Semantinis pakvaišimas

Mane nuo mažų dienų kamavo vienas bukas klausimas – kodėl mėlynės juodos, o kol žalios – baltos?

Išties, tai ryškus semantinis kvankšt. Kažkaip neateina į galvą daugiau kitų panašių neatitikimų. Nebent iš tos pat spalvinės serijos, pvz., kepama mėsa raudona, reiškia – žalia. Na, gal dar žaliuokės, kurios rudos. Na, gal dar bajeris su "ne PVM mokėtojais", kurie sumoka, bet neatgauna PVM, skirtingai nuo PVM mokėtojų, kurie atgauna. Arba liberalai, kurie yra kardinaliausia liberalizmo priešingybė. Bet šie pavyzdžiai jau silpni.
Daugiau kas nors tokių prasminių neatitikčių žinot?

Po Braziaus. Adamkus.

Savaitgalį buvau išvažiavęs. Ta proga pažiūrėjau TV, truputį. Visur apie tą patį – Brazauskas, Brazauskas, Algirdas Brazauskas, blablabla. Įstrigo tik vienas fragmentas iš kažkokios TV laidos, kur apie Algirdą Brazauską kalbėjo Valdas Adamkus. Matomai, išstumtas iš politikos veikėjas jau nieko neplanuoja, tad ir kalbų savo nefiltruoja. Šįvakar tą pačią laidą priminė vienas draugas. Aš tik šiaip atkreipiau dėmesį, o draugas atkreipė dėmesį į konkretesnį dalyką – laiką, iš kurio tie Valdo Adamkaus prisiminimai.

Trumpai tariant, sovietiniais laikais vietinės (respublikinės) kompartijos turėdavo du vadus – pirmąjį sekretorių iš vietinių kadrų ir antrąjį sekretorių, kuris būdavo skiriamas iš Maskvos. Antrasis sekretorius turėdavo prižiūrėti, kad vietiniai nenukryptų nuo centrinės linijos. Taip buvo ir Lietuvoje, kur ilgai sėdėjo anoks Nikolajus Mitkinas, sankcionavęs kariuomenės panaudojimą prieš vieno iš mitingų dalyvius. Mitkiną Algirdas Brazauskas pakeitė į Vladimirą Beriozovą, kuris jau buvo paklusnus Algirdui Mykolui, o ne Gorbačiovui.

Taigi, Adamkus pasakoja, kaip jis sėdėjo pas Algirdą Mykolą Brazauską kabinete, kai šis, rodydamas būsimam Lietuvos prezidentui savo pasitikėjimą, telefonu su Maskva derino Mitkino pakeitimą Beriozovu. Štai taip vat. Pasakojimas savo esme primena kažkokią pasiuntinuko istoriją – "štai, o tas vadovas, aš pas jį kabinete buvau, ir girdėjau, kaip jis su dar didesniu vadovu kalbėjo".

Taigi, 1988 metai, Valdas Adamkus Lietuvoje yra nulis, niekas jo čia nežino, niekam jis nerūpi, tačiau pas realų visos Lietuvos vadovą Algirdą Mykolą Brazauską (prisiminkim – sovietmetis, valdo vis dar kompartija, o pirmasis sekretorius – absoliutus vadas) sėdi, derinant tokį reikalą, kaip vietinės valdžios atsiskyrimas nuo Maskvos kontrolės.

Valdas Adamkus į Lietuvą atvykdavo ir iki tol, beveik kasmet. Nors ir buvo vienu iš JAV valdžios pareigūnų. Įdomu, tiesa? Ir tasai JAV pareigūnas, reguliariai, jau nuo 1972 metų (!!!) vis atvykstantis į Lietuvą, tačiau nežinomas vietinei publikai, sėdi pas Algirdą Mykolą Brazauską, šiam derinant esminius kompartijos įvykius.

Žodžiu, konspiracines teorijas kurkitės patys.

Upd.: beje, kam ten iš KGB veikėjų Valdas Adamkus įteikė ordiną?

Kalbainiai…

Nuostabiai, neįtikėtinai taikliai ir raiškiai juos apibūdino Andrius Užkalnis savo straipsnyje – http://uzkalnis.blogspot.com/2010/06/isdziuvusios-smegenys-barsto-nuodais.html

Tie išgamos užkniso mane, bet Užkalnį, atrodo, užveikė dar baisiau. Ir problema ta, kad daugelio tų kalbainių arba kalbajobų intelektas yra žemesnis, nei kokio nors jobnuto sektanto, bet savo rankose jie turi valdžią, gali bausti, gali nurodyti, gali reguliuoti.

Aš iki šiol atsimenu, kaip viena tokia tūpa pyzda iš VLKK, bevadinanti save „kalbininke“, atėjusi apsilankyt vienoje redakcijoje, su kuria bendradarbiavau, man aiškino, kad kompiuterijos terminas „skriptas“ keistinas į „rašysena“ ar tai kažkokį panašų žodį, dar ir besiremdama, atsiprašant, kažkokiu žodynu. Ir labai įsižeidė, kai paklausiau, ar ji durna. Po to susilaukiau grasinimų iš redaktorės, nes, pasirodo, tokios tūpos pyzdos už žodžius, kurių nesupranta, dar ir baudas dėlioja.

Tie patys silpnapročiai kalbainiai, bandę išversti žodį „Internetas“ į, atsiprašant, „tarptinklį“, o vėliau – „saityną“, iki šiol nesuprato netgi to, kad jų veiksmai prieštarauja jų pačių skelbiamoms taisyklėms – „Internetas“ yra tikrinis žodis, rašomas iš didžiosios. Pagal VLKK, esą, reikia rašyti tik iš mažosios raidės. Tuo tarpu natūraliai atsiradusį žodį „tinklapis“ tie dibilai uždraudė – nes, pagal juos, reikia rašyti „tinklalapis“ arba „interneto svetainė“.

Kalbainių vykdomas teroras nieko bendra neturi su kalbos saugojimu ar vystymu. Tie žmonės nei saugo, nei vysto, jiems intelekto nepakanka tokiems dalykams. Jie tiktai bando pasisavinti ir savo pelėsiniu tvaiku užkrėsti tai, kas priklauso mums – mūsų pačių kalbą.

Keisčiausias matavimo vienetas

Ko gero pats keisčiausias matavimo vienetas, su kokiu esu susidūręs – tai sekundės. Juo matuojamas reaktyvinių variklių efektyvumas, kitaip tariant, sąlyginė trauka. Taip, aišku, reaktyvinių variklių trauką galima matuoti niutonais (kaip vadovėliuose) ar kilogramais (kaip praktikoje), o tai jau lyginti su kuro suvartojimu kilogramui traukos, etc., bet kažkodėl naudojama sekundė. O ar sugalvotumėt, kodėl?

Paaiškinimas paprastas: norint įvertinti, koks yra variklio efektyvumas, reikia pažiūrėti, kiek kuro jis suvartoja tam tikrai traukai gauti. T.y., kokią trauką tam tikram laikui išvysto iš tam tikro kiekio kuro. Niutonai čia, žinoma, nepatogūs, nieko nesakantys, todėl traukai apibrėžti naudojami kilogramai – taip galime paprastai palyginti išvystomą galią su sunaudojamo kuro kiekiu (mase).

Formulė gaunasi paprasta: Trauka*Laikas/Kuras. Kitaip tariant, kg*s/kg. Suprastinam formulę ir gaunasi tiesiog sekundės. Štai tos sekundės ir žymi, kiek kilogramų traukos per vieną sekundę išvysto iš vieno kilogramo per tą pačią sekundę suvartoto kuro konkretus reaktyvinis variklis.

Lėktuvams ir jų varikliams šis matavimo vienetas gal ir nėra toks aktualus, tačiau raketoms ir raketiniams varikliams jis tiesiog įprastas. Dar, beje, turintis ir dar vieną privalumą: nesvarbu, ar kurą bei trauką matuosim svarais (kas buvo populiaru JAV), ar kilogramais, sekundės visvien gausis tos pačios.

Oro reaktyviniai varikliai turi kokius 5-20 kartų didesnę specifinę trauką, nes naudoja ir oksidatorių, ir darbinį kūną iš aplinkos. Daugumos turbininių reakyvinių variklių su dirbančia forkamera sąlyginė trauka siekia apie 1500-3000 sekundžių ar daugiau. Įprasti aukšto dvikontūriškumo turboventiliatoriai siekia virš 6000 sekundžių, o tobuliausi – net virš 12000 sekundžių. Klaikiai neefektyviais laikomi tiesiasroviai varikliai – apie 1000-2000 sekundžių, esant viršgarsiniams greičiams.

Akivaizdu, kad jei oro reaktyviniams varikliams didžiausia priklausomybė yra nuo variklio konstrukcijos, tai raketiniams varikliams didžiausia priklausomybė yra nuo kuro, visi kiti faktoriai tampa iš esmės antraeiliais. Įprastų kietojo kuro raketinių variklių sąlyginė trauka – apie 150-250 sekundžių, skystojo kuro raketinių variklių – apie 300-450 sekundžių. Tobuliausias raketinis kuras – trikomponentinis litis/vandenilis/fluoras (realiai – litis-fluoras, su vandeniliu, kaip darbiniu kūnu) duoda 542 sekundes. Deja, tai daugiau teorinis, nei praktinis kuras: naudojant tokį variklį, litis turi būti paduodamas išlydytas (>180C), o vandenilis – suskystintas (-252C)

Skystas vandenilis su skystu deguonimi duoda apie 455 sekundes. Sovietų taip mėgti mišiniai iš serijos azoto tetroksidas su hidrazinais – apie 290-320 sekundžių, priklausomai nuo konkrečios mišinio sudėties. Vokiečių Fau-2 raketose naudotas skystas deguonis su žibalu – 352 sekundes. Tobuliausi mišiniai amonio perchlorato pagrindu (kietas raketinis kuras) – 265 sekundes. Boranai, apie kuriuos neseniai rašiau – gali duoti apie 360 ar daugiau, vienas tobuliausių raketinių mišinių jų pagrindu – deguonies difluoridas su pentaboranu – 362 sekundes. Pastarasis atvejis iš principo įgyvendinamas, tad boranus galime laikyti išties tobuliausiu raketiniu kuru bent jau iš tų, kur nereikalingos kriogeninės technologijos.

Beje, nors gali atrodyti, kad 322 sekundės iš azoto tetroksido su asimetriniu dimetilhidrazinu yra tik truputį mažiau už deguonies difluoridą su pentaboranu (362 sekundės), nes iš tam pačiam sekundžių kiekiui reikia vos 12% mažiau kuro, išties skirtumas kardinalus: Lietuvoje buvusios rusiškos raketos Dvina (SS-4), sverdavo 42 tonas ir 2000km atstumu nešdavo vieną 1600kg svorio branduolinį užtaisą, kurio galia siekė apie 2,3 megatonos (apie 100 kartų daugiau, nei bombos, numestos ant Hirosimos ar Nagasakio). Kuro masė šioje raketoje, kaip ir kitose, sudaro netoli 90%, tad galim grubiai primesti, kad tiesiog pakeitus kurą, vietoj vienos branduolinės galvutės tuos pačius 2000km ji būtų galėjusi nešti ištisas tris, o gal net ir keturias.