Category Archives: Uncategorized

Ir dar apie persitvarkymą

Gerai jau gerai. Ką turim – su tuo ir gyvenam. Taigi, jei mane čia skaito kas nors iš Kubiliaus aplinkos, duodu paprastą receptą (kritika kritikoms, o profesionalumas – profesionalumu):

Kirskit 40 procentų pagal punktą "valdymo išlaidos" visoms biudžetinėms įstaigoms, ministerijoms ir t.t., be išimties, kartu uždraudžiant dirbti vadovaujantiems darbuotojams daugiau, kaip vienu etatu. Už neįvykdymą – atleidimas iš darbo. Ir standartines biudžetų formas, kur būtų skaidoma pagal išlaidų segmentus, privalomai išskiriant valdymo išlaidas (visų lygių vadovų, konsultantų, patarėjų, etc. atlyginimai, buhalterija, administracija ir pan. išlaidos, turinčios bent kokį nors, kad ir subjektyvų valdymo išlaidų požymį) į atskirą punktą. Ir tegul kiekviena įstaiga tvarkosi su tuo 40 procentų valdymo išlaidų sumažinimu taip, kaip pati susigalvos. Aišku, cirkas bus didelis, bet efektas – garantuotas. Žinoma, tam būtina atsisakyti dabar naudojamos kraštutinai ydingos dabartinės atlyginimų nustatymo tvarkos, pagal tas nerišlius tarnautojų kategorijas ar ką ten, kur yra. Įstaigų vadovai turi gauti galimybę atlyginimus reguliuoti patys (faktiškai, jau dabar tas yra, tik kad partizaniškai daroma). Šitos metodikos esmė paprasta – tiesiog prispausti žemesnės grandies vadovui uodegą taip, kad jis cyptų ir neturėtų kitos išeities, kaip tik išspausti, kaip citriną ir save, ir savo pavaldinius. Tarpinių lygių vadovai, siekdami išlaikyti savo atlyginimus, nurėš viską nuo smulkesnių vadų ir supaprastins bei suprastins savo padalinių veiklą taip, kad vis dar būtų pajėgūs dirbti. Svarbu tik neužmiršti, kad šita metodika tinka tik specifiniams atvejams, pvz., kaip šis, kai reik staigiai aptvarkyti bardaką.

O kitus išlaidų straipsnius mažinti galima įprastais metodais, pagal tikslinius nukarpymus (pvz., 80 procentų nupjauti išlaidas komandiruotėms). Gerai pasistengus, per metus bendrąsias išlaidas pavyks sumažinti keliasdešimčia procentų. Reikia tik kietos rankos, o Kubilius, kaip bebūtų, ją turi.

Toksai vat pirmas etapas tiesiog garantuos pirminį aptvarkymą, prieš vykdant kardinalias reformas.

Antrame etape reikia išvis atsisakyti tradicinio išlaidų skirstymo, duodant tiesiog asignavimus pagal tikslą, bet nereguliuojant galutinių išlaidų straipsnių. Pvz., jei skyrius užsiima apželdinimų priežiūra Vilniuje, tai koks skirtumas, ar jo darbuotojai gauna po 1000 litų, ar po 10000 litų – jei visas skyrius taip ar anaip tam tikslui skiriamas milijonas, tai tegul sau moka atlyginimus, kaip nori, bet darbus atlieka. Gavę galimybę valdyti savo lėšas patys, jie patys savo veiklą ir susioptimizuos: vėliau teliks tas lėšas kam padidinti, o kam – ir nurėžti, per daug nesigilinant į jų veiklos specifikas.

Politkorektiškumas

Taigi, Graikijoje vyksta neramumai, sudegintos 36 parduotuvės ir 35 bankai, kažkas tokio. O Berlyne protestuotojai užgrobė Graikijos ambasadą. Pasak žiniakslaidos, neramumai kilo po to, kai policininkas nušovė 15-metį, vieną iš maždaug 50 jaunuolių grupės, mėčiusios į policininką bei jo mašiną plytas ir akmenis. Įtariama, kad jaunuoliai ruošėsi užpulti kažkokius savo politinius priešininkus.

Tai man dabar toks klausimas – kodėl tiesiai neįvardinama, kad neramumus sukėlė turkų tautinės mažumos? Politkorektiškumas draudžia skelbti, kad šitaip turkų imigrantai gina savo teises?

——————

Upd.: Ok, gerbiamieji, kad užbaigti ginčus – kadangi šitą info (o gal – dezą, pats nežinau) numečiau, tad atsakyti už ją privalau. Bet gilintis po gandonešių teisingumą neturiu noro – todėl uždarom šią temą (nebent kam nors dar norisi diskutuoti apie tenykščius įvykius). Kadangi negaliu tinkamai atstovauti turkiškos versijos, prisipažįstu besąs neteisiu. mototarka , zvyras , unique_breed , zeppelinus , skimas , gal ir dar keli (atleiskit, jei praleidau) pateikė daug rimtų kotrargumentų prieš.

maumaz , kaip neretai, turėjo atskirą poziciją, kurios esmės, tiesą sakant, taip iki galo ir nesupratau, nors ir įtariu kažką apie "humaniškumas yra aukščiau teisybės". Ir šiuo atžvilgiu pilnai jį palaikau (jei tik ko nors nepripainiojau).

Kaip bendras pastebėjimas: Graikijos ir Turkijos santykiai iki šiol yra kraštutinai įtempti (ir Kipro klausimas, ir kažkada vykdytas graikų genocidas Turkijoje), tad tame kontekste atvejis visgi gavosi įdomus ir, reik pasakyti, gana paslaptingas. Galime pastebėti ir tai, kad net jei turkų mažumos į tai būtų įsivėlusios, toli gražu neaišku, ar Graikijos vyriausybė norėtų kaip nors tai akcentuoti. Kita vertus, Graikijos politinė praeitis – tikrai neeilinė, tai gan unikalų politinį knibždėlyną turinti šalis, kažkuo labiau primenanti Lotynų Amerikos, nei Europos valstybes. Galime prisiminti ir tai, kad Graikijai besant NATO nare, joje įvyko pora perversmų, pilietinis karas, o valdžios vos neužgrobė komunistai.

Dantys. VIII skyrius

Temo. Vytautas sėdėjo kaimo kavinėje ir skaitė laikraščius. Vietinė spauda buvo nyki, bet vienas straipsnis sudomino: mergaitės žudiką policija jau išaiškino – tai šešiolikmetis vaikinukas iš kaimo, kur kaimiečiai verda tą gerą naminę. Kažką įtaręs, vaikinukas pabėgo, o policija jo ieško. Vytautas susiraukė – pasirodo, eidamas į mišką, nenumatė visų pavojų. Bet visgi, žmonės – tai niekai. Iš savo patirties žinojo, kad neturėdami šunų, šukuotojai apgalvotai besislepiančio žmogaus net ir labai norėdami nepastebėtų: visa esmė – tiesiog išgąsdinti bėglį ir taip priversti jį išsiduoti. Vytautas dar pavartė laikraščius, nieko gero daugiau neaptiko ir susimąstė. Reiškia, jie ieško vaikinuko, kuris jau negyvas. Lavonas prie upelio – kažkiek ankstesnis, bet nudėtas panašiai. Ir dar – kažkur dingusi mergaitė.

Prie Vytauto staliuko priėjo keletas apgirtusių pacukėlių, apsupo ir vienas jų (drūčiausias – matyt, vadukas) tarė:
– Tai kų veiki, ar nori pasgalynėc?
– Nenoriu.
– Tai kiba bijai? – Pabandė stumtelti. Vytautas sugriebė už rankos, pasisuko, trukteldamas, vaikinukas ėmė skrieti pro šalį, Vytautas tuo tarpu kilstelėjo jo ranką aukštyn, lyg šokdamas su mergina polkutę ir, patraukęs jau kiton pusėn, paleido. Vaikinukas, sukdamasis, kaip balerina, nuskriejo link sienos, nesmarkiai trenkėsi į ją nugara ir sustojo. Nustebęs, sumirksėjo. Paskui nusišypsojo ir tarė:
– Tai karatistas, bliac, kietas, ar ne?
– Tu irgi gerai puolei. Gerbiu. Išgeriam? – Paklausė Vytautas. – Ar alų mėgsti?
– Nu, gerai, stacyk, – tarė vaikinas, o paskum jau aš tau užfundzysiu.

Gėrė kartu iki išnaktų. Pirma – kavinėj, paskui, kai ta užsidarė – ir lauke, ant suoliuko. Pirmiausia – Vytauto nupirktą degtinę, o paskui – jau ir kaimišką naminukę. Kuriam laikui prie jų prisijungė ir kelios merginos. Galų gale nuėjo prie klėties, kur Vladas (toks buvo dručkio vardas) pasiūlė pernakvoti. Vycka (taip jį pakrikštyjo nauji draugai) pasakojo apie tarnybą Irake ir tai, kaip amerikiečiams kartą teko automatais šaudyti žiurkes, užpuolusias žmogų, o vietiniai – apie lenktynes, mašinų tiuningus ir panašius dalykus. Istorija apie žiurkes vietinių nenustebino – tie papasakojo apie tvartuose besiveisiančius pacukus, kurie kartais užauga iki pusmetrio dydžio. Vycka pasuko kalbą link medžioklės ir miško žvėrių, paklausinėjo ir apie "maniaką". Paaiškėjo, kad du vaikinų draugus pavasarį užpjovė vilkai – tie prie upelio buvo išėję "lydziakų badzyc". O "maniakas" paaiškėjo besąs tas pats vaikinukas, varęs naminę ir jau pažįstamas vyr. leitenantui Vytautui. Daugiau nieko gero sužinot nepavyko, tiesa, viena mergina prisiminė, kad pernai prie to paties upelio vilkai vidury dienos užpjovė ir suėdė jos tetos karvę. O kita – kad ir pernai ten kažkąs žuvo. Ir dar, kad niekas nepažįsta tos dingusios mergaitės, bet užtat dar yra kažkokia kita, kurią, pasak policijos, "maniakas" Valdukas esą irgi norėjęs nudėti, bet kad niekas tuo netiki.

Apgirtusioje Vytauto galvoje sukosi nerišlios mintys. Jis užsnūdo – šiene miegoti buvo gera. Nors sapnavosi visokie košmarai – vilkai, besivejantys jį per mišką, būriai milžiniškų žiurkių, kokias kartais matydavo Bagdade ir tas pats vaikinukas, pasakojantis apie tai, kad jas geriausiai gaudyti spąstais, vietoj masalo pilant naminę, kažkodėl tie sapnai nekėlė baimės pojūčio.

Ryte Vytautą pažadino vištos – viena jų įsidrąsino tiek, kad nutūpė jam tiesiai ant galvos. Troškino. Atsigėrė vandens, padėkojo Vladui, gavo pakvietimą atvykti vėl. Galvoje sukosi tik mintis apie tai, kad savo jau gavo, o grįžti į čia nereikia. Bet maloniai atsisveikino, pažadėjo apsilankyti vėl.

Dantys. VII skyrius

Vyr. leitenantas… Ne, tiesiog Vytautas. Apsirengęs civiliais rūbais, savo "golfuku" atvažiavo į kvadratą A14. Kvadratas D12 buvo gana netoli. Truputį paėjėti. Vytautas išsitraukė iš bagažinės pintą krepšį, užrakino mašinos dureles ir ėmė vaikštinėti po mišką. Grybų buvo nedaug, bet viena kita sukirmijusi ūmėdė pasitaikydavo. Vokietukų buvo daugiau. Pavyko aptikti ir keletą voveruškų. Ir porą lepšių. Porą valandų pasisukinėjęs po mišką ir pririnkęs kelis kilogramus, Vytautas pasuko link upelio. Po kiek laiko pasirodė alksniai. Paėjęs kelis šimtus metrų, vyriškis aptiko gerokai ištryptą takelį, kuriuo greit išėjo į pažįstamą pievutę. Žolė joje jau buvo atsitiesusi, nors kariai ją buvo smarkiai ištrypę. Iš žemės kyšojo pagalys, šalia kurio matėsi žemių kauburėlis, atrodantis, kaip vargingas kapelis…

Vytautas apsižvalgė, nusileido prie vandens, pasidėjo krepšį ir nusirengė. Dar kartą apsižvalgė ir pūkštelėjo į upelį. Nuplaukė pasroviui. Praplaukė pro vietą, kur kažkada rado lavoną. Paplaukė už vingio. Dar truputį žemiau. Praplaukė pažįstamą akmenį, bet nepasuko link jo, o nuplaukė toliau. Už dar vieno vingio pastebėjo keistą, iš šakų sukrautą palapinę, stovinčią ant gan aukšto kranto. Aplink palapinę skraidė ir čirškė paukščiai. Vytautas priplaukė arčiau, išlipo iš vandens ir ant kranto, nubaidydamas būrį paukštelių – keli purptelėjo tiesiai iš palapinės vidaus. Šalia matėsi laužavietė, didelis plastmasinis butelis, bidonas, kažkokie skudurai. Iš palapinės dvokė dvėseliena. Vytautas apėjo aplink, pasilenkė prie laužavietės ir pauostė – sprendžiant iš kvapo, laužas užgeso mažiausiai prieš parą. Pažvelgė į palapinę ir pamatė lavoną. Tiksliau – smarkiai apgraužto kūno likučius, nusėstus baltų, judančių kirmėlių. Šalia kūno likučių gulėjo kirvis. Vytautas atsitraukė. Dar kartą apsižvalgė. Priėjo prie bidono ir pauostė – kvepėjo namine. Nieko neliesdamas, atsitraukė toliau, surado šakelę, ja užtrynė savo pėdsakus ir nuėjo prie vandens. Įmetė šakelę į vandenį ir tyliai, stengdamasis nekelti purslų, nubrido prieš srovę.

Pakišęs ranką po akmeniu, išgraibė laikrodį ir piniginę. Laikrodis ėjo. Nukratė piniginę ir atvertė – viduje buvo sausa. Vėl uždarė. Piniginę ir laikrodį susikišo sau į kelnaites ir tyliai nubrido aukštyn. Pasukęs už vingio, kur jau matėsi jo drabužiai, pastebėjo, kad kažkas ne taip. Ten kažkas judėjo. Vytautas sustingo. Kadangi iki vietos, kur įlipo į vandenį, buvo tolokai, įžiūrėti tų padarų nepavyko. Jų buvo ne vienas – du, o gal trys. Vytautui sumaudė paširdžius ir jis tyliai, stengdamasis netriukšmauti ir niekaip neatkreipti padarų dėmesio, nuslinko link kranto. Išlipo, palypėjo aukščiau , basomis kojomis, tyliai kęsdamas skausmą, prasibrovė pro dilgėles ir greitai nutipeno link miško. Išsitraukė iš apatinių laikrodį ir piniginę, apsižvalgė, pamatė keisčiau atrodančią išvartą ir pakišo po ja. Susirado storą šaką, nulaužė, nuvalė galus ir nutipeno link vietos, kur į paupio laukymę ėjo miško takelis. Pažvelgė į savo drabužius – jokių gyvių nebuvo. Visiškai nejudėdamas, Vytautas išstovėjo kokias 10 minučių, bet padarai nesirodė. Jokių įtartinų garsų irgi nebuvo. Vytautas greitai nubėgo pusę kelio iki rūbų ir vėl sustingo. Prastovėjo taip dar 5 minutes. Tada tyliai, vis stabteldamas nusėlino link savo daiktų.

Drabužiai buvo išmėtyti. Krepšys su grybais – išverstas. Pačių grybų nesimatė. Visa kita buvo tvarkoje. Vytautas apsižvalgė vėl, nepaleisdamas iš dešinės rankos pagalio, kairiąja greit suvertė visus daiktus į krepšį, užsimovė krepšį ant rankos ir, abiem rankom laikydamas pagalį, žengė link miško. Šalimai esančiame krūme kažkas sušlamėjo. Vytautas pagaliu, kaip kardu, mostelėjo į krūmo pusę ir sustingo. Iš krūmo į jį žvelgė kažkieno akys. Minutę laiko Vytautas ir padaras žiūrėjo viens į kitą. Kažkas sušlamėjo už nugaros. Padaro akys išsiplėtė ir Vytautas šoko į šoną. Padaras stabtelėjo, o Vytautas didžiuliais šuoliais nulėkė takeliu aukštyn. Pasiekęs šlaito viršų, sustojo, apsisukdamas atgal, švystelėjo pagaliu aplink save. Gyvių nebuvo. Viskas buvo ramu. Vytautas nervingai pabėgėjo takeliu į miško gilumą, greitai apsiavė batus, kitus daiktus palikdamas krepšy. Tada greita ristele nubėgo link išvartos. Išsitraukė laikrodį ir piniginę. Vėl tokia pat greita ristele, nesustodamas apsirengti ir vis dar nepaleisdamas iš rankų pagalio, nubėgo mišku į mašinos pusę.