Tag Archives: piratavimas

Karas prieš internetus prasideda ir pareina tripais

Kaip sako visokie gandai, Prancūzijoje jau ima veikti seniai apkalbama trijų kirčių antipiratinių bausmių sistema: pirma auka jau gavo trečią kirtį – yra baudžiama per teismus. Bauda (150 eurų) skirta kažkokiam žmogui už tai, kad jo žmona parsisiuntė kažkokias dvi kažkokios Rihanos dainas. Dar 13 kitų bylų laukia savo eilės teismuose. Aišku, kad tai tik kovų prieš piratus pradžia, nes šie skaičiai juokingai maži.

Bet už šitų 13 bylų esantys skaičiai – visiškai kitokie, keliantys klausimus, ar kartais antipiratai nekliedi, apsiuostę kokių nors narkotikų. Ar kartais ne kokie nors tripai jiems dedasi. Bet aš jums pasakysiu dar apie tai atskirai apie narkotikus ir kliedesius. O pirmiausiai pasakysiu apie skaičius.

Ha! ha! I am using the internet!!!

Realybė yra labai paprasta: nesustabdysi upės bėgimo. Bet kokios užtvankos tepristabdo reikalą laikinai, o paskui srautas ima bėgti per viršų.

Kaip aiškėja, Prancūzijos internetų persekiotojai dar birželio mėnesį spėjo išsiuntinėti grasinimus daugiau, nei milijonui interneto paslaugų (t.y., prisijungimo linijų) pirkėjų. Nors naujienos sako, kad baudomis už nelegalias dainas nubaustas tik vienas žmogus, daugiau, kaip 100 tūkstančių interento paslaugų pirkėjų jau laukia antro įspėjimo. Tai nuo tada, kai Prancūzijoje įsigaliojo tasai trijų kirčių įstatymas (jis buvo priimtas 2010 spalį).

Kad susigaudytumėte, kokie tai mastai, tai Prancūzijoje gyvena apie 65 milijonus žmonių, yra 50 milijonų interneto vartotojų ir apie kokius 20-25 milijonus interneto linijų pirkėjų. Taip, tai reiškia, kad įspėjimai išsiųsti maždaug kas dvidešimtai internetą turinčiai šeimai. Ir tai – tik pradžia, nes sekimas ir kontrolė dar toli gražu nepriartėjo prie tų totalinių mastų, apie kuriuos galime įtarti.

Daugeliui jau seniai klausimų tokių kyla įvairiausių. Pavyzdžiui, kas bus su keistai intensyviai per visus galus pasaulyje imtais kišti antipiratiniais reguliavimais, pagal kuriuos už parsisiųstas dainas baudžiama būtų griežčiau nei už kokią nors vagystę? Arba kas bus su ta beprotybe, kuri vyksta patentų rinkoje (čia jau vien Apple verta prisiminti)? Arba kas bus, kai į paprastą flešiką po dešimties metų bus galima sudėti visą visų laikų muziką, knygas ir filmus? Arba kas bus, kai GMO platintojai ims skalpuoti ką papuola už savaime plintančius piratinius genus (nors, tiesą sakant, jau dabar jie tai daro)?

Arba paprastesnių klausimų irgi kyla: tarkim, kas bus, jei paaiškės, kad toje pačioje Prancūzijoje dauguma žmonių yra vienokie ar kitokie piratai? Aš atsimenu kadaise matytus skaičius, kad Vakarų šalyse ~70 procentų interneto vartotojų turi nelegalaus piratinio turinio. O Lietuvoje tokio turinio turi kokie 90 procentų. Arba dar atsimenu kažkur matytus skaičius, kad Italijoje apie 20 procentų interneto vartotojų piratauja reguliariai. Tai kaip, gal čia reikia koncentracijos stovyklų?

Arba visai paprastai: kodėl gaunasi taip, kad autoriai kažkodėl neturi turtinių teisių į savo kūrinį, nes negali jo administruoti, kadangi tokia teisė jiems nesuteikta. O tas teises kažkodėl perima kažkokios keistos agentūros, kurios renka pinigus iš ko papuola, netgi kai tie autoriai, už kuriuos pinigai renkami, tų pinigų negauna. KPŠ?

Aš suprantu, kad tai, ko aš čia klausiu – tai apie kliedesius, kuriuos matome realybėje. Tai klausimai apie kliedesius, kurie kilo iš pagrindinio kliedesio, kuris vadinasi intelektinės nuosavybės koncepcija. Pagalvokim apie esmę: KPŠ yra intelektinė nuosavybė? Kas tai? Mintys gali būti kažkieno nuosavybė? Jausmai gali būti nuosavybė? Žodžiai, sakiniai ir raidės? Ar nesukelia tai minties, kad visa autorių teisių sistema yra paremta tiesiog kažkokiu aiškiu briedu?

Aš čia apie štai ką: portalas Balsas.lt praneša, kad kažkokiam Vytui Simanavičiui, galimai susijusiam su LANVA, yra pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, arba neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu.

Gerbiami ponai ir ponios, man kyla keistos asociacijos. Aš negaliu sakyti, kad tai netikėta, bet galiu tik pasakyti, kad tai yra stebėtina. Ir man tai daug ką sako. Ponai ir ponios, paaiškinkite man, kas čia per kliedesiai.

Denonsuokime ACTA sutartį ir problemos baigsis

Kadangi jau apie ACTA pradėjome, tai apie tai ir tęsime artimiausiu metu. Nes šitas užribinis susitarimas turi vieną problemą: dėl visokių per jį lendančių konsekvencijų jis kelia klausimą apie tai, ar mano blogas ateityje egzistuos. Kitaip tariant, šitas klausimas turi čia žymiai aukštesnį prioritetą, nei kiti reikalai, todėl nenustebkite, kad aš apie jį rašau vėl, ir rašysiu netgi tada, kai jis visiems nusibos.

Jei norite, kad rašyčiau apie ACTA mažiau – tai platinkite visur tą informaciją, kovokite ir siekite, kad ta sutartis būtų denonsuota. Tai labai paprasta. Beje, kam kyla klausimai apie realius teisinius ACTA aspektus, paskaitykite pas poną Leo Lenox. Jis labai rimtai analizuoja, o aš esmę pasakysiu vienu sakiniu: JAV pasirašė ACTA dar pernai rudenį, o paskui ten iškeltas SOPA įstatymas, pagal kurį buvo sugalvota, kad bet kas gali cenzūruoti bet ką – tai tiesiog suinteresuotas ACTA vertimas iš diplomatinio žargono į juridinį. Toks vertimas, kur žodis „gali“ pavirsta į „yra įgalintas ir turi visas reikalingas priemones“.

Beje, per kelias dienas išlindo naujų įdomybių. Pasirodo, kaip teigia Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius, ŽŪM nei nedalyvavo to akto ruošime. Aš tuo aišku galėčiau abejoti, nes ŽŪM dokumentų, kuriuose buvo minimas ACTA rengimas kituose kontekstuose (berods, kažkokios geodezijos) buvau radęs. Kita vertus, jei jau Kazimieras Starkevičius nemeluoja (o juk ministrai niekad nemeluoja, tiesa?), tai tada man labai įdomu, kodėl Užsienio reikalų ministerijos atstovai kabino makaronus apie sprendimą priėmusius žemės ūkio ministrus, nes juk URM irgi nemeluoja, tiesa? Aš manau, kad čia kiekvienas pats gali pasidaryti išvadas apie tai, kaip Lietuva įkliuvo į šitą mėšlą.

Bet taip ar anaip, paprastai tada pažiūrėkim: jei ŽŪM nedalyvavo, o ACTA priimta ES žemės ūkio ministrų susitarimu, tai Lietuva turi denonsuoti ją, nes įvyko kažkokia klaida ir Lietuva tos ACTA neturi turėti. O jei ŽŪM dalyvavo, o ACTA buvo dėka kažkokių veiksmų priimta, apgaunant pačią ŽŪM, tai tada jau matome, kad ŽŪM dabar neigia, vadinasi, reikia tą sutartį denonsuoti. Taip ar kitaip žiūrint, ištaisyti klaidą reikia ir viskas.

Ir dar, kadangi ponas Remigijus Šimašius išsakė savo kritiką tai sutarčiai, tai pasakysiu paprastai. Ponas Remigijau Šimašiau, aš tamstai atleisiu visas nuodėmes, jei tamsta pasistengsite taip, kad Vyriausybė denonsuos šitą sutartį. Sprendimas denonsuoti sutartį jau paruoštas – ponas Skirmantas Tumelis čia pasistengė, o Commonsense.lt, jam padėdami – taip pat nepatingėjo, taip kad tereikia paimti ir padaryti tai. Ponai ministrai ir vyriausybe, imkite ir darykite. Tereikia padėti porą parašų – ir klaida ištaisyta.

Kad kiekvienas galėtų susipažinti, pateikiu sprendimo tekstą žemiau:

STOP ACTA teisės aktas

View more documents from commonsenseLT

Žodžiu, platinkime šitai, remkime ir mes laimėsime. Tereikia tai daryti, nes kol kas dar jie negali užčiaupti mums burnų.

Pratęsiant apie ACTA. Taip, aš esu antipiratas.

Po to, kai parašiau apie tai, kas per jėgos turi savų interesų dėl ACTA stūmimo, kilo daug kalbų, bet tik šimtastrisdešimtkelintame komentare vienas žmogus galų gale įvardino, kokias aš pozicijas atstovauju. Taip, pas mane į blogą galų gale atėjo kažkoks idėjinis piratas ir išsyk atpažino manyje priešą. Atpažino taip, kaip žmonės atpažįsta idėjinius priešus – tuos, su kuriais nėra apie ką tartis. Tuos priešus, apie kuriuos sakoma, kad yra jie ir esam mes.

Taip, aš esu autorius. Taip, jei aš pabandysiu suskaičiuoti, kiek per visą gyvenimą uždirbau vien iš rašymo (ko gero, trečiaeilės veiklos), tai gausis labai nemenkos sumos (kai kurie iš jaunesnių mano skaitytojų tiek per savo gyvenimą gali būti neuždirbę). Taip, aš esu suinteresuotas uždirbinėti pinigus iš skaitytojų, nes žinau, kad aš galiu uždirbti iš to, ką sukuriu. Taip, aš dėl labai pragmatiškų ir merkantiliškų priežasčių esu antipiratas ir autorių teisių gynėjas. Ir taip toliau. Aš to neneigiu. Tai tiesa.

Protestas prieš ACTA, Vilnius, 2012 Vasario 11

Netgi simboliai pas juos visiškai kiti. Kaukės. Ar kas nors prieš 20 metų būtų galėjęs pagalvoti, kad nauja politinė jėga kovos ne dėl ekonominių teisių, ne dėl kažko suprantamo, o dėl abstrakčios informacijos laisvės? Ir kad politinio judėjimo simboliu taps kaukės? Tiesą sakant, jų net ir dabar dauguma nesugeba identifikuoti, kaip politinės jėgos. Nuotraukoje - protestas prieš ACTA Vilniuje, 2012 Vasario 11.

Keista, kad praėjo pora dienų, krūvos diskusijų, kur mane puolė esą mano (ar tai kokių kitų autorių) teisių gynėjai, o reikalą suprato realus, idėjinis piratas. Gal tai netgi ženkliška. Aš priklausau senai kartai. Tiems, kas turi išnykti iš internetų. O tie, kas ateina vietoj mūsų – jie mums nesuprantami, visiškai kitokie, mes net negalim suvokti jų mąstymo. Bet jie atpažįsta mus. Tokius kaip aš ar kaip tie patys veikėjai, kurie baisiai manimi piktinosi ir ginčijosi, nesuvokdami, kas išties vyksta. Tiesiog tokie kaip aš ar tie kiti antipiratai – mes jau nesuvokiam, kaip pasikeitė pasaulis.

Beje, tenai straipsnyje labiau nusišnekantiems antipiratininkams siūliau susimokėti už tai, kad paskaitė mano straipsnį. Ir labai sąžiningai: jie galėjo ir paskaityti, ir įvertinti, o jau tada nuspręsti, ar tikrai jie nori. Nesiūliau pirkti katę maiše, kaip kad tenka pirkti tiems, kas legaliai eina į kino filmus. Kažkodėl nei vienas antipiratas nepanoro, bet nemanau, kad tai dėl visiškai gryno dviveidiškumo. Greičiau jie patys tiesiog netiki ta užmokesčio idėja, laikydami ją beviltiška. Gal būt jų manymu, netgi neatsipirktų bandymas parodyti, kad yra nors vienas sąžiningas kovotojas už autorių teises.

Bet aš noriu pakalbėti ne apie juos, o apie pokyčius. Nes kaip bebūtų nemalonu pripažinti, aš irgi antipiratas. Antipiratas, nes bandau rasti būdą, kaip galima išsaugoti esamą autorių teisių sistemą. Tą sistemą, kurios nereikia naujai kartai. Tą sistemą, kuri, pripažinkim, tiesiog žlunga.
Continue reading →

Muzika: aukso amžius, degradacija ir perspektyvos

Yra vienas dalykas apie muziką, kurio tiesiog neįmanoma nutylėti, bet kita vertus, jį labai keblu ir įvardinti, ar rimtai pagrįsti, ypač, kai tam tikra rūšis oponentų ima pezėti apie „tai kiekvieno skonio reikalas“, „tai subjektyvu“, „popsas visada egzistavo“, etc.. Turiu omeny daugeliui gan akivaizdžią tiesą: pasaulyje maždaug nuo 1980, o Lietuvoje maždaug nuo 1990 prasidėjo muzikinė degradacija – beveik neatsiranda naujų supergrupių, tuo tarpu topuose dominuoja visokios šūdžvaigždės, neretai net nemokančios dainuoti (daugelis senių iki šiol atsimena, kaip bene 1988 Sopot festivalyje savo tikrą nefonograminį balsą pademonstravo berods C.C.Catch – tai buvo tikras Epic FAIL). Žinoma, visa tai ne absoliutus reiškinys, išimčių yra, bet tendencijos ganėtinai aiškios.

Viskas būtų tvarkoj, jeigu kalbos apie muzikos degradaciją tebūtų asmeninė senų perdylų nostalgija savo jaunystei. Tačiau požymiai yra objektyvūs: penkiolikmečiai, dvidešimtmečiai klausosi muzikos, sukurtos dar 1965-1985 periode – maždaug tą laikotarpį galim pavadinti muzikos aukso amžiumi. Daugybė žmonių puikiausiai atsimena pasaulinius hitus, sukurtus iki 1980. Tačiau grupės, kurios sėdėjo pirmose vietose kokiais 2000 metais – užmirštos visiškai. Muzika, kuri buvo populiari tais laikais ir muzika, kuri „populiari“ dabar – tai tokie skirtingi dalykai, kad juos neretai sunku net palyginti. Ir ne dėl muzikinio stiliaus, o tiktai dėl tokio sunkiai apibrėžiamo dalyko, kaip meniškumas. Kita vertus, praktiškai nėra šiuo metu prisimenamų supergrupių iš periodo, ankstesnio, kaip 1965 (Elvis Presley – vienas iš nedaugelio tokių).

Suprantu, kad nuskambės tūpai, bet tokio lygio hitų, kaip SBS „Mėnulio šviesa“ dabar, atrodo, nieks nekuria, nors prieš 20 metų šis gabalas buvo vienas iš daugelio panašaus lygio kūrinių, kuriuos Lietuvoje kepė daugelis įvairiausių grupių.

Pabandykim įvardinti pvz., 10 žymiausių pasaulio supergrupių ar superatlikėjų, kurių muzika būtų verta išlikti amžinai, kurios turi krūvas fanų, net jei ji nepatinka mums? Scorpions, Led Zeppelin, The Beatles, Aerosmith, Depeche Mode, David Bowie, Iron Maiden, Deep Purple, Pink Floyd, Sex Pistols – tai mano per kokią minutę išbertas dešimtukas, nieko negalvojant. Gal ne pats mylimiausias man, bet tiesiog, tokie pavadinimai pirmi į galvą atėjo. Pabandykit jūs į komentarus irgi parašyti po 10 grupių, kurios, jūsų manymu, labiausiai vertos. O paskui pabandykim pažiūrėti, iš kokio periodo tos grupės 🙂

Lietuvos didžiausi monstrai – iš panašaus laikotarpio, vėlyvojo sovietmečio. Tai Foje, Antis, Bix, Hiperbolė, Katedra, SBS ir pan.. Kodėl?

Sakyčiau, du veiksniai. Pirmas – kodėl tik maždaug nuo 1960-1970 prasideda tikras supergrupių bumas? Tik todėl, kad atsirado bent iš principo paprastiems žmonėms įperkama koncertinė aparatūra, bent jau tokia, kad būtų galima surengti pasirodymą keliems šimtams žmonių kokios nors mokyklos aktų salėje. Ir, žinoma, todėl, kad atsirado buitinė audio aparatūra, pritaikyta įrašų atgaminimui – pirmiausiai juostiniai, o paskui ir kasetiniai magnetofonai. Šios technikos dėka atsirado galimybė koncertus rengti net moksleiviams. Ir atsirado galimybė platinti įrašus, taip populiarinant save. Rezultate – milžiniška įvairiausios, ir žemarūšės, ir geresnės muzikos pasiūla. Atitinkamai – ir milžiniška atranka. Ir superatlikėjai.

Kas ėmė keistis nuo kokių 1980 ir galutinai pasikeitė apie 1990? Ogi tas, kad muzikos industrijoje ėmė dominuoti visiškai kitas verslo modelis: ne ieškoti supertalentų, o tiesiog daryti biznį nuo A iki Z. Tokio modelio užuomazgos matėsi jau kokiais 1960, jau tada buvo nemažai šūdžvaigždių, tačiau tik apie 1980-1990 buvo pasiekta ypatinga sinergija: būsimos žvaigždutės gauna sukurtą muziką, sukurtus tekstus, už jas, esant reikalui, kažkas netgi sudainuoja/sugroja (BTW, kur per koncertus muzikantai pas visokias yvas? ten pat, kur ir jų balsai – fonogramose), konkrečios įmonės prasuka didžiules reklamos kampanijas, o paskui visą tą brudą transliuoja didžiausios TV ir radijo stotys, kurios, kaip paskui išlenda, susijusios su tomis pačiomis įrašų studijomis įvairiais finansiniais ryšiais. Nepriklausomi atlikėjai tuo tarpu gauna barjerus: net gerai sugrojus, prasimušti į eterį – beveik be šansų, platinti savo įrašus muzikos parduotuvėse – tik sudarius sutartis su muzikos industrijos atstovais ir t.t..

Prieš keletą metų buvau aptikęs vieną rusišką piratų puslapį, kuris duodavo parsisiųsti visokius mp3 failus. Užsuktas buvo rimtai, su reitingais. Mėnesio top-100, dienos top-100, visų laikų top-100 pagal atsisiuntimus. Įdomus dalykas, kad populiariausių tarpe dominavo tos pačios 1970-1985 periodo dainos. Naujų žvaigždučių „superhitai“ teužėmė vos kelis procentus sąrašų ir tai ne viršutinėse vietose. Po kelių mėnesių užėjau į tą patį puslapį antrą kartą: jame buvo atsiradusios įvairios muzikos parduotuvių ir atlikėjų reklamos, o visi topai buvo keistai pasikeitę – viršuje neliko nei vienos dainos iš to auksinio periodo. Led Zeppelin gabalas „Stairway to Heaven“, per pirmą apsilankymą turėjęs apie milijoną parsisiuntimų, staiga tapo visai nepopuliariu – visų laikų tope parsisiuntimų skaičius sumažėjo iki vos keliasdešimt tūkstančių. Akivaizdu: piratų portalas sudarė sutartis su rusiška muzikos industrija.

Tokios dirbtinės žvaigždutės, kaip Britney Spears – lengvai suvaldomos. Jos niekur nedings be savo darbdavių, o kai nustos nešti pelną – visad gali būti išmestos. Bet to juk nepadarysi su supergrupe. Ši pati ims diktuoti savo sąlygas, o ir jos gerbėjai – neįdomūs: jie perka vieną albumą per metus ir klausosi senų, dar prieš 10 ar 20 metų darytų įrašų. O parduoti juk norisi daug, kuo daugiau. Nesvarbu, kad dauguma atlikėjų sukuria vos vieną-du hitus per metus – norisi parduoti bent keliasdešimt, tiesa? Jei neklystu, Natalija Zvonkė atvirai apie save pasakė, kad dainuoja papais. Ir tai juk tiesa.

Kokią gi išvadą galime pasidaryti iš visų tų analizių? Ogi tai, kad talentingų atlikėjų, kūrėjų, muzikantų – yra, kaip ir anksčiau. Ir buitinė aparatūra įrašams netgi dar labiau atpigo. Tik atlikėjai, skirtingai, nei muzikos aukso amžiaus metu, susiduria su milžiniškais barjerais, kurie pradėti kurti dar apie 1980 metus. Kaip visa tai vystysis? Manau, kad muzikos industrija ilgai netemps. Per porą dešimtmečių jinai žlugs dėl interneto. O kol kas ši parazitinė industrija iš paskutiniųjų kovoja su neišvengiamybe, besipriešindama savo pačios sugalvotam „nusikaltimui“ – muzikos įrašų kopijavimui. Piratai kelia grėsmę šiai industrijai ne todėl, kad ji praranda pelnus iš savo įrašų – kiek rodė tyrimai, realūs pelnai netgi išauga. Grėsmę kelia tai, kad naujos žvaigždės ims populiarėti nepriklausomai nuo muzikinių vertelgų valios – ima žlugti pats verslo modelis. Būtent todėl muzikos industrija kovoja su piratais, nepaisydama geresnių pardavimų per internetą ir piratų sukuriamos reklamos.

Taigi, o gal kažkur suklydau ir su muzika nėra taip blogai, kaip man atrodo? Kas, jūsų manymų, yra didžiausios visų laikų supergrupės? O gal yra kokių nors naujų?