Dvi vinys į dvi subinės puses

Visai neseniai Povilas Gylys gan abstrakčiai analizavo 7 neginkluoto valstybės naikinimo būdus. Tuo tarpu aš savo straipsniu pabandysiu kiek chaotiškai pažvelgti į konkrečias viso reikalo detales, į faktinę simptomatiką bei galimus praktinius scenarijus – ir į tuos, kuriuos gali suorganizuoti užsienio spec. tarnybos, ir į tuos, kurie gali kilti kai kurių kraštutinių judėjimų iniciatyva. Bet gal pradėkim nuo kitko.

Tiesą sakant, toli gražu ne visur sutinku su Povilu Gyliu, tačiau tai įdomus, labai specifinis politologas, turintis visai kitokį požiūrį, nei dauguma, tad mintys vertos didelio dėmesio, ypač dar, jei atkreipi dėmesį į tai, kad tarp eilučių jis pasako kelis kartus daugiau, nei galima įtarti (pabandykite kiekvieną jo straipsnio sakinį paanalizuoti ir susieti su konkrečiomis pavardėmis – nuostabus užsiėmimas bus).

Žinoma, Povilo Gylio straipsnyje išdėstyti dalykai labiau primena sąmokslo teoriją, bet pažvelgę kiek globaliau, galim pastebėti, kad su straipsniu puikiai siejasi ne tokia jau sena valstybininkų istorija – šie, nustebkim, elgėsi pagal daugelį iš Gylio išvardintų požymių. Ir daug šviežesnės istorijos su mokesčių reformomis pagal LLRI idėjas, ir jau visai dar šviežias bei debilavotų savigyrų pilnas Bubiliaus pasigyrimas apie pasiekimus, stabdant krizę – visa tai dar labiau verčia galvoti apie sistemiškumą. Kokią ramią vasaros dieną aš gal pasakyčiau, kad tai tik neįtikėtino valdžiažmogių kvankštelėjimo pavyzdžiai, bet. Bet. BET.

Truputis realybės

Bet yra kita reikalo pusė. Tiesa, nesusijusi su sąmokslo teorijomis, o daug paprastesnė: tai neįtikėtino masto korupcija. Povilas Gylys savo straipsnyje kalba apie praeitį, apie tai, kas vyko iki šiol. Pažiūrėkime į ateitį, į tas perspektyvas, kurios atsiveria pokyčiams, nesvarbu, ar priešiškiems, ar ne, į įvykius, kurie gali įvykti, o gali ir neįvykti. Taigi, truputis aksiomatikos – faktų, pagal kuriuos galima kai ką panagrinėti (BTW, dėl globalumo, pvz., LEO.LT, Ignalinos AE lėšos, FNTT skandalas, dar pavardint?):

  • Bet kurio smulkaus verslo startas dažniausiai būna susijęs su smulkia prekyba: net jei tu netampi smulkiu prekeiviu pats, tai tu pardavinėji savo prekes per smulkius prekeivius. Kiti atvejai – greičiau išimtys.
  • Mažiausiai 10 paskutinių metų mokesčių pakeitimai daugiausiai vykdomi stambiausio kapitalo naudai, o smulkiųjų verslininkų nenaudai (didinama smulkaus verslo atsakomybė, rizika, mokesčių dydis, mokesčių administravimo sudėtingumas, etc.)
  • Beveik visą Lietuvos rinką valdo keli prekybos tinklai, turintys geografiškai monopolines pozicijas, smulkiam verslui ten nėra vietos
  • Įstatymų leidžiamoji valdžia yra labai stipriai paveikta stambių korporacijų lobizmo
  • Paskutiniai įstatymų pakeitimai išvis nubraukė individualias įmones ir į vergišką padėtį pastatė netgi bedarbius
  • Emigracija jau kokius 5 metus veikia, kaip esminis valdžią gelbstintis vožtuvas – jei ne ji, jau seniai būtų prasidėję maištai
  • Emigruoja visgi tik dalis žmonių, tam tikra dalis nepatenkintųjų lieka ir likusiųjų potencialių sistemos priešų dalis bendroje gyventojų masėje vis didėja
  • Lietuvoje paskutinius metus aiškiai stiprėja radikalieji judėjimai, ir dešiniųjų, ir kairiųjų – būtent šie labai nesunkiai gali įsitraukti į prieš valdžią nukreiptas akcijas
  • Ir valdžiai, ir stambiam verslui Lietuvoje trūksta socialinės patirties – tos, kurią Vakarų šalys gavo XXa. pirmoje pusėje, kai darbininkų demonstracijos tiesiog išmušė progresinius mokesčius bei socialines garantijas
  • Vieni iš svarbiausių kairiųjų judėjimų rėmėjų Vakarų šalyse – tai smulkūs verslininkai, kurie yra spaudžiami didelių korporacijų
  • Valstybė šiuo metu patiria mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad valdžią ištiktų visiškas kolapsas
  • Gyventojai šiuo metu patiria pajamų ir vėlgi mokestinę krizę, tad tereikia nestipraus postūmio tam, kad prasidėtų masiniai neramumai (demonstracijos, mokesčių boikotai, etc.)

Biurslas

Ar patys pridėsite dar kokių nors požymių, ar jau darom kai kurias išvadas? Kažkada Rytas Staselis rašė apie biurslą. Jo apibrėžimas, kiek atsimenu, visgi buvo labiau lokalus, nei globalus: kad tai simbiozė tarp valdininkų ir verslininkų. Aš drįsčiau teigti, kad Lietuvoje biurslas nemenka dalimi apima ir aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją valdžią, ir vyriausybę, ir netgi kai kuriuos itin stambius žiniasklaidos atstovus, apjungdamas juos su keliomis stambiausiomis korporacijomis į vieną milžinišką monstrą, apibrėžtą įvairiais įstatyminiais aktais, valstybinių lėšų skirstymo strategijomis, kuruojamą daugelio aukščiausių valdininkų. Nevardinsiu nei tame dalyvaujančių korporacijų, nei leidinių, manau, kad patys tai galite paminėti dešimtis pavadinimų ir pavardžių – apie tai nuolat rašo spauda 🙂

Bet. BET.

Bet išties norėjau pakalbėti apie kitką. Toks monolitinis biurslo monstras yra kraštutinai pažeidžiamas, nes gyvena pagal vieną principą – išnaudojimo principą. Visi tokios sistemos interesai yra orientuoti į pinigų melžimą iš absoliučios daugumos gyventojų, tuo tarpu stabdžių čia tiesiog nėra. Bet. BET.

Gal nesigilinkim į viską – akivaizdu, kad yra dvi sistemos (subinės) pusės: viena – susijusi su biurokratais, kita – susijusi su oligarchais. Štai tiesiog du scenarijai, pagal kuriuos vieniems ir kitiems į subinę kažkas įkala vinį. Scenarijai seni, vykę daugelyje šalių, jei valdžiažmogiai ir oligarchai domėtųsi istorija – juos irgi žinotų. Tačiau šių scenarijų kol kas nebuvo Lietuvoje. Tad pažiūrėkim, kaip viskas vyktų.

Vinis į oligarchų subinės pusę

Scenarijus paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT jau supranta, kad už milijoną litų išdaužytų Seimo langų išlaidos tiesiog bus padalintos rinkėjams, o šie jau apmokės kiekvienas po kokius 30 centų, rezultate – nieko tas langų daužymas nepadės. Tačiau gudrus judėjimo vadas – hipotetinis Pacas Dorevičius staiga susivokia, kad valdžia tėra oligarchų užsakymų vykdytoja, tad galima daryti paprasčiau: sudeginti kokį nors didelį prekybos centrą. Žinoma, nuostolius apmoka draudimas, bet po šių įvykių prekybos tinklas už draudimą priverčiamas mokėti milijonu litų per metus daugiau, o ir pats draudimas tampa labai suinteresuotu spausti valdžią dėl visokių socialių įstatymų. Dar keli sudeginti prekybos centrai, išdaužytos brangių parduotuvių vitrinos – ir staiga jau valdžia susivokia, kad reikia įvesti progresinius mokesčius, padidinti prekybos tinklų apmokestinimą, o patys prekybos tinklai, beskaičiuodami savo nuostolius, patys supranta, kad jiems tai bus pigiau. Daugelis neturtingųjų džiūgauja, verslininkai ir valdžia plūstasi, bet įvykiai įvyksta.

Įdomumas yra toks: Vakarų šalyse daugelis riaušes rengiančių aktyvistų puikiai žino, kad daužyti turtingas parduotuves ir deginti prabangiausias mašinas – itin efektyvu: tai staigiai sumažina stambaus verslo norą tarpti neturtingiausių sluoksnių sąskaita. Ten pat pastebimas ir kitas reiškinys: smulkiausias verslas visai noriai reklamuojasi kraštutiniuose kairiuosiuose laikraščiuose, taip užsitikrindamas ir saugumą per riaušes, ir tam tikrus konkurencinius pranašumus.

Šis scenarijus yra dominuojantis Vakarų šalyse, kur būtent riaušėmis yra užtikrinamas socialinis balansas. Kai kurios šalys patyrė šiuos scenarijus dar prieš II pasaulinį karą (pvz., JAV), kitos šalys – patiria net ir šiais laikais (pvz., Prancūzija ar Didžioji Britanija).

Viena iš žiauriausių galimų tokio scenarijaus pasekmių – staiga kylantis užsienio investuotojų nepatiklumas: tai ne kokios riaušės prie Seimo, kur Bubilius laidė demagogijas apie krentantį investuotojų pasitikėjimą (išties verslui nusispjaut, kad kažkas daužo valdžios langus). Šiuo atveju nepasitikėjimas būtų realiai pagrįstas.

Vinis į valdžios pusę

Scenarijus irgi paprastas: hipotetinis judėjimas A.LT ima aktyviai platinti proklamacijas, FAQ ir pan., skirtas ir paprastiems įmonių darbuotojams, ir įmonių vadovams, ir įmonių savininkams, kur vardinama, kiek mokesčių sumokama valstybei, kaip dėl mokesčių žlunga verslas ir, svarbiausia – kaip mokesčių nemokėjimas tampa pilietinio pasipriešinimo prieš valdžios savivalę būdu. Platinami lipdukai "aš nemoku mokesčių", sukuriamos interneto svetainės, naktimis aktyvistai apklijuoja viešas vietas proklamacijomis su užrašais "moki mokesčius – remi korupciją" ir t.t.

Per kelis mėnesius išsivysto didžiulė mokesčių surinkimo duobė, su kuria mokesčių inspekcijos neįstengia susitvarkyti. Valdžią ištinka finansinė krizė, kuri baigiasi tuo, kad paprastindama mokesčių rinkimą, valdžia nustato nulinį mokesčių tarifą smulkiausiam verslui, o pajamas atsigriebia iš tų didžiausių įmonių, kurios mokesčių nuslėpti negali, t.y., iš tų pačių valdžią spaudžiančių oligarchų.

Šis scenarijus labai įspūdingai įvyko Didžiojoje Britanijoje, kai berods Tečer apie 1990 bandė pakelti mokesčius neturtingiausiai gyventojų daliai, kas išvirto į masinius mokesčių boikotus, kur keli milijonai žmonių atsisakė tuos mokesčius mokėt ir valdžia galų gale pasidavė. Gerokai anksčiau panašiu scenarijumi tuos pačius britus iš Indijos išvijo Gandis – jo pagrindinis metodas irgi buvo tas pats mokesčių nemokėjimas.

Viena iš žiauriausių galimų šio scenarijaus pasekmių – potencialus lėšų trūkumo dengimas, masiškai išleidžiant į apyvartą nepadengtus pinigus ir iš to kylanti lito hiperinfliacija, kai pasikartotų tai, kas su talonais vyko prieš porą dešimtmečių.

Vinys į abi puses

Sinergistinis scenarijus, kur vienu metu būtų kalamos abi vinys, būtų dar įspūdingesnis, nes kaip matome, vienu atveju spaudžiami oligarchai, kitu atveju – valdžia, tad staiga ir oligarchai, ir valdžia užsinorėtų progresinių mokesčių ir smulkaus verslo skatinimo.

Potencialios neigiamos pasekmės – tos pačios, kaip abiejuose scenarijuose kartu, tiktai dar keleriopai stipresnės.

Užbaigiant

Tiesiog norėjau parodyti, ant kokių ašmenų šiuo metu balansuoja valdžia ir tas pats stambusis verslas. Kai kuriose šalyse panašūs scenarijai yra pasibaigę masinėmis nacionalizacijomis, o dar kai kur (pvz., XXa. pradžios Rusijoje) – net ir masinėmis turtingųjų žudynėmis.

Klaida, kurią daro valdžia – tai nesugebėjimas mokytis iš istorijos. Mano minėti scenarijai įvairiose pasaulio šalyse vyko daugybę kartų, tačiau kažkodėl nesusimastoma, kad tokie patys scenarijai lygiai taip pat gali pasikartoti ir Lietuvoje. Gali būti, kad tai sovietmečio palikimas, itin užspaudęs smegenis dešiniesiems: konservatoriai tiesiog netiki, kad po viso sovietinio košmaro kažkas dar gali užsinorėti kelt revoliucijas. Deja, toks vidinis įsitikinimas yra kardinaliai klaidingas.

Ką aš patarčiau valdžiai – tai skubiai rengti ir įgyvendinti programą, pagal kurią šiems scenarijams tiesiog neliktų prasmės (esminiai punktai – progresiniai mokesčiai, apinasris prekybos tinklams, visiškas mokesčių nubraukimas žmonėms, kurių pajamos neviršija ~400 litų per mėnesį). Nes kai žmonės išmoks kovoti prieš valdžią, situaciją taisyti jau bus per vėlu, teks ne tik daryti reformas, bet ir kovoti su jau įvykusiom panašių scenarijų pasekmėm.

Katastrofos

Iš kelių žmonių gavau klausimą, kodėl nieko neparašiau apie nukritusį Lenkijos lėktuvą ir ar kartais nėra tam priežasčių. Ir ar nėra priežasčių, kodėl nerašiau apie sprogdinimus Rusijoje. Todėl, nors ir nenorėjau rašyti, visgi manau, kad teks parašyti.

Neparašiau todėl, kad tiesiog neturiu ką apie tai pasakyti. Ir vienu, ir kitu atveju – tai yra katastrofos, kurioms neturiu žodžių. Tai košmaras. Vienu atveju – daugybė žuvusių žmonių, kurie niekuo neprasikalto jų žudikams. Kitu atveju – šalis liko be pusės vadovybės.

Bet tai ir taip visiems akivaizdu – tą jau pasakė kiti. Nemanau, kad mano užuojauta kažką pakeis. Nepažinojau nei vieno iš jų. Manau, kad išties tokiu atveju geriausia yra patylėti. Ir pagalvoti. Apie viso ko laikinumą ir nestabilumą. Apie kitus žmones. Ir apie mus pačius.

Kas yra burbulas?

Kadangi diskusijose pastebiu, jog žmonėms kyla visai elementarūs klausimai, o paaiškinimai, kuriais dažnas remiasi, yra šamanistiniai, pagrįsti ne priežasčių-pasekmių ryšio supratimu, o tik išoriniais požymiais, tai pagalvojau, kad verta parašyti vieną-kitą straipsnelį apie tai, kas ir kaip. Ir šiaip su kontekstais supažindinti.

Taigi, paprastai burbulas suvokiamas, kaip laikinas ir neadekvatus kokio nors dalyko kainos kilimas, atsirandantis dėl įvairių spekuliacijų. Tai išties teisingas įsivaizdavimas, jei neskaitysim to, kad kai kuriais atvejais burbulas gali pasireikšti ir atvirkščiai – kaip kažkokio dalyko kainos kritimas (pvz., kad ir Vokietijos infliacija, taip gražiai aprašyta Remarko "Juodąjame obeliske"). Žodis "spekuliacija" yra neatsiejamas nuo žodžio "burbulas", nes tiktai tam tikros spekuliacijos ir visada tiktai spekuliacijos yra burbulo augimo priežastis.

Pradėkim nuo spekuliacijų esmės: kuo tai skiriasi nuo įprastų prekybos sandėrių? Vienu dalyku: vykdant spekuliacijas, nedalyvauja pridėtinė vertė. Pavyzdžiui, jei gamykla prekiauja savo pagamintomis mašinomis, ji prekiauja savo sukurta pridėtine verte. Kai jūs prekiaujate gamyklos akcijomis, jūs prekiaujate jau kažkuo žymiai abstraktesniu. Būtų galima sakyti, kad lyg ir gamyklos verte, bet tai būtų netikslu – akcijų vertę sudaro ir pačios gamyklos vertė, ir jos prekinio ženklo vertė, ir apyvartinis kapitalas, ir pelno prognozės, ir pačių prekeivių lūkesčiai. Tuo tarpu gamyklai gali būti nei šilta, nei šalta, kad jos akcijų vertė kuriam laikui 10 procentų pakils ar 10 procentų nukris: nei gamybos apimtys, nei dar kažkas nuo to nepasikeis.

Taigi, štai tas dalykas, kuris biržoje gali keistis, nesikeičiant gamyklos darbui, ir atsiranda be jokios pridėtinės vertės. Kas įdomu: pinigus iš tų pasikeitimų uždirbti galima visada, nesvarbu, ar akcijų vertė kyla, ar krenta. Kitaip tariant, spekuliacijomis įgyjamas turtas yra paremtas pokyčiais, o ne tikrąja prekyboje dalyvaujančio turto verte.

Kaip pavyzdys: tarkim, jūs paimate paskolą doleriais, žinodami, kad euro kursas kyla. Už dolerius nusiperkate eurų, palaukiate, vėl nusiperkate dolerių ir grąžinate paskolą, pasilikdami pelną. Tai yra žaidimas, paremtas kurso kilimu. Lygiai taip pat galima žaisti ir tuo atveju, jei euro kursas krenta: jūs paimate paskolą eurais, nusiperkate dolerių, palaukiate, už dolerius nusiperkate eurų ir grąžinate paskolą, pasilikdami pelną. Tokioje prekyboje svarbu tiktai viena: kad vyktų pokytis, kurį jūs galite prognozuoti.

Viskas lyg ir tvarkoj, tokie žaidimai natūralūs ir vyksta labai seniai. Problema tik viena: jei spekuliantai uždirba pernelyg daug, jie gali patys imti įtakoti tuos procesus, kurių dėka jie uždirba, o paskui – ir visą ekonomiką. Nebūtinai sąmoningai – tai gali būti ir savaiminis procesas. Pavyzdžiui, jei iš euro kilimo spekuliantai uždirbs per daug, jie, supirkinėdami eurus, gali pakelti euro kursą iki nenormalių aukštumų. Kaip pasekmė, gali kilti eksporto-importo pokyčiai euro zonoje, o kaip šių pasekmė – dar kokie nors pokyčiai, pvz., euro deficitas išorinėse rinkose ir kaip pasekmė – dar didesnis euro kilimas. Natūralu, kad viskas turi savo ribas ir ilgainiui pasiekiamas taškas, kada visas burbulas subliūkšta.

Puikiausiai tokią spekuliacinę įtaką matėme apie 2000 metus, kai vyko dotkomų bumas: kylanti IT kompanijų vertė didino IT akcijų paklausą tiek, kad NASDAQ birža tapo tiesiog absoliučiu pasauliniu finansų centru. IT kompanijų augimas skatino tolimesnes spekuliacijas, atvedinėjo į tą biržą vis naują ir naują kapitalą, kėlė visų IT įmonių kainą iki tiesiog visiškai nesveiko lygio, o baigėsi viskas totaliniu IT popierių krachu. Pačiam IT vystymuisi buvo atnešta šiokia tokia nauda – investuoti pinigai, tačiau ji buvo mikroskopinė, lyginant su nuostoliais, kuriuos patyrė investuotojai.

Analogiška situacija buvo su NT Lietuvoje: kylančios NT kainos didino IT paklausą ir sėkmingiems NT spekuliantams leido uždirbti didžiulius pinigus, iš kurių buvo finansuojamas tolimesnis NT burbulo augimas. Kuo tai baigėsi – visi matom. Oficialus NT kainų kritimas – apie 40 procentų, realus – gali siekti jau 60 ar daugiau procentų, o kiek dar kris – pamatysim. Optimistiniais NT kontorų pezalais apie būsto kainų stabilizacijas aš kol kas nepatarčiau tikėti.

Ir dotkomų, ir NT bumo atveju viskas buvo paremta ne pridėtinės vertės kūrimu, o tiktai spekuliaciniais mechanizmais. Pokyčiai NT ar IT vystymesi abiem atvejais kilo kaip spekuliacijų pasekmė, kai ėmė veikti grįžtamasis ryšys: spekuliacijos didino spekuliacijų galimybes. Tačiau pagrindinė pinigų masė abiem atvejais buvo nesusijusi su objektyviai sukuriamomis vertėmis.

Dabar keletas specifinių dalykų:

  1. Nuo ko prasidėjo burbulas Lietuvoje? Nuo 2002 pradžioje įvykusio lito kurso perrišimo, kai litas peršoko nuo dolerio prie euro. Kai per kelis mėnesius lito vertė išaugo beveik du kartus, atitinkamai išaugo ir gyventojų perkamoji galia. Laisvos lėšos sudarė terpę spekuliacijoms, o importo-eksporto rinkų pokyčiai sudarė įprasto importo rinkos persotinimą, todėl atsirado galimybė auginti NT pardavimus. Kaip matom, pokytis nebuvo toks jau greitas, tačiau per kelerius metus išsivystė į NT burbulą, kurį 2005-2006 jau pamatėme visame gražume, o apie 2007-2008 NT burbulas įgavo katastrofiškus mastus. Kokią galim padaryti išvadą? Nemokamas sūris tik spąstuose. Iš oro padidėjusi perkamoji galia baigėsi tuo, kad krūva ja apsidžiaugusiųjų dabar turi problemas su paskolų išmokėjimu, kaip ir visa šalis. BTW, jei kam rūpi, kas kaltas – 2001-2004 ministras pirmininkas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, finansų ministrė – Dalia Grybauskaitė.
  2. Ar verta bandyti žaisti akcijų rinkose? Žinoma, kad ne. Rimtus pinigus šiose rinkose uždirba tik dvi grupės žmonių – tie, kurie turi pakankamai pinigų, kad patys galėtų pūsti ir sprogdinti burbulus (su šiais viskas aišku) ir tie, kas yra tiesiog vertybinių popierių biržų profesionalai. Pastarieji turi milžinišką patirtį, milžiniškas žinias ir netgi jie neretai pralošia. Laikai, kai buvo žaidžiama ilgalaikiais kursų pokyčiais, paremtais pridėtinėmis vertėmis (o būtent taip dauguma įsivaizduoja tuos žaidimus), baigėsi dar prieš pusę šimtmečio. Dabar žaidimai yra paremti paternų paieškomis ir trumpalaikiais (kartais – vos valandos ar kelių) pokyčiais. Tuo tarpu visokie mėgėjai ten tampa elementariais pinigų donorais, kitaip tariant, aukomis. Jei pamatytumėt tas programas, kurios automatiškai vykdo pirkimus-pardavimus pagal automatiniškai identifikuojamus pokyčių paternus, garantuoju, kad jums atšoktų fantazija ir dingtų noras kišti ten savo nosį.
  3. Iš ko kilo pasaulinė krizė? Irgi iš tų pačių spekuliacijų burbulo. Tiesa, šį kartą buvo įdomesnis žaidimas, nei tas, kur vyko su dotkomais – ne šiaip kokios spekuliacijos iš pokyčių, o greičiau spekuliacijos iš spekuliacijų pokyčių, ar kaip čia pasakyt. Tai vadinamoji investicinė bankininkystė, kai rinkoje spekuliuojama investicijomis į įmones, vykdančias tas pačias spekuliacines operacijas. Tie vadinamieji investiciniai paketai, kuriuos siūlo visokie bankai ar draudimo įmonės, būtent toks dalykas ir yra – spekuliacijos iš spekuliacijų. Vargu, ar verta tikėtis, kad ką nors čia uždirbsi. Pridėtinės vertės tokiuose žaidimuose nedalyvauja netgi netiesiogiai, tai visiškas lochotronas.

Kanarėlė svaido užuominas

Delfyje Kanarėlė svaido užuominas apie kažkokį banką. Labai įdomias – kad vyriausybė, mažindama privalomuosius rezervus bankams 2008 metais, išties gelbėjo kažkurį komercinį banką. Gal ir gelbėjo – Kanarėlė turi pakankamai daug informacijos apie visokias machinacijas, tad jei kažką tokio pasako, reiškia, kad kažkas čia įdomaus ir svarbaus.

Bet atvejis keistokas, Rūta Vainienė nieko nesako tiesiai, o aiškina tarp eilučių kažką, ko net neina pilnai suprasti: juk tokios LLRI mėgstamos Frydmano teorijos teigia, kad valstybė turi niekur nesikišti, tuo tarpu privalomojo rezervo mažinimas – tai kaip tik ir yra sumažintas valdžios kišimasis į bankų reikalus. Kodėl gi čia Rūta Vainienė taip staiga susirūpino, beveik porai metų praėjus? O dar ir pradėjo pasakoti, kad tai buvo pats geriausias sprendimas, nes visokie kitokie būtų buvę prastesniais?

Būtų išties labai įdomu sužinoti, kas ten per bankas, kuriuo taip užsiėmė valdžia. Ir kas ten tokio vyko.

Tai, kad kyla tokios kalbos, reiškia vieną iš kelių dalykų, pvz.:

  • Kažkoks bankas ėmė kliūti konkurentams ir tie ėmė kažką kapstyt
  • Kažkoks bankas turi turto, kurį būtų buvęs priverstu parduoti ir kažkam nepatinka, kad negali to nusipirkti už minimalią kainą
  • Kažkoks bankas turėjo pakankamai pinigų, kad įsiterpti į kažkokį sandėrį ir todėl nugriebė kažką iš kažko

Galimi ir kiti variantai. Man tik įdomu, kas visgi ten per bankas ir kas čia tokio įvyko?

Nacionalinio susitarimo šešėliai

Kai buvo daromas vadinamasis "nacionalinis susitarimas", kurio metu Kubilius tarėsi su nelabai aišku, su kuo, buvo susitarta padidinti mokesčius. Bet. Vienas "bet" kažkodėl praėjo labai tyliai.

Nuo 2010 Sausio 1d. dividendų apmokestinimas buvo sumažintas nuo 20 iki 15 procentų. Kitaip tariant, vėl tos pačios LLRI idėjos visame gražume: regresinis apmokestinimas, kur turtingiausiems mokesčiai sumažinami, tuo tarpu vargingiausiems, įskaitant ir visokius studentus, bedarbius ir pan. – tenka papildomai mokėti PSD. Dividendai, kiek atsimenu, apmokestinami išmokėjimo metu, tad tas pat 15 procentų tarifas galios ne tik būsimiems dividendams, bet ir visiems, kurie tik išmokami po Sausio 1 d., t.y., ir pelnui, paskirstytam į dividendus už 2009 metus.

Kaip sakant, kam krizės laikais tenka mokėti mokesčių daugiau, neliūdėkit, nes yra ir tokių, kam mokesčiai sumažėjo – tai UAB ir AB savininkai. Ką galiu patarti? Jei turite pakankamai stabilių pajamų, gal būt verta pagalvoti apie tai, kad susikurti savo asmeninį UAB ir mokėti didesnę dalį pajamų sau kaip dividendus. Žinoma, tai sprendimas ne tiems, kas dirba iš įprastų autorinių ar individualios veiklos liudijimų.