Yra vienintelis dalykas, ką tereikia žinoti apie Rūtą Vanagaitę – tai, ką ji išties pasakė. Ką ji pasakė.
Rūta Vanagaitė, remdamasi NKVD/KGB duomenimis, paskleidė kalbas, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas save žalojosi, o saugumiečiai jį tik gelbėjo. Ir dar papasakojo, kad Vanagas buvo NKVD/KGB agentas, mylėjo Sovietų Sąjungą ir taip toliau.
Tai yra tiesiog šlykštu. Žmogų kankino metus laiko, jam išdūrė akį, jį daužydavo iki sąmonės netekimo, jį iškastravo, jį kankino tol, kol jį ištiko koma, paskui gaivino kad galėtų toliau kankinti, vėl kankino, vėl gaivino, vėl kankino – o paskui, kankinimais privestą iki visiškai neįmanomos gyventi būsenos, atseit „teisė“.
Rūta Vanagaitė paima kankintojų dokumentus ir, jais remdamasi, kaltina auką jos kankintojų nusikaltimais.
Tai yra pati šlykščiausia melo rūšis, kokią galima įsivaizduoti. Tiesiog pati šlykščiausia.
Kaltinti nesuvokiamai klaikiai nukankintą žmogų tuo, kad jis pats save nukankino. Kaltinti nukankintą žmogų tuo, kad jis buvo kankintojų agentas. Kaltinti nukankintą žmogų jo budelių nusikaltimais.
Jūs stebitės, kad paskui Rūta Vanagaitė pasakoja, esą buvo ne taip suprasta? Stebitės, kad ji kažkur ten Rusijoje svaigsta apie tai, kaip būtų gerai, jei Putinas užimtų Lietuvą? Stebitės tuo, kad vieną dieną pradėjusi kalbėti apie esą neteisingą jos kalbų interpretavimą, paskui ji vėl paleidžia savo ankstesnes kalbas Rusijos propagandai?
Jūs stebitės tuo, kad pati Rūta Vanagaitė papasakoja kažką apie knygų deginimus, lyg ne jinai tai būtų pasakius, o kažkas kitas? Jūs stebitės? Jūs stebitės Vanagaitės kalbomis apie tai, kad Vanagas buvo žydšaudys?
Nieko nereikia žinoti ir kalbėti apie Rūtą Vanagaitę, išskyrus tai, ką ji pati pasakė.
Pakanka žinoti tai, ką ji išties pasakė.