Tag Archives: Vladimiras Leninas

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: „taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus„.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, plakatai

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai „patriotas“, „nacionalistas“, „šovinistas“, „fašistas“ ir „nacistas“ reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis „nacis“ yra visiškas sinonimas žodžiui „nacionalistas“, žodis „patriotas“ – sinonimas žodžiui „šovinistas“ ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Bendras SSRS ir nacistinės Vokietijos paradas Breste, 1939 metai

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bendrai apie visokias partijas

Norėjau parašyti labai išsamiai apie dar kelias partijas bei politines grupes, tačiau matau, kad jau iki Seimo rinkimų nespėsiu. Spėjau gerokai pakrapštyti po įvairių liberalų bei socialdemokratų istoriją, norėjau panašiai panagrinėti ir kai kuriuos konservatorių vingius (beje, pastarieji – dar sudėtingesni ir vingresni, nei liberalų), tik deja, laiko tam jau nelieka: žmonės jau kalba apie savo pasirinkimus. Štai ir Komonsensavičiai parašė, už ką balsuos. Todėl dabar parašysiu trumpai apie visus – ką galvoju, kaip įsivaizduoju. Nors ir norėjau išsamiai pasisakyt – visgi geriau jau laiku, nei tada, kai nebus prasmės.

Rinkimų plakatai

Rinkimuose sunku susigaudyti, bet aš jums padėsiu, paaiškinsiu šį bei tą apie visokias partijas, kad žinotumėte, kam atiduodate savo balsą.

Mano sąraše bus paprasti kriterijai – trumpas partijos aprašymas, veidas – žmogus, kuris asocijuojasi, pro et contra potencialiems kiekvienos partijos rinkėjams, alternatyvos, kurios gal būt tokios partijos rinkėjams galėtų būti įdomios, galų gale šansai rinkimuose: jei jie aiškūs, tai balsas nepražus, bet jei maži – tai gali ir prapulti veltui.

Šiaip jau trumpai ir visai taikliai apie visas partijas parašė ponas Vidmantas Nuolaida, kurio apžvalgą siūlau paskaityti visiems, kas nori kompaktiško tekstuko su mažai raidžių. O aš dabar rašau jums tą patį, tik su truputį daugiau raidžių.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Skerdynės Norvegijoje, Utøya saloje

Kai kurie pastebi, kad skerdynės Utøya saloje – tai pačios didžiausios žmonijos istorijoje skerdynės, kokios tik yra įvykusios taikos metu, nedalyvaujant organizuotoms naikintojų grupėms. Anders Behring Breivik – tai ne šiaip koks Antanas Varnelis, nužudęs 6 senukus, o treniruotas, steroidus vartojęs ir daugelį metų skerdynėms ruošęsis veikėjas: dar prieš krūvą metų jis įsigijo sodybą, kurioje ilgai ruošėsi sprogmenis, pirko ginklus ir planavo. Planavo ir galvojo apie būsimas skerdynes daug metų.

Breivikas šaudo aukas

Šitą kadrą nufilmavo žurnalistai, o jau paskui iš TV įrašo buvo išgauta ši scena. Nuotraukoje gan aiškiai galima įžiūrėti, kaip tarp savo aukų lavonų stovintis Breivikas ruošiasi nušauti vaiką, maldaujantį pasigailėjimo. Tuo momentu saloje jau buvo išsilaipinusi policija, tačiau Breivikas dar siautėjo.

Pirmiausiai, prieš analizuodami, skerdynių masto supratimui turėtume prisiminti kitus atvejus, kai pavieniai puspročiai šaudydavo žmones. Itin pagarsėjusių Columbine skerdynių metu nušauta 13 žmonių, didžiausiose JAV istorijoje skerdynėse, kurios įvyko Virginijos politechnikos institute, buvo nužudyti 32 žmonės, o iki šiol didžiausiose pasaulyje skerdynėse, kurios 1982 įvyko Pietų Korėjoje, pamišęs policininkas nušovė 57 žmones. Ne taip seniai du kartus Suomijoje siautėjo paaugliai – vienas nušovė 8 žmones, o kitas – 10 žmonių. Palyginus su visais šiais, Anders Behring Breivik atrodo, kaip monstras: jis nušovė 68, surengė sprogdinimą, paruošė bombas dar keliuose pastatuose ir prigamino sprogmenų tiek, kad galėtų išsprogdinti dar porą dešimčių namų.

Išties visa tai – tik dėl kreivo pasaulio suvokimo, dėl apsėdusio demono, privertusio jį žudyti. Deja, tas demonas yra pakankamai sudėtingas, kad net paviršutiniška jo analizė taptų tikru užsiknisimu. Net nežinau, ar kam nors užteks kantrybės perskaityti tą fragmentuotą minčių kratinį, kurį parašiau žemiau, bet bandykite…

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter