Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija

Ir man, ir ponui Andriui Užkalniui ne vienas užduoda klausimą – prieš ką gi mes čia kovojam, kas čia per revoliucija vyksta ir ko mes išvis siekiam. Atsakymas labai akivaizdus – užveikė, tai ir kovojam. Laisvės siekiame. Tiesiog, kad nesikištų į mūsų mąstymą. Bet, matomai, daugeliui tokie atsakymai atrodo pernelyg banalūs, o kai kurie puspročiai ima netgi vaizduotis, esą kažkas čia kovoja už kažko uždraudimą. Vienas (pas poną Užkalnį) komentaruose netgi pareiškė, esą čia kažkas norėtų uždraustį „išmanųjį telefoną“ ar kokį kitą gargarišką pavadinimą. O išties gi paprasta – vadinkit ką norit, kaip jums gražiau, geriausias, vykęs pavadinimas – nusistovės savaime, nevykę – atmirs, kažkurie kiti liks tinkami specifiniams atvejams. Natūralu.

Įvairovė augina kalbą, draudimai – žudo. Ir netgi svetimybės kalbą praturtina, jei kalba neturi kažkokio funkcionalumo, o dar daugiau – svetimi žodžiai patys priverčia kalbėtojus kurti naujus žodžius ar seniems suteikti naujas prasmes. Tik nereikia to daryti prievarta. Išprievartavimai neatneša meilės. Nors kasdien prievartaujantiems kalbainiams ir atrodo kitaip.

Iš kur ta prievarta? Tomas Venclova sako, kad iš netikėjimo – kalbainiai manantys, kad lietuvių tauta žūsta, dingsta, kad lietuvių kalba negyvybinga, mirštanti – todėl ir diegia ją prievarta – tokią, kokią patys ją įsivaizduoja. Jo žodžiais, „panikuoja dėl kalbos būtent tie, kurie visiškai netiki savo tauta, netiki, kad tai – stip­ri, padori tauta„. Negaliu nesutikti. Būtent VLKK forume daugiausiai atrastumėt visiškai lietuviškumu netikinčių žmogelių, būtent kalbainių tarpe aptiksite tiesiog isteriškai reaguojančias žmogystas, kurioms atrodo, kad dėl neteisingų kabučių lietuvių kalbai bus padaryta neatitaisoma, tragiška žala.

Natūralu, kad net ne šiaip nacionalistinis, o atvirai izoliacianistinis ir ortodoksiškas kalbainiškasis diskursas – dar ir atvirai autoritatyvinis. Būtent toks kyla tada, kai netikima tauta, kai manoma, kad žmonės tėra buka masė, kuriai reikia geležinės rankos. Tad nesvarbūs argumentai, svarbu tik tai, kad kažkuris iš kalbainiškųjų autoritetų nusprendė. Nusprendė ir viskas. Aš jau citavau kalbainių požiūrį, kai rašiau apie priešdėlį „da-„ – nesvarbu, kad nėra įrodymų apie menamą šio priešdėlio svetimumą, nesvarbu, kad kažkas randa baltišką jo kilmę. Svarbu, kad autoritetai jį draudė, todėl jis ir turi būti draudžiamas. Draudžiama, nes uždrausta, o jei uždrausta, tai ir viskas.

Bet tiksliausiai man paaiškino situaciją Aktorius. Ar žinote, kaip kalbainiai pisa aktorius? Ne, nežinote. Jūs net neįsivaizduojate. Žurnalistas, laikęs egzaminus pas Smetonienę ar net spardytas ant kilimėlio LRT buldogo kabinete, tik miglotai gali nuvokti, ką aktoriui tenka kentėt metų metus. Tačiau aktorius turi talentą – įsijausti į svetimą galvą, suprasti, kas joje vyksta, įjungti savyje kitą žmogų ir jį pergyventi, perprasti, netgi perskaityti niekada neišsakytas to žmogaus mintis. Žinote, ką man pasakė aktorius Henrikas Savickis? Puikus artistas ir dainininkas, vaidinantis jau nuo kokių 5 metų amžiaus, perėjęs devynis kalbainiškojo teroro ratus, mokantis skaityti svetimas mintis taip, kaip jas skaityti sugeba tiktai aktoriai?

Jie yra muziejininkai, atidžiai saugantys savo eksponatus„. Taip, mes, kalbos vartotojai – kalbainiams esame ne žmonės, ne kalbos vartotojai. Mes netgi ne kokie nors eksponatai, o tik negyvi baldai – muziejiniai stendai, į kuriuos įdėti kalbainių eksponatai. Kalbainiui nesvarbu, ką jūs galvojate – niekas nesiklauso taburetės ar spintos. Niekam neįdomu, ką ta spinta ar taburetė pasakys. Kalbainiui įdomus tiktai jo eksponatas. Ir neduokdie, jei tūmbačkė, sauganti savo kalbą, sugalvos mąstyti be muziejininko žinios.

Kalbainiai, atėję į teatrą, pasižiūri spektaklius ir dėlioja baudas už neteisingą kirčiavimą. Aktorius pasako vardą „Nataša“ ir neduokdie, jei kirtis ne ant paskutinės raidės – reikia sakyti „Nataš`a“. Kas iš to, kad pusė salės juoksis, o kita pusė salės kvatos, išgirdę tokį kirčiavimą dramoje? Teatro žiūrovai kalbainiams nesiskiria nuo teatro kėdžių. Tai tik baldai. Kaip ir aktoriai. Muziejiniai baldai, skirti eksponatų saugojimui.

Kalbainių nelaimei, jų baldai yra žmonės. Mąstantys, patys kuriantys ir tobulinantys savo kalbą. Patys sugebantys atsirinkti, ar jiems sakyti „interneto svetainė“, ar „tinklapis“, ar „tinklalapis“. Patys sugebantys spręst, ar tiksliau bus pasakyti „prisivažiavo“, ar „dasivažiavo“. Žmonės, sugebantys kabutes atskirti ir tada, kai jos parašytos paprastai, o ne visokiomis Ctrl-Alt-Del kombinacijomis. Būtent tai ir siutina kalbainius. Jie jaučia savo bejėgiškumą, todėl bando viską reguliuoti taisyklėmis ir baudomis. Jie jaučia, kad kalba yra jiems nepavaldi, nesuvaldoma netgi kalbos gramatika, todėl ima reguliuoti prasmes, kurdami naujakalbę.

Juk kalba atspindi mąstymą, kaip ir mąstymas atspindi kalbą – todėl kalbainiai ima kištis į mūsų mintis, sakyti, ką galima galvoti, o ko galvoti negalima. Paklausykite kalbos valandėlių, transliuojamų per Lietuvos Radiją – beveik kiekvienoje nagrinėjama, ką kas gali galvoti, o ko negali. Kaskart vis tipinis siužetas: vienas veikėjas padaro menamą klaidą – pagalvoja ne tai, ką galima, o kitas pagalvoja tai, ką galima ir supranta visai ne taip. Nes kaltas tas, kuris galvojo, kaip negalima galvoti, pavartojo žodį netinkama reikšme. Nes negalima juk galvoti taip, kaip neleidžia kalbainiai. Negalima žodžių suprasti taip, kaip juos kažkas supranta. Galima tiktai taip, kaip kalbainiai leidžia.

Deja, net ir muziejinis diskursas nepasako visko: kalbainiai nėra mokslininkai. Jie tik prisidengia menamu moksliškumu, patyliukais „tobulindami“, „gerindami“, „grynindami“ savo eksponatus pagal savo pačių supratimą, o jei tikras kalbos tyrėjas, kaip Loreta Vaicekauskienė, ima abejoti kalbainiškais metodais – kyla baisus pasipiktinimas. Nemokslininkais pavadinami būtent tie, kas drįso abejoti kalbainių nesąmonėmis. Nes moksliškumas pagal kalbainius – tai rėmimasis kalbainiškaisiais autoritetais, būtent kaip daro Aldonas Pupkis, išsakęs esminį kalbainizmo principą. Visa kalbainizmo esmė: „nesvarbu įrodymai ar faktai, svarbu, kad uždrausta“. Visa, kas prieštarauja kalbainiškąjai ideologijai – tai išpuoliai prieš lietuvių kalbą. Vieninteliu svarbiu dalyku tampa būtent kalbainių išrandamos taisyklės – jos ir tampa tais saugomais eksponatais.

Kalbainių pasaulis paprastas – mes esame ne mąstančios būtybės, o tik eksponatų saugojimo tūmbačkės, kuriose laikoma pačių kalbainių kūryba. Kaip gali tūmbačkė išdrįsti, kaip gali tūmbačkė suabejoti tuo, ką į ją kiša kalbainis?

Koks gali būti dialogas su tais, kurie tavyje mato dėžę, tūmbačkę, skirtą jų neurotiškos kūrybos saugojimui?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook53Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

46 thoughts on “Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija

  1. Skaitovas

    Prasau baikite rasineti tas nesamones apie kalbainius. As uzsuku i si puslapi kad galeciau pasiskaityti tokiu sauniu temu kurias publikavote iki siol, o dabar randu kazkokia blevyzgas, eikite i teismus ir kovokite 🙂

    Reply
  2. sim

    o ko jums tie kalbajobai gyventi neduoda? na islindo kokia kazimiera suva papezejo ir ka? visi nusispjove ir pamirso.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Niekam tie kalbainiai netrukdytų. Galėtų gyventi, kaip ir kitos mažumos -- čigonai, gėjai ar dar kas nors. Problema yra dėl to, kad jų reguliavimai turi įstatyminį pobūdį. Pagal juos skiriamos baudos, pagal juos cenzūruojama spauda, pagal juos nustatoma, kas ką gali galvoti. Tai prieštarauja sveikam protui, tačiau taip yra.

      Reply
      1. sim

        ar daug tu baudu paskirta? kalbajobu puslapis tokios info neskelbia. o va paziureti kiek juju veikla mokesciu moketojams kainuoja galima. taigi ir „dirba“ tie zmogai, reikia gi kazkaip imituoti naudinga veikla, reikia gi kazkaip gauti litu. as tik niekaip nesuprantu kaip tie kalbos naftalininkai daleido mums tureti maxima’s ar koki forum palace?

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kai pinigų užtenka -- leidžiama turėti, ką tik nori. Tik tai jau ne tik kalbaininė, bet ir bendrai nomenklatūrinė problema.

          O apie baudas -- kažkur buvo skelbiama kažkokia informacija berods, bent jau apie dalį.

          Yra beje, dar ir kitas aspektas, apie kurį jau seniai ir ne kartą teko girdėti: kalbainiai visada lengvai gauna tribūną žiniasklaidoje, nes niekas nedrįsta jiems prieštarauti, niekas nenori susilaukti jų papildomo dėmesio, visi džiaugiasi bet kokia galimybe pasibendradarbiaut. Ir tai, kad Lietrytis išdrįso skelbti antikalbaininį žodį -- tai labai išskirtinis atvejis.

          Reply
    2. Andrius Užkalnis

      Kaip jau kažkur sakiau, žmonėms su stora skūra ir dideliais kūlokais beigi didele gerkle, kaip Užkalnis, nelabai trukdo. Bet net ir man nepatinka eikvoti laiką ir energiją diskusijoms su žmonėmis, kurie iš esmės yra parazitai. Kaip uodai per turistinį žygį.

      Reply
      1. Harlis

        hmm
        Andriau,
        Kuisiams (uodo zemaaatiskas tarshalas) yra toks purshkalas, „kuisiu repelentas“
        Pasitepi ir jie nebekanda. Yra pas mus da toks kitas purskalas. Juo gali apipurksti perimetra pries piknika kieme, jei vieno pritruksta, dasipurshki is kito. Ir kuisiai i ta vieta nebeskrenda ir nebekenkia…
        Deja tokio va purskalo labai daug reiketu kad apipurksti visa Lietuvos perimetra ir tiem kalbazhudziams neliktu kaip ikasti, kaip ishsiurbt krauja …Ir ishmirtu jie greitai ,negave tautos kalbokraujos paciulpti.
        Reiketu dadeti:
        Uzteks CIULPTI kalbos krauja kalbazudziai!

        Reply
    1. Rokiškis Post author

      Mums tai juokinga, bet pagalvok, kokį siaubą išgyvena jie, kai taburetė ar tūmbačkė pasipriešina 😀

      Ar verta tokioje situacijoje stebėtis isteriškais kvykčiojimais apie išpuolius prieš lietuvių kalbą? 🙂

      Manau, kad kiekvienas, išgirdęs taburetės argumentus, nei nesiklausytų, o tiktai frustruotų ir kvaištų. Deja, problema, kad mes nesam tūmbačkės ir taburetės. Ir keistis turi kalbainiai, o ne mes.

      Reply
  3. Nero Wolfe

    situacija paskutiniu metu tarsi ir neprastėja, bet vien tos dvi gynėjų sąjungos, jų draugystė su Draugija, intensyvus songailininkų, komuniagų ir nacių flirtas -- kasd ir kiek jų būtų mažai -- sudaro įspūdį, kad galima jiems duot per kepurę. Ir nieko neatsitiks davėjui. O galėvui -- visko gal būt. Juk jei ne vlkk „stogas“ ir inspekcijos baubas, tai retas redaktorius, stilistė ar pan. drįstu išsilieti ant kokio normalaus kuriančio ar rašančio teksto. Vienžo, inspekcija bloga ne tik todėl, kad kiekvienas menkysta valdininkas, per durnumą negavęs darbo kitoj inspekcijoj, gali bet kuriam vidutiniam (menki neturi pinigų, o stambių prisibijo patys) verslininkui (aktoriui, žurnalistui, leidyklai)uždėti baudą ir taip pasijusti teisingumo įrankis. Ji bloga ir todėl, kad ja (o dažniau -- Komisija) galima pagąsdinti arba prisidengti, jei Tavo vaizduotė ribota ir tau už tai moka (kas, kad grašius). Iš viso šito seka ir plaukia, kad šaknys yra gūdžiame brežnevymety, kai muziejai (pagal numelioracinių rumšiškių tipą) ir tapo sumanyti kaip tinkamiausia vieta „tai mūsų lietuvybei“. O ką jau į muziejų padėjo, -- tto niekas neišims. Ką puikai įrodo „burdininkų“ iš bažnyčių suvogti paveikslai -- nes „juodaskverniai neprižiūri meno vertybių“. Šitą mąstymą -- jog visus gerus daiktus (kalbą, meną, agurkus, slyvas) reikia saugoti, kad nesugestų ir nesusivartotų -- pagimdė tie, kurių nedabaigė komuniztinis smegenų prausimas: dusino, bet nedabaigė. Tokie ir liko -- nacionalkomunistai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      O tamsta labai giliai kabinat. Ir išsakėt labai įdomų požiūrį, o dar ir iš šalies: ne tik VLKK tampa košmaru. Netgi didesniu košmaru tampa šios įstaigos šešėlyje tarpstančios utėlės.

      Ir pastebėjimas apie sovietžmogišką mąstymą -- irgi teisingas (net ir be tų „išpuolių prieš lietuvių kalbą“). Šiandien Andrius Užkalnis užrodė puikų kalbainių gynimo straipsnį „Lietuvos Aide“, tiesiog trykštantį partiniu vernakuliaru -- lyg 1980-ųjų „Šluotos“ rašiniai.

      http://www.aidas.lt/lt/tautos-mokykla/article/709-02-04-kas-nutilde-musu-kalbininkus

      „Sumalė į miltus“, „pataikauti apsileidimui“, „esamoje ekonominėje situacijoje“ (apie kalbą kalbant!), „dangus virš Lietuvos padangės“, „menkinamas valdžios įvaizdis“, „visuomenė turi galimybę pasisakyti“ -- tai tik truputis frazių iš to nerišlaus teksto.

      Ir aš pilnai tikiu, kad būtent tokių tekstų autoriams visai tiktų geležiniai kalbainių gniaužtai -- bent jau kad rišlumo atsirastų. Bet kalbos, esą yra visuomenėj vagių, dar nereiškia, kad visą visuomenę reikia kišt į konclagerį. Tas pat -- ir su nemokšiškais rašytojais: beraščių buvimas niekaip nepateisina visuotinio kalbinio teroro. Tačiau būtent konclagerinė padėtis tampa gera terpe nebaudžiamam prižiūrėtojų siautėjimui.

      Reply
  4. anoniminis bailys

    Didziausia beda visose tose valstybinese komisijose ir institucijose yra kolektyvine atsakomybe. Visur kur yra kolektyvine atsakomybe yra isisaknijes darbo imitavimas.

    Versle tokia praktika jau senai isgyvendinta, vadovai kurie nesugebejo susigaudyti naujose realijose tiesiog jau nebe vadovai.

    O valstybinese institucijose, kad ir kuom ta institucija uzsiimtu, sedi seni apsitriede komjaunimo sekretoriai, kolukio pirmininkai, tarybiniu institutu teoretikai ir tarybiniu represiniu aparatu aparatscikai.

    Nenoriu cia labai pesimistiskai kalbeti, nes nauji vejai tikrai jauciasi, yra nemazai jaunesnes kartos klerku, kurie kiek kitaip suvokia darba, tik beda, kad kolkas jie uzima tik vidurines grandies postus toje biurokratijos trydoje.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kolektyvinė atsakomybė bei garsioji frazė apie tai, kad „mes nekalti, mes tik nusprendžiame ir patvirtiname, o tuos naujadarus tai kiti siūlo, jūs irgi galit siūlyti“.

      Reply
  5. CH

    Teisingai !!!!!!! kaip noresiu taip ir naudosiu ta kalba (naudosiu barbarizmus uzsenietishkus zodzius netaisiklyngai kirciuosiu ir etc.)ir man visiskai nusisikt ka ten peza kalbajobai !!!

    Reply
  6. proffanas

    Respektas Rokiškiui. Ir Užkalniui. Ir dar keletui, netingintiems/nebijantiems įžnybti į VLKK subinę, ar ir suleisti į ją (juolab, kad anoji nekelia apetito) dantis. Kuo daugiau/didesnių dantų, tuo geriau.

    Bukagalviškas kĄlbininkų diktatas jau iki kaulų smegenų įsiėdė ir tokiam eiliniam skaitovui, kaip aš.
    Nieko tokio aš nerašinėju/nespausdinu, kad VLKK kištųsi. Todėl jaučiuosi pagerbtas, kaip tobulas VLKK baudžiauninkas, kuris neturi ko putotis 🙂 . Bet aš visvien esu skaitovas. Skaitau rimtesnę literatūrą, nei mūsiškė purvasklaida, ir skausmingai susiduriu su daugybe debilizmų (VLKKizmų, jei rašyti taisyklingai), kai, norėdamas iššifruoti skaitomą tekstą (parašytą vadinamąja lietuvių kalba!), turiu skambinti draugėms iš filologinio. Tas, atsiprašant, daknisa.

    Aš suprantu, kad kalbajobai eina lengviausiu keliu; bando riboti/kontroliuoti kažkurių žodžių sklidimą, ir tai visuomenei pateikti kaip savo atlikto darbo „faktą“. Bet „faktas“ šiuo atveju yra kilęs iš žodžio „fak“. Mūsų kĄlbininkai nė velnio nesirūpina vienų iš esminių kalbos bruožų- sintaksės ir gramatikos- švarumu, ir praleidžia idiotiškai išverstas knygas. Kurias jau pirmame puslapyje galima identifikuoti, iš kurios kalbos atliktas „vertimas“, o paskirais atvejais- netgi „vertėjo“ pavardę. Kąlbininkams daug patogiau yra prikibti prie paskiro žodžio; tam nereikia nei proto, nei didesnių pastangų. Pvz., nesunku būtų eliminuoti tokį jau įprastą „labas“. Argumentų eliminacijai, jei taip pamąsčius- marios! Bet jei kalbajobams pateiksi rimtesnį klausimą net ir paskirų žodžių darybos klausimais, gausi „vielabraukį“. Bingo, kalbajobai! Pas jus atsakymas tik vienas, ir jis visada teisingas.
    O kas liečia sintaksę, ar gramatiką, kalbajobai visgi nuveikė vieną gerą darbą (šalia tūkstančio nenuveiktų, nes jiems viską nuveikti yra per sudėtinga. Jie kalbajobinasi dar tik porą dešimtmečių).
    Vyrai, ginčykitės kiek norit, bet mūsų „lietuviškos“ kabutės, visgi, yra vertybė. Jos originalios. Ir jei viešojoje/oficialioje rašyboje mes jas išsaugosim, mums tai bus tik pliusas. Nėra reikalo supanašėti su anglakalbiais ar kitais -kalbiais. Bet privačioje korespondencijoje spausti desėtką mygtukų vietoj poros?… ką aš žinau.
    Todėl reikalauti Ctrl xxxx su Ctrl xxxx bele kur, yra pernelyg. Ypač, kai iš tikrųjų reikia spausti Alt, o ne Ctrl.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Mūsų „lietuviškos“ kabutės -- toli gražu neoriginalios. Ir nėra jos jokia vertybė. Jos neduoda nieko.

      O apie vertimus galiu pasakyti tą patį -- yra tokių tragedijų, kurios nesuvokiamos. Ir beje, vaikiškas knygutes, pasitaikius progai, kokiame knygyne pavartykit. Atrasit tokių bajerių, kad oro pritruks.

      Reply
    2. guns

      O su tuo vertimu apskritai daknisa, kad tenka ieškotis gerokai rimtesnio vertimo į kalbą, kuria gali skaityti, ir džiaugtis tos kalbos originalais, jei juos valdai… nereikia ir labai rimtos, Norwegian wood vertimas kaip Norvegų giria, kai knygos pavadinimas pagal Beatles’ų dainą, kur jokios girios nėra, skaitai skaitai vertimą ties dvidešimtpenktu puslapiu sustoji jau impizavas ir taip va pradedi skraidydamas eiti į store’us populiariosios pirkti, nes vertiniai visai neturi jokio skonio, tiek chirurgiškai išgryninti.

      Reply
    3. guns

      O su tuo vertimu apskritai daknisa, kad tenka ieškotis gerokai rimtesnio vertimo į kalbą, kuria gali skaityti, ir džiaugtis tos kalbos originalais, jei juos valdai… nereikia ir labai rimtos, Norwegian wood vertimas kaip Norvegų giria, kai knygos pavadinimas pagal Beatles’ų dainą, kur jokios girios nėra, skaitai skaitai vertimą ties dvidešimtpenktu puslapiu sustoji jau impizavas ir taip va pradedi skraidydamas eiti į store’us populiariosios pirkti, nes vertiniai visai neturi jokio skonio, tiek chirurgiškai išgryninti.

      Reply
  7. Lokyz

    Žinai, be to kad kalbininkai visus išskyrus save laiko beviltiškais idiotais (iš to ir jau pastebėtas atlaidus tonas -- „išaiškinti“), jau seniai įtariu, kad kiekvienas kalbainis įsivaizduoja esąs tai Basanavičiaus ir Jablonskio tobulesnė kopija vienam asmenyje, (kad ir kaip kliniškai tai beskambėtų).

    Atitinkamai -- nemaža dalis redaktorių -- užgniaužti literatūriniai talentai, niekaip nerandantys nišos savo kongenialių minčių proveržiui, todėl skleidžiantys jas perratinėdami kitų autorių kūrybą, ir palikdami juose savo genialumo pėdsakus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip. Būtent tas santykis -- „mes esam eksponatų puoselėtojai ir kūrėjai, o jūs -- tūmbačkės tūpos“.

      Henrikas Savickis įvardino tai, ko aš krūvą metų nesugebėjau suprasti, tik dėl vienos jo frazės ir parašiau visą šį straipsnį -- tiek minčių sukėlė.

      Ir žinoma, pertratinantys kitų kūrinius kalbainiai -- irgi panašus atvejis.

      Reply
      1. Lokyz

        Tą patį apie muziejus L. Venclauskienė jau rašius yra, kažkada buvau pas save sumetęs kelias citatas. Va šitas: http://www.lrytas.lt/-12799840941279271818-lietuvi%C5%B3-kalbos-norminimo-%C5%A1imtmetis-daug-ideologij%C5%B3-ir-%C5%A1iek-tiek-vartosenos.htm

        Ir citata: „Nuostatų ir elgsenos unifikavimas sovietinei ideologijai buvo parankiausias valdymo įrankis. Kol kas nėra tyrimų, kurie leistų pasakyti, ar tam buvo pajungtas ir kalbos standartizavimas, tačiau faktas tas, kad visa viešoji kalba prieš ją skelbiant būdavo peržiūrima kalbos redaktorių, įdarbintų rašytinėje ir sakytinėje žiniasklaidoje, leidyklose. Oficialioji kalbos planavimo ideologija buvo grindžiama kalbos grynumo išsaugojimo, konservavimo nuostata. Vėlgi sunku pasakyti, kiek tą veikė dar prieškariu suformuota tradicija, lietuvių kalbos istorinių formų naudojimas indoeuropeistikai, priešinimasis dvikalbystės poveikiui, o kiek neoficiali sovietinė ideologija, kuri siekė, kad tautinės tapatybės simboliai nebūtų imti naudoti moderniojo nacionalizmo tikslams. Dabartiniai sovietų Lietuvos kultūros tyrimai rodo, kad daugelis kultūros reiškinių sąmoningai buvo verčiami muziejiniais eksponatais ir monopolizuotai imti interpretuoti tik kaip meninės vertybės. Ar dėl to, ar dėl penkiasdešimčiai metų sustabdytos natūralios nacionalinės valstybės raidos ir noro „atsigriebti“ lietuvių kalbos planavimo ideologijoje iki šiol yra deklaruojama grynos kalbos, kaip tautinės tapatybės simbolio, pirmenybė prieš komunikacinę ar instrumentinę jos funkciją. Mėginimas paabejoti šia tradicija ir remtis tik empiriniais, vartosenos, duomenimis, neretai traktuojamas kaip kalbos ir tautos išdavystė ir „vakarietiškos literatūros“ įtaka.“

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Prie tos citatos galima pridėti, kad visą medžiagą peržiūrėdavo dar ir Glavlitas, kuris, beje, formaliai irgi vaizdavo įstaigą, atliekančią kalbos gražinimo ir redagavimo darbus.

          Ir matomai, Loreta Vaicekauskienė pastebėjo būtent tai, ką pastebėjo ir Henrikas Savickis. Tiesiog man, matyt, suveikė kitas dalykas, gal nevisai argumentinis, o pagrįstas kitu aspektu -- aktoriai yra labai empatiški, o aš gerai žinau, ką tai reiškia.

          O įvardinimas, kad lietuvių kalbos planavimas išimtai paremtas ideologiniu diskursu, kartu visiškai neigiant (ir net laikant pavojingu) instrumentinį funkcionalumą -- neabejotinas.

          Reply
  8. Xerksas

    Tik jūs chebra nepersistenkit ir, kaip sako laikinosios Užkalnio užuvėjos čiabuviai, neišpilkit iš vonelės kartu su pamuilėmis ir beibiuko. Mat su visomis taisyklėmis toks dalykas -- juodai ir besąlygiškai jų laikytis negalima, nes bus durna ir negyvenimiška, bet be jų irgi negalima, nes bus bardakas ir pyzdiec.

    Kaip sakė romėnai, kas leista ponui, tas neleista jo buliui, arba, perskaičiavus į mūsų litus, kas leistina Užkalniui ar Greitai, tas neleistina pasikėlusiam penktokui, manančiam, kad jei tetos ir dėdės per teliką kalba apie padružkes ir keliones nachuj, tai tamsta mokytoja nebegali įraityti jam šaibos už chujovą gimtosios kalbos mokėjimą.

    Dar supaprastinus -- prieš pradedant kalbėti žargonizmais, barbarizmais beigi kitokiomis svetimybėmis, reikia labai gerai išmokti taisyklingąją kalbą. Kitaip net kaifo nuo kalbos normų pažeidinėjimo patirti nebus lemta.

    Reply
    1. Lokyz

      Va čia jau smalsu -- ar visi tie, kur gatvėj kalba slengu išties taip jau labai gerai moka taisyklingai kalbėti, ir ar jiems nors kiek įtakos turi ta vlkk?

      Čia tarsi niekas ir nereikalauja žinių skaityti ar laikraščių rašyti slengu ir dar matu, tiesiog kalbama apie tai, kad vlkk kiek neadekvačiai vertina suaugusių žmonių sugebėjimus savarankiškai pasirinkti kalbėjimo būdą, stilistiką bei žodyną, primygtinai primindama -- kad „visi kalba netaisyklingai“, išskyrus žinoma kelis išrinktuosius, ir primygtinai visus užčiaupinėja beigi „taiso“ ir dar baudom grasina.

      Reply
    2. Andrius Užkalnis

      Ponulis Xerksas padėjai pirštą tiesiai ant pulso. Bet tai gal tada reikia išmokyti mokykloje, kol vaikai nepilnamečiai, o tada jau su žmonėmis kaip su suaugusiais?

      Reply
    3. Rokiškis Post author

      Matai, čia yra ir toks reikalas, kaip sveikas protas ir gebėjimas reikšti savo mintis. Man tai panašu į muziką -- jos reikia mokytis, reikia klausyti, reikia stengtis, galų gale, gal ne visiems ir duotas tas gebėjimas.

      Bet juk neišmokysi muzikos ir juolab nepakelsi muzikinės kultūros, drausdamas groti kaip nors negražiai. Ir dar pagal kokios nors komisijos gražumo ar negražumo supratimą.

      Muzikoje irgi yra tam tikros taisyklės, bet net ir už grubiausią jų pažeidinėjimą niekas nėra baudžiamas. Dar daugiau -- eksperimentai nuolat plečia tų taisyklių ribas, keičia mūsų suvokimą, kuria naujas erdves, kartais sąmoningai pažeidžiant tas taisykles pačiais drastiškiausiais būdais (jau ko verti, pvz., Napalm Death, atvėrę ištisą disonansinės harmonijos pjūvį).

      Žinoma, sovietmečiu buvo kitaip -- tada Hard Rock ar Heavy Metal buvo nelegalūs. Bet viena vertus, draudimai nesustabdė šios „ideologiškai žalingos“ muzikos, antra vertus, draudimai nei kiek nepagerino nei liaudies muzikinio skonio, nei mokėjimo groti.

      Grožis yra grožis. Taisyklės, gali padėti, jei jos yra orientuotos į kūrybą, į generaciją, į augimą -- jos tiesiog gali duoti paruoštą, patogų įrankį tam grožiui kurti. Arba gali kenkti, jei orientuotos į ribojimą, draudimą, blokavimą.

      Tai, beje, irgi paradigminiai dalykai. Ir, pripažinkim, įraitydama šaibą penktokui, vargu ar mokytoja jam smarkiai padės (nebent tas penktokas tepasižymi chamizmu ir niekuo daugiau). Praktikoje dažnai matom priešingai -- savo šabloniškumais jos neretai tik atmuša bet kokį norą kažką rašyti.

      Turiu draugą, puikų žmogų, turintį galvą, turintį situacijos pojūtį, sugebantį pasakoti, sugebantį formuluoti, jaučiantį epitetų natas. Jo galvoje -- žiaurus smegeninės blokas bet kokiam rašymui. Jis negali rašyti, tiesiog negali. Jo mama -- lietuvių kalbos mokytoja.

      Reply
      1. —vg—

        Mielasai Ričardai S. (t.y. R.R.), į Jūsų paskutinį įrašą turiu sureaguoti dėl paprastos priežasties: perfekcionizmas – nelygu jūsų su Užkalniu keliamam šucheriui. Kad atsirastų mano tinklaraštis, teko pasistengt (save įtikint); ir džiaugiuos; —vg– ten išsireiškia taip, kaip nori; ir nejaučiu jokio, absoliučiai jokio nei Komisijos, nei Inspekcijos preso dėl to, ką ten rašo: vartoja posakius: gyva pekla, ir nesuka dėl to sau galvos. (Elgiausi, t.y. kalbėjau kaip manau esant kultūringa, ir rengdamas laidas LR.) Kvaila teisintis. Verčiau klausti: Kaip Jūs, konkrečiai, R.S. ir A.U., esate nuo minimųjų institucijų nukentėję? Dėl kurių Jūsų laisvių kiek litų kurios leidyklos ar redakcijos yra sumokėję? – Jei nesulauksiu konkrečių atsakymų, visus šituos samprotavimus turėsiu teisę vadint audra stiklinėj. – Nieko naujo. Jau taip reagavau,

        Reply
        1. Andrius Užkalnis

          Audra stiklinėje galite vadinti ir dabar, ir po to, ir kada tik norite.

          Mano konkretus atsakymas: man buvo sudaryta nepatogumų ir sąnaudų (nuskriaustas nebuvau, nelabai norėčiau tos obižennikų konotacijos) tik per nepateisinamas laiko ir dėmesio sąnaudas diskusijoms ir įtikinėjimams su įbaugintas leidinių redaktoriais ir per būtinybę gaišti laiką, tikrinant tekstą, ar jis nėra baikščios redaktorės išmelioruotas nuo kiekvieno jai negirdėto žodžio arba apskrepliuotas kabutėmis ant kiekvieno žodžio, kuris nepateisinamas kalbine prasme.

          Beveik visada galų gale gaudavau tą variantą, kurį maniau esant geriausią, bet laiko, sugaišto šiai veiklai, man gaila.

          Man taip pat gaila mano mokesčių pinigų, išleistų tai institucijai išlaikyti, bet tai tik smulkmena.

          Žymiai labiau gaila laiko, kuris galėjo būti panaudotas produktyviai veiklai.

          Reply
          1. —vg—

            Atleiskit, bet kalbos apie sugaištą laiką, kuris „galėjo būti panaudotas produktyviai veiklai“, brechnia, demagogija; nesiprauskit, nešikit ir nemyškit keliskart per dieną, – ir oi kiek daug nuveiksit.

            Reply
            1. Andrius Užkalnis

              Atsiprašau, bet čia su jumis diskusija ir baigiasi, prie aukščiau minėtų apgailestavimų dar ir prisideda apgailestavimas dėl laiko, sugaišto rašant jums -- betgi gal ir ne, išprovokavau parodyti tipišką kalbajobo attitjudą (http://www.pipedija.com/index.php/Attitjudas).

              „Nurodykit kur jums pakenkė.“
              „Štai čia.“
              „O čia nepakenkė, čia tik jums atrodo“

              Viso gero.

              Reply
        2. Andrius Užkalnis

          Dar, beje, grįžtant prie Rokiškio paminėtų dalykų: kad tarybiniais laikais galėjau gauti beveik kokios tik noriu muzikos ir jos klausytis, ir visi, kas labai norėdavo, ją gaudavo, dar nereiškia (man), kad institucijos, kurios kovodavo su netinkama muzika ir platindavo aplinkraščius, chudožestvenni rukovoditeliai ir meno tarybos su savo svarstymais buvo gera idėja ir reikalingas dalykas.

          Irane šiandien galima gauti nelegalią kabelinę televiziją ir žiūrėti ką tik nori, nuo TV3 iki juodžiausio porno, maždaug per 2 valandas nuo tada, jei užsimanai. Ir beveik be jokios rizikos: už prieinamą kainą instaliuoja pačios policijos ir Revolutionary Guards dengiami kromeliai. Tai irgi nereiškia (bent jau man), kad Irane esanti politinė sistema yra sektinas pavyzdys.

          Reply
        3. Rokiškis Post author

          Kadaise man buvo asmeniškai ir tikslingai pisamas protas, o taip pat ir nubraukta nuo atlyginimo už tai, kad neteisingai, atleiskite, kirčiavau.

          Kita vertus, mano tekstai buvo redaguojami, keičiami, net iškreipiant jų mintis, vien tam, kad tai atitiktų VLKK reikalavimus. Ir patikėkit manim, tarp neteiktino šv. Georgijaus ir teiktino šv. Jurgio kartais yra kardinalus skirtumas.

          Apie pono Užkalnio minimus švaistomus mokesčių mokėtojų pinigus -- irgi net nekalbu.

          Bet visi tie išvardinti dalykai -- tai niekai, palyginus su ordom debilų, kuriuos VLKK išaugina. Ir patikėkit manim -- kai dalbajobas pasakoja, kad negali būti pardavimų, o gali būti tiktai pardavimas -- už tai man negaila ir dešimtį kartų nusispjaut VLKK pusėn.

          O kuo jūs turėsite teisę laikyti ką nors -- tai jau tamstos asmeninis reikalas. Laikykit kad ir pornografija. Jūsų teisė rinktis.

          Reply
          1. —vg—

            Ačiū, R.R., bent už suteiktą teisę rinktis. Tik Jums už tai turėčiau dėkoti, kam gi kitam? Mane nervino juodai, ir tebenervina Jūsų apibendrinimai, „žinojimas be abejonės šešėlio“, kaip turi būti (es nezinu es nezinu es nezinu / es zino tikai to ko gaisma zin, – iš atminties cituojant Knutą Skujenieką): 25-erius metus net pagal pareigas vadinau save redaktorium, ir dabar taip save galėčiau pavadint, ir nė vienas autorius (gyvas) nepareiškė jokių pretenzijų; su mirusiaisiais suvesim sąskaitas skaistykloj; viskam savo laikas ir savo vieta pagal protą, išmanymą ir nuojautą ir kalbos jausmą – štai principas, kuriuo vadovavausi ir vadovaujuos; o Jūsų purslojimai – na, sorry, nedaro įspūdžio, ir tiek.
            R.R., ką netaisyklingai (ne: neteisingai) kirčiavot? kas nubraukė? VLLK ar darbdavys? – Nusibodo, baikim demonizuot. Gal Jūs kažkokie itin jautrūs, bet aš, senas sukumpęs apkerpėjęs etc. filologas, nejaučiu nei Smetonienės, nei Smalinsko baimės. Net geidžiu, kad jie imtų kibt – būtų proga patobulint argumantaciją, – nes kalbu ir rašau žinodamas, ką darau.
            P.S. Tikrai būtų įdomu ir verta kolektyviai pasvarstyt kokį konkretų atvejį; pvz., R.R. ar A.U. savo tekste pavartojo x sintaksinę konstrukciją ar leksinį vienetą – „kalbainiai“ supyko, parašė raštą ir pagrūmojo bauda – R.R. ar redaktorius kontrargumentavo – „kalbainiai“ neišgirdo kontrargumentų ir išrašė sąskaitą: bauda – pvz., 100 Lt. Mėgstu konkretumą; silpnybė tikriausiai?

            Reply
            1. Nero Wolfe

              Tamsta, musėt, geras redaktorius, ale arba lėtas, arba bišk atsilikęs nuo įvykių. Aš asmeniškai per pusę metų matiau dujen Smalinsko agentų raštus: vienas apie žurnalo Artuma klaidas ir siūlomus jų taisymus bei pagrasinimus. Antras -- vienos parduotuvėlės baudos lydraštį (nepamenu žanro, nes nečiupinėjau, tik mačiau). Tų dviejų užtenka: a) panaikinti valstybinę žiniasklaidos, viešųjų užrašu ir verslo „kalbos taisyklingumo“ priežiūrą ir administracinį inspektavimą; b) uždaryti abi kontoras -- Smalinsko ir Smetonienės arba priverst paskutinę konkuruot projektiškai su tais, kas Kalbos komisijos darbo dalį dirbtų (juk reikia Lietuvoj dėl daugelio aplinkybiųš kažkokios komisijos, kuris su terminais dusintųsi ir teisinėm ES nesąmonėm). Kontraargumentuokit

              Reply
            2. Rokiškis Post author

              Ponuli, ar tamsta save priskiriat kalbainiams? Mane, pvz., nervina juodai, kai žmogus pasidaro apibendrinimus, nuspręsdamas, kad kažkas yra ir prieš jį.

              Kalbainiai ir kalbininkai, kalbainiai ir redaktoriai -- persiklojančios, bet ne tapačios grupės. Pastebėkim, kad būtent dėl to ir vartojame žodį „kalbainiai“ -- tam, kad galėtume identifikuoti, apie ką kalbam.

              Kita vertus, atkreipkit dėmesį -- apie kalbainius aš kalbu, remdamasis savo supratimu, neteigdamas, kad kalbainiai užpiso jus. Jei jūsų neužpiso -- jums labai gerai, nors ir sakotės, kad tiktai savo bloge tegalite rašyti taip, kaip norit. Aš irgi neretai sugebu parašyti taip, kad išvengčiau su kalbainiais konflikto. O redaktoriai, kurie tai daro nuolat -- išmoksta tiesiog nuostabiai.

              O apibendrinimai būna ir projektyvūs. Ar tamstai neatrodo, kad tamsta pats jau apibendrinate, priskirdamas šiuos apibendrinimus man? 🙂

              Reply
  9. Pingback: Tweets that mention Kalbainiškosios paradigmos dekonstrukcija « Rokiškis -- Topsy.com

  10. Nero Wolfe

    Kas nuo ko nukentėjo, klausiate? Aš nuo 1995 -- redaktorius, net Užkalnio tekstus (tris, regis), esu „tvarkęs“ -- neužkliuvo jam, kiek pamenu. Bet nuo manęs yra nukentėjusių 9kiek vėliau apie tai). O mūsų tekstai buvo kabinami už „pasitaikančias stiliaus klaidas“ abiejų prievaizdų, bet bijojo duot baudą: nes pas mus žurnale (Naujajam Židiny) startavo šita refoliucija: Manto A. Laiškas prieš kalbininkus (1994). Tąsyk aiškiai skyrėsi padorūs kalbininkai nuo „ravėtojų“, „valytojų“ ir „gynėjų“. Šių, kaip minėjau, nepagausėjo labai, bet institucijos inercija, brežnevinės restauracijos banga valstybės tarnybos prie minpirmo Braziaus, dar daug kas (aš kaip tik Loteros projekte ir turiu aiškintis, iš kur ta komisinspekcinė galia iškilo ir kuom remiasi) -- ir štai vis daugiau kas nukenčia, ir vis mažiau kas apsikenčia. O ir moksle judesiai labiau siūbuojantys. Bet prie temos: tvarkymas (redagavimas) gali būti, bet neprivalo. Kaip ir mokyti gramatikos reikia, bet neprivalu šaibomis mėtytis už nemokėjimą. I rnevalia suvest kalbos mokymo į gramatikos nepriekaištingumo ugdymą (nacionalinio diktato paklusėjai — diktantininkai). Redaktoriu turiu „auginti“ autorius, padėti jiems atrasti savo stilių, turtėti — bet neprivalo, jei žmogus jau moka rašyti (ar bent mano kad moka: tam ir yra ginčia tarp dviejų protingų žmonių). Kalbos taisyklingumas labai svarbus daiktas, bet jis gali turėti skirtingų pavidalų (vienaip taisyklinga vokiečių kalba Frankfurter Allgemaine, kitaip -- Neue Zuericher Zeitung ar Deutsche Welle), gali tiesiog remtis aiškiomis tradicijomis. jei nori bičis pas mus rašyt, tai mes turime tam tikrų principų, kurių laikomės: jokių taškiukų vardams, kabutės tik tokios, brūkšniai — ne minusai. Viskas ok: kas turi tvarką, kas neturi. Bet mėginti priversti visus daryt vienodai galima tik iš komunizmo statybos perspektyvos: tada ir buvo vienodai. pupkio žurnalas tada galėdavo sekti visų leidinių kalbo sklaidas ir jas registruoti bei taisinėti. O taisinėdavo per „gamybiniu“ redakcijų susirinkimus. Dar mažai ištyriau, bet tai tikrai yra kažkoks slibinas -- profsąjungos, inspekcijos, skundo etika (plg. dabartines etikmatkomisijas), baudos baimė, ką žmonės pamanys baimė…

    Reply
  11. Maskatuoklis

    O aš visgi siūlyčiau revoliucijos vadams (rokiškiui ir užkalniui) kažkaip konkrečiau apsibrėžti, koks yra šios revoliucijos tikslas. Nes dabar atrodo, kad tikslas yra įvažiuot ant tanko į smetonienės kabinetą.

    Pavyzdžiui, jeigu VLKK leidžiami popieriai būtų tik rekomendaciniai (nebebūtų baudimo) -- tai gal jau tikslas būtų pasiektas? Juk kalbotyra yra aprašomasis (deskriptyvinis) mokslas, ir mokslinkams priskyrus normatyvines funcijas, jie išsigimsta -- iš mokslininkų (kalbininkų) tampa policininkais (kalbainiais).

    Apsibrėžti tikslą siūlau štai dėl ko. Parėkavimai apie laisvę nuo kalbainių -- gražu, jų autoriai smaginasi ir „turi gerą laiką“, bet rezultato jokio nebus. Nes oponentai („kalbainiai“) yra pripratę prie mokytojo -- mokinio santykio. Mokytojas žino, o mokinys nežino, mokytojo tikslas -- sukišti žinias mokiniui į galvą (pagal principą „nemoki -- išmokysim, nenori -- priversim“). Neorganizuoti, neargumentuoti parėkavimai su keiksmažodžiais priimami kaip eilinis dvejetukinkų pasipriešinimas mokytojui -- tad į jį, natūralu, nekreipiama dėmesio.

    Reply
    1. Andrius Užkalnis

      Gerbiamas Maskatuokli, revoliucijos tikslai buvo mano išsakyti pakankamai aiškiai čia:
      http://uzkalnis.popo.lt/2011/02/01/neteiktinomis-konstrukcijomis-dainuojanti-revoliucija/

      Nepatingėsiu ir pacitutoti.

      Mano vizija Lietuvai yra niūri panika kalbos baudėjų kabinetuose. Kol baudžiamasias institucijas panaikins (o tikiu, ateis ir tokia diena), aš noriu, kad jiems kiekvieną rytą būtų nejauku atsiversti laikraščius ir įsijungti kompiuterius, ir kad pamažu, kaip šaltas rūkas, pro jų kabinetų orlaides ir durų plyšius sunktųsi baugus suvokimas, kad niekas jų nebebijo. Tada beliks tarškinti laiškus laikraščių redaktoriams senomis rašomosiomis mašinėlėmis, ir tie laiškai po kelių dienų grįš atgal, neatsakyti ir be dėmesio, o apačioje subildės laukujos durys ir tils, toldami, šlubo laiškanešio žingsniai.

      Dėl „nekreipiama dėmesio“ -- jau sakiau, kad netikslu. Pažiūrėtumėt mano IP access logus kiek ateina iš institucijų kasdien žiūrėti ir paklausytumėt ką pasakoja Žvėjų gatvėje apie mane.

      Reply
  12. Pingback: Stebint šlėktų (Rokiškio ir Užkalnio) karą su chamais policininkais (kalbainiais). Įspūdžiai veda į išvadas. | veranda su vaizdu į saulėlydį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *