Rokiškis Rabinovičius

Šliogeris, kaip filosofas, man niekad nepatiko. Kažkokia primityvi ta jo filosofija, mužikiška, tik kad apvilkta kažkokiais antikiniais nuokrypiais – gal kad įspūdingiau atrodytų. Bet šitoks nuokrypių bei citatų apvalkalas gal net būdingesnis "moderniems" kairuolių filosofams, kurių man netgi filosofais vadinti nesinori. Pastarieji išberia tiradą citatų spaudoje, pavaizduodami, kad šios citatos gali atstoti argumentus bei sveiką protą. Taigi taip paprasčiau: kam ginčytis, jei vietoj ginčų gali prišnekėti beprasmybių. Filosofė Nida Vasiliauskaitė – kaip jums tai skamba?

Bet aš ne apie tai, o apie visą šitą Šliogerio ir akademinės "šviesuomenės" konfliktą, išvirtusį į kažkokį farsą. Bielskis Delfyje rašo apie tai, kaip pasibaisėtina, kad Šliogeris nesirenka žodžių ir kad už tai turėtų būti visuotinai ignoruojamas. Bet kokie gi nuostabūs argumentai pateikiami – ogi Šliogerio palyginimas, atleiskit, su Holokausto neigėjais. T.y., oponentas netiesiogiai įvardinamas, kaip fašistas – Bielskio išvedžiojimuose matome reductio ad Hitlerum visame gražume.

Matome tikrą NK-95 veidą: gražios frazės tepridengia tą patį seną komunistinį šabloną – visi oponentai, turintys kitas pažiūras, tiesiog įvardijami fašistais. Kam dar gali prireikti kokių nors argumentų? Kas dar prisimenate sovietmečio laikraščius, kur bet kokie ideologiniai SSRS oponentai būdavo vadinami neonacistais, neofašistais, tiesiog fašistais, hitlerjūgendais, esesininkais ir taip toliau? Kiek užmaskuotą gražiomis frazėmis, tačiau niekuo savo esme nesiskirantį idėjinės triznos dvokstelėjimą užuodžiame ir Bielskio pasisakyme.

Dar ryškiau nuskamba pačios "filosofės" Nidos Vasiliauskaitės "straipsnis", kaip jai įprasta, susivedantis į ištisus sakinius epitetų, kartojamų tol, kol jos potencialus skaitytojas patikėtų, kad ji kažką įrodė. Aišku, dažnas skaitytojas ar klausytojas, susidūręs su tokiu srautu tiesiog numoja ranka. Bet pabandžius išsiaiškinti, ką šioji nori pasakyti apie Šliogerio pažiūras, pamatom, kad Šliogeris gi negali turėti pažiūrų ar nuomonės, nes jis pasirodo net nemoka kitų žodžių, išskyrus keiksmažodžius.

Kažkada turėjau blogą vienoje lietuviškoje svetainėje. Tąkart, parašęs nediduką, ganėtinai neutralų analitinį įrašą apie Nidos Vasiliauskaitės diskusijos stilių ir argumentacijos (o jei tiksliau – primityvokos demagogijos) metodus, susilaukiau grąsinimų teismais – būtent tokį laišką gavo hostintojas iš šiosios draugų (būkim tikslūs – tovariščių). Puikus diskutavimo būdas, mielas Bielski ir miela Vasiliauskaite. Juk vargu ar išduosiu "tolerastų" paslaptį – Šliogerį juk irgi po teismus norėjot patampyti, tiesa? Puiki tolerancija kitų nuomonėms.

Bielskio straipsnyje galit atrasti ir nykių, netgi apgailėtinų patetikų apie antikos "antidemokratus", kurie diskutuodavo su oponentais – šitai pateikiama, kaip pavyzdys, kad Šliogeris – ne toks. Raudonoje ideologinių kliedesių migloje paskendęs Bielskis nei nepastebi, kad tai pavyzdys, puikiai demonstruojantis realybę: Šliogeris – diskutuoja, netgi būdamas antidemokratu. Nediskutuoja tik Bielskio šutvė – šioji persekioja.

Oj, taigi ne! Brangusis Bielskis, kaip koks Gebelsas, ima ir padaro klasikinį fokusą: savo šutvės veiksmus priskiria oponentui: pasirodo gi, kad čia būtent Šliogeris platina neapykantą ir persekioja kažką, mat čia Šliogerio pasisakymuose įžvelgtina "hate speech". Ir greitai Bielskiui dar paantrina ta pati tovarišč Vasiliauskaitė. Nuostabu. Puiki logika – "čia ne aš smirdu, aš tik pasinaudojau savo teise bezdėti, o smirdi – tai tu, todėl tave reikia išvaryti iš klasės!" Net neabejoju, kad bezdėjimo laisvę įvaldę tolerastai pasiryžę nubausti bet ką, kas tik surauks nosį – kaltas juk tasai, kas pasako: jis persekioja kitus, jis netolerantiškas, o jo kalbos – tai "hate speech".

Tiesą sakant, prisimenu tik vieną panašiai į NK-95 veikiančią organizaciją – Scientologijos Bažnyčią, kuri irgi savo priešininkus persekioja teismais bei propagandos ir šmeižto kampanijomis. O savo nariams plauna smegenis apie visokius mitologinius tetanus. Norėčiau paklausti scientologų, atsiprašau, tolerantiškų kairiųjų: po kiek implantai smegenims?

Man atrodo, tovariščiai iš NK-95 užsimiršta apie tai, kad atstovauja užribinėms, kraštutinėms, ultraradikalioms, kitaip tariant – marginalinėms pažiūroms. Ir bandydami paversti paprastą, tačau konservatyviai centristinį filosofą pabaisa ar net teisiamuoju, šitie veikėjai tik dar kartą demonstruoja savo esminį tikslą – kovoti prieš visą visuomenę. Sakyčiau, toks reiškinys vadintinas revoliucija. O prisiminus, kad Leninas pagrindine revoliucijos klase įvardino liumpenproletariatą, telieka tolerastijos atstovus pavadinti intelektualiniais bomžais.

Kova už toleranciją ar kažkieno teises atrodo gražiai tik tol, kol šitos kovos ideologai teapsiriboja kalbomis: į ką tai išvirsta – pukiai žinome. Tolerancijos gynėjai masinėmis skerdynėmis garsėja dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų. O marksistiškus edukacijos metodus bene geriausiai primena garsioji Pol Poto patobulinta Tuol Seng mokykla – nei neabejoju, kad panašią VU patobulinimo viziją kažkas iš NK-95 nešiojasi savo galvose.

Man svetimas Jėzus Kristus kažkada pasakė nuostabią frazę apie tai, kad reikia saugotis vilkų, užsimetusių avinėlio kailį. Tolerancija – kokia nuostabybė, atleiskite, savo pasigėrėtinu švelnumu primenanti net ne avis, o vaivorykštinius pūkus iš sintetinio pluošto. Bet visgi išlenda tos plaukuotos ausys.

Dar kartą nukrypdami istorijon, galim prisiminti, kad revoliuciją Rusijoje irgi rengė daugybė tolerancijos reikalavusių grupuočių. Ir labai greitai naujasis režimas moteris ėmė varyti griovių kasti (į kuriuos neretai mesdavo "netolerantiškų" režimo priešų lavonus), o homoseksualams buvo sukurtas netgi atskiras baudžiamojo kodekso straipsnis. Tokia pat tolerancija buvo parodyta ir religijai, verslui, visoms partijoms, išskyrus vienintelę, o net ir šios viduje taip pat tolerantiškai buvo vykdomi reguliarūs valymai. Tai buvo tikrai tolerastiška laisvė.

Tolerancija išties būtina visuomenei. Vaivorykštinės spalvos – objektyviai nieko blogo (ar galime prisiminti nors vienas skerdynes vardan gėjiškumo?). Tačiau skirkim, kur tolerancija, o kur tikra neapykanta, tiesiog pasinaudojant ginamaisiais, kaip priedanga. Ir būtent šioms – tolerastų, o tikrovėje – neapykantos skleidėjų grupėms, tolerancija vargu ar taikytina. Nes jų "tolerancija", paremta marksistinėmis ideologijomis, galėtų pagrįsti nebent masines "netolerantiškųjų" skerdynes.

Dar kartą prisimindamas Bielskio straipsnį, norėčiau percituoti ir perfrazuoti jo minėtą citatą, kuri tiesiog idealiai tinka NK-95 atstovų vertinimui: "tokius „akademikus” reikia tiesiog sistemiškai ignoruoti – neleisti jų knygų, nepriimti į konferencijas, nepublikuoti jų straipsnių, žodžiu, užverti visas civilizuotos akademinės bendruomenės duris".