Tag Archives: ašarinės dujos

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kenksminga mikrobangų spinduliuotė išties būna

Žodžiu, istoriją prieš kokius 8 metus papasakojo vienas draugas, pagrindo netikėti juo lyg ir neturiu – juolab, detalės gan specifinės. Trumpai tariant, taip jam nutiko, kad bute aukštu aukščiau gyveno kažkoks psichas. Tikra, psichiatrine to žodžio prasme. Ir anasai draugas tam psichui kažkuo neįtiko. Vieną kartą psichas padegė draugo duris, kitą kartą – kirviu spyną iškapojo, skundė policijai, esą tas draugas jį terorizuojąs ir panašiai. Bet šiaip, viskas lyg ir ramiai vyko – policija nesikišo, draugas pasikeitė duris į šarvuotas, psichas lyg ir apsiramino…

Tik vat sykį ėmė ir sugalvojo tas psichas daryti remontą – išsigriovė sienas ir pramušė savo buto grindyse (kitaip tariant – draugo buto lubose) skylę. Na, aišku, prasidėjo viskas iš naujo, bylinėjimaisi dėl išgriautų lubų ir panašiai. Ir vat pareina kartą tas draugas namo, užsuka į kambarį ir užuodžia smarvę, ašarinių dujų. Ir dar tokią, kad nors uždusk – aiškiai psichas pro skylę lubose pripurškė. Pravėdina butą ir galvoja, ką čia padaryt. Nesugalvoja. Nueina pas psichą aiškintis – tas neatidaro, bet per duris sako, kad nieko jis nedaręs. Kelias dienas ramu, bet greitai vėl – pareina draugas namo ir dar geriau: užeina į kambarį, kur skylė lubose – pojūčiai staiga kažkokie pasidaro nemalonūs. Ir ūžimas girdisi iš viršaus. Pasižiūri į skylę lubose – o ten mikrobangė krosnelė, į skylę lubose įkišta: durelės nuimtos, ūžia, šviečia. Spinduliuoja savo kilovatą galios – tokį jau fiziškai galima pajusti, netoli nuo krosnelės esant.

Trumpai tariant, draugui išsyk pasidarė aišku, kas vyksta. Paskambino į policiją, paaiškino tiems apie mikrobangę. Taip pat paskambino ir į psichiatrinę, iškvietė tam kaimynui daktarus. Irgi paaiškino, kas vyksta. Policija nesureagavo, tačiau medikai buvo greiti – psichiatrinė pagalba atvyko po 10 minučių, paklausė išsyk "ar čia į jus spinduliuoja" ir, gavę teigiamą atsakymą ("taip, spinduliuoja mikrobangom, o neseniai dujomis bandė mane nuodyt"), supakavo draugelį, užvilko tramdomuosius marškinius, įkalė dozę aminazino ir nuvežė į ligoninę. Paleido stebėtinai greitai – po kelių savaičių. Visą tą laiką šėrė arkliškom dozėm neuroleptikų, prisakė šiuos gerti ir grįžus namo.

Istorija baigėsi laimingai – kol draugas gulėjo durnyne, tasai psichas užsirovė ant kažko kito iš kaimynų (berods irgi duris bandė padegt), buvo atidaužytas namo gyventojų, pakliuvo į policiją, grįžęs dar kažkam grąsino, ko pasekoje netyčia nugriuvo nuo laiptų (prie būrio liudininkų), susilaužė krūvą kaulų, apsiramino ir paskui kažkur išsikraustė.

Bet istorija, taip ar anaip, pamokanti. Kenksminga spinduliuotė išties būna, nors psichiatrai įpratę manyti kitaip.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter