Po to, kai parašiau apie tai, kas per jėgos turi savų interesų dėl ACTA stūmimo, kilo daug kalbų, bet tik šimtastrisdešimtkelintame komentare vienas žmogus galų gale įvardino, kokias aš pozicijas atstovauju. Taip, pas mane į blogą galų gale atėjo kažkoks idėjinis piratas ir išsyk atpažino manyje priešą. Atpažino taip, kaip žmonės atpažįsta idėjinius priešus – tuos, su kuriais nėra apie ką tartis. Tuos priešus, apie kuriuos sakoma, kad yra jie ir esam mes.
Taip, aš esu autorius. Taip, jei aš pabandysiu suskaičiuoti, kiek per visą gyvenimą uždirbau vien iš rašymo (ko gero, trečiaeilės veiklos), tai gausis labai nemenkos sumos (kai kurie iš jaunesnių mano skaitytojų tiek per savo gyvenimą gali būti neuždirbę). Taip, aš esu suinteresuotas uždirbinėti pinigus iš skaitytojų, nes žinau, kad aš galiu uždirbti iš to, ką sukuriu. Taip, aš dėl labai pragmatiškų ir merkantiliškų priežasčių esu antipiratas ir autorių teisių gynėjas. Ir taip toliau. Aš to neneigiu. Tai tiesa.
Netgi simboliai pas juos visiškai kiti. Kaukės. Ar kas nors prieš 20 metų būtų galėjęs pagalvoti, kad nauja politinė jėga kovos ne dėl ekonominių teisių, ne dėl kažko suprantamo, o dėl abstrakčios informacijos laisvės? Ir kad politinio judėjimo simboliu taps kaukės? Tiesą sakant, jų net ir dabar dauguma nesugeba identifikuoti, kaip politinės jėgos. Nuotraukoje - protestas prieš ACTA Vilniuje, 2012 Vasario 11.
Keista, kad praėjo pora dienų, krūvos diskusijų, kur mane puolė esą mano (ar tai kokių kitų autorių) teisių gynėjai, o reikalą suprato realus, idėjinis piratas. Gal tai netgi ženkliška. Aš priklausau senai kartai. Tiems, kas turi išnykti iš internetų. O tie, kas ateina vietoj mūsų – jie mums nesuprantami, visiškai kitokie, mes net negalim suvokti jų mąstymo. Bet jie atpažįsta mus. Tokius kaip aš ar kaip tie patys veikėjai, kurie baisiai manimi piktinosi ir ginčijosi, nesuvokdami, kas išties vyksta. Tiesiog tokie kaip aš ar tie kiti antipiratai – mes jau nesuvokiam, kaip pasikeitė pasaulis.
Beje, tenai straipsnyje labiau nusišnekantiems antipiratininkams siūliau susimokėti už tai, kad paskaitė mano straipsnį. Ir labai sąžiningai: jie galėjo ir paskaityti, ir įvertinti, o jau tada nuspręsti, ar tikrai jie nori. Nesiūliau pirkti katę maiše, kaip kad tenka pirkti tiems, kas legaliai eina į kino filmus. Kažkodėl nei vienas antipiratas nepanoro, bet nemanau, kad tai dėl visiškai gryno dviveidiškumo. Greičiau jie patys tiesiog netiki ta užmokesčio idėja, laikydami ją beviltiška. Gal būt jų manymu, netgi neatsipirktų bandymas parodyti, kad yra nors vienas sąžiningas kovotojas už autorių teises.
Bet aš noriu pakalbėti ne apie juos, o apie pokyčius. Nes kaip bebūtų nemalonu pripažinti, aš irgi antipiratas. Antipiratas, nes bandau rasti būdą, kaip galima išsaugoti esamą autorių teisių sistemą. Tą sistemą, kurios nereikia naujai kartai. Tą sistemą, kuri, pripažinkim, tiesiog žlunga.
Continue reading
