir meilės 🙂

Aišku, gal kažkam keista linkėjimus girdėti iš blogojo Rokiškio, bet kartais irgi būnu geras žmogus. Tad rimtai, linkiu nuoširdžiai. Visi, su kuo čia bendrauju – jau seniai man tapo svarbiais, brangiais ir netgi kažkuo savais žmonėmis. Ačiū jums, kad tapote tais, be kurių man save sunku įsivaizduoti.

😉