Tag Archives: psichologija

Buvimas savimi ir psichoterapijos įvadas

Retokai ir mažokai rašau psichologijos temomis. Man pačiam tai gana keista, nes tai viena iš sričių, po kurias kapstausi gana daug ir gana seniai. Kažkaip gal tai pernelyg asmeniška, o gal tiesiog šioje srityje jaučiuosi viską viską dar tik atrandantis. Atrandantis, nes psichoterapiją supranti tiek, kiek supranti pats save. Kelias į savęs supratimą yra ilgas, o atradimų jame – labai daug.

Ne taip seniai (bene prieš metus kokius) sužinojau, kad Lietuvoje psichoterapeutų sluoksniuose Stephen Karpman Dramos trikampis žinomas keistai menkai, nors tuo pat metu puikiai žinoma Eric Berne transakcinė analizė (beje, pats Eric Berne prie Karpmano koncepto savo rankas irgi pridėjo). Ir keista, bet vis tenka išgirsti kalbų netgi iš vieno-kito kokią nors mokyklą atstovaujančio psichoterapeuto, kad kitos teorijos esą neteisingos ar ignoruotinos, nors išties viskas išties siejasi ir gulasi vienon krūvon kuo gražiausiai.

Kaišiadorių parkas yra labai gražus, aš norėčiau, kad Vilniuje kiekviename rajone būtų po panašų parkelį.

Kažkuriuo metu mums tenka tiesiog imti ir pasižiūrėti į save. Kažkaip kitaip. Mes bandome viską susidėlioti, peržiūrėti, o galų gale atrandame tai, kas svarbiausia – kad mes galime būti patys savimi. Ir tada į mūsų širdis ateina pavasaris.

Ponai psichologija besidomintys, o taip pat gal net ir kai kurie psichologai bei psichoterapeutai, visos tos skirtingos psichoterapinės teorijos kuo gražiausiai susiderina ir gulasi vienon krūvon. Ir daugelis tą puikiai žinote. Gal mažiau apie tai žino kai kurie žmonės, kurie psichologija domisi nebent paviršutiniškai. Tai gal vat tokiems ir bus šis straipsnis. Truputį perteklinai koncentruotas, nelabai rišlus, kartais pernelyg viską supaprastinantis, labai daug ką praleidžiantis, tačiau labai labai glaustas įvadas į psichoterapijos sąvokas ir teorijas, kurias verta žinoti, gyvenant XXI amžiuje.

Pirmas dalykas, kurį būtina įsikalti į galvą, prieš skaitant – tai pats psichoterapijos pagrindas: visi mūsų išmokimai, visos mūsų patirtys, visiškai viskas – tai yra subjektyvu ir asmeniška. Subjektyvu – tai reiškia, kad per kažkur neatitinka objektyvios realybės. Kitaip tariant – tai yra savo esme neurotiška – mūsų suvokimas konfliktuoja su realybe. Taigi, mes visi, be jokių išimčių esame neurotikai.

Antras dalykas, tiesiog sekantis iš pirmojo – tai, kad būti tobulu, ne neurotišku – tiesiog nėra įmanoma iš principo. Tai reiškia, kad būtent tie, kas pretenduoja būti kažkuo tobulais savo jausmuose ir santykiuose (t.y., neigia ir slopina savo neurotiškumą), išties ir turi problemų, kurios yra nesprendžiamos.

Psichoterapijos paradoksas yra toks: santykiai gerėja ir mes patys laimingėjame, kai mes pripažįstame ir priimame save, kitus žmones ir visą pasaulį taip, kaip yra – su visais konfliktais ir neatitikimais. Tik priimdami savo pačių neurotiškumą ir pasakydami sau, kad tai yra visiškai Ok, mes galime pasidaryti tikrais, gyvais, priimančiais kitus žmones ir pasaulį. Kuo labiau mes leidžiame sau būti neurotiškais, tuo mažiau mes būname neurotiškais.

O dabar, jei jau priėmėte tai, kad visi esate neurotikai (na, gerai, ir aš toks), tai galime pereiti prie psichoterapijos pagrindų. Žinoma, tuose pagrinduose daugybė dalykų ne tik kad fragmentiškai užkabinta bus, bet net ir visai neužkabinta. Bet manau, kad visvien vaizdą ir šiokią tokią orientaciją gausite.

Oj, ne, palaukit dar. Dar, prieš jums pradedant skaityti, aš noriu padėkoti porai draugų, kurie mane parecenzavo ir pakonsultavo šiomis temomis.

Ypatingai noriu padėkoti Agnei Matulaitei, kuri yra viena iš garsiausių Lietuvos psichoterapeučių (ir turinti pasaulinį vardą) – žinoma, jai mano paviršutiniškas priešokis prie šių temų turėjo pasirodyti juokingai, bet ji yra tiesiog nuostabi ir recenzuodama labai geranoriškai ir vienareikšmiškai sugebėjo man įkalti tiek vinių kakton, kad aš supratau, kad viską reiks perrašyti, o paskui, pažvelgęs į tai, kiek jau prirašiau, supratau, kad aš šiuo atžvilgiu beviltiškas, o jau tada pagalvojau, kad galiu sau leisti būti netobulu – kokiu tik noriu (taip, aš sau viską galiu leisti, nes tiesiog aš sau galiu leisti viską).

Trumpai tariant, klaidų, netikslumų ir taip toliau čia liko net nepaisant to, kad Agnė Matulaitė į jas labai teisingai pabaksnojo. Bet be jos šis mano ilgas straipsnis būtų daug prastesnis. Ji pakėlė šitai į kardinaliai geresnį lygį.

Taip pat išskirtinai noriu padėkoti ir senam savo draugui, psichologui ir coaching meistrui Audriui Matiukui, kuris kartą man išdėstė pokyčių kilpos esmę, o paskui, kai aš žiauriai supaprastintą tos teorijos variantą įdėjau čia į straipsnį, man davė visą metodinę medžiagą, kuri jūsų laukia atskirai – jau kaip Audriaus straipsnis. Paskaityti galėsite jį jau gana greitai. Ir ten bus tai, ko jūs norite – neįtikėtinai glausta, koncentruota ir ryški medžiaga.

Taip, aš atvirai jums reklamuoju šiuos žmones, nes tai yra žmonės, kurie verti reklamos.

Ir dar, aš noriu padėkoti visiems, kas priėmė ir priima mane tokį, koks esu. Tiems, su kuriais aš galėjau ir galiu būti savimi. Kartais tai išties labai sunku – ir man pačiam, ir tiems, kas su manimi bendrauja. Ačiū jums.

Continue reading

Dramos trikampiai ir homofobija

Man rodos, kad jau krūvą kartų esu sakęs, kad man gėjai ar ne gėjai – visiškai neįdomu. Tai asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas, kam jis jaučia potraukį. Ką kas nori, tą tas daro ir niekam neturėtų tai būti įdomu, kol tai nekabina kažko kito. Tiesą sakant, čia verta išvis vadovautis tokia taisykle: jei tai gali nebūti tavo reikalas, tai reiškia, kad tai ne tavo reikalas.

Kur vyksta kova, ten būna aukos, persekiotojai ir gelbėtojai. O tai jau išsyk man sukelia kai kurias mintis.

Kur vyksta kova, ten būna aukos, persekiotojai ir gelbėtojai. O tai jau išsyk man sukelia kai kurias mintis.

Visgi gaunasi kažkaip kitaip kartais – homoseksualai tampa kažkieno reikalu. Vat tada ir prasideda kova prieš kokią nors homopropagandą, vaivorykštinį sąmokslą ir taip toliau. Iš kitos pusės irgi gaunasi kova prieš kokius nors homofobus ar panašiai. Taip kažkieno tarpukojo reikalai ir kažkieno tarpukojo reikalais besidomintys tampa kažkokia keistai svarbia tema. Ir nelieka iš to nieko gero – visi tik susipjauna ir niekas nieko nelaimi.

Ponia Lidžita, kuri kaip Aušra Maldeikienė, kelia visiems disonansą, čia ėmė ir eilinį kartą įkalė disonanso vėl – parašė, kad labai baisu, nes Dovydas Pancerovas kažkodėl kreipėsi į Lidl, nes ten dirba Julius Panka, o Julius Panka yra homofobas ir netgi homofobiją skleidžiančius marškinėlius kažkokius platina. Todėl neaišku kokią teisę Julius Panka turi dirbti Lidl ir tegul Lidl čia pasiteisina ir taip toliau, o Dovydas Pancerovas yra blogis.

O paskui dar gavosi kažkoks keistas bardakas, kad ir iki manęs atėjo kokie tai kreipimaisi, kad aš parašyčiau apie viską. Kad aš irgi kažkaip imčiau ir sudalyvaučiau šitame visame bardake.

Huh. Vat čia imkim ir pertraukim viską. Ir pasižiūrėkime iš psichologinės pusės. Čia ryškiausiai viską parodytų Stephen Karpman aprašytas Dramos trikampis*. Tai aš jums parodysiu kas ir kaip ir tada jau gal daugiau manęs į bardakus jau neįtrauksite.

Continue reading

Subaru

Automobilių psichologija ir markės

Šitą straipsnį apie sąsajas tarp automobilių markių ir žmonių elgesio parašiau dar prieš 3 metus, kaip tęsinį straipsniui apie kelių šiknapaukščius. Net nežinau, kodėl jo tuomet nepaskelbiau. Straipsnis apie šiknapaukščius tapo vienu iš labiausiai skaitytų mano straipsnių. Šitas gi – atvirkščiai, nesusilaukė nei vieno skaitytojo, nes aš jo netgi nepublikavau.

Aš manau, kad niekas nei nebandys ginčytis, kad visokių išimčių būna įvairiausių, o ir ne mašinos markė nustato, kaip žmogus vairuos, o žmogus pats pasirenka, kaip jis vairuos ir kokią mašiną rinksis. Tačiau tam tikros tipinės, stereotipinės elgsenos žmonių pasirinkimuose yra pastebimos, nes žmonės automobilius renkasi pagal savo natūrą. Todėl matyt yra tam tikros tiesos nuomonėje, kad golfukais važinėja pacukai, o FIAT sau perkasi žmonės, kurie į mašiną žiūri taip pat, kaip ožys į naujus vartus. Visa tai natūralu: automobilių pardavėjai orientuojasi į specifines klientų grupes, kurdami labai konkrečius, tam tikroms pirkėjų grupėms skirtus mašinų įvaizdžius, o jau patys klientai mašinas renkasi pagal savo pačių sugedimo laipsnį.

FIAT 500

„Toks mielas mašiniukas, toksai gražutis meilutis, susidėsiu savo daikčiukus ir nuvažiuosiu į kepyklėlę nusipirkti pyragiuką, kurį šiandien valgysiu tik vieną nes laikausi dietytės chi chi chi lotuliukas mirksiukas“ – mašina viską pasako apie jos savininką. Nes savininkas renkasi mašiną pagal save.

Čia dar galime pridėti, kad tiuninguotojai, pasirinkę ir ėmę „tobulinti“ savo mašinas – tai dar specifiškesnė grupė žmonių: jiems trūksta smegenų, bet jiems labai reikia savivertės. Įvaizdis yra viskas, realios išlaidos ir patogumai – tai niekas, užtat tiuninginio pacuko mentalitetas – kaip ant delno. Tačiau kai kurios mašinos turi tokį stiprų įvaizdį, kad jas perka net netiuninguotas. Jos savaime duoda dar daugiau įvaizdžio, nei bet koks tiuningas. Tai irgi daug sako apie tokių mašinų savininkus.

Japoniškas auto tiuningas

Tokią mašiną pamatęs, išsyk supranti, kad apie jos vairuotoją šį bei tą galima pasakyti: tai tiesiog japoniškas tiuninginis pusprotis, pamišęs dėl įvaizdžio, tačiau bukas kaip čemodanas. Kitos mašinos gal mažiau pasako apie jas vairuojančius žmones, bet visvien spėti galima nemažai. Parodyk man savo mašiną ir aš pasakysiu daug ką apie tave.

Kartais galim tarti paprastai: pasakyk man, kokia tavo mašina ir aš pasakysiu tau, kas tu toks esi. Savaime aišku, toks spėjimas ne visada bus teisingas, tačiau juk pakanka to, kad jis bent kažkiek pasitvirtintų, tiesa? Na, gal ir netiesa (nes tai tik stereotipai), tačiau tam tikrą labai aiškią semantiką konkrečios mašinos neša. Ir pagal tą semantiką galime labai daug spėti. Pažiūrėkim į skirtingas markes ar modelius bei tipinius jų vairuotojus. Visiškai subjektyviai, projektyviai ir neteisingai, bet užtat labai stereotipiškai, kad patiems būtų smagiau.

Continue reading

Žmonių džiaugsmas – verslo pagrindas

Neseniai pasitaikė sudalyvauti vienoje tokioje konferencijoje, kurią surengė Kitokie Projektai. Buvo konferencijoje ir pora nuostabių pranešėjų iš Swedbank – ponios Rūta Simanonytė ir Ugnė Juodytė. Pasakojo jos apie tai, kaip darbuotojams padeda ir skatina burtis į grupeles, kuriose jie gali ir mokytis, ir šiaip laisvalaikį sau kurti. Tiesiog kad būtų linksma, galima būtų bendrauti, ryšius užmegzti, žinias gauti, žaisti ir taip toliau. Ir kad tai yra gerai visam bankui.

Jei darbuotojai gali darbo metu pūsti muilo burbulus ir visaip kitaip džiaugtis - tai aiškus požymis, kad verslas sėkmingas. O gal ne tik požymis, o gal ir sėkmės priežastis?

Jei darbuotojai gali darbo metu pūsti muilo burbulus ir visaip kitaip džiaugtis – tai aiškus požymis, kad verslas sėkmingas. O gal ne tik požymis, o gal ir sėkmės priežastis?

Žinote, kas mane nustebino? Ogi nustebino tai, kad salėje atsirado keletas žmonių, kurie nustebo – „kaip taip gali būti, kad verslas žmonėms leidžia laisvalaikį turėti?„. Ir netgi dar labiau nustebo – „kaip taip gali būti, kad dar ir darbo metu leidžia darbuotojams laisvalaikiu užsiimti?„. Na, žodžiu, jūs supratote.

Čia yra wow klausimaai, kurie atrodo labai paprasti, bet išties labai geri, nes apie pačius vadybos pagrindus. Tobuli klausimai, nes ir rodantys visišką vadybos nesupratimą, ir prašantys paaiškinti, ir kartu kabinantys pačią esmę – tai, kur išties slypi bet kurios organizacijos sėkmė.

Continue reading

Pora smegenų plovimo metodų

Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme "Prisukamas apelsinas". Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Continue reading