Dar šiek tiek apie cheminio ginklo gamybos ir panaudojimo specifiką

Čia tiesiog tam, kad neliktų klausimų visokiems durniams, kurie nesugeba perskaityti, kas buvo parašyta apie tas teroristų galimybes prisigaminti zarino bei patiems pasitikrinti. O taip pat ir tiems, kam įdomūs yra kai kurie specifiškesni niuansai apie tuos cheminius ginklus, jų gamybą ir naikinimą, nes įdomumų ten daug visokių. Kartais – ir ganėtinai keistų, o kartais – ir išties sunkokai atrandamų.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Pradėkim nuo to, kad kažkodėl daugelis įsivaizduoja, jog cheminius ginklus kažkas gali gaminti kokiame nors garaže. Tai durnas įsivaizdavimas. Aišku, yra buvę tokių I Pasaulinio karo cheminių ginklų, kur išties įmanoma šiek tiek jų pasigaminti labai primityviomis sąlygomis – pvz., nedidelį kiekį chloro. Tiesa, irgi ne taip lengvai, kaip daugelis įsivaizduoja – paprasta elektrolize gausit chloro ir vandenilio mišinį, kuris, lengvai susprogs jums savaime, ištaškydamas visą laboratoriją (reikia pasakyti, pakankamai tipinė baigtis). O ir gavus tą chlorą, būtų didelis klausimas, kur jį sukišti, nes normalias medžiagas jis ėda stebėtinai smarkiai. Halogenas juk.

Kiti koviniai junginiai sintezuojami dar gerokai sunkiau – pvz., fosgenui reikia gan komplikuoto aparato, kur maždaug kažkokioje ten temperatūroje per aktyvuotos anglies granules būtų leidžiamas chloro ir anglies monoksido mišinys. Reakcija egzoterminė, šilumos išsiskiria daug, o vat truputį padidinus laipsnių kiekį, visas tas fosgenas suyra. O jei yra vandenilio, kaip kad būtų, jei bandytumėte chlorą gauti per elektrolizę – gautųsi ne tiek fosgenas, kiek mišinys iš visokių chemijos atliekų. O chloras, turiu pasakyti, prie tos reakcinės temperatūros puikiausiai ėda viską, kas papuola, tad kokių nors teroristų pasigamintas reaktorius greitai išdegtų ir visas tas fosgenas išeitų lauk. O dar, beje, rekcijoje neturi būti ir vandens, o normaliu atveju – ir kitų dujų, tad monoksido gamybai irgi reiktų atskiro proceso (pvz., tos pat anglies oksidavimas grynu deguonimi, kas suprantantiems išsyk atima bet kokį norą tuo užsiimdinėti). Žodžiu, patys pabandykite įsivaizduoti, kaip tokią gamybą organizuoti, norint gauti kad ir kokį kilogramą fosgeno.

Tai čia, beje, patys primityviausi junginiai, kurie labai paprastai gaminami ir praktiškai tokie prasti ir nepatogūs naudoti, kad terorizmui iš esmės netinkami. Minimalus karinis panaudojimas tokioms dujoms, kaip fosgenas ar chloras – nuo keleto tonų, kurias pasigaminti, kaip jau supratom, reikia fabrikėlio. Bent kiek juntamoms teroristinėms atakoms irgi reikalingi panašūs kiekiai.

Žodžiu, aš tikiuosi, kad jau ima dašilti, kad yra labai specifinių niuansų su šita chemija ir praktikoje viskas čia kitaip, nei mokyklose pasakoja apie visokias reakcijas. Ir manau, kad jau galit numanyti, jog tikrų cheminio ginklo receptų (o ne dezų) visokiose vikipedijose nerasit, nes tai ką rasit – greičiausiai bus visokie makaronai. Žodžiu, niuansai ir niuansėliai.

Tabūnas – pirmas fosforo organinis ginklas

Kai kalba užeina apie fosforo organiką, tie niuansai pasidaro tokie, kad maža nepasirodytų. Štai pvz., tabūnas, kuris lyginant su kitais fosforo organiniais junginiais, yra nepaprastai lengvai gaminamas: Vokietija, turėjusi absoliučiai ir be išlygų galingiausią pasaulio chemijos pramonę (garsioji I.G.Farben, apyvartų turėjusi ko gero daugiau, nei visa likusi pasaulio chemijos industrija kartu paėmus) jį sukūrė dar 1937, bet nepaisaint aukščiausio prioriteto, visų pastangų, didžiulės patirties, krūvos gretutinę produkciją gaminusių įmonių ir neribotų resursų masinė gamyba prasidėjo tik 1942, o pilnais mastais įsivažiavo dar vėliau. Spėkit, kodėl?

Vat kad ir pavienis įdomumas, kurį paminėjus, chemikams jokių klausimų daugiau nekils: viename iš tarpinių tabūno sintezės etapų yra naudojama verdanti fluoro vandenilio rūgštis. Nes nesigauna be jos, nors ir nėra jos pačioje tabūno formulėje.

Aišku, kadangi suprantu, kad čia skaito daug tokių, kurie nieko apie chemiją nežino, tai tiesiog papasakosiu apie keletą fluoro vandenilio rūgšties savybių. Pvz., dėl itin mažos molekulinės masės ji puikiausiai tirpdo stiklą. Tiek efektyviai, kad normalūs laboratoriniai indai jos nelaiko. O fluoro vandenilio rūgšties garai puikiausiai prasiskverbia kiaurai gumą, todėl jokie apsauginiai drabužiai (įskaitant ir kraupiausius kariškus priešcheminius kostiumus, skirtus tiesioginiam darbui su chemija) normaliai neapsaugo. O pakliuvusi ant odos, ji puikiai įsiskverbia ir sukelia tokius vidaus organų, mėsų ir kaulų pažeidimus, kad maža nepasirodytų – visokie akli, berankiai ir bekojai prie hemodializės visam gyvenimui prijungti atvejai – tai dar nėra blogiausia baigtis. Net labai menkas kiekis garų, pakliuvę į akis (prisiminkim, kad per dujokaukės gumą praeina kiaurai), tas akis paverčia tiesiog dideliais pūliniais, kuriems išpūliavus, akių nelieka.

Vokietija, kai statė tabūno fabriką, kuriame dirbo krūva kalinių, ne šiaip sau ten ėmėsi neįtikėtinų saugos priemonių, įskaitant ir visokias dvigubas grūdinto stiklo sienas su tų sienų tarpuose palaikomu padidintu slėgiu, kad jei kažkur nutekėjimas įvyks, tai kad neužterštų patalpų. Kalinių gyvybės naciams nerūpėjo, tačiau chemikalų agresyvumas buvo toks, kad įvykus kokiems nors pažeidimams, visa gamykla galėjo būti nepataisomai sudirbta – vat todėl ir saugumo priemonės. Beje, visokie vamzdynai, reaktoriai ir taip toliau ten buvo dengiami sidabru, o vietomis ir išvis padaryti iš ištisinių suvirintų sidabro gabalų. O jungtys – išvis iš platinos. Nes kiti lydiniai tų cheminių mišinių neatlaiko, o jau kokios nors gumos – juo labiau.

Taip, nervus paralyžuojančių medžiagų sintezė – tai daug daug tonų visokių vamzdynų ir katilų iš sidabro ir platinos. Kainuoja tas malonumas.

Čia dar šiaip įdomumo dėlei pastebėkim, kad jokių receptų to tabūno gamybai jūs taip paprastai nerasite, o rasite tik krūvas dezinformacijos, skirtos kaip tik tam, kad visokius durnius prigauti. Kadaise tas dezinformacijas įvairios šalys skleidė tam, kad vienos kitas apdurnintų, o šiais laikais – dar ir tam, kad apdurnintų visokius teroristus. Kaip pvz., jei nueisite apie tabūną aiškintis į kokią nors Vikipediją, tai atrasite tenai reakcijas, pagal kurias greičiausiai išvis nieko nesigautų pagaminti. Ir koks nors fluoras tenai ne šiaip sau neminimas.

Tai dar čia pridėkim, kad taip pagamintas tabūnas lieka užterštas didžiuliais kiekiais visokio šlamšto, įskaitant ir tą pačią fluoro vandenilio rūgštį, ir visokį kitą mėšlą. Ir negana to, jį gaminant, išsiskiria krūvos dujų, o ir šilumos, o nuo šilumos jis linkęs užvirti ir išsprogdinti tuos hermetiškus indus, kuriuose vyksta reakcijos, o jei ir neišsprogdins – tai tada tiesiog suirs, todėl temperatūrinis režimas čia itin svarbus.

Apie kokius nors nekaltas tabūno žaliavas, kaip kad didžiuliai kiekiai dujinio vandenilio cianido, čia matyt nereikia kalbėti, nes tai visai nekaltas junginys, lyginant su kitais. Aš čia nejuokauju, nors ir puikiai žinau, kad jūs žinote, kad tas vandenilio cianidas yra klasikinis cheminis ginklas. Tiesiog jis yra visiški niekai, lyginant su kokiu nors fluoro vandeniliu, o ką jau kalbėti apie gryną fluorą.

Zarinas – ginklas efektyviam cheminiam puolimui

Jei kažką bent miglotai įsivaizduojate, tai aš jus dabar dar labiau pradžiuginsiu: tabūno gamyba yra labai paprasta, lyginant su zarinu. Ir reikalingos medžiagos žymiai lengviau gaunamos. O štai zariną ar jo prekursorius sintezuojant, kaip sako kaip kurie šaltiniai, jau prireikia ne tik fluoro vandenilio, o ir gryno fluoro, o negana to, vienas iš tarpinių junginių – metylfosfonyldifluoridas, skirtas naudojimui vietoje prekursorių, pasižymi ir labai greitu irimu, ir ir vos apie 50 laipsnių virimo temperatūra (tuo pačiu – ir įrangos sprogstamumu dėl reakcijose išsiskiriančios šilumos), ir kraštutiniu koroziniu agresyvumu, sulyginamu su ta pačia fluoro vandenilio rūgštimi – tirpina stiklą ir šiaip ką papuola.

Kad įsivaizduotumėt, kas yra grynas fluoras – tai gal pakaks pasakyti, kad jame puikiai ir su liepsnomis dega tokios medžiagos, kaip plytos, smėlis, stiklas, asbestas, vanduo ir panašūs nedegūs junginiai. Vanduo nuo fluoro dujų srovės užsidega išvis savaime, o koks nors smėliukas, jei nepadegtas, tiesiog šiaip tyliai suyra, šviesdamas nuo išsiskirianios šilumos.

Čia užsiduokite sau klausimu tiesiog: jeigu tabūną Vokietija išrado 1937, o zariną – 1938 (pagal kitus – 1939), tai kodėl tą zariną, netgi turėdami tabūno gamybos patirtį, naciai tepradėjo gaminti tik 1944 ir tepagamino vos keletą tonų, kai tabūno prigamino apie 12-14 tūkstančių tonų (beje, tokioms šalims kaip kokia nors Sirija, tokios apimtys net ir dabar sunkiai pasiekiamos). Atsakymas labai paprastas: tabūną gaminti labai paprasta, lyginant su zarinu, o zariną – sudėtinga.

Beje, kiek nukrypstant, tečiojo iš trilon serijos cheminių ginklų, zomano, Vokietija išvis tesugebėjo pagaminti vos kažkiek kilogramų. Nors zomanas chemiškai lyg ir nedaug tesiskiria nuo zarino (vietoje izopropilo yra pinakolilo grupė), jam reikalingas pinakolilo spiritas gaunamas tik per gan komplikuotą organinę sintezę ir niekur daugiau nenaudojamas. Taigi, nors zomanas koviniu efektyvumu kai kada lenkia VX*, jis taip ir liko cheminiu ginklu, kurį sau leido turėti tik visiškai išlaidų neskaičiavusi SSRS.

Dar čia pridėkime tai, kad kaip patys galit suprasti, visos tokios nervus paralyžuojančios medžiagos dėl savo užteršimo bei savo pačių skilimo subproduktų nepaprastai gerai ėda visus indus, į kuriuos tik supilamos. Ir prateka. Ir negana to, saugant jas, išsiskiria dujos, dėl kurių arba tenka turėti induose vožtuvus, per kuriuos visa chemija po truputį sklinda į aplinką, arba laikyt po slėgiu ir laiks nuo laiko susidurti su tuo, kad nei iš šio nei iš to koks nors užtaisas bumpteli savaime, netgi kai numatytos dujų sugėrimo priemonės. O dėl to korozinio agresyvumo tie bumptelėjimai gali įvykti stebėtinai greitai – netgi po dienos-dviejų. Kad būtų praktinio įsivaizdavimo: Irako gamintas zarinas perpus suirdavo maždaug per 1-2 savaites. Bet bačkos, kur jis būdavo laikomas, kartais netgi tiek neatlaikydavo. Tarp kitko, tai būdavo pagerintos, specialiai šitai fosforganinei chemijai skirtos bačkos, o ne šiaip kokios įprastos.

Tai dabar pridėkim, kad norint zariną išsklaidyti aplinkoje, reikia gero užtaiso, o zarinas, kai su priemaišomis (o jų išvengti beveik neįmanoma, netgi turint gan rafinuotą gamybą), greitai suyra dar prie 100C, o praktiškai gali būti aplinkoje sklaidomas tik iki kokių 40-60C. O kaip tokią žemą temperatūrą išlaikyti, o kartu ir viską tinkamai išsklaidyti – tai jau labai netrivialu, nes čia jums ne koks nors ipritas, kuris apie 200C atlaiko (ir tai, šis laikomas termiškai neatspariu ir todėl prastai tinkamu aerozolinim paskleidimui). Vat todėl, beje, visi bent kiek efektyvesni cheminiai sviediniai, skirti įprasto zarino saugojimui ir išsklaidymui, yra ko gero žymiai slaptesnis ir sunkiau gaunamas dalykas, nei pats zarinas. O kaip keblu pagaminti zariną – jau matėme.

Binarinio cheminio ginklo problemos

Binarinis cheminis ginklas, kuris gaminamas iš tam tikrų gerai paruoštų prekursorių – ne paprastesnis, o dar keblesnis. Gamybos procesas gaunasi maždaug tokio pat klaikumo, kaip ir normaliai gaminant zariną, tik reikia dar labiau komplikuotos chemijos (prisiminkim tą patį metylfosfonyldifluoridą), plius užtaiso viduje reakcijos metu išsiskiria krūvos dujų. Dujos, kurios išsiskiria – tai fluoro vandenilis. Su visomis fluoro vandenilio rūgšties savybėmis, tiktai dujinis.

Vat čia prasideda dar didesnės komplikacijos: fluoro vandenilis, jei tik išsiskiria, dėl sukuriamo slėgio netinka normaliems binariniams šaudmenims, tad jį tenka neutralizuoti. O bandant jį neutralizuoti kokiais nors aminais, tie aminai su zarinu reaguoja dar geriau, nei su fluoro vandeniliu, taip kad gauname įdomią situaciją, kur bandydami atliekas pašalinti, pašaliname naudingą produktą, taip kad tenka turėti kažkokią iškrypėliškai rafinuotą konstrukciją, kurioje HF separuotųsi nuo zarino ir jau tik tada pakliūtų pas aminus. Dabar pabandykite įsivaizduoti, kaip vyksta separacija laisvojo kritimo bomboje ar sviedinyje, kai reakcijoms teskirta sekundės, o dėl laisvo kritimo burbuliukai neatsiskiria nuo skysčio ir sudaro putas. Ponai fizikai, įsivaizddavote?

O ir šiaip visi tie binariniams cheminiams ginklams skirti chemikalai irgi pasižymi netgi dar didesniu cheminiu agresyvumu, negu patys tie cheminiai ginklai (vėl prisiminkim tą metylfosfonyldifluoridą). Ai, o dar čia prasideda šilumos išskyrimas didžiuliais kiekiais (binarinė zarino sintezė yra smarkiai egzoterminė), o zarino irimo temperatūra – apie 100 laipsnių, o esant priemaišoms jis prie tokios suyra labai greitai, o šilumos pakanka ir tam, kad jį užvirinti (~150C), o tas savo ruožtu reiškia, kad sviedinys bumptels dar nepasiekęs tikslo, o zarinas jau bus suiręs. Oj, kur ten suiręs – suyra dar tas pats metylfosfonyldifluoridas gi, nes jis dar lengviau yrantis, o be jo tas zarinas ir nepasigamina, o to paties metylfosfonyldifluorido virimo temperatūra tėra apie 50C, o tai reiškia… Na, žodžiu, jūs gal jau supratote – tame binariniame užtaise turi būti dar ir kažkokios efektyvaus šaldymo priemonės, kad reakcijos produktai nesuirtų.

Žodžiu, teoriškai išspręsti problemas binariniai ginklai gali, o praktiškai – JAV maždaug nuo 1960 kūrė tokią „Big Eye“ binarinę zarino bombą, bet net 1987 ji taip ir nebuvo užbaigta, o per kariškių bandymus buvo nubrokuota, kaip neveiksni. Galima tik pridurti, kad SSRS problemos čia buvo dar didesnės – pirmos binarinės bombos buvo išbandytos jau pasibaigus sovietmečiui, o iki tol kartais bandymuose gaudavosi taip, kad viskas lyg ir sureagavo, tik kažkodėl užteršimo nėra, o nėra todėl, kad chemija sureagavo taip, kad suiro ir jos tiesiog neliko. Ir beje, taip gaudavosi net ir VX atveju, kur visgi švelnesnė ta sintezė, tegul ir sudėtingesnė chemija. Beje, kaip galima suprasti iš kai kurių šaltinių, tos postsovietinės binarinės bombos buvo priimtos ginkluotėn greičiau dėl vaizdo, o ne dėl to, kad bent jau kažkuo prilygtų įprastoms – tiesiog buvo žinoma, kad visvien bus naikinamos, tai reikėjo Chimpromo vadovybei medalių užsikabint ir premijas gaut. Matyt ne veltui kai kurie šaltiniai sako, kad tie sovietinio binaro bandymai išvis tebuvo farsas.

Taip ar anaip, binarinių užtaisų technologijos – tai visiškas cutting edge. Dėl to, beje, visiškai išskirtinai durnai skamba, kai koks nors durnius pradeda pasakoti apie binarinius ginklus, kuriuos garaže gali kokie nors talibanai pasigaminti. Čia panašiai kaip Afrikos miškų šmpanzės pasigamintų automobilį.

Galima iš to suprasti ir kitą dalyką: binarinių cheminių ginklų chemijos technologija, gamyba ir užtaisų konstrukcija yra toksai komplikuotas ir sudėtingas reikalas, kad anei viena kažką sukūrusi šalis (o panašu, kad rimtesnius tyrimus čia turėjo tik JAV ir SSRS) niekam neperduos. Nes pernelyg vertingas ir slaptas dalykas.

Truputis praktinių zarino gamybos, naudojimo ir naikinimo atvejų

Galų gale, kad būtų įsivaizdavimo apie nervus paralyžuojančių medžiagų, tokių kaip zarinas, naudojimą kare, kai gamintojas visgi turintis patirtį ir pramonę, bet neišsivystęs: Irakas, kariaudamas su Iranu, susidūrė su tiek sunkumų, kad galų gale ėmė gamyklose sintetintus prekursorius už kelių dešimčių kilometrų nuo fronto linijos pilstyti į „binarinius“ sviedinius, tada laukdavo, kol sureaguos ir išsiskirs tas fluoro vandenilis, o paskui užsukdavo ir gabendavo kiek toliau šaudymui. Dar kadaise teko nugirsti, kad naudojo ten pat lauko sąlygoms įrengtus skysto azoto agregatus tiems sviediniams šaldyti – tas irgi ne šiaip sau.

Tiesą sakant, Irako pavyzdys – šiek tiek laukinis, nes pradėjo jie tą savo cheminę programą apie 1970, o vystė ganėtinai savarankiškai, be ypatingų specialistų, o ir naudojo pusprotiškais metodais. Gerokai normalesnė šalis – Jugoslavija, turėjusi krūvas įvairiausių specialistų, mokslinę ir pramoninę infrastruktūrą bei šiaip daugiau proto, cheminę programą pradėjo dar apie 1950, tačiau kol jiems pavyko davesti zariną iki kariniams tikslams tinkamo lygio, jau buvo maždaug 1980, o kai turėjo prasidėti masinė gamyba, Jugoslavija ėmė ir subyrėjo. Tik nereikia galvoti, kad jie nesistengė – lėšas metė dideles, žvalgybinius duomenis naudojo, informaciją kaupė, svetimą patirtį perimdinėjo. Tik gaminti bandė normaliai, taip kad tas zarinas irba jo prekursoriai būtų tinkami ilgalaikiam saugojimui. Vat ir nesugebėjo.

Aum Shinrikyo atvejis labai daug sako apie teroristinių zarino atakų įmanomumą: kai Japonijoje įvyko Matsumoto incidentas (kokie 8 žuvę ir apie 200 sužeistų), viskas rodė į šitą sektą. Juoba ir sekta pernelyg nesislėpė, o ir iki tol jau buvo incidentų, ir zarinas buvo fiksuotas, ir taip toliau. Bet Japonijos policija, pasikonsultavusi su chemikais ir kariškiais, nusprendė, kad tokia zarino ataka yra tiek neįmanoma, jog tiesiog neįmanoma ir viskas. Beje, dėl to jiems buvo baisus pravalas, kai vieną iš atakos aukų jie melagingai apkaltino, kad anas insekticidais viską apnuodijo. Kaltinimus paskleidusi japonų žiniasklaida paskui ilgai ilgai atsiprašinėjo to nekalto žmogaus.

Kaip paaiškėjo paskui, Aum Shinrikyo zarino ataka buvo įmanoma, nes sekta turėjo tuntą nuosavų specialistų, patyrusių konsultantų iš Rusijos, nesveikai didelius finansus ir krūvą metų tyrimams. Bet nors jiems ir pavyko susintetinti zariną, jiems taip ir nepavyko padaryti užtaisų zarino išsklaidymui. Beje, po Tokijo metro skandalų, kai buvo identifikuotas sektos poligonas Australijoje, išlindo šiek tiek informacijos apie tai, kad jie bandė sprogstamuosius zarino užtaisus. Nepaisant visų bandymų, rezultatai gavosi apgailėtini – žūdavo tik visai netoli užtaiso pririštos avys, tuo tarpu didžioji dalis zarino suirdavo, o kiek nesuirdavo – išsisklaidydavo kažkur į dangų. Zarino paskleidimo priemonės yra pernelyg komplikuotos.

Beje, lygiai taip pat keblus ir atvirkščias procesas – cheminio ginklo, ypač tokio kaip zarinas, naikinimas. Problemų čia ir vėl krūvos: užtaisuose, kurie užtaisyti, dažnai būna padidėjęs slėgis, dėl to tie užtaisai linkę išpurkšti viską aplink dar ardymo metu (tiesa, normalios šalys visgi padaro užtaisus, kur yra atskiri besiskiriančias dujas sugeriantys elementai, bet tai irgi ne visada suveikia), negana to, būna ir pirotechnikos ten pridėta. Tais atvejais, kai zarinas laikomas atskirai – jis skyla stebėtinai sparčiais tempais (Irako pavyzdys – labai ryškus), tačiau rezultate likusios medžiagos visvien būna kraštutinai nuodingos ir chemiškai agresyvios. Prekursoriai, kaip kad metylfosfonyldifluoridas, gaunasi ilgaamžiškesni, tačiau chemiškai jie dar agresyvesni, o ir dėl žemos virimo temperatūros linkę išsisklaidyti.

Kiek komplikuotas yra chemijos naikinimas, rodo Libijos pavyzdys: Kadafis, prieš tai kai buvo nuverstas, visgi ėmėsi priemonių cheminiam nusiginklavimui (matyt jį gerokai išgasdino JAV įsiveržimas į Iraką). Per porą metų jis sunaikino didelę dalį chemijos, tačiau dalis taip ir pasiliko neperdirbta – sandėlį su prekursoriais vėliau perėmė sukilėliai. Kurie, kaip vėliau parodė inspekcijos, taip nieko ir nepajudino, nors ir žadėjo sunaikinti iki galo. Ar dar reikia aiškinti, kodėl?

Jei reikia paaiškinimų, tai labai paprasta: susenę ir perpus suirę prekursoriai, supilti į pratekančias bačkas yra pernelyg pavojingi, kad juos netgi deginti gautųsi. Tuos, kur sveikose bačkose buvo – sudegino. O kur pratekančiose – nesugebėjo, nes bijojo iki čia pat esančios krosnies vežt. Beje, tasai Libijos cheminis nusiginklavimas galų gale ir sustojo dėl to, kad sugedo speciali krosnis, kurioje tie prekursoriai buvo deginami (ar reikia aiškinti, kad ta krosnis buvo dar ir specializuota, tam deginimui pritaikyta?). O sugedo ta krosnis dėl to, kad tą visa ta chemija ją skylėmis išėdė – vat ir išgriuvo jai kažkokių kaminų vidus. O taisyti tenai niekas nenorėjo, nes niekas nenori lįsti į krosnį, kurioje neaišku kiek tų prekursorių, kurie sugeba netgi plytas pragraužti taip, kad kaminai subyra ir užsikemša. O subyra ir užsikemša dėl jau minėtos fluoro vandenilio rūgšties.

Beje, Kadafis su tomis nusiginklavimo problemomis nebuvo vienišas: JAV ir Rusija irgi vis dar nesugebėjo sunaikinti visų pasenusių zarino atsargų, nors terminai jau seniai suėjo – irgi pernelyg komplikuota. Tiesa, niekas dėl to pernelyg nesijaudina: visi, kam reikia, supranta, kad to, ko nesugebėjo sunaikinti, panaudoti juo labiau nesugebės.

Tai vat ir įsivaizduokite dabar, kaip kažkokie puslaukiniai talibanščikai bandytų sintetinti zariną ir kas jiems iš to gautųsi. Aš netgi palinkėčiau jiems pabandyti – kad jie išsinuodytų, nes pasaulis nuo to pasidarytų gražesniu. Beje, kažkodėl prisiminiau specifinę, itin didelių fosforganikos dozių atveju pasitaikančią simptomatiką: lavonai kai kada judina galūnes ar pirštus, netgi praėjus pusei valandos po to, kai numirė. Tiesiog periferinė nervų sistema lieka sužadinta tiek smarkiai, kad savaime veikia netgi tada, kai jau negali veikti.

Žodžiu, tiesiog noriu, kad suprastumėte: cheminis ginklas, tegul ir I Pasaulinio karo metais pradėtas kurti, yra klaikiai komplikuotas dalykas. Tegul cheminį ginklą daugelis ir vadina vargšų atomu, realybė yra tokia, kad toli gražu ne kiekviena valstybė sugebėtų jį gaminti. O ir tos, kurios sugebėtų, patirtų krūvas problemų. Tai yra toks vambzdec, kad nebent visiškas bambukas į tai gali žiūrėti, kaip į kažkokį paprastą reikalą.

 

—————-

* Zomano efektyvumas yra ne tik dėl sudaromos optimalios nuodingos garų koncentracijos – jis dar pasižymi ir jo paties vardu pavadintu zomano efektu. Trumpai tariant, įvairi fosforganika ne tik blokuoja cholinesterazes, bet ir jas dealkiluoja, ko pasekmė – apsinuodijimas, nepaisant jokių cholinolitikų, tampa nepagydomu ir chronišku, besitęsiančiu kelis mėnesius, o sunkesniais atvejais – ir daugelį metų (čia prisiminkim pirmą Matsumoto įvykių auką – to nekaltai įtarto žmogaus žmoną, kuri kone 20 metų pragulėjo komoje ir taip ir numirė neatsibudusi – smegenyse irgi neuronai, kur acetilcholinesterazė taip pat pažeidžiama). Tačiau įprastais atvejais dealkilacija vyksta ganėtinai lėtai – pvz., zarino atveju tai būna 2-4 valandos, kas reiškia, kad jei laiku bus suleista reaktyvatorių, pvz., pralidoksimo ar dar ko nors iš oksimų, tai yra šansas pasveikti ir išvengti ilgalaikių pasekmių. Zomano atveju dealkilavimas įvyksta per 1-2 minutes, o tai reiškia, kad šansų pasigydyti praktiškai nėra, o oksimų LD50 santykis su protekciniu ED50 yra gan artimas vienetui (plg., zarino atveju – apie 4), t.y., jei žmogus nenusibaigs nuo zomano, tai nusibaigs nuo antidoto (tiesa, nauja oksimų karta, kaip kad HI-6, atrodo labai smarkiai taisys reikalus, kai išplis vaistinėlėse). Nemirtinas zomano dozes gavę, visam gyvenimui lieka invalidais: jei dozė nelabai toli mirtinos – tai komoje, jei gerokai mažesnė – tai akli ir suparalyžuoti. VX, nors ir smarkiai nuodingesnis už zariną, visgi turi irgi pakankamai ilgą gydymo langą (tiesa, skirtingi šaltiniai varijuoja su info – pagal vienus tas laikas bent kelis kkartus trumpesnis, nei zarino, pagal kitus – atvirkščiai). Čia išvis reikia pasakyti, kad tema apie antidotus yra įdomi – štai kad ir atskira naujesnė nervus paralyžuojančių junginių klasė – karbamatai, kai kurie toksiškumu artimi fosforo organikai. Kaip ginklas jie nepasiteisino (negaruoja, prastai prasiskverbia per odą), tačiau dabar bandomi (ypač pyridostigminas) kaip nuo tų pačių zomano efektų apsaugantys priešnuodžiai: karbamato molekulė lygiai per tą pačią vietą blokuoja cholinesterazes, tačiau blokavimas atsparus oksimams, o kartu acetilcholinesterazė neskaidoma. Tai reiškia, kad nepaisant to, kad karbamatų efektai tiesiogiai susideda su fosforganikos efektais, jie gali būti naudojami kaip protektoriai, bent dalinai apsaugantys cholinesterazes nuo fosforganikos, o tuo pačiu – ir nuo zomano efekto. Aišku, tik kombinacijoje su atropinu ar analogiškais cholinolitikais, o jei kartu su oksimais – tai ir dar geriau. Veikia ir dar vienas dalykas: besišalinant pyridostigminui, atsilaisvina nauja cholinesterazė, tad jei fosforganika jau pasišalino ir atlaisvintos cholinesterazės nepažeidžia, atsiranda, kas skaidytų acetilcholiną ir perduotų nervinį signalą. Tiesa, yra vienas niuansas: fosforganika praeina hematoencefalinį barjerą, o karbamatai – visgi ne (tarp kitko, oksimai irgi nelinkę). Taip kad nuo paralyžiaus, sukelto per CNS tas nepadės, atitinkamai – metodas gaunasi visgi ribotas. Bent jau tol, kol kažkas neišras ir į smegeninę prasiskverbiančių karbamatų. O tas, savo ruožtu, reikš ir naujas galimybes karbamatų naudojimui vietoje cheminių ginklų. Žodžiu, įdomumo čia daug.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook126Share on Google+35Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

58 thoughts on “Dar šiek tiek apie cheminio ginklo gamybos ir panaudojimo specifiką

  1. viktoras

    aciu. informatyvu.
    taciau autorius taip isitraukia, kad, rodos, nebemato jokiu kitu variantu.
    juk sirijoje visa ta chemija yra. tik gerai saugomuose sandeliukuose. siu metu kovo menesi irgi buvo panaudota ten chemija, tik niekas taip stipriai neregavo.
    o jeigu talibanscikai „pasiskolino“ chemijos is gerai saugomo sandelio ir prie to dar prigriebe chemijai sklaidyti irangos ir dar prigriebe speca, kuris su ta chemija yra dirbes…
    zinant, kokia sirijoje betvarke, galiu ir toki atveji isivaizduoti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šitas straipsnis ne apie konspiracijas, o apie chemiją. O konspiracijos čia susijusios tik tiek, kad atmestumėm durniausią versiją -- kad anie sukilėliai patys kažko gali prisiorganizuoti.

      O vat su chemijos specifikomis pasiaiškinus, galima pradėti po kitas versijas žiūrinėti, o jau tos -- vėlgi su komplikacijomis, tik kad su kitomis. Ankstesnis straipsnis labiau tą kabina.

      Reply
  2. Marius

    Per pastarasias dienas dėka žiurkėno (ir ne tik) gerokai praplėčiau supratimą apie cheminį ginklą nors apie pačią chemiją tai nelabai ką raukiu ir dabar (kalti moliai dar nuo vidurinės laikų). O kad pasigaminti cheminį užtaisą sunkiau nei sugaudyt bezdalus su marliumi, šiukštu, nesusimąstydavau.

    Reply
  3. Audrius

    Siaip su tai cheminiais ginklais pats idomumas prasideda po panaudojimo. Irako istorija labai idomi. Ieskojo, cheminio ginklo, bet taip ir nerado, kad galetu visiems parodyti. Sirijos atveju atrodo buvo bandyta pasirupinti irodymais, tik kazkaip vel kreivai gavosi uz tai ir kyla melejonai versiju. O Rokiskis teisus, kad pasigaminti tai ne visi gali, o va panaudoti galima ir svetimomis rankomis. Ta pati Rusija labai gerai viska kopijuodavo, kad jokie pedsakai nenurodytu i Rusija. Todel niekas nesuzinos, kaip buvo is tikro. Beje siais laikais net tiesa galima paskandinti juroje dezinformacijos, taigi net jeigu ir buvo kokia nors teisinga versija, dabar jau niekas neirodys kuri 🙁

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su Iraku -- ne tokia paprasta ta istorija. Sprendžiant iš to, kaip ten viskas vyko, Sadamas labai norėjo įtikinti JAV tuo, kad jis ir chemijos ir bakterijų turi -- matyt galvojo, kad šitai bus atgrasantis faktorius. O amerikiečiai atrodo ir pasimovė ant tų dezų, tik kad efektas gavosi priešingas, nei Sadamas tikėjosi.

      BTW, vienas iš įdomumų buvo dar geresnis -- kai jau parėjo amerikiečių paranojos dėl chemijos Irake, tai Sadamas užsiėmė inspektavusių ekspertų papirkinėjimais, kad nuslopintų reikalą, kurį pats užsuko, o tas jau amerikiečiams sukėlė naują paranojų bangą, realiai nevaikišką.

      Vat taip atrodo anąkart ir įsisuko viskas. Tik vat šitą kartą atrodo bus atvirkščiai -- JAV vargu, ar norėtų antrąsyk taip apsidirbti.

      Reply
      1. Almiasas

        Dėl Irako cheminio ginklo 2014 metais buvo įdomus straipsnis. Pasirodo, JAV kariai rasdavo pasenusių cheminių sviedinių, bet vadovybė jau slėpė viską, nes tą ginklą Irakui suteikė patys Vakarai 🙁
        http://pasaulis.lrytas.lt/rytai-vakarai/irako-karo-misles-velka-i-dienos-sviesa.htm

        Taip pat JAV teikė Irakui informaciją apie Irano kariuomenę, nors žinojo, kad Irakas panaudos chemiją: http://www.delfi.lt/news/daily/world/czv-bylos-irodo-kad-amerika-padejo-s-husseinui-dujomis-nuodyti-irana.d?id=62161445

        Tai va kaip viskas čia sudėtinga.

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Truputį labiau tiesiogiai vakarietiška (tiesiogine) medžiaga patarčiau remtis. Nes kitaip būna pernelyg daug iškraipymų, abstrakčios spėlionės virsta menamais faktais, o senos istorijos pateikiamos kaip nauji skandalai.

          Bardakų su chemija buvo labai daug, tik vat tų sąmokslų kartais mažiau, nei atrodo -- pvz., paprastuose senuose Vakarų gamybos fugasuose sprogmenis Irakas keitė į savo chemiją -- išlupdavo sprogmenis ir pripildavo zarino. Taip atsirado visokie „prancūziški“ ir panašūs cheminiai šaudmenys. Tokiu vat neįtikėtinai buku būdu. Aišku, efektyvumas, lyginant su normaliais cheminiais šaudmenimis, buvo nepaprastai žemas, bet kai chemija yra toks klaikus reikalas, o ją ten šimtais ir tūkstančiais tonų gamino, tai jiems sueidavo.

          Reply
  4. rabarbaras

    Chlorą ir vandenilį elektrolizuojant galima atskirti, nes vienas susidaro prie anodo, o kitas -- prie katodo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Teoriškai arba pramoniniais būdais kažką tokio darant -- galima atskirti.

      O praktiškai -- abejoju, ar labai jau paprasta būtų buitinėmis sąlygomis pasidaryti elektrolizatorių su pakankamai efektyvia mebranų sistema. Visokios specifikos ir nenumatyti efektai panašiais atvejais lįst pradeda.

      BTW, šitą elektrolizės metodą pateikiau, kaip tiesiog paplitusį buitišką įsivaizdavimą, nes pramonėje ar laboratorijose tai neretai kiti būdai naudojami.

      Reply
  5. entdx

    O kitas klausimas: jei gavo kokiu būdu: pvz. iš vyriausybės chaose sandėliuko ar labai lengva jas paskleisti? Esu matęs teigiančių jog jas labai lengva skleisti: atseit kaip propano balioną pašauni ir dujos pasklinda. Nejau jas taip paprasta naudoti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tie, kas taip pasakoja apie lengvus skleidimus, neretai būna netgi dujokaukės nesimatavę. Savaime pasklinda labai nedaug medžiagų, dujinės visokios labiausiai, kaip kad chloras, fosgenas, ciano vandenilis ir pan., o su kitomis tas savaiminis sklidimas būna dažniau išimtis, nei taisyklė.

      Beje, net ir su tomis yra niuansai, kuriuos reikia žinot -- pradedant vėjo kryptimi (kuri, pvz., prie žemės gali būti į vieną pusę, o vos 100 metrų aukštyje -- į priešingą) ir skleidimo sąlygomis (pvz., chloras drėgnu oru, prie rūko ar lietaus greitai nusėda) ir baigiant tokiais įdomumais, kaip pvz., kad ciano vandenilis kyla į viršų, o ne leidžiasi.

      Beje, su dujinėmis dujomis (žodžių junginys skamba juokingai) irgi būna visaip -- pvz., fosgeno virimo temperatūra yra +8 laipsniai, o tai išsyk sukuria krūvą specifikos vėsesniu oru.

      Su sudėtingesnių, aukštesnės molekulinės masės medžiagų skleidimu dažniausiai viskas dar sudėtingiau. O kaip su zarinu -- tai jau pakankamai parašiau straipsnyje, kad suprast -- tikėtina, kad netgi geriausias priemones turintys skleidėjai bus su cheminiais kostiumais ir dujokaukėmis, nes kitaip jiems patiems bus per daug rizikos.

      O dėl tikimybės, kad gavo iš vyriausybės sandėliuko -- Rusija ir Sirija ta nuolat kategoriškai neigia. Vėlgi, jei ir gautų, reikia dar ir specialistų, kurie mokėtų panaudoti, nes čia ne kokie šiaip sprogstamieji užtaisai -- vėlgi nemažai specifikos.

      Sirijos atveju labiausiai įtikėtinas variantas -- zarino paruošimas iš prekursorių, likus ganėtinai nedideliam laikui iki operacijos (greičiausiai -- iki kelių mėnesių, dar labiau tikėtina -- iki kelių savaičių), vėliau tuščių užtaisų užpildymas, o paskui jau nuvežimas į paleidimo vietą ir pats paleidimas.

      Jei yra teisinga prielaida, kad Sirija numato panašią technologiją, kaip Irakas ar Libija, kur zarinas greičiausiai būtų ruošiamas iš kokio nors metylfosfonyldifluorido, tai sukilėliams panaudoti tokius metodus būtų sunku. Tą straipsnyje irgi minėjau -- ir apie fluoro vandenilį, ir apie šaldymo sistemas, ir apie užteršimą -- t.y., technologiniai barjerai gan dideli ir nuslėpti tokius veiksmus sudėtinga.

      Reply
      1. Siaubas

        Reiktų dar paminėti, kad niekas cheminio ginklo sandėliukuose nesaugo. Tai yra labai agresyvios medžiagos, kurių neišlaiko jokios tarpinės, jokie korpusai ar paketai. Ilgainiui dujos pradės skverbtis lauk, kas baigsis tuo, kad patalpoje kabės nuodingas debesis, kuris nesisklaidys dešimtmečiais ir niekas prie to ginklo negalės prieiti. Dėl to reikalinga aplinka, kurios spaudimas yra žymiai didesnis, nei cheminio užtaiso galvutėje, kitaip laiko klausimas kada įvyks rimtas nuotėkis. Tam yra statomi hermetiški bunkeriai su mikroklimato ir aukšto spaudimo palaikymo sistema.
        To Sirija neturi, taigi yra tik kita išeitis – Rokiškio aprašyta – greitai pasidaryti reikiamą cheminio ginklo kiekį ir čia pat panaudoti. Taigi kaip čia visokie Latvių g. klapčiukai paišo vaizdus neva pilna Sirija sandėliukų su cheminiu ginklų, tai toks scenarijus galėtų būti tinkamas nebent labai ribotos fantazijos ir intelekto žmonėms.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dėl mikroklimato -- jo, kažkiek tuo rūpinasi. Bet vat dėl aukšto spaudimo -- kad gamyklose tai daro, tai taip (tik ne ištisinio spaudimo, o dviguboms pertvaroms), bet vat kad bunkeriuose -- tai to negirdėjau kažkaip. Nors ilgalaikėse saugyklose išties ganėtinai komplikuotos sistemos būna ventiliacijai ir filtracijai.

          O dėl cheminio ginklo agresyvumo -- tas labai smarkiai priklauso nuo to, kokia chemija. Ipritui vienaip, fosforganikai -- kitaip.

          O pvz., koks nors chlorpikrinas, kurį per visą sovietmetį naudojo dujokaukėms tikrint -- išvis pigiais būdais saugomas būdavo, realiai bačkose, kurios tiesiog sandėliukuose. Nors aišku, chlorpikrinas -- visgi šiek tiek kita chemijos klasė.

          Šiaip, nereikia ir to saugumo pervertinti. Čia kaip tokia istorija skaityta kartą -- atvažiavo kažkoks rusiškas karininkas į kažkokį dalinį, kur senos atsargos laikomos, o tame dalinyje kažkodėl kinietiškais makaronais (aka bomžpaketais) kvepia. Ir gėlėmis dar kažkokiomis kambarinėmis. Klausia tas karininkas pas dalinio chemiką: „Ar kinietiškus makaronus kareiviai mėgsta? Ir pelargonijas tur būt auginat?“. O chemikas ir atsako: „Na, nežinau, iš kur tie kvapai, pas mus tvarkinga viskas, tikrai jokio nutekėjimo nėra, kiek kartų tikrinom, taip ir nesuradom iš kur tie kvapai sklinda…“.

          Žodžiu, ne taip viskas gražu toje realybėje.

          Reply
  6. Voverė

    Naudojant susisiekiančius indus chlorą teoriškai galima atskirt, prie anodo turėtų kauptis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Teoriškai. Praktiškai yra tokių niuansų (kiek aukščiau rašiau jau apie membranas), kad gausis ne tiek dujinis chloras, kiek visokių chloratų ir perchloratų tirpalas, o kiek chloras išsiskirdinės -- tai pramaišiui su vandeniliu.

      Reply
  7. Siaubas

    Tokijo metro idealiai iliustruoja jūsų mintį, kad cheminis ginklas yra žalingas tik tada, kai yra tinkamai naudojamas.
    Tokijo metro piko metu yra vienas didžiausių žmonių tankių planetoje, dar pridėkim tai, kad visa sistema yra uždara vamzdžiu raizgalynė po žeme, kuri tuo metu buvo gan prastokai ventiliuojama ir 13 žuvusiųjų su 50 visam gyvenimui suluošintų žmonių yra praktiškai niekas. Daugiau būtų žalos pridarę su keliais kilogramais trotilo.
    O zarino juk buvo virš 5 litrų išlaistyta ir dar tai buvo padaryta ne stotelėse, o metro vagonuose, kur žmonės susispaudę kaip šprotai, bet vis tiek aukų buvo šimtus kartų daugiau nuo spūsčių, o ne nuo medžiagos, kurios užtenka vieno lašo, kad iškart užmuštų suaugusį žmogų.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Sužeistų skaičius visgi buvo daug didesnis -- tūkstantinis. Ir sužeisti ne nuo spūsčių jie buvo. Bet taip ar anaip, paskleidimo priemonės tokioms medžiagoms -- pakankamai netrivialus reikalas.

      Aišku, galima tuos paskleidimo priemonių trūkumus kompensuoti kiekiu -- kaip Irakas darė, kur tonomis varydavo. Bet pasižiūrėjus į Irako vykdytas atakas kur nors Basroje, panašu, kad kiekiais prastą sklaidą kompensuoti sunku, net kai naudojamas žymiai atsparesnis irimui tabūnas.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Ghrmz, dar kiek pavarčiau -- kitur nurodoma, kad zarinas trumpalaikiams šiluminiams poveikiams, kaip sprogimo atveju, visgi kažkiek atsparesnis už tabūną. Ale visvien, rezultatai Basroje kalba už save. Ypač dar skirtumai tarp 1984 ir 1987 panaudojimo.

      Reply
  8. skirmantas tumelis

    Mes su broliu kažkada mėginome elektrolizės būdu gauti kažkokias dujas, elektrolizuodami kažkokias trąšas. Žinoma, kad nieko nesigavo. Gerai tik kad nepsinuodijome. Lyg ir neapsinuodijome 😀

    Reply
    1. niekastoks

      Vaikysteje lytuodavau visokias radijas, tad reikedavo esdinti „platas“ (varis). Vienintele rugstis, kuria budavo galima isigyti ala „senukuose“ – druskos rugstis. Pripili i „sloika“, primeti viniu ir imeti „plata“. Esdinais ilgai – para ar dvi. Tad, kad pagreitinti reakcija, sumasciau paeksperimentuoti. Elektrolize pagreitina, tik kyla temp., atsilupa varis nuo ploksteles. Toliau beieskant greitesnio varianto, sukeliavo i rusi visa chemija, ka galima rasti namuose:) O tai – vandenilio peroksidas ir kaliopermanganatas „margancofke“. Ir visa tai i ta pati „sloika“ su druskos rugstimi:)

      1 sekude – laikau rankoje „sloika“, jis putoja, shyla, nebeislaikau, padedu, jis skyla saibom, putu kalnas ir… ikvepiu.
      2 sekunde – nosis prie grindu, ropom is rusio…:)

      Chemijos mokytojas sake isgavau gryna chlora, formules nebeatsimenu, ilga buvo, bet va kvapa/skoni – gerai:)

      Reply
  9. Anonims

    Ka gerbiamas ziurkenas galetu paporinti apie novichok, ir pan. post-VX fosforoorganika? Kiek tego nugirsti, ju sinteze lygtais turejo buti paprastesne, o apsiejimas saugesnis.

    Aisku, tas nereiskia, kad kokie nors talibai is 3 triubu ir myzhalu ant dykumos smelio ka nors pasigamins, tuo labiau, kad net (apytikre) ju sudetis saugoma uz 9 spynu…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Niekas nieko nežino. Apie sintezę -- abejoju, ar paprastesnė už VX -- praktikoje viskas eina sudėtingėjimo linkme. Nors tikėtina, kad visgi gamyba gal saugesnė, nei zarino ar zomano.

      Šiaip, kiek sklando spėjimų, Novičok galėjo tiesiog būti amerikietiškos GV/GP programos klonas -- labai jau daug panašumų tarp jų. Kita vertus, apie šitą programą irgi beveik nieko nėra žinoma, išskyrus vieną-kitą neaiškaus patikimumo formulę, galimai netgi sukurtą tam pačiam SSRS apdurnint.

      Šiaip ar taip, Novičok turėjo kelis kartus lenkti VX toksiškumu, kartu būdamas bent kelis kartus lakesniu ir kartu pasižymėti stipriu zomano efektu (t.y., labai mažas efektyvaus gydymo langas). Žodžiu, superzomanas toks. Atitinka GV aprašymus.

      Dalis nutekėjusių Foliant/Novičok serijos formulių, kiek kažkada žiūrėjau, irgi daug kuo primena GV, nors šiaip tarp tų galimų novičokų -- tai visokių klaikių čiūdų yra, netgi tokių keistų, kur primena V grupę, tik vietoje sieros įkištas selenas. Kas labai įdomu.

      Žodžiu, spėlionės ir gandai.

      Reply
      1. Anonims

        Atlikau, kai sakoma, namu darbus, pasirodo, novichok’u formules visgi zinomos, beigi prieinamos visuomenei -- tulas Vil Mirzayanov gi parase apie tai knyga, kur minimos netgi tikslios formules. Ir labai netrukus ivairus plunksnagrauziai ir apsimeteliai „antiterorizmo“ specai pradejo ji pulti, kam tai padare, jis motyvavo, jog jei jau esi rimtas teroristas, turintis teisinga pramonini-gamybini kompleksa, galinti gaminti tokio lygio junginius reiksmingais kiekiais, bet kuriuo atveju turesi pakankamai smegenu pasiskaiciuoti, jog „zanro klasika“ ala zarina/ciklozarina/zomana gaminti bus gerokai pigiau ir paprasciau. Vienintelis novichok’u serijos privalumas siuo atveju butu prekursoriai, kurie galetu buti panaudojami dar ir neva pesticidu gamybai, kas SSSR leido pudrinti akis likusiam pasauliui ir apeiti tarptautines sutartis.

        Beje, Vil Mirzayanov kartais net ir bloga raso:
        http://vilmirzayanov.blogspot.com/

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Griežtai žiūrint, jos nežinomos, o spėjamos, o ir nelabai aišku, kiek tikros. Gal ir tikros. Kita vertus, ganėtinai miglotai ir truputį prieštaringai jis apie tą Novičok kalba tarpais.

          Šiaip, gerai atlikot tuos namų darbus 🙂

          Reply
          1. Anonims

            Beje, kaip tik siandie, „prie alaus“ diskutavau su vienu rimtu chemiku, katras panorejo tapti nezinomu.
            Pagrindine tema buvo -- advanced teroristo galimybes rusyje irba kokiam paprastam garaze pasigaminti laboratoriniais kiekiais kazhka, kas galetu buti cheminis ginklas.
            Tai pradejome kalba nuo HCN (visiems zinomas zyklon-B), ir daejus iki paprasciausios fosforoorganikos, kolegos nuomone buvo tokia, kad tas potencialus teororistas sunkiai apsinuodys, o galimai ir numirs dar sintetindamas tarpinius junginius, nuo kuriu iki svarios kovines NM dar gerokai toli. Nebent, jeigu gaus prekursorius, ar konkretu „cookbook’a“ is tam tikru saliu, kurias tas technologijas ivalde.
            Kadangi salys/blokai, kurie gali dalintis tokiais dalykais skaiciuojami ant vienos rankos pirstu, tai kilme nustatyti nebutu sunku.

            Delto galbut nemazai saliu, nelegaliai gavusiu ivairius „advanced“ ginklus, truks-plys bando irodyti, kad jos tai sukure pacios? Verta prisiminti tiek Irano urano izotopu gryninimo centrifugas, kurias puole Stuxnet kirmeles, beigi kitus artimu saliu megaprojektus, kurie kaipo turetu suteikti legitimuma turimiems advanced ginklams…

            Reply
            1. Anonims

              Papildysiu (nes jau vos ne gavau per ausi), kad laboratoriniais kiekiais -- tai turejau galvoje tiek kiekius, tiek technologijas, kur is vos ne kilogramu pirminiu zaliavu (ne prekursoriu!), bei reagentu, po ilgu, brangiu, beigi darbui imliu veiksmu, gaunami mikrogramai galutiniu NM, kuriu, uztenka tik keliolikai laboratoriniu ziurkeno giminaiciu nunuodyti.

              Del to, teoriskai, kiekvienas nedurnas zmogus, turintis pakankamai teisinga mastyma, bei realiuju mokslu issilavinima, galetu pas save garaziukyje minl-labe susintetinti bet kokia karine NM, taciau praktiskai, neturint specializuotos irangos, rimtos praktikos dirbant su argresyviais chemikalais, viskas baigsis geriausiu atveju akiu beigi gleiviniu cheminiais nudegimais, o blogiausiu atveju -- keletu paru pasikankinimu, ir po to sekanciu kryzeliu bei giminiu susirinkimu i gedulingus pietus.

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Jei atmintis nemeluoja, Irako žaliavų/produkto santykis, gaminant pramoniniais mastais, buvo kažkur apie 50/1, o ir apskaityta tebuvo importuota žaliava.

                Tiesa, tie duomenys buvo gana nerišlūs, bendri ir ipritams (kurių buvo dauguma apimčių), ir fosforganikai. Tačiau iprito atveju išeiga turėtų būti geresnė, tad matyt su fosforganika yra dar prasčiau. Greičiausiai, kad mažiau, kaip 1% prie pramoninės gamybos. Laboratoriniams metodams -- dar blogiau turėtų būti.

                Reply
            2. Rokiškis Post author

              Taip. Su fosforganika yra įvairių sintezės procesų, bet visi yra klaikūs kaip pragaras. Ir daugelis specifinių detalių apie juos visiškai neskelbiama. Bet ir to, kas skelbiama -- pakanka, kad maža nepasirodytų.

              Kaip pvz. gaminant zariną pagal salin procesą, yra toks džiaugsmas, kaip metilnatris reakcijoje su chlormetilu, nuo ko savaime šiaušias plaukai, nes šitie du daiktai tarpusavy moka reaguoti tiktai sprogstamuoju būdu. O cross procese yra bevandenis fluoro vandenilis prie aukštų temperatūrų ir slėgio (jei nemeluoja atmintis, ar ne 1kC prie 20 atm ir staigaus produkto šalinimo į šaltą zoną, kol nespės suirt). O supaprastintame procese prisideda kažkokie neaiškūs katalizatoriai ir klaikūs etapai su zarino pervarymu aukštuose eteryje per kolonas su vandeniniu absorbentu, skirtu priemaišų šalinimui. Ir dar ten belenkas.

              Žodžiu, viskas baisiai.

              Reply
  10. Saulius

    Tai gal be reikalo gąsdinot senesniame straipsnyje apie dideles katastrofas SSSR? Novočeboksarske gaisras, V tipo dujų bombos.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      VX -- ne zarinas. Plg., hidrolizuojant prie pH 10 zarino pusperiodis sudaro ~1 min, o VX -- ~10 val.. Kardinaliai atsparesnis dalykas.

      Su VX yra kiti niuansai -- susintetinti tą daiktą daug komplikuočiau, fosforyltiocholinai yra gana sudėtingi junginiai, lyginant su zarinu.

      Reply
      1. Saulius

        Ne apie gamybą ir t.t., bet pati katastrofa, gaisras Novočeboksarske, ar bet kur kitur -- tai nėra toks jau didelis pavojus, išskyrus lokalias vietas, nes ta chemija tiesiog nenukeliautų didelių atstumų, jei nukeliautų, tai didelė dalis tiesiog jau būtų suirusi, nusėstų ir t.t.
        Ir koks Jonavos Achemos jobnyjimas daugiau žalos padarytų tolimesniais atstumais nei dar vienas Novočeboksarske.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ten labai didelių atstumų tai chemijai aną kartą keliaut būtų nereikėję. Ale taip ar anaip, ar dėl palankaus vėjo, ar dėl ko -- išsisklaidė. Nors į orą išmesta buvo pakankamai, kad net ir SSRS mastais būtų buvęs ekstraordinarinis įvykis.

          Beje, kalbant ne apie VX, o apie zariną -- masyvesnis lokalus ušteršimas dėl atmosferinės turbulencijos kartais sukuria mirtinas zonas net už 15-25km. Bandymais tikrinta.

          Reply
  11. senis šaltis

    O kaip su Baltijos jūroje paskandintais cheminiais ginklais? Ten gi šimtai tonų, kodėl jos nesuyra per tiek metų ar nepragriaužia konteinerių ir neišsipila į Baltiją?

    Reply
    1. As

      Greičiausiai jau yra ir išsilieję šiek tiek, tik koncentracija nedidelė ir to nelabai jaučiame.

      Reply
    2. Anonims

      -- Simtai tonu ginklu (bombu, sviediniu ir t.t.) nelygu simtams, ir netgi tonoms grynu NM.
      -- pakankamai agresyvioje aplinkoje (sviesa, juros vanduo ir t.t.), nemazai NM Yra. Dauguma irimo produktu, deja, irgi nera aplinkai naudingos artai neutralios medziagos
      -- nedideli kiekiai greiciausiai nera aptinkamai, kol neivyksta skandalas (kaip kazkada netoli vienos salos, kur pries keleta metu buvo atliekami kazhkokie kariniai bandymai, isdvese dauguma ruoniu, o isgyvenusieji gimde palikuonius su baisinemis mutacijomis).

      Reply
    3. Rokiškis Post author

      Ne šimtai tonų sumesta į Baltiją, o daug tūkstančių. Ir suyra tos bombos -- per paskutinius kelis dešimtmečius monitoringas rodo labai didelius arseno padidėjimus Baltijos jūroje, kas leidžia spręsti, jog mažų mažiausiai liuizito atsargos jau sklinda. Galima tik džiaugtis, kad liuizitas su jūros vandeniu reaguoja taip, kad nieko iš jo nelieka.

      Iprito atveju -- tikėtina, kad kažkada pareis gintarėliai iš polimerizuoto iprito į krantą. Į tikrus gintarėlius, beje, ipritiniai gintariukai panašesni, nei tas liūdnai pagarsėjęs baltasis fosforas, kuriuo laiks nuo laiko poilsiautojai apsidegina. Ir kokius 1000 kartų pavojingesni. Ir jie nedega, ir atrodo nekaltai.

      Tiesiog pačiupinėjus iprito gintariuką, po kelių valandų oda parausta, o dar po pusdienio -- pareina pūslės, kurios ištisą mėnesį gyja, palikdamos kraupius randus. O jei tais pačiais pirštais, kuriais čiupinėjai, pasitrinsi akis -- tai liksi be akių.

      Reply
  12. Paulius

    Straipsnis idomus ir informatyvus. Keliuose vietuose pastebejau besikartojancias mintis, kurios uzima beveik po visa pastraipa.

    Reply
  13. iraqis

    Niekur negirdejau hipotezes, kad sukileliai patys pasigamino chemini ginkla. Bet anyway gerbiu uz darba paneigiant sia hipoteze.
    Taciau nereiktu nuvertinti juodosios rinkos. Pvz 2004m Irako sukileliai panaudojo dvieju komponentu zarino uztaisa, ne itin sekmingai, bet pusiau pavyko. Jie ir abejoju ar namu salygomis gamino, greiciausiai liko nu Huseino rezimo laiku ar pan. Todel garantuoti jog tokie ginklai niekada nepateko pas islamo radikalus tikrai negalima.
    Kitas dalykas Rusija pateike JTO irodymus, kad sukileliai taip pat turi chemini ginkla.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl hipotezės, jog sukilėliai patys pasigamino -- būtent tą ėmė skleisti Sirijos valdžia kai ėmė aiškėti, jog cheminių atakų paneigti nepavyks.

      O tamstos minimi Irako sukilėliai anuomet panaudojo vieną iš tų užtaisų, kurie užsilikę buvo iš valstybinių Sadamo sandėlių. Tik vat komponentai buvo praktiškai suirę, negana to dar suveikė ir tai, kad sviedinys buvo pritaikytas reagavimui, kai iššauta iš pabūklo, tad kiek teko rasti kadais info apie tą įvykį, tai išeiga ten buvo gerokai mažesnė, nei 0,1% nuo numatytos. Žodžiu, pššš. Berods du JAV kareivius truputį apdujino, bet simptomatikai nuimti pakako standartinių priemonių ir ilgalaikių pasekmių jiems neatsirado, kas rodo, jog dozės buvo mikroskopinės. Turint omeny, kad nuo to laiko beveik dešimtmetis praėjo -- dabar dar kokius 10 kartų mažiau efekto būtų.

      O vat dėl Rusijos esą pateiktų įrodymų apie Kovo mėnesio incidentą -- JT jų kažkaip nelabai priėmė anuomet, nes surinkti jie buvo keistai neduodant patikrinti JT ekspertams vietose (t.y., duomenys tik iš suinteresuotos pusės, turinčios ten savo karines bazes), o ir šiaip nemačiau, kad būtų tie Rusijos duomenys skelbiami pilnai. Gal per mažai ieškojau. Vienintelis įdomesnis dalykas, kuris iš jų išlindo -- tai užuominos apie diizopropylfluorofosfatą, kuris vienu metu gan plačiai daug kur gamintas, kaip insekticidas (tas, beje, savaime kelia abejones -- WTF yra maišyti zariną su DFP?).

      Sprendžiant iš to, kad ta pasirodžiusi info buvo tarpais išvis apie kokį tai tos chemijos panašumą į zariną, o tarpais -- kad ne tai panašus į zariną, ne tai maišytas, ne tai kažką, bet primenantis II Pasaulinio karo Vakarų sąjungininkų ginkluotę -- galima įtarti, kad zarino įtarimas gali būti paremtas tik fiziologinio poveikio mechanizmu arba rastomis skilimo liekanomis, kurios gali susidaryti ir iš to paties diizopropylfluorofosfato. Taigi, jei imtume sukilėlių versiją Kovo incidentui, klausimas kyla, ar ten negalėtų būti viskas paaiškinta elementaria žemės ūkio chemija, kuri kartais būna tokia toksiška, kad gali lygintis su cheminiais ginklais. Tai susiderintų ir su belenkiek mažesniu aukų skaičiumi, ir su ta neurotoksine simptomatika.

      BTW, filtruoti visokią tokią info reikia kruopščiai, o tai kaip pvz., pareina paskui kokie nors Sirijos kliedesiai, kai aptinka bačkas su etilenglikoliu ir paskelbia, kad sukilėliai turi chemijos tiek, kad visą Siriją galėtų sunaikinti. Arba atranda kokio antidoto nuo chemijos ir tai ima skleist kaip įrodymą, kad sukilėliai turi chemijos. Ir paskui kartu su ANNA News sukuria dibilams durnint skirtus reportažus, kur žurnalistas rūsyje ir be dujokaukės plikom rankom kažkokius bakus čiupinėja ir pasakoja apie aptiktą cheminio ginklo laboratoriją.

      Kol kas labiausiai pasitikėjimą kelianti info, kuri buvo išlindusi apie sukilėlių chemiją, buvo apie kažkokias ašarines dujas ir apie elementarų chlorkalkių tirpalą. Aišku, ir vienas, ir kitas variantas, masyviai ir koncentruotai panaudojus, gali sukelti aukų -- kokius keliasdešimt žuvusių, bet griežtai žiūrint, tai yra ne kažin kas.

      Reply
  14. Audrius Cininas

    Teko kažkada 1984-86 m. ir man panašius vilkėti. Tik pas mus juos vadino OZK- obscearmejskij zascytnij kostium. Ypač malonu su jais bėgioti. Maždaug tas pats kaip su 4 dydžiais didesniais kaliošais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, OZK. Aš pavadinimą primiršau, o tikrintis patingėjau, tai parašiau pagal bendrą klasifikaciją -- „kostium radiacionnoj, himiceskoj i biologiceskoj zascity“.

      Su jais yra tas, kad žmogus realiai būna guminiame maiše, tad jei vasara, žiaurus perkaitimas garantuotas -- dėl to Vakaruose skaito, kad kariuomenei tokia apranga netinka. Laiks nuo laiko ir dabar Rusijos kariuomenėje būna lavonėlių dėl šitų kostiumų.

      Reply
      1. ArmchairGeneral

        Visu pirma -- buvo visa aibe kostiumu komplektu. Labai nesiskirdavo vienas nuo kito, bet buvo ir salyginai kompaktisku, skirtu desantui ir tt. Visgi, jie buvo vienkartiniai, masiskai gaminti „prezervatyvai“.
        Tarp kitko -- nebutu kada kaisti sauleje- Sovietu OMG operacineje doktrinoje (ala Saltojo karo Blitzkrieg) pestininku praktiskai nebudavo. Motosauliai, ir mechanizuoti pestininkai veikdavo netoli nuo savo koviniu masinu, dideliu atstumu nereiketu zygiuoti, jie butu pristatyti tiesiai i musi. Esant cheminiam pavojui, bet nevykstant kariniam veiksmam, pestininkai tiesiog sedi savo BTR ir BMP kurie yra apsaugoti nuo cheminiu ginklu(presorizuotos kabinos, oro filtrai ir tt).

        Vakarai vakaram nelygus. Stai kaip i tai rimtai ziuri kai kurie 🙂
        http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/1/18/Chemical_agent_protection.jpg/450px-Chemical_agent_protection.jpg
        Turejo jie tokias pacius sunkius ir primityvius maisus. Iki 80 metu tai nieko nesisiskyre net dujokaukes. Tik kelios salys galejo pasigirti kazkuo geriau. Britanija buvo ypac pazengusi sitoje srityje ir vieni pirmuju prieme normalias dujokaukes, su padoriais vizoriais. Mk4 kostiumai irgi labai geri buvo, rusai kazka panasaus tik po 26 metu prieme ir tai abejociau del kokybes.
        O del lavoneliu, tai common, vieninteliai devintis tuos kostiumus Rusijoje tai RkHBZ. Ir tai pagrinde nesiojami OZK-F komplektai, nieko stebuklingo juose nera, bet nera tragedija.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Nuosekliai: dėl vienkartinių kostiumų -- visa ta plėvelė faktiškai pritaikyta tik tam, kad pereiti teritoriją, bet ne tam, kad joje kariauti ar užsibūti ilgiau.

          Dėl visokių doktrinų su motošauliais, sėdinčiais presurizuotuose BMP, BTR ir pan. -- visa tai suveikia tik iki tol, kol kareiviai neišlipa ir nesulipa atgal. Vos tik jie sulipa atgal, jie parsineša tiek chemijos, kad paskui jau sėdėti be pilnos apsaugos neįmanoma. Kas dar prasčiau -- degazuoti karinės technikos vidų yra gan komplikuota, tad paskui ir išvažiavus iš užterštos teritorijos, viduje tenka sėdėti su dujokaukėmis -- vien dėl to, ką iš lauko parsinešė. Ypač tai būdinga atvejams, kai parsineštas užkrėtimas -- tai zomanas arba VX, nors iprito ir zarino atvejais irgi veikia. O ir šiaip, apie sėdėjimą kokio nors BTR viduje, kai saulė kepina tą geležinę dėžę -- vargu ar verta daug kalbėti.

          Dėl vakarietiškų kostiumų -- vertinant grynai apsaugos lygį, smarkiai geresnių nebuvo, o kas buvo -- tai specializuoti, chemikams skirti (vat čia jau reikia pasakyti, kad SSRS su tuo buvo prasčiau, nors iš principo, turėjo ir jie presurizuotų kostiumų). Pas vakariečius buvo kitas reikalas esminis -- jie darė kostiumus, kuriuose nekiltų tokios problemos dėl perkaitimo. Ir šiuo atžvilgiu pagal priimtiną buvimo kostiume laiką jie bent kelis kartus lenkdavo rusiškus. Bet tai yra buvimo laikas, bet ne apsaugos lygis. Apsaugos lygis -- prie kokių praktinių kovinių medžiagų koncentracijų saugiai galima išbūti fiksuotą laiką, pvz., valandą. Vat čia ir skirtumas.

          Bendrai, dėl rusiškų kostiumų -- stebuklingo juose išties nieko, jie tiesiog daryti kaip kuo universalesni, tipo viskas viename -- taip, kad nuo bet kokios chemijos saugotų ir dar ir nuo šiluminio poveikio, jei paklius kareivis į kokią nors napalmo poveikio zoną (nedeganti guma), ir kartu liktų atsparūs mechaniniams pažeidimams. Tai vat ir visa bėda: šiluminė varža labai didelė, oro nepraleidžia visiškai, sveria ir judesius varžo, o rezultatas -- kareivis kaip nešiojamoje pirtelėje. Nuo to ir tie šiluminiai smūgiai.

          O šiaip, visiems priklausė tuos kostiumus atnešiot kariuomenėje -- todėl ir vadinasi OZK (obščevoiskovoj). Tiesiog cheminiai daliniai su jais lakstydavo nuolat, o kiti -- būdavo, kad ir išvengdavo kažkaip didesnių bėgiojimų.

          Ir galų gale, dėl lavonėlių -- jie ten Rusijoje ir dabar būna, ir visai be jokių cheminių dalinių. Nuo paprasto bėgimo 4 kilometrus. Pasiieškokit po naujienas Rusijos, atrasit daug įdomybių.

          Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, šitie skaitiniai yra puikūs ir aš labai teigiamai vertinu tai, kad tamsta juos atradote. Savo laiku patyriau daug malonumo, aną blogą skaitydamas.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Skamba labai dvasingai. Pusę metų tampė vargšą žurnalistą visur kažkokie sukilėliai, paskui davė paklausyt superslapto pokalbio apie tai, kad sukilėliai kalti dėl cheminių atakų, o tada išsyk paleido.

      Taip, čia išvadas pasidaryti ir belieka.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *