Tag Archives: istorija

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Rosalie Bosquet, Madame Max Adolphe

Nuotrauka, deja, nespalvota, tad nesimato, kad uniforma ir kepurė - ryškiai mėlynos, veik žydros indigo spalvos, kaip šviesūs ryškūs džinsai. Tai tonton-makutų apsirengimo spalva.

Rosalie Bosquet, pasaulyje plačiau žinoma, kaip Madame Max Adolphe. Haičio prezidento François Duvalier karšta gerbėja, nusipelniusi jo meilės taip, kad tapo Fort Dimanche rūsių valdove – sako, kad ten vien savo rankomis nužudė virš 1000 žmonių.

Gandai sako, kad pabėgo berods į Kanadą 1986, kur ėmė dirbti aukle (čia, beje, kažkoks nesveikas noras pas daugelį visokių atmatų – vaikus auklėt). O dar gandai sako, kad padvėse, prisigėrusi vaistų 1989.

Prie François Duvalier (plačiau žinomo, kaip Papa Doc) ta Madame Max Adolphe tapo antru asmeniu valstybėje ir faktiškai neformaliu haitietiško saugumo vadu. Taip, Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, plačiau pasaulyje žinomi, kaip Tonton Macoute, buvo vadovaujami būtent šios juokingai atrodančios sutraukos.

Savo neįtikėtinai didelę politinę galią ši boba įgijo po to, kai savo valdomuose Fort Dimanche rūsiuose nukankino tonton makutų kūrėją Clement Barbot – banditą ir teroristą, kurio dėka François Duvalier atėjo į valdžią. Savaime aišku, kad nukankino paties prezidento nurodymu.

Vėliau sukūrė ir moterišką tonton makutų dalinį – Fillette Laleau, kuris žiaurumu dar pranoko ir vyriškus. Bendrai imant, tonton makutai per ketvirtį amžiaus nužudė nuo 60 iki 300 tūkstančių žmonių, tikslus skaičius – nelabai aiškus iki šiol. Žinoma, tai gal ir nėra daug, lyginant su Raudonaisiais Khmerais, tačiau taip ar anaip, sunkiai suvokiama.

Kaip vadinasi šis daiktas? Mįslė.

Čia, žinoma, klausimas ne kolekcionieriams (jei esat toks ir viską žinot – duokit kitiems pasireikšt). Tiesiog šiaip istorija ar finansais besidomintiems. Jei ką – paveiksliukai yra didesni, galima paspausti ir perskaityti visas smulkias raides. Taigi, kaip lietuviškai užsivadino šitas dalykas?

Žemiau – dar vienas paveiksliukas, kita lakšto pusė.

Continue reading

Stilizuotas Vytis

Stilizuotas Vytis

Po to, kai parašiau apie tatuiruotes su Vyčiu, gavau Lolkos komentarą, iš kurio paaiškėjo, kad daugeliui stilizuotas Vyčio variantas nėra žinomas. Aš, tiesą sakant, irgi nelabai galiu pasakyti, iš kur anas atsiradęs – tik atminties fragmentai kažkokie kužda, kad jis bus kilęs iš viduramžiškose monetose buvusių Vyčio atvaizdų, atkurtų ir perstilizuotų Tarpukaryje. Nors gali būti, kad aš klystu – žinau, kad mano blogą skaito ir istorija kardinaliai labiau besidomintys, tad būtų smagu, jei pataisytų kas nors ar patikslintų, papildytų.

Ta proga duodu tris neblogo didumo stilizuoto Vyčio atvaizdus, du iš jų yra to paties stilizuoto Vyčio variantai, labiausiai mėgstami užsienio, ypač JAV lietuvių, trečias – atrodo, modernesnis, papuoštas skydu, nesu tikras, bet gali būti iš naujų, atsiradusių jau XXa. pabaigoje. Galerijoje skydų kraštai kiek apkarpyti, tad pilnam vaizdui paspauskite ant paveiksliuko.

Beje, ar čia man tik taip atrodo, ar išties, norint rasti kokį nors atvaizdą su Vyčiu (neskaitant oficialaus), užsiknist galima ir visvien rezultato nebus? Turiu negerą įtarimą, kad paskelbdamas šiuos Vyčio atvaizdus, tampu vienu iš svarbių tautinės simbolikos resursų internetuose? Jei taip, ir jei išties kam nors reikia, tai dar ir kitų Vyčio variantų bei visokių lietuviškų vėliavų galiu duoti – vis gal kam nors bus naudos.

Kamufliažas, rastrai ir muaro raštai

Dizaineriškas kamufliažas

Dizainerių sukurti pseudokamufliažai dažnai atrodo labai gražiai, tačiau žmogų jie tiktai išduotų

Šis straipsnis – ne apie ypatingas snaiperių maskuotes, ne apie karinės technikos kamufliažą, o tiktai apie paprastą slepiančią karišką aprangą. Nei jis labai gilus, nei pilnas ypatingų atradimų, tačiau tikiuosi, kad jums bus įdomus – pabandžiau ne formaliai apžvelgti dabartinio kamufliažo istoriją, bet ir paieškoti įdomybių.

Kamufliažas daugeliui neatrodo sudėtingai, dažniausias įsivaizdavimas – kad kamufliažinį raštą gali sukurti bet kuris dizaineris ar šiaip, pavyzdžiui, moksleivis. Deja, taip nėra – kamufliažą jau Tarpukaryje kūrė ištisi institutai, o nauji maskavimo raštai – tai tiesiog tobuli kūriniai, paremti daugybe metų darbo ir milijoninėm išlaidom. Gal dėl to originalių kamufliažo raštų nėra labai daug – per visą pasaulį teatsirastų vos kelios dešimtys pagrindinių, o ir tų dauguma paremti vos keliais baziniais raštais. Tuo tarpu dauguma „kamufliažinių“ raštų, kuriuos sukuria įvairūs drabužių dizaineriai, realiomis sąlygomis žmogų ne paslėptų, o padarytų jį dar labiau matomu.

Continue reading