Prizai – tęsinys

Žadėjau, kad paskelbsiu prizų antrą dalį po to, kai jau paskelbiau apie pirmą prizų dalį iš konkurso apie visokias blogiausias praktikas, ale taip gavosi, kad užsitęsė reikalas kardinaliai ilgiau, nei galėjo.

Čia išties yra mano kaltė, o labiausiai tai tiesiog toks dalykas, kad visos istorijos buvo labai geros ir todėl mane apėmė totali frustracija, kaip išrinkti geresnę. O jau iš to – totali frustracija, kad gaila kokios nors neišrinkti. O jau iš to – vis delsimas kažkoks, nes matyt dar nepakankamai esu įgijęs kažkokių mistinių galių. Juoba vis būdavo progų užsiimti visokiais svarbiais dalykais ir nespėti. Bet galų gale visgi reikia. Taip kad ir padarykim – pusiau randominės atrankos būdu, nes jau kai tiek gėrio, tai jau taip ir reikia.

Žiurkėnas ir pinigai

Visa gyvenimo prasmė yra pinigai, nes kuo jų yra daugiau, tuo daugiau jų reikia

Tai vat ta proga dabar ir paskelbsiu jums likusius 6 laimėtojus, kurie gaus kursus „Nuo amato prie verslo„:

  1. Ponas Paulius (kuris auto ekspertas) gauna pardavimų valdymo kursą už tai, kad aprašė ne tai kad vieną, o visą krūvą visokių blogų praktikų, kurias dar ir paanalizavo labai gražiai. Pardaviminiai reikalai išties yra lyg ir visai paprasti, bet toje srityje beveik visos įmonės turi bėdas – pradedant absoliučiai įprastu variantu, kai pardavėjai tampa tiesiog akauntintojais, kurie užsikasa esamų klientų bėdomis, todėl nustoja pardavinėt ir baigiant tokiais fokusais, kai pardavėjas didina įmonės pardavimus, bet vadovybei pasirodo gaila, kad pardavėjas per daug uždirba. Aš jums pažadu, kad 3/4 Lietuvos įmonių puikiausiai save atpažins pono Pauliaus aprašyme.
  2. Ponas K gauna spartaus augimo strategijos kursą už tai, kad aprašė jau tokią tipinę su IT susijusią pelkę, kad čia tiesiog nėra netgi ką komentuot, nes tenai ko gero viskas, kas įprasta visiems, nieko negirdėjusiems apie IT paslaugų valdymą, IT projektus, ITIL ir pan. – tiesiog kasdienis beviltiškas judesys neaiškia kryptimi ir su katastrofiškais rezultatais. Bene ryškiausiai čia matosi vienas paprastas dalykas: elementariai įvedus bent minimalius projektinio valdymo reikalavimus, viskas kardinaliai pagerėtų. Išvis, bet ką ėmus valdyti, viskas pagerėtų. Pagal pono K aprašytus požymius, turim įmonę, kur atrodo gali būti nulinis lygis pagal CMM skalę.
  3. Ponia Violeta gauna konkurencinio pranašumo kūrimo kursą. Jos aprašytas atvejis dar sunkesnis: tai jau ne šiaip bloga praktika, o tiesiog tipiškas puspročių iš valdžios įstaigų sukurtas biurokratinis košmaras. Kai formalūs kriterijai tampa svarbesniais už sveiką protą, o valdžiažmogiai pasijunta galinčiais reguliuoti viską, ką tik susigalvoja – gero nelauk. Sprendimas, tarp kitko, čia labai paprastas, tačiau absoliučiai neįgyvendinamas: kadangi valdiškos įstaigos tiek briedo prisigalvoja tik todėl, kad turi neadekvačiai didelius resursus, kurių reikalingumą turi nuolat demonstruoti, vydydamos kažkokias absurdiškas veiklas, tai paprasčiausiai apribojus resursus (t.y., kokius pusę žmonių paprasčiausiai atleidus) situacija labai staigiai pagerėtų. Reikia pasakyti, kad versle retai kada pasiteisinantis TCC (Total Cost Cutting) valdiškoms kontoroms dažniausiai būtų neįtikėtinai efektyvi gerinimo priemonė. Tik reikia nukarpyt be gailesčio, taip kokius 70 procentų etatų jau pirmu kirčiu.
  4. Ponas Sraigtelis gauna gamybos valdymo kursą, nes aprašė tiesiog klasikinę situaciją su projektų interferencija: degantys pertraukinėja nedegančius, todėl nedegantys tampa degančiais, o negana to dar prisideda krūvos klaidų taisymo. Čia labai gerai pritaikomi du konceptai: Critical Chain (siauriausios grandies multiprojektinėje aplinkoje identifikavimas) ir Agile (kuris labai supaprastina situaciją su nuolat besikeičiančiais reikalavimais ir klaidų taisymais). Giliau žiūrint, tai yra multitaskingas visame gražume: padalinkim krūvą projektų į daug mažų gabaliukų, išmaišykim juos ir paaiškės, kad nors laiko ir panašiai sunaudota, bet pavėlavo visi. Nors galėjo ir niekas nevėluot.
  5. Ponas Gediminas gauna marketingo valdymo kursą. Jis aprašė labai gerai organizuotą, užbiurokratintą, bet jau iki nesveikovės privestą pirkimų procesą, kur netgi smulkiems pirkiniams gali prireikti nenormalaus kiekio visokių patvirtinimų ir derinimų. Lietuvoje šitokie mechanizmai daugeliui dar nėra pažįstami, nes Lietuva, reikia pripažinti, nuo Vakarų pasaulio smarkiai atsilikusi: dažniau išvis nulis valdomumo, nei perteklinis valdomumas. Perteklinė biurokratija atsiranda tada, kai bandoma viską aprašyti procedūromis, tos procedūros kažkur nesuveikia, atsiranda bandančių jas apeiti, todėl įvedami papildomi tikrinimai, dėl kurių procedūros tampa dar skausmingesnėmis, dėl to dar labiau visi nori jas pažeidinėti, dėl to viskas dar labiau užbiurokratizuojama. Jei jūsų įmonėje yra būtent taip, tai galite pasidžiaugti, kad susiduriate su brandžių įmonių bėdomis, o ne su tomis chaoso problemomis, kurias patiria visokios šaraškinės kontoros. Bet tai visvien yra bėdos.
  6. Ponas Dovydas Gecas gauna paslaugų procesų valdymo kursą, nes aprašė valdišką schemą, kur yra absoliučiai neatsižvelgiama į tai, kuo realiai užsiimama. Lakstymai su popieriais yra būdingi ne tik bausmių už parkavimą atveju – tai tokia išplitusi sistema, kad net sunku kažką ir pasakyti. Galima čia tik pasidžiaugti, kad ponas Dovydas neturėjo papildomai išsiimti pažymų apie tai, kad automobilis yra jo nuosavybė, kad jis turi teisę apmokėti savo sąskaitą ir paskui dar gauti notaro patvirtinimo apie tai, kad atgavo mašiną savo žinion. Čia vėl galim pastebėti, kad paprasčiausias TCC labai pagerintų procesą: jei pritrūktų lėšų biurokratijai, ji staigiai supaprastėtų, nes kitaip šita mašinų nutempimo „paslauga“ išvis nustotų veikti.

Taip kad žiūrėkim: vos pradedam nagrinėti gilumines priežastis, dėl kurių viskas blogai – išsykio galim numanyti ir sprendimus, tiesa? Vat apie tai ir bus galima pasimokyti.

Kovo 11 eitynės ir Artūro Zuoko priešstata

Šiandienos „nacionalistų“ eitynės iš esmės buvo smūgis mazgote Zuokui per veidą. Panašų smūgį kažkada patyrė Navickas, kai gavęs skambutį iš Kinijos ambasados, pareiškė, kad Vilniuje Tibeto skvero nebus – Tibeto skveras atsirado, nes miestiečiai tiesiog dėjo ant mero, kuris neatstovauja jų. Būtent tas įvykis buvo pirmas signalas, kad tas Vilniaus meras baigs savo karjerą politikos šiukšlyne, nes žmonės jau pasakė, kur jo vieta.

Ir reikalas čia visai ne jokiuose nacionalizmuose. Viskas yra daug paprasčiau – tai tiesiog klausimas apie tai, ką gali spręsti valdžia, o ko ji negali spręsti.

Lietuvos vėliava

Lietuvos vėliava - tai tiesiog mūsų valstybės simbolis. Kai kažkas nori eiti į gatvę, nes valstybingumo šventė, o kažkas sako, kad čia fašizmas, tai ką gali žinoti... Gal išties čia kažkokia šizofrenija, kuri slepiasi kažkur visuomenėje?

Šiandien Tibeto skvero scenarijus atsikartojo su eitynėmis, kurioms reklamą padarė ne tiek kokie nors ultradešinieji (nors manau, kad jie įsivaizduoja, kad čia būtent jie taip viską įsuko), kiek pats meras, nutaręs pristatyti krūvas užtvarų ir prifantazuoti apie kažkokius kreidutėmis ant asfalto paišančius vaikus.

Užtveriamieji žaidimų aparatai, užtveriamoji scena, užtveriamieji policininkai ir užtveriamosios mašinos, užtveriamieji vaikų piešiniai ir taip toliau – buvo padaryta viskas, kad tik žmonės negalėtų eiti Gedimino prospektu – kaip kokiais sovietiniais laikais, kai prospektu žygiuodavo koks nors sovietinis karinis paradas. Ir būtent todėl į gatvę išėjo tiek daug žmonių, kaip niekad.

Labai simboliškai čia galime prisiminti vieną seną istoriją: kai vyko bene paskutinis sovietinis karinis paradas Gedimino prospekte (1989 metais, kiek atsimenu), Artūras Zuokas, bent jau kaip pasakojama, iššoko priešais šarvuočius, krito ant grindinio ir taip stabdė visą tą okupacinį šou. Tačiau neseniai, vos grįžęs į mero postą, jau pats Zuokas surengė šou gyventojams – važinėjosi Gedimino prospektu tokiu pat sovietiniu šarvuočiu, demonstruodamas, kad jis gali traiškyti mašinas, nes jis čia šeimininkas. Šiandien paaiškėjo, kad ne.

Dėjo ant tokių šeimininkų tie, kas nusprendė išeiti į gatvę. Ir dėjo ne tik dėl to, kad jie norėjo eiti dėl Kovo 11. Žmonės dėjo ant tų reguliavimų dar ir todėl, kad parodytų Artūrui Zuokui, kas yra miesto šeimininkas. Išties – žmonės dėjo tiesiog ant mero. Būtent tai yra esminis šių eitynių pranešimas valdžiai.

Visa tai labai natūralu: ne merui spręsti, kas ką gali kalbėti ir kur kas gali vaikščioti. Ne savivaldybei spręsti, kam leisti eiti, o kam neleisti. Ir Gedimino prospektas – tai ne Artūro Zuoko nuosavybė, kur jis sau gali sovietiniais šarvuočiais važinėt. Kovo 11 yra kiekvieno šventė, todėl kiekvienas daro, kaip nori. Kas nori – švenčia namie, kas nori – kaboke, kas nori – eina į Gedimino prospektą. Tai tiesiog kiekvieno teisė, kuri yra įvardinama Konstitucijoje – tą, tarp kitko, labai aiškiai ir gražiai teisiškai išdėstė ponas Tomas Chochrin.

Jei prieš nepriklausomybę protestuoti nori kokie nors frontiniai komunistai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Staliną – jie gali*. Ir jei nori pasisakyti kokie nors naciai, garbinantys Lietuvą okupavusį ir masines žudynes rengusį Hitlerį – jie irgi gali**. Ir jau juo labiau teisę išeiti į gatvę turi tūkstančiai žmonių, kurie negarbina nei Stalino, nei Hitlerio, o tiesiog galvoja apie Lietuvą ir nori tai kažkaip parodyti.

Beje, čia dar kartą nukrypkime į istorijas: kažkada, kai buvo organizuojamos gėjų eitynės, kurios būtų buvusios gal ir niekam neįdomios, jas bandęs uždrausti meras Juozas Imbrasas irgi baigė tuo, kad visvien teko rengti eitynes, tik dėl tų draudimų susidomėjimo kilo tiek, kad viskas virto visiškais cirkais. Paskui baigėsi meravimo dienos šiam merui. Kur giluminės priežastys? Ogi ten pat – būtų nedraudęs ir neišsidirbinėjęs ir būtų viskas tykiai ramiai praėję, be jokio ten susidomėjimo. Ir taip ir reikėjo padaryti, nes laisvė reikšti savo nuomonę yra absoliučiai būtinas demokratijos pagrindas.

Būtent teisė laisvai kalbėti, išeiti į gatvę ir išreikšti savo nuomonę – tai ta vertybė, kuri yra esminė. Savivaldybės reikalas čia visiškai minimalus – ji teturi prievolę užtikrinti, kad žmonės ta teise galės pasinaudoti. Ir kai savivaldybė sugalvoja, kad čia ne jos prievolė, o teisė spręsti, kas ką ir kur gali galvoti ar kalbėti – tai jau yra Konstitucijos pažeidimas.

Mes, dabar gyvendami jau trečią Laisvės dešimtmetį, galim įvardinti viską paprastuoju būdu: Laisvė jau yra. Ir joks kažin ką apie save įsivaizduojantis meras, nepriklausomai nuo to, kokiai partijai jis priklausytų, negali reguliuoti, ką kas turi ar neturi galvoti, ką kas turi ar neturi kalbėti ir kur kas gali ar negali vaikščioti.

Fantasmagoriška renginio išdava atrodo simboliškai: policija suėmė žmogų, kuris vilniečiams teigiamų jausmų kelia tūkstanteriopai daugiau už merą – Kunigaikštį Vilgaudą Vildaugą. Daugelio laikomas keistuoliu ar nepilnapročiu, šis žmogus išties yra svarbesnis ir geresnis Vilniaus simbolis, negu Artūras Zuokas. Tai ir vėl atrodo, kaip smūgis mazgote Zuokui per veidą. Labai simboliška.

 

—————–

* Komunistų nužudytų žmonių suskaičiuoti beveik neįmanoma – begalės buvo tiesiog sušaudyti ar nukankinti, begalės išvežti į Sibirą, begalės – į Šiaurės lagerius, kur mirė, kaip lapai. Pagrindinės persekiotos Lietuvos gyventojų grupės buvo inteligentai, pasiturintys ūkininkai, visi lenkai ir vokiečiai, o nuo 1948 metų – dar ir žydai. Kai matote kokį nors sovietmečio garbintoją, sakantį, kaip sovietmečiu buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad gerai masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.

** Nacių nusikaltimų skaičius irgi sunkiai įvertinamas – pradedant Holokaustu (vien Lietuvoje – šimtai tūkstančių nužudytų) bei tų pačių lietuvių ir lenkų žudynėmis (Pirčiupiai – tai atvejis, kurio niekas neturi užmiršti) ir baigiant įdomiais planais, pagal kuriuos buvo numatyta sunaikinti apie 80 procentų lietuvių. Ir ne veltui naciai sodino ir šaudė lietuvių karininkus. Jie žinojo, kad Lietuvos patriotai kovos prieš III Reichą. Kai matote kokį nors nacizmo garbintoją, sakantį, kaip prie nacių buvo gera gyventi – žinokite, kad tas žmogus sako, kad masinės žudynės ir Lietuvos okupacija buvo gerai.

Su Laisvės diena, Kovo 11 :-)

Ponai ir ponios. Atrodo, kad dar taip neseniai atrodė, kad Tarpukario Lietuva gyvavo ilgai, o išgyvuoti laisvais tiek ilgai, kiek išgyvavo tuometė valstybė – labai sunku. Bet štai dabar jau mes pralenkėm. Mes jau ilgiau nepriklausomi, nei buvo Tarpukario Lietuva. Gal ta proga ir pasakykim sau, kad valstybė – tai mes, o mes – tai valstybė.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, Kovo 11

Kovo 11 pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas

Nereikia kažko gilaus čia mąstyti. Mes gyvename taip, kaip gyvename – visi įvairiai, visi skirtingai, vieni lengvai, kiti sunkiai, vieni mylėdami, kiti nekęsdami, dirbdami įvairiausius darbus, turėdami kiekvienas savo rūpesčius. Taip, įvairiai – bet laisvai. Laisvai – tai reiškia, kad patys galėdami spręsti. Patys galėdami nuspręsti savo likimus, karjeras, gyvenimus. Ir tas gyvenimas – tai ir yra mūsų laisvė. Tai tiesiog ta mūsų Lietuva.

Tai vat su tuo mūsų gyvenimu mus visus ir sveikinu 🙂

Brangios moterys švenčia Kovo 8 šventę

Brangios moterys švenčia Kovo 8 šventę ir neša man gėles, sveikina ir dėkoja už viską. Nes aš joms tai leidžiu, kadangi galiu sau tai leisti. Taip kad dovanos, sveikinimai ir pinigai iš jūsų priimami dabar ir čia.

Rokiškis Rabinovičius ir Kovo 8

Čia jums manęs šventinis plakatas

Taip, šiandien šventė kiekvienai moteriai – visos jos garbina mane ir gali už viską man padėkoti!

Motyvacinės schemos: placebo efektas

Aš jums čia daug nepasakosiu*, nes ginčytis čia galima, taip kad galite pasiginčyti, jei norite. Trumpai tariant, faktas jums kaip blynas: motyvacinės schemos yra grynas placebas visame gražume. Taip, žinoma, kad visokie personalo valdymo veikėjai jums pripasakos belenko, bet visas tas belenkas – tai tiesiog placebo arba visokios homeopatijos pardavimas. Tik reikia neužmiršti, kad kartais tikėjimas stebuklais irgi daro stebuklus.

Visgi pats placebas neveikia. Tikėjimas veikia, o placebas – ne. Tačiau dar labiau nei tikėjimas veikia procesų supratimas. Priežasčių-pasekmių ryšiai. Vat todėl aš jums ir papasakosiu apie motyvacines schemas. Kad įsivaizduotumėt.

Placebo vaistai

Nors ir pajuokiamas, placebas kartais padaro stebuklus. Tik išties tie stebuklai kyla ne iš paties placebo, o iš tikėjimo, kuris priverčia imtis realių veiksmų. Gydytojas dietologas gali prirašyti kam nors tablečių lieknėjimui ir pasakyti, kad jos duos komplikacijas, jei kartu su jomis bus valgoma druska. Rezultatas - bedruskė dieta, kuri priverčia valgyti mažiau. Po kiek laiko - stebuklingas suliesėjimas ir užtikrinti pasakojimai, kad vaistas daro stebuklus. Visa homeopatija panašiais principais paremta.

Taigi, žiūrim paprastai. Kad motyvacinė schema suveiktų ir duotų rezultatus, reikia nežmoniškai didelio komplekso sąlygų, negana to, išlieka visa krūva įvairių apribojimų, nes kitaip tas motyvacinis faktorius aka kintama atlyginimo dalis tiesiog neveikia ir viskas:

  • Motyvaciniai faktoriai pozityviai veikia tiktai tol, kol jie yra pozityvūs. Jei darbuotojo atlyginimas didėja, jis džiaugiasi, bet jei atlyginimas mažėja – jis pyksta. Pyktis – tai demotyvacija. Tai reiškia, kad motyvaciniai mechanizmai pritaikomi ne visada, o kai kuriais atvejais jie duoda visiškai priešingus efektus, nei buvo tikėtasi.
  • Motyvaciniai faktoriai veikia tiktai tada, kai darbuotojas gali realiai įtakoti savo darbo rezultatus. Jei įkalsite motyvacinę schemą darbuotojams, kurie negali pilnai nulemti darbo našumo – bus garantuota demotyvacija.
  • Jei darbutojo darbo rezultatai priklauso ir nuo kitų žmonių indėlio, tai labai dažnai gali gautis, kad skirtingų žmonių motyvacinės atlyginimo dalies pokyčiai bus skirtingi, o tai reikš, kad už tą patį galutinį rezultatą vienas gavo daugiau, o kitas mažiau. Tai demotyvuoja.
  • Motyvaciniai faktoriai yra vienakrypčiai: kol atlyginimas didėja, darbuotojas džiaugiasi ir motyvuojasi, tačiau vos atlyginimas krenta, darbuotojas būna nelaimingas. Problema čia tokia, kad pinigų padidėjimas veikia labai trumpai – tik tol, kol nepriprasi prie padidėjusio atlyginimo. Pinigų sumažėjimas veikia ilgai – jis atsimenamas, kaip skriauda. Rezultate bet kokia motyvacinė schema linkusi duoti daugiau neigiamų, nei teigiamų emocijų.
  • Motyvacinė schema turi būti tokia, kad darbuotojui išsyk padidėtų pajamos. Jei yra pastovios pajamos, o staiga pasakoma, kad atlyginimas nuo to pastovaus dydžio svyruos +/- 20%, tai gaunasi, kad atlyginimas darbuotojui kaip anksčiau, darbas kaip anksčiau, bet negana to – krūva papildomo streso. T.y., vietoje motyvacijos vėl gaunasi demotyvacija.
  • Motyvacinis faktorius turi būti didelis – 20 ar net 50 procentų nuo atlyginimo nieko nekeičia: jei gali visą mėnesį bimbinėti ir gauti kažkiek, o gali visą mėnesį arti ir gauti vos 20 ar 50 procentų daugiau – žinoma, kad paprasčiau bimbinėti. Kad motyvatorius veiktų, kintama dalis turi sudaryti virš 100 procentų nuo statinės dalies.
  • Motyvacinis faktorius turi būti absoliučiai pagal TB, nes jei ten tik atsiranda bent kažkas sudėtingesnio nei „darbas=pinigai“, darbas tampa ne pinigais, o tai reiškia, kad ima lemti kiti faktoriai, kurių tiesiog nesigana natūraliai pritaikyti. Praktiškai tai reiškia, kad motyvacinė apskaita turi būti vien kiekybinė ir su vienu vieninteliu parametru. Be išlygų. Pvz., išrovei morką – litas, išrovei dvi morkas – du litai, išrovei šimtą – šimtas litų.
  • Jei darbuotojas užsiima keliomis veiklomis, o motyvacija yra tik už vieną veiklą, tai tos kitos veiklos paliekamos pūti. Rezultatas – labai daug problemų.
  • Jei darbuotojas užsiima keliomis veiklomis, o motyvacija yra irgi už kelias, tai darbuotojas renkasi tą, už kurią lengviausiai gaus didžiausius pinigus, o tai būna paprasčiausia ir lengviausiai padaroma veikla. Rezultatas – vėlgi daug problemų.
  • Kiekybiniai kriterijai turi nesikirsti su įmonės (ir kitų, nei motyvuojamasis darbuotojų) interesais. Jei darbuotojas motyvuojamas morkoms, o kitas padalinys sako, kad jam netinka šiaip morkos, o jos turi būti oranžinės, tai ima strigti visa įmonės veikla, nes motyvuojamam nėra jokio skirtumo, ar tos morkos bus oranžinės, ar rudos – jam svarbu tik morkų kiekis.
  • Pas motyvuojamą darbuotoją neturi būti jokių kitų motyvatorių, kurių suma yra stipresnė už tą motyvatorių. Pvz., jei motyvacinis faktorius bus daug daug litų, bet dėl to tūkstančio litų padalinio viduje prasidės konfliktai tarp draugų, tai dės jie ant jūsų motyvacinės schemos ir visų jūsų išsigalvojimų, nes jų draugystė bus žymiai stipresnis motyvatorius. Šeima, visokios meilės, hobiai, paprasčiausias nuovargis, pasibodėjimas darbu ar vadovais, etc. – yra begalės faktorių, kurių neišeina perlenkti motyvatoriais.
  • Motyvatoriai veikia tik tam tikrose ribose. Jei darbuotojui blogai, kai jis gauna 1000 litų, tai pridėjus prie to dar 2000 kintamos dalies, efektas gali būti. Bet jei jam su 3000 jau yra gerai ir vietoje buities problemų prasideda klausimai apie tai, kaip pajusti gyvenimo prasmę ir malonumą – jam didesni motyvatoriai nustoja veikti. Jūs padarysite kintamą dalį, lygią 4000 litų, o jis visvien uždirbinės 2000 litų, nes jam to pakanka. Skirtingų žmonių komforto zonos labai skiriasi, tad motyvacinė schema veikia tik tam tikrose ribose, kurias labai sunku priderinti.
  • Jei darbuotojai dėl motyvacinės schemos ima peštis dėl darbų tarpusavyje, dalis darbuotojų būna demotyvuoti dėl sumažėjusių pajamų, o dalis būna dalinai motyvuoti uždarbiu, o dalinai demotyvuoti dėl streso ir pagedusių santykių darbe. Atsiradęs priešiškumas momentaliai kerta per našumą ir bendrų tikslų siekimą. Rezultatas – aiškus pablogėjimas.

Būkit garantuoti, aš čia jums ne viską pavardinau. Bet jau vien tai, ką pavardinau – tai jau jums garantija, kad motyvacinės schemos neveikia. Pabandykite įvertinti, kiek čia yra faktorių, pridėkite, kad jei tik nors vienas neišsprendžiamas, tai vietoje motyvacijos gaunasi demotyvacija ir staiga atrasite, kad kaip besistengtumėte, rezultatas nuo tokių schemų ne gerės, o tiktai blogės.

Žinoma, kad būčiau teisingu, visgi įvardinsiu vieną reikalą: daugumoje įmonių yra viena sritis, kur įmanoma susitvarkyti su didesne dalimi šitų problemų. Tai pardavimai – juose gali būti naudojamas kiekybinis rodiklis (pelnas arba pajamos), o didelę dalį bėdų ten galima išspręsti. Bet net ir su pardavimais lieka problemos: bet kokio komandinio darbo suirimas, asmeniniai tikslai aukščiau įmonės tikslų, pakliuvimas į komforto zoną, negalėjimas visko įtakoti, etc.. Nors ir liūdna tai pripažinti, bet netgi pardavimo procese motyvacinės schemos labai retai duoda kokius nors aiškesnius rezultatus.

Tai kodėl gi tasai motyvacinis placebas kartais atrodo lyg ir suveikia? Ogi paprastai: kai tik vadovai ima gilintis į darbuotojų reikalus, į jų motyvaciją, jie atranda krūvas bėdų. Kažkur atranda, kad darbuotojas negali būti motyvuojamas, nes visvien daugiau nepaveš, kažkur kitur atranda, kad darbuotojas šiaip gali užsiimti daug kuo. Dar kažkur atranda, kad darbuotojai informacija nesidalina, ar šiaip kas stringa. Taigi, dėl tų motyvacinių schemų vadovybė atkreipia daugiau dėmesio į visokias problemas, jas patvarko, o paskui sako: žiū, taigi išties veikia!

Taip veikia placebas – jis sukelia tikėjimą, o tikėjimas daro stebuklus. Tikėjimas – tai tiesiog dėmesys ir noras spręsti visokias bėdas. Ir kai mes jas sprendžiame – tai ir išsprendžiame. Ir tikėjimas padaro stebuklą. Tikėjimas, bet ne placebas ar kokios nors motyvacinės schemos.

———–

* Šitas straipsnis yra parašytas maždaug per valandą laiko. Ir be taisymų. Taigi, jei aptiksit kokį liapsusą – tai čia todėl, kad bandau susidoroti su blogerio dilema. Tiesa, patys tie dalykai čia jau man seniai dėliojasi, taigi, supraskit tai kaip išsiliejimą.