Tag Archives: socializmas

Kuo kairumas skiriasi nuo socializmo

Matau, kad vis išlenda iš visokių pakampių rudai raudoni tarakonai, kliedintys apie socializmą. Dažniausiai – visokie pseudožalieji, raudonieji, rudieji ir panašūs, svaigstantys apie tai, kaip valstybė turi viską reguliuoti, visur kištis ir tiktai dar didesnis reguliavimų bei biurokratijos auginimas esąs išsigelbėjimu, nes visa, kas bloga – tai dėl to, kad nereguliuojama.

Kuo socialistinės idėjos skiriasi nuo komunistinių? Išties tiktai tuo, kad nežudo tų, kas netiki komunizmu. O ir tai tik su išlygomis.

Kuo socialistinės idėjos skiriasi nuo komunistinių? Išties tiktai tuo, kad nežudo tų, kas netiki komunizmu. O ir tai tik su išlygomis.

Štai čia gerai įsiklausykite į tą jų idėją: reikia kuo daugiau reguliuoti, kad nebūtų bėdų ir būtų gerai. Ir reguliuoti turi valdžia su visokiomis savo institucijomis. Valstybė turi viską daryti, o ne verslas. Reguliavimas turi būti toksai totalus, kad tai būtų planinė ekonomika. Taip, tai esminis socializmo bruožas. Ne šiaip koksai ekonominis kairumas (nes kairumas gali būti įvairus), o būtent reguliavimo totalumas.

Čia pasižiūrėkim, beje, į porą skirtumų, pagal kuriuos galima atpažinti, kur yra socializmas, kur komunizmas, o kur tiesiog kairė (grynesniu pavidalu – amerikietiško liberalizmo idėjos, japoniška socialinių garantijų sistema ir pan.). Tiesiog pažiūrėkime kiek giliau ir apibrėžkime. Tik paimkim čia bazinį teiginį, o ne išvedžiojimus apie jo realizacijos būdus, nes nuo išvedžiojimų ir prasideda visa maišalynė.

Taigi, ekonominė kairė – tai teiginys, kad visuomenė turi sutartinai pasirūpinti nesaugiomis, skurdžiomis visuomenės grupėmis ir užtikrinti joms galimybes gyenti kaip pilnaverčiams žmonėms. Ar sutinkate su tuo? Jeigu taip, tai judam toliau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Socializmas yra aferizmas

Tarpais vis pasigirsta visokių pezalų apie socializmo esą kažkokius privalumus. Pagrindinai apie tą kliedi kelios dešimtys bolševikinių frontininkų bei dar mažesnis kiekis nacionalsocialistų, kliedinčių apie tai, kaip gerai tvarkosi Šiaurės Korėja. Yra ir kiek didesnė grupelė tokių, kur iš sovietmečio praradę smegenis, galvoja, kad su savo planinės ekonomikos nesąmonėmis paaiškins kitiems, kaip reikia geriau dirbti. Bet visi jie tiesiog kliedi. Teisybę sako tie, kas visą šį reikalą vadina žmonių mulkinimu.

Visa socializmo esmė - reguliyuoti svetimus reikalus socialistiniu būdu - atimant ir padalinant, kad niekas negalėtų išlipti iš socialistų iškastos vilkduobės.

Visa socializmo esmė – reguliuoti svetimus reikalus socialistiniu būdu – atimant ir padalinant, kad niekas negalėtų išlipti iš socialistų iškastos vilkduobės.

Visa savo esme socializmas yra ne kas kita, kaip Ponzi schema, pakelta iki politinio, valstybinio lygmens. Tiesą sakant, Lietuvoje mes jau turime tokią Ponzi schemą, pavadintą Sodra – ten irgi iš vienų atimama, kitiems duodami atlikę trupiniai, o realiai gaunasi kažkas panašaus, kaip legendinis MMM. Visa Ponzi schemų esmė – kuo daugiau prisigrobti iš visų, kas tik kažką turi, pažadant tiems, iš kurių grobiama, kad jie esą gaus daugiau. Išlošia iš tokių Ponzi tipo schemų tiktai jų kūrėjai – sukčiai, aferistai, apsimelavę politikai, korupcionieriai ir šiaip vagys, pasakojantys, kad kažkam kažką duos, o išties viską tik nusavinantys. Toks yra visas socializmas.

Socializmas klaidina nekuriuos žmones tik dėl vienos priežasties: elementarūs dalykai socialistiniuose kliedesiuose apvelkami tokiais nesveikais kiekiais irelevantiško šlamšto, kad dažnas, turintis mažiau smegenų, papračiausiai tame šlamšte paskęsta ir pameta apie ką išvis kalba eina. Beje, ne veltui socialistai taip gražiai susieina su visokiais pasakotojais apie žydomasonų sąmokslus, driežažmogius, chemtreilus, psichotronus ir panašų mėšlą – kuo daugiau mėšlo, tuo mažiau sveiko proto. O kuo mažiau sveiko proto, tuo lengviau ką nors apmulkinti.

Beje, dėl tos priežasties socialistai nuolat kalba abstrakcijomis, vaizduodami, kad čia ne iš jūsų atims kažką, o aiškindami, esą jums duos – taip jie atrodo negrėsmingai, nes nežada jūsų apiplėšti. Jie tik vaizduoja, kad atimdinės kažką iš turtingųjų kažkokių, o jumis visais esą rūpinsis. Tik niekuo jie nesirūpins, o tik atimdinės iš visų ir švaistys. Tai labai akivaizdu, kai panagrinėji socialistines idėjas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Atsakas į pono Mariaus Kundroto neiginius

Ponas Marius Kundrotas savo straipsnyje polemizuoja su mano greitu įvykių vertinimu. Iškart pasakysiu: daug kur pono Kundroto požiūris yra elementariai gynybinis (nes užkabinau partiją), o ne holistinis, o iš to – atsiranda vertinimo klaidos, o ir vertinimas gaunasi tiesiog nepakankamas, toks, kai paprasčiausiai nematoma savęs, nes žiūrima gi iš savo pozicijų. O nematoma todėl, kad rūpinamasi partijos reikalais, kas yra labai pagirtina. Bet problema ta, kad kartais reikia pažvelgti iš šalies. Ir vat čia kritiką reikia priimti, kaip didžiulį gėrį, nes ji leidžia atrasti silpnas vietas ir jas pataisyti.

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip...

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip…

Tasai požiūrio nepakankamumas kyla dėl to vidinio požiūrio taško: iš atsakymo jaučiasi, kad ekonomika ponui Kundrotui atrodo svetima – kaip priedas prie politikos (t.y., kažkoks išorinis procesas). O kai ji atrodo svetima ir išorinė, į ją žiūrima ne kaip į esminį gerovę reguliuojantį pradą ir viso ko aplinką, o kaip į kažkokį antrinį mechanizmą, kur nėra didelio skirtumo, ar taip suktelsi, ar anaip.

Tačiau yra atvirkščiai: būtent politika yra priedas prie ekonomikos, nes ekonomika yra visur, o politika ekonominėje aplinkoje veikia, kaip terpėje. Ir tai yra visur – pradedant rinka ir baigiant tuo, ar mes galime daugintis (taip, gyventojų dauginimasis – irgi ekonominis procesas).

Tiems, kas perskaitė ankstesnį mano pasisakymą apie tautininkus ir seka visą diskusiją, o ir pačiam ponui Mariui Kundrotui pasakysiu gal nelabai daug, bet pakankamai pamąstymo vertų dalykų. Tiesiog pamąstymui, padetalizavimui ir padiskutavimui. Atsakinėsiu ne pagal pono Kundroto punktus, nes jie tiesiog netinkamai sudėlioti (būtent dėl holistinio požiūrio trūkumo: ponas Kundrotas žiūri iš vidaus, o ne iš šalies).

Aš labai tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, bus pergalvota, nes ten slepiasi daug daugiau įdomybių, nei galėtų pasirodyti. Ir iš to tautininkai gali išpešti labai daug naudos, jei pažvelgs giliau, kaip į sistemą, kurioje pilna visokių priežasčių ir pasekmių. Tik viskas dažnai kiek kebliau, nei norėtųsi. Todėl ir noriu, kad pergalvotumėt.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: „taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus„.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, plakatai

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai „patriotas“, „nacionalistas“, „šovinistas“, „fašistas“ ir „nacistas“ reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis „nacis“ yra visiškas sinonimas žodžiui „nacionalistas“, žodis „patriotas“ – sinonimas žodžiui „šovinistas“ ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Bendras SSRS ir nacistinės Vokietijos paradas Breste, 1939 metai

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Skerdynės Norvegijoje, Utøya saloje

Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.

Breivikas šaudo aukas

Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.

Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.

Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter