Gerb. zalias_bebras užvedė temą apie lietuviško fabrikuose sintetinamo alaus skonį. Į ką jam gerb. lokyz pastebėjo maždaug taip – "jei nėra tarnaitės, tai dulkina kiemsargį".
Būčiau linkęs sutikti su tuo: sprendžiant iš skonio, fabrikuose alus gaminamas taip: supila vandenį į cisterną, pripila alaus skonio aromatizatorių, "identiškų" natūraliems, dar skalbimo miltelių, kad suputotų, bulvių spirito ir padvėsusią katę (vardan sovietinių tradicijų), tada užgazuoja, kaip kokią sikoką ir pilsto į butelius. Paskui jau ant konvejerio lipina tiems buteliams etiketes, priklausomai nuo paklausos.
Bet užtat man atsitiko toks potyris: pamačiau Norfoje bambalį su etikete "Radvilų alus". "Biržų alaus" bravore gaminamas. Na ir prisiminiau, kaip senais laikais, prieš kokius 15 metų, "Radvilų alus" buvo bene brangiausias alus, gaminamas Lietuvoj. Turėjo žiauriai daug apynių – ir karčiųjų, ir kvapniųjų. Nerealus skonis. Tai vat, su kolega paėmėm vieną bambalį ir išgėrėm. Ir ką noriu pasakyti tuo: tai tikras, nepasterizuotas alus. Apynių į jį dabar jau tiek nededa, ale visvien – gyvas gyviausias, be jokių ten sintetinių filtravimų ir dirbtinių užgazavimų. Rekomenduoju.
Tarp kitko, jei aukščiau minėtas bravoras užsiimtų marketingine optimizacija, tai labai staigiai galėtų pelnus porą kartų pasididinti.
O štai kitas draugas ėmė išvis alų namie virti. Užsiperka kažkur miežių, apynių visokių, mielių, paraugia, palaiko, atšaldo, nupila, pabrandina, į butelius supilsto… Ale kad jūs žinotumėt, koks tai dalykas! Tai tokia fantastika, kad nei neaiškinsiu 🙂
