Žodžiu, istoriją prieš kokius 8 metus papasakojo vienas draugas, pagrindo netikėti juo lyg ir neturiu – juolab, detalės gan specifinės. Trumpai tariant, taip jam nutiko, kad bute aukštu aukščiau gyveno kažkoks psichas. Tikra, psichiatrine to žodžio prasme. Ir anasai draugas tam psichui kažkuo neįtiko. Vieną kartą psichas padegė draugo duris, kitą kartą – kirviu spyną iškapojo, skundė policijai, esą tas draugas jį terorizuojąs ir panašiai. Bet šiaip, viskas lyg ir ramiai vyko – policija nesikišo, draugas pasikeitė duris į šarvuotas, psichas lyg ir apsiramino…
Tik vat sykį ėmė ir sugalvojo tas psichas daryti remontą – išsigriovė sienas ir pramušė savo buto grindyse (kitaip tariant – draugo buto lubose) skylę. Na, aišku, prasidėjo viskas iš naujo, bylinėjimaisi dėl išgriautų lubų ir panašiai. Ir vat pareina kartą tas draugas namo, užsuka į kambarį ir užuodžia smarvę, ašarinių dujų. Ir dar tokią, kad nors uždusk – aiškiai psichas pro skylę lubose pripurškė. Pravėdina butą ir galvoja, ką čia padaryt. Nesugalvoja. Nueina pas psichą aiškintis – tas neatidaro, bet per duris sako, kad nieko jis nedaręs. Kelias dienas ramu, bet greitai vėl – pareina draugas namo ir dar geriau: užeina į kambarį, kur skylė lubose – pojūčiai staiga kažkokie pasidaro nemalonūs. Ir ūžimas girdisi iš viršaus. Pasižiūri į skylę lubose – o ten mikrobangė krosnelė, į skylę lubose įkišta: durelės nuimtos, ūžia, šviečia. Spinduliuoja savo kilovatą galios – tokį jau fiziškai galima pajusti, netoli nuo krosnelės esant.
Trumpai tariant, draugui išsyk pasidarė aišku, kas vyksta. Paskambino į policiją, paaiškino tiems apie mikrobangę. Taip pat paskambino ir į psichiatrinę, iškvietė tam kaimynui daktarus. Irgi paaiškino, kas vyksta. Policija nesureagavo, tačiau medikai buvo greiti – psichiatrinė pagalba atvyko po 10 minučių, paklausė išsyk "ar čia į jus spinduliuoja" ir, gavę teigiamą atsakymą ("taip, spinduliuoja mikrobangom, o neseniai dujomis bandė mane nuodyt"), supakavo draugelį, užvilko tramdomuosius marškinius, įkalė dozę aminazino ir nuvežė į ligoninę. Paleido stebėtinai greitai – po kelių savaičių. Visą tą laiką šėrė arkliškom dozėm neuroleptikų, prisakė šiuos gerti ir grįžus namo.
Istorija baigėsi laimingai – kol draugas gulėjo durnyne, tasai psichas užsirovė ant kažko kito iš kaimynų (berods irgi duris bandė padegt), buvo atidaužytas namo gyventojų, pakliuvo į policiją, grįžęs dar kažkam grąsino, ko pasekoje netyčia nugriuvo nuo laiptų (prie būrio liudininkų), susilaužė krūvą kaulų, apsiramino ir paskui kažkur išsikraustė.
Bet istorija, taip ar anaip, pamokanti. Kenksminga spinduliuotė išties būna, nors psichiatrai įpratę manyti kitaip.
