Manęs daug kas yra kamantinėjęs, kas per dalykas yra projekciniai kliedesiai. Tai aš jums trumpai paaiškinsiu pačią esmę, nes šiandien pamačiau vieną pavyzdį, kur yra toksai projekcinio kliedėjimo koncentratas, kad geresnio ir ryškesnio rasti beveik neįmanoma. Taigi, duosiu jums trumpą atvejo analizę.
Pasipainiojo man šiandien akyse vieno veikėjo pranešimas su Youtube filmuku. Filmukas – kažkokios rusiškos naujienų laidos įrašas apie tai, kad riebų mėsišką maistą valgantys žmonės dažniau serga kažkokiomis ten ligomis ir lyginant su kažkokia ten vėžininkų grupe, nuolatiniai mėsos valgytojai suserga 10 procentų dažniau. Informacija, kas būdinga žiniasklaidai, gandų lygio („Chervordo mokslininkai iš Amerikos nustatė„), kita vertus – dešimtis metų puikiai žinoma ir niekam nepaslaptinga. Sąsajos tarp degėsių bei riebalų ir visokių ligų – čia gi tiesiog klasika.
Tačiau veikėjas, šarindamas tą filmuką, ima ir parašo tokį štai tekstą:
Žinoma, Lietuvoje tarybinių diplomų savininkai „mitybos specialistai“ tokiu „supuvusių vakarų“ mokslininkų tyrimų ir nesiruosia pripazinti.
Kokius čia suponavimus ir šiaip visokią besislepiančią semantiką galima pamatyti, panagrinėjus, kokią prasmę į tą pranešimą deda autorius? Ogi štai, pavyzdžiui tokių dalykų mums parodo visai banalus paviršinis semiotinis priėjimas:
- Autorius išsyk skirsto galimus pranešimo gavėjus į dvi grupes – savus ir svetimus, nes išsyk suponuoja kažkokį nuomonių konfliktą
- Išsyk pakišama prielaida, kad tikrai yra grupė žmonių, kurie kokių nors tyrimų nepripažįsta
- Ta išgalvota grupė apkrikštijama tarybinių diplomų savininkais ir (išsyk kabutėse) „mitybos specialistais“
- Tai grupei priskiriama frazė apie „supuvusius vakarus“ (ryškiausia projektavimo forma)
- Galime išsyk suprasti, kad pats autorius save priskiria priešingai grupei – netarybinei, pažangiai ir t.t.
- Iš to taip pat aiškus ir kitas diskursas: autorius sutapatina sovietiškumą su mėsos propagavimu, o vakarietiškumą su mėsos nevalgymu
Aišku, vardan konteksto gal ir verta prisiminti, ką sovietmečiu reiškė mėsa, kaip jos buvo neįmanoma gauti ir kaip sovietinė propaganda kišo visiems į smegenis visokį bulšitą apie tai, kad vietoje mėsos galima valgyti baklažanus, riešutus, žuvį ir kitokį mėšlą (plg. su klasikiniu „икра баклажановая, зернистая„). Galima vardan konteksto būtų prisiminti ir faktą, kad visokie ten steikai (kas ir iš to filmuko matosi) yra tiesiog nacionalinis mėsiškasis amerikonų džiaugsmas.
Bet tas realijas mums žinoti reikia tik tam, kad vienareikšmiškai suprastume, kokio lygio (maždaug 100 procentų) yra kliedesiai. Visgi esmė yra kita: kliedesiai ne tik šiaip skleidžiami – jie sudaro ištisą diskursą (galime numanyti, kad apie kažkokius vegetarizmus ar pan.), kuris jau sugeneruoja dar kitus kliedesius (apie esą sovietukus, kurie nepripažįsta mėsos kenksmingumo – čia jau galim spėti, kad pagal tą diskursą šitai esąs būdingasis sovietukų bruožas), o jau paskui tie iš vienų kliedesių sugeneruoti kiti (išvestiniai) kliedesiai yra suprojektuojami į visus oponentus, kurių egzistavimas tiems kliedesiams išties netgi nėra būtinas.
Oponentai čia neturi būti realūs žmonės. Pakanka surasti kokį nors žmogų, kuriam priskirtum savo prisikliedėtus briedus apie tai, ką tas kitas žmogus galvoja, o tada pradėti ginčytis su savo prisigalvotais briedais ir kaltinti tą žmogų kuo papuola. Tai visa projekcijų esmė – savo išsigalvojimus priskirti kitiems.
Kai tie išsigalvojimai kyla iš prisikliedėjimų, tai ir galime kalbėti apie projektyvinius kliedesius visame gražume. Tarp kitko, kiek pastebiu, projektyviniai kliedesiai yra būdingesni visokiems „humanitariško mąstymo“ tipažams (supraskite tai, kaip savivardį – „aš esu humanitariško mąstymo, aš turiu kitą požiūrį, negu jūsų tos logikos visokios„). Neretai tokie tipai tampa menininkais.
Išvystytais atvejais projektyvinis kliedėjimas tampa totaliniu – tada žmogus visą pasaulį mato kaip savo paties prisikurtų kliedesių atspindį, kurį priima už realybę, kuri neatsiejamai persipina su visiškomis fantazijomis. Kartais, kai žmogus išties pakankamai turtingas dvasiškai, toks matymas leidžia kurti naujus, gražius dalykus – romanus, knygas, paveikslus ar filmus. Kartais tokie projektyviniai kliedėtojai netgi sukuria kažką išties gero ir įdomaus.
Visgi naudingi atvejai – tai tik labai retos ir ypatingos išimtys. Dažniausiai būna atvirkščias variantas, pvz. maždaug toks naratyvas:
Aš esu už komunizmą ir žmonių gerovę, o jei jūs man prieštaraujate, tai esate nacis, fašistas, kapitalistinė siurbėlė, kankinanti žmones ir vagianti pinigus, jūs norėtumėte mane nukankinti, bet jums nepavyks, nes mes jau kuriame organizaciją, kuri su tokiais kaip jūs kovos.
Galim prisiminti ir analogišką variantą iš senesnės praeities:
Mes esam už vokiečių tautos gerovę ir darbininkų teises, o mums prieštarauja tik žydai, kurie nori sunaikinti arijus, genetiškai išnaikinti visą vokiečių tautą, pagrobti žmonių pinigus. Bet tai jiems nepavyks, nes mes jau turime galutinį sprendimą.
Atkreipkim dėmesį, kad pati giluminė struktūra, kuri slepiasi po panašių frazių semantika, yra labai panaši į aukščiau buvusią, kur apie tarybinių diplomų savininkus, prieštaraujančius supuvusiems vakarams: iš kliedesingo diskurso sugeneruojami kliedesiai apie kažkokius žmones ir paskui suprojektuojami į aplinką. Aplinka tokiais atvejais dažniausiai skirstoma tiesiog į savus ir svetimus. Bet tai dar nėra visiškai sunkus atvejis, nors akivaizdžiai dvelkia visiškai atvira kogitofobija.
Tikrai sunkiais atvejais išsigalvotas ir į aplinką suprojektuotas pasaulis tampa pakankamai totaliniu ir detaliu, kad realūs įvykiai imtų interferuoti su prikurtais kliedesiais, taip keldami diskurso nešėjui nuolatinį griūnančio pasaulio įspūdį. Žmogus tada tampa nelaimingu, pasaulis tampa priešišku, aplink atsiranda sąmokslai, persekiotojai, įkyrūs balsai, psichotronai, žali žmogeliukai ir taip toliau. Taip projektyvinis kliedėjimas grakščiai perauga į schizofreniją.
