Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Leeeudiškai apie brudą. Tiksliau – apie kai kuriuos maisto priedus

Taigi, vat yra tokie priedai, naudojami maisto pramonėje ir vadinami emulsikliais bei tirštikliais. Išties vienareikšmiškai juos suskirstyti sunku, nes daugelis medžiagų veikia ir kaip emulsikliai, ir kaip tirštikliai, etc.. Leeeudiškai žiūrint, emulsikliams galima priskirti visas medžiagas, kurios leidžia susidaryti nevienalyčių medžiagų emulsijai ir paskui tai emulsijai trukdo išsisluoksniuoti. O tirštikliams – kurie belenką sutirština. Bet nesigilinkim, o tiesiog šiaip pažiūrėkim, ką mes valgome.

1. Medžiagos, padidinančios skysčio klampumą (tirštikliai) ir taip trukdančios išsisluoksniuoti emulsijai.

Tipiškas pavyzdys – tai krakmolo sirupas (kisielius). Jis tirštas, klampus, todėl leidžia susidaryti gana vienalytei masei. Pvz., anokie „Vilniaus konservai“ pila šitą daiktą į savo uogienes, kad jos atrodytų tirštos, lyg tikros. Taip jie sutaupo labai daug cukraus, vos ne dvigubas išlošimas gaunasi. Aišku, uogienė gaunasi š..ina – nesaldi, vos atidarius, per kelias dienas sugendanti. Bet užtat tiršta. O jei jie nepiltų ten krakmolo sirupo – jų „uogienė“ išsisluoksniuotų, nes pagal cukraus kiekį – tai ne tiek uogienė, kiek kompotas.

Krakmolo sirupu tirštinama ne tik uogienė, bet ir ketčupas bei daugelis kitų skystų produktų. Ką reiškia, jei pamatėte skysto produkto sudėtyje krakmolą? Tai reiškia, kad jus primityviai apgaudinėja, pvz., bando prakišti „tirštą“ pomidorų padažą, kuriame vos 30 procentų pomidorų sulčių, o visas likęs kiekis – tai krakmolu bei kitais priedais sutirštintas vanduo.

Kita vertus, kai kurios rūšys produktų be krakmolo sirupo sunkiai pagaminamos – pvz., kad ir kokie nors plikyti kremai.

Labai panašiais tikslais naudojamas ir želatinos tirpalas, kuris sustingdo emulsiją. Ir dar gyvas velnias visokių beskonių tirštinančių priedų, turinčių gleivinių ar kitų tirštinančių medžiagų. Nors daugeliu atvejų be tokių tirštiklių sunku apseiti, visgi daugumą juos naudojančių gamintojų vertinčiau, kaip primityvius sukčius.

2. Medžiagos, sukuriančios pereinamosios fazės tirpalus bei anizotropinius mišinius. Ar tai kažkaip panašiai (jau neatsimenu tų chemijų).

Tipiškas variantas – tai lecitinas (fosfolipidų pagrindu sudarytas mišinys), kurio yra daug sojoje ir kiaušinių tryniuose. Lecitinas silpnai tirpsta vadenyje, kartu dėl didelės molekulės lengvai sudaro su vandeniu emulsiją. Kita vertus, dėl molekulės panašumo į riebalus, lecitinas maišosi ir su riebalais. Itin ryškus lecitino panaudojimo atvejis – majonezas: kiaušinio trynio lecitinas maišosi su vandeniu ir jame silpnai tirpsta, bet kartu tirpsta ir riebaluose, taip leisdamas susidaryti vandens ir riebalų emulsijai. Tiesą sakant, kadangi lecitinas yra natūralios kilmės, nieko bloga apie jį lyg ir negalima pasakyti, jei neskaitysim to, kad jo pagrindu sukurtos emulsijos naudojamos kaip pilnaverčių produktų pakaitalai. Beje, sojos lecitinas vis masiškiau naudojamas vietoje kiaušinių – jo dėka galima iškepti pyragus, kuriuose nėra nei vieno kiaušinio.

Šiaip ar anaip vertinsim, lecitinas yra klasikinis emulsiklis, be kurio neegzistuotų daugybė įvairiausių patiekalų, kremų, kai kurios rūšys pyragų ir pan., todėl nevertėtų visada į jo paminėjimą žiūrėti neigiamai.

Kitas, nors ir visai nepanašus chemiškai, bet išties tai pačiai klasei priskirtinas emulsiklis – tai glicerolis. Arba glicerinas tiesiog. Tas pats daiktas, kurio pagrindu daromi kosmetiniai kremai. Glicerolis silpnai tirpsta vandenyje, kartu neblogai su vandeniu sudarydamas anizotropinius mišinius, kartu jis pats tirpina riebalus. To dėka jo pagrindu galima sukurti gan stabilias riebalų ir vandens emulsijas. Nežinau, kiek plačiai glicerolis naudojamas maisto pramonėje, tačiau etiketėse kartais pasitaiko. Kaip jį vertinti? Tiesiog pilnavertis naftos produktas. Mėšlas.

3. Paviršiaus įtempimą mažinančios medžiagos, arba, liaudiškai tariant, muilai.

Tipiniai tokio muilo pavyzdžiai – tai natrio, kalio, kalcio oleatai, palmitatai, stearatai ir kitos riebiųjų rūgščių druskos. Labiausiai šios medžiagos žinomos, kaip muilas (paprastas muilas – tai kalio riebiųjų rūgščių druskos, skystas muilas bei šampūnas – tai natrio riebiųjų rūgščių druskos, ūkiškas muilas – tai kalio ir kalcio riebiųjų rūgščių druskos).

Muiluose tirpsta riebalai, patys muilai tirpsta vandenyje, kartu jie mažina paviršiaus įtempimą (drėkina), todėl leidžia susidaryti putoms. Maisto pramonėje muilai naudojami gan plačiai, žinomi, kaip natrio steratas, natrio palmitatas ir pan.. Ką apie tai galima pasakyti? Įsivaizduokit, kad jūs į savo gaminamą maistą vardan geresnės konsistencijos įpilate truputį šampūno. A? Nesiryžtumėte? Tai vat, už jus ryžtasi maisto pramonės šulai.

Ar pastebėjote kai kurių pyragaičių su kremu šlykštoką muiliną skonį? Taip ir yra – pertepimams ir įdarui naudojami kremai pagaminti, pridedant į juos muilo (riebiųjų rūgščių druskų) – šitaip užtikrinama, kad net po pusės metų tas kremas išliks nesusisluoksniavęs 🙂 Kaip vertinti maisto gamintojus, kurie muilą deda jums į maistą – patys ir nuspręskite.

————————————–

Galų gale, apie E raides ir pan. – aš tai nežinau, kam jos sugalvotos, bet manau, kad viena iš priežasčių – specialiai, kad negąsdinti pirkėjo. Nes atmintinai tų E raidžių niekas neįsimins. Aš irgi neįsimenu. Kita vertus, nei neabejoju, kad daugybėje maisto produktų etikečių toli gražu nenurodoma tikra sudėtis ir išties dedami priedai, todėl net jei koks nors priedas nenurodytas, tai dar nereiškia, kad jo nėra. Juolab, kad kai kurios įstatymų spragos leidžia tai daryti.

Mėsos marinavimas ir kiti dalykai

Labai seniai nerašiau. Nes neturiu, apie ką. Bet visvien parašysiu – šį kartą apie mėsos marinavimą.

Nesigilinant į visokius balamutinimus, marinavimas yra gan paprastas ir kartu nepaprastas dalykas. Marinavimo esmė – tai, kad organinės rūgštys skaido (koaguliuoja) mėsos baltymus, taip mėsą suminkštindamos. Marinate esantys prieskoniai per kelias dienas giliai įsigeria į mėsą, todėl aromatas išlieka netgi kepant labai karštai, pvz., ant ugnies (tipinis atvejis – šašlykai).

Pagrindinai naudojami būna kelių rūšių marinatai:

  • Actas – gan stipri rūgštis, kurios esminis privalumas – tai, kad ji išgaruoja. Jei kepsite šašlyką, o kilo skubus reikalas – galite užpilti gan koncentruotu acto tirpalu (pvz., perpus skiestu actu): šitaip mėsa suminkštės per 4-5 valandas, o bekepant actas visvien išgaruos.
  • Vynas – marinavimas juo gan panašus į marinavimą actu, juolab, kad per dienelę-kitą tas pats vynas ir surūgsta, actu pavirsdamas. Privalumai – vyne esantys taninai veikia, kaip stiprūs koaguliantai, todėl suriša kraują, o mėsą dar geriau suminkština. Dėl taninų vynas yra geriausias marinatas šviežiai skerdienai.
  • Citrinos – jos turi citrinų rūgšties. Pastaroji yra negaruojanti, todėl persistengti, dedant citrinas, nevertėtų. Marinuojant citrinomis, reikia porą dienelių tą mėsytę palaikyti. Vienas iš citrinų privalumų – tai, kad jos ir pačios aromatizuoja mėsą. Kitas privalumas – kad kepant dėl citrinų rūgšties mėsa minkštėja toliau, o paskui turi švelniai rūgštoką skonį.
  • Rūgęs pienas (kefyras, pasukos) – jis gan silpnai rūgštus, turi truputį pieno rūgšties ir acto. Esminis privalumas – rūgstant pienui, išsiskiria baltymus skaidantys fermentai, todėl mėsą galima suminkštinti ypatingai gerai.
  • Obuoliai – rūgštūs obouoliukai turi šiek tiek taninų ir obuolių rūgšties. Marinavimas juose panašus į marinavimą citrinomis, tačiau dėl taninų mėsa gaunasi minkštesnė. Deja, parduotuvėse bei turguose nebūna rūgščių obuolių.
  • Spanguolės – turi spanguolių (kitaip vadinamos benzoinės) rūgšties ir šiek tiek taninų. Skirtingai nuo kitų marinatų, spanguolės žiauriai naikina visas bakterijas (beje, todėl benzoinė rūgštis naudojama, kaip konservantas – prisiminkime, kad rauginant kopūstus, į kibirą pakanka įberti mažą saujelę spanguolyčių sustabdyti puvimui, o didelė sauja gali ir rūgimą sustabdyt), todėl marinavimas jomis gali tęstis kad ir savaites. Kita vertus, toks malonumas yra brangus, todėl nepopuliarus. Kaip ir citrinų rūgštis, taip ir spanguolių rūgštis negaruoja, todėl dedant spanguoles, reikia jausti saiką.

O visi mėsos mirkymai bet kame, kas nėra rūgšties tirpalas (pvz., mineraliniame vandenyje ar majoneze) – tai ne marinavimas, o tiesiog gana nesąmoningi išsidirbinėjimai.

Orkaitėj keptos bulvės su lupena

Kadangi protingos mintys visus užknisa, tai štai jums geriau apie maistą 🙂

Imam bulves, plaunam vandeniu, nušveičiam šepečiu, metam į skardą, užbarstom druskos (tris kartus daugiau, nei šiaip kepant bulves), įdedam truputėlį taukų, uždengiam skardą dangčiu ir kepam valandą-pusantros maždaug 250 laipsnių karštyje. Arba dar karščiau – kuo karščiau, tuo geriau. Jei jūsų skarda neturi dangčio, galite ją pridengti folija.

Prieskonių barstyt nereikia – visvien išdegs ir nieko neduos. Bet jei labai norit, galit į tą pačią skardą įmesti nenuluptą česnako galvą – ji duos bulvėms aromato, o paskui ją bus galima išlukštenti ir valgyti su bulvėmis keptus česnakėlius.

Taip keptos bulvės valgomos su grietine ar žemaitišku kastiniu. Taip pat labai tinka vietoj garnyro prie silkės.

Esminiai privalumai: skanu, tikrai pigu, maistas natūralus, reikia labai nedaug darbo. Tiesa, kepimas orkaitėje užtrunka. Dar vienas privalumas – taip keptos bulvės visiškai nepraranda skonio, jas paskui pašildžius mikrobangėje krosnelėje.

Greitos nemeksikietiškos tortilkės, arba kam tinka pomidorų padažas

Taigi, nesigilinam, o darom (viskam pagaminti pilnai pakanka kokių 20-30 minučių):

Pirmiausiai, ko reikia nusipirkti parduotuvėje:
1 tortilijų pakelis,
1 konservuotų pupelių su pomidorų padažu skardinė
1 konservuotų kukurūzų skardinė
~200-300 gramų poliesio faršo, tinka ir maišytas, ir liesos kiaulienos, etc., bet netinka paukštienos faršas
šiek tiek salotų lapų
trupučio pomidorų padažo

Kaip darome:
faršą maišome su pomidorų padažu, metam į keptuvę (riebalų nereikia pilti – išsiskirs kepant), kepinam ir maišom. Kai faršas apskrus, pilam pupeles (su visu skysčiu) ir vėl kepam ir maišom, kol nugaruos, o tada pilam kukurūzus (vėl su visu skysčiu). Pridedame kvapiųjų pipirų. Druskos – galima truputį įdėti, bet nepersistenkit – jos daug yra pomidorų padaže.

Kai viskas iškepa, greitai sukam iš tortilijų vamzdelius, kišam salotos lapų vidun, kemšam iškeptą masę į tortilijas ir valgom. Pagaminto maisto pakaks 3-4 žmonėms.

Apie skonį – tai normali pseudomeksikietiška virtuvė. O jei dar privarysite daug daug raudonųjų pipirų ir vietoj salotų lapų pridėsite jelapenų – tai net ir visai panašu gal bus. Esminis privalumas – paruošiama labai greitai ir truputį kitaip, nei įprastas maistas – įvairovė tiesiog.

Apie maistą ir siaubingas nuodėmes. Ką jūs galvojate?

Aš esu labai išrankus valgytojas. Ir turiu labai griežtą nuomonę apie maistą. Taip, žinoma, aš esu ne kartą valgęs ir visokios sojos, ir „bomžinių“ makaronų, ir daug kitokio brudo – gyvenimas priverčia. Bet dėl tokios patirties mano potraukis geram valgiui tik dar labiau sustiprėjo (turiu su kuo palyginti).

Esu įsitikinęs, kad „vegeta“ ir panašūs gliutamatiniai mišiniai – tai džiovintų išmatų milteliai, už kurių bėrimą maistan turi būti taikomos bausmės, o jų platintojams bei gamintojams – taikomos penitenciarinės priemonės.

Apie ketčupo paskirtį viską pasako amerikiečių liaudies posakis: nebūna supuvusio maisto, būna tik per mažai ketčupo. Vienas iš šlykščiausių vaizdų, kokius tik esu matęs – tai kai viena persona ant puikaus kraujinio steiko užsipylė fuflavičiaus ketčupo. Fuj.

O ką jūs galvojate?

Kokios dar yra pačios baisiausios nuodėmės, kokias gali padaryti virėjai ar valgytojai?