Taigi, kadangi jau nemažai prirašiau apie semiotiką ir artimas temas, tai štai jums truputis kultūrologinio, o gal tiksliau būtų pasakyti – kontekstologinio diskurso į gan specifinę, tačiau ganėtinai konkrečią, tegul ir primirštą ženklų sistemą:
Taigi, šitas gabalas – tai tikras topas, kadaise tapęs vienu iš esminių ženklų vienoje iš sistemų. Klausimas apie kitą ženklą – kur tie elniai? O jei jau taip, kur bėga jūsų elniai? 🙂
Tiek rašau čia visokių dalykėlių apie visokias roko, metalo, o kartais ir popso senienas, tačiau kažkodėl iki šiol taip ir nepaminėjau vienos iš didžiausių visų laikų legendų – šiais laikais sėkmingai užmirštos grupės Steppenwolf, sukūrusios tikrą metaliūgų himną, kitų grupių perdainuotą dešimtis, o gal ir šimtus kartų – „Born to be wild“, dar, matomai, davusį ir pavadinimą visam Heavy Metal stiliui nuo vienos ten nuskambėjusios frazės – „Heavy metal thunder“.
Gabalas sukurtas dar 1967, jau 1968 tapo hitu. Štai tada ir prasidėjo.
Savaitgalį buvau išvažiavęs. Ta proga pažiūrėjau TV, truputį. Visur apie tą patį – Brazauskas, Brazauskas, Algirdas Brazauskas, blablabla. Įstrigo tik vienas fragmentas iš kažkokios TV laidos, kur apie Algirdą Brazauską kalbėjo Valdas Adamkus. Matomai, išstumtas iš politikos veikėjas jau nieko neplanuoja, tad ir kalbų savo nefiltruoja. Šįvakar tą pačią laidą priminė vienas draugas. Aš tik šiaip atkreipiau dėmesį, o draugas atkreipė dėmesį į konkretesnį dalyką – laiką, iš kurio tie Valdo Adamkaus prisiminimai.
Trumpai tariant, sovietiniais laikais vietinės (respublikinės) kompartijos turėdavo du vadus – pirmąjį sekretorių iš vietinių kadrų ir antrąjį sekretorių, kuris būdavo skiriamas iš Maskvos. Antrasis sekretorius turėdavo prižiūrėti, kad vietiniai nenukryptų nuo centrinės linijos. Taip buvo ir Lietuvoje, kur ilgai sėdėjo anoks Nikolajus Mitkinas, sankcionavęs kariuomenės panaudojimą prieš vieno iš mitingų dalyvius. Mitkiną Algirdas Brazauskas pakeitė į Vladimirą Beriozovą, kuris jau buvo paklusnus Algirdui Mykolui, o ne Gorbačiovui.
Taigi, Adamkus pasakoja, kaip jis sėdėjo pas Algirdą Mykolą Brazauską kabinete, kai šis, rodydamas būsimam Lietuvos prezidentui savo pasitikėjimą, telefonu su Maskva derino Mitkino pakeitimą Beriozovu. Štai taip vat. Pasakojimas savo esme primena kažkokią pasiuntinuko istoriją – "štai, o tas vadovas, aš pas jį kabinete buvau, ir girdėjau, kaip jis su dar didesniu vadovu kalbėjo".
Taigi, 1988 metai, Valdas Adamkus Lietuvoje yra nulis, niekas jo čia nežino, niekam jis nerūpi, tačiau pas realų visos Lietuvos vadovą Algirdą Mykolą Brazauską (prisiminkim – sovietmetis, valdo vis dar kompartija, o pirmasis sekretorius – absoliutus vadas) sėdi, derinant tokį reikalą, kaip vietinės valdžios atsiskyrimas nuo Maskvos kontrolės.
Valdas Adamkus į Lietuvą atvykdavo ir iki tol, beveik kasmet. Nors ir buvo vienu iš JAV valdžios pareigūnų. Įdomu, tiesa? Ir tasai JAV pareigūnas, reguliariai, jau nuo 1972 metų (!!!) vis atvykstantis į Lietuvą, tačiau nežinomas vietinei publikai, sėdi pas Algirdą Mykolą Brazauską, šiam derinant esminius kompartijos įvykius.
Žodžiu, konspiracines teorijas kurkitės patys.
Upd.: beje, kam ten iš KGB veikėjų Valdas Adamkus įteikė ordiną?
Kadangi prašė, tai štai nuotraukėlė su trupučiu FilOp (Filatelinės Opozicijos) pašto ženklų iš mano kolekcijos. Jei neklystu, visų čia matomų autorius yra Antanas Šakalys, Gedimino Karpavičiaus ženklų lyg ir nėra čia. Išimtis – Joniškio ženklai, kurie nesusiję su FilOp, o tiesiog vietinė suvenyrinė laida, berods 1991 metų.
FilOp ženklai specialiai kuriami kaip kontrastas oficialiems Lietuvos pašto ženklams, dauguma pastarųjų išsiskiria kraštutinai žemu atlikimo lygiu. Dažniausiai – tokiu prastu, kad darosi gėda, į juos vien pažiūrėjus, o ne vienas pažįstamas filatelistas, turintis apypilnes ar visai pilnas Tarpukario Lietuvos pašto ženklų kolekcijas netgi pareiškia, kad naujų nerenka būtent dėl pasibjaurėjimo. Tai labai netipiška, nes filatelistai paprastai didelių skrupulų neturi.
Paveiksliuko viršuje esantys sovietinių ženklų perspaudai – vieni iš tų, kuriuos filatelistai patys gamino naudojimui pašte, kai Lietuvos paštas šūdą malė. Šie – patys patys pirmieji, skubiai perspausdinti Antano Šakalio berods dar tą pačią Kovo 11 – vos paskelbus nepriklausomybę. Greitai po šių išleidimo nedidelė dalis jų pakliuvo ir į pašto apyvartą. Ir tik jau daug vėliau (1990 Spalio 7d. – daugiau, kaip po pusės metų) buvo išleisti pirmieji oficialūs atkurtos Lietuvos pašto ženklai, kurių nuolat nebūdavo pašto skyriuose, Lietuvos paštas vis atsisakinėdavo juos naudoti siuntimui ne Lietuvoje ir t.t.. Tad istorine prasme pirmus atkurtos Lietuvos pašto ženklus išleido ne Lietuvos paštas, tuo metu pilnas neaiškių promaskvietiškų veikėjų, pezėjusių apie visokius "negalime, negalime", o filatelistai, vėliau ir įkūrę tą garsiąją Filatelinę Opoziciją.
(jei paspausite paveiksliuką, pamatysite didesnę jo versiją)
Kauno autobusų gamykla buvo įkurta dar Tarpukariu, tačiau tais laikais jos gamybos apimtys nebuvo didelės. Tuometinė gamykla gamino autobusus daugiausiai vokiškų ir amerikietiškų važiuoklių pagrindu. Po II pasaulinio karo gamykla buvo pervadinta į Kauno autoremonto dirbtuves, greitai pratęsusias tą pačią veiklą. Nors ir pavadintos automobilių remonto dirbtuvėmis, šios iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne tik remontavo, bet ir gamino autobusus, tiesa, maždaug nuo 1960 metų – vis mažesniais kiekiais.
Nuotraukoje - KAG-3 autobusas Klaipėdoje
Pirmieji pokario autobusai buvo daromi vokiškų važiuoklių pagrindu – taip gamykla perdarydavo trofėjinius sunkvežimius. Tačiau gamybos kiekiai buvo labai menki, tad greitai pradėti gaminti visai įprastų rusiškų L-1 klonai – šie jau buvo daromi rusiškų ZIS-150 sunkvežimių bazėje, tiesa, supaprastinti, lyginant su originaliais L-1, gamintais Leningrade. Šeštojo dešimtmečio pradžioje jau imtas gaminti nuosavos konstrukcijos autobusas KAG-1, sukurtas GAZ-51 sunkvežimio pagrindu.
Šeštame dešimtmetyje inžinierius V. Paulavičius sukūrė ir patį masiškiausią autobuso modelį – KAG-3. Šis buvo gaminamas kelis dešimtmečius. Autobusas buvo labai savotiškas – turėjo medinį karkasą. Šio savikaina, kaip ir įprasta mediniams automobilių karkasams, buvo gerokai didesnė, nei metalinių, o mechaninis atsparumas – žymiai menkesnis. Tad ganėtinai greitai pasimatė ir problemos: avarijos atveju autobusas sukiūždavo, kartais – ir užsidegdavo. Keliose iš skaudžiausių avarijų KAG autobusuose sudegė dešimtys žmonių, tad kaip maršrutiniai autobusai, šie greitai buvo išstumti modernesnių, metalinių – daugiausiai rusiškų PAZ.
Nors ir užsidegantis, medinis karkasas turėjo vieną privalumą: daug didesnį atsparumą smūginėms apkrovoms ir dideliems išklaipymams, todėl šiuos autobusus itin pamėgo Kaukazo respublikose: kalnų keliuose lietuviški autobusai buvo žymiai pranašesni, kai metalinį karkasą turintys neretai sulūždavo jau per kelis pirmus eksploatacijos mėnesius.
Problemas dėl medinio karkaso buvo bandoma spręsti: jau 1959 metais buvo sukurtas KAG-4, kuris buvo demonstruojamas visokiose parodose, tačiau taip ir nepradėtas gaminti serijiniu būdu. Kažkas valdžioje nutarė, kad Lietuvai to nereikia – pakaks įvežtinių PAZ, turinčių panašias charakteristikas. Tačiau medinius karkasus turinčių KAG-3 gamyba nesustojo – jų ir toliau reikdavo Kaukaze, o vėliau paaiškėjo, kad prireikia ir specifinių mašinų, pavyzdžiui, skirtų kelininkams. Tad nedideliais kiekiais autobusai buvo gaminami maždaug iki 1990.
Per keliasdešimt darbo metų Kauno autoremonto dirbtuvės pagamino daugiau, kaip 12 tūkstančių autobusų, kai kurie iš jų gatvėmis važinėja iki šiol.
Dar žr. – http://www.autogallery.org.ru/i/ykag.htm
