Tag Archives: psichologija

Subaru

Automobilių psichologija ir markės

Šitą straipsnį apie sąsajas tarp automobilių markių ir žmonių elgesio parašiau dar prieš 3 metus, kaip tęsinį straipsniui apie kelių šiknapaukščius. Net nežinau, kodėl jo tuomet nepaskelbiau. Straipsnis apie šiknapaukščius tapo vienu iš labiausiai skaitytų mano straipsnių. Šitas gi – atvirkščiai, nesusilaukė nei vieno skaitytojo, nes aš jo netgi nepublikavau.

Aš manau, kad niekas nei nebandys ginčytis, kad visokių išimčių būna įvairiausių, o ir ne mašinos markė nustato, kaip žmogus vairuos, o žmogus pats pasirenka, kaip jis vairuos ir kokią mašiną rinksis. Tačiau tam tikros tipinės, stereotipinės elgsenos žmonių pasirinkimuose yra pastebimos, nes žmonės automobilius renkasi pagal savo natūrą. Todėl matyt yra tam tikros tiesos nuomonėje, kad golfukais važinėja pacukai, o FIAT sau perkasi žmonės, kurie į mašiną žiūri taip pat, kaip ožys į naujus vartus. Visa tai natūralu: automobilių pardavėjai orientuojasi į specifines klientų grupes, kurdami labai konkrečius, tam tikroms pirkėjų grupėms skirtus mašinų įvaizdžius, o jau patys klientai mašinas renkasi pagal savo pačių sugedimo laipsnį.

FIAT 500

„Toks mielas mašiniukas, toksai gražutis meilutis, susidėsiu savo daikčiukus ir nuvažiuosiu į kepyklėlę nusipirkti pyragiuką, kurį šiandien valgysiu tik vieną nes laikausi dietytės chi chi chi lotuliukas mirksiukas“ – mašina viską pasako apie jos savininką. Nes savininkas renkasi mašiną pagal save.

Čia dar galime pridėti, kad tiuninguotojai, pasirinkę ir ėmę „tobulinti“ savo mašinas – tai dar specifiškesnė grupė žmonių: jiems trūksta smegenų, bet jiems labai reikia savivertės. Įvaizdis yra viskas, realios išlaidos ir patogumai – tai niekas, užtat tiuninginio pacuko mentalitetas – kaip ant delno. Tačiau kai kurios mašinos turi tokį stiprų įvaizdį, kad jas perka net netiuninguotas. Jos savaime duoda dar daugiau įvaizdžio, nei bet koks tiuningas. Tai irgi daug sako apie tokių mašinų savininkus.

Japoniškas auto tiuningas

Tokią mašiną pamatęs, išsyk supranti, kad apie jos vairuotoją šį bei tą galima pasakyti: tai tiesiog japoniškas tiuninginis pusprotis, pamišęs dėl įvaizdžio, tačiau bukas kaip čemodanas. Kitos mašinos gal mažiau pasako apie jas vairuojančius žmones, bet visvien spėti galima nemažai. Parodyk man savo mašiną ir aš pasakysiu daug ką apie tave.

Kartais galim tarti paprastai: pasakyk man, kokia tavo mašina ir aš pasakysiu tau, kas tu toks esi. Savaime aišku, toks spėjimas ne visada bus teisingas, tačiau juk pakanka to, kad jis bent kažkiek pasitvirtintų, tiesa? Na, gal ir netiesa (nes tai tik stereotipai), tačiau tam tikrą labai aiškią semantiką konkrečios mašinos neša. Ir pagal tą semantiką galime labai daug spėti. Pažiūrėkim į skirtingas markes ar modelius bei tipinius jų vairuotojus. Visiškai subjektyviai, projektyviai ir neteisingai, bet užtat labai stereotipiškai, kad patiems būtų smagiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žmonių džiaugsmas – verslo pagrindas

Neseniai pasitaikė sudalyvauti vienoje tokioje konferencijoje, kurią surengė Kitokie Projektai. Buvo konferencijoje ir pora nuostabių pranešėjų iš Swedbank – ponios Rūta Simanonytė ir Ugnė Juodytė. Pasakojo jos apie tai, kaip darbuotojams padeda ir skatina burtis į grupeles, kuriose jie gali ir mokytis, ir šiaip laisvalaikį sau kurti. Tiesiog kad būtų linksma, galima būtų bendrauti, ryšius užmegzti, žinias gauti, žaisti ir taip toliau. Ir kad tai yra gerai visam bankui.

Jei darbuotojai gali darbo metu pūsti muilo burbulus ir visaip kitaip džiaugtis - tai aiškus požymis, kad verslas sėkmingas. O gal ne tik požymis, o gal ir sėkmės priežastis?

Jei darbuotojai gali darbo metu pūsti muilo burbulus ir visaip kitaip džiaugtis – tai aiškus požymis, kad verslas sėkmingas. O gal ne tik požymis, o gal ir sėkmės priežastis?

Žinote, kas mane nustebino? Ogi nustebino tai, kad salėje atsirado keletas žmonių, kurie nustebo – „kaip taip gali būti, kad verslas žmonėms leidžia laisvalaikį turėti?„. Ir netgi dar labiau nustebo – „kaip taip gali būti, kad dar ir darbo metu leidžia darbuotojams laisvalaikiu užsiimti?„. Na, žodžiu, jūs supratote.

Čia yra wow klausimaai, kurie atrodo labai paprasti, bet išties labai geri, nes apie pačius vadybos pagrindus. Tobuli klausimai, nes ir rodantys visišką vadybos nesupratimą, ir prašantys paaiškinti, ir kartu kabinantys pačią esmę – tai, kur išties slypi bet kurios organizacijos sėkmė.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Pora smegenų plovimo metodų

Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme "Prisukamas apelsinas". Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kalba ir beprotybė. Vulgarūs sąryšiai.

Ar pagalvojote kada nors, koks ryšys tarp kalbos ir beprotybės*? Ogi visai banalus ir tiesioginis. Pasitaikė kadaise truputis medžiagos, o neseniai vėl prisiminiau – apie tai, kaip iš proto kraustosi daugiakalbiai žmonės. Ypač įdomūs atvejai, kur tiriami dvikalbiai pacientai, kurių antroji kalba išmokta postpubertatiniame** periode, t.y., jau niekaip negalinti užimti dominuojančios vietos galvoje.

Deja, kokių nors rimtesnių statistinių tyrimų, susijusių su konkrečiomis simptomatikų variacijomis pagal kalbas dvikalbių ir vienakalbių pacientų atvejams, kiek suprantu nėra (bent jau nepasitaikė man užmatyt, nors ir ieškot nelabai stengiausi). Kita vertus, kiek atsimenu, buvo paprastesnių statistinių tyrimų, kurie parodė, kad daug kalbų mokantys asmenys rečiau ir lengviau serga schizofrenija*** ir netgi tokia lyg ir visai fiziologiška Alzheimerio liga. Tiesa, čia turiu pasakyt vieną pastebėjimą: neretai pasitaiko, kad dvi kalbas mokantys žmonės angliškoje literatūroje jau vadinami poliglotais ar pan.. Tad reikalas apie bet kokius atvejus, kur pacientai moka daugiau, nei vien tik gimtąją kalbą.

Vienas ryškesnių pavyzdžių, demonstruojančių visą reikalą (norit daugiau – Gūglę jums į rankas):

Ponas Z, 30 metų amžiaus pacientas su diagnozuota hipomanija****, ir anksčiau gydytu bipoliniu sutrikimu*****, buvo pokalbyje su psichiatre. Paciento gimtoji kalba – anglų, taip pat, jau būdamas subrendusiu, išmoko kalbėti ispaniškai. Remiantis jo pokalbiais su psichiatre (anglų kalba), vienareikšmiškai buvo įvardinti mąstymo sutrikimai (kliedėjimas), taip pat pacientas skundėsi haliucinacijomis. Tačiau vieną kartą pokalbio su psichiatre metu, pacientas kreipėsi į ją ispaniškai, nes žinojo, kad ji šią kalbą supranta.

Ir psichiatrės, ir paties paciento nuostabai, kalbėti ispaniškai jis įstengė nekliedėdamas. Paties paciento žodžiais, kalbant ispaniškai, jam grįždavo protas, o kalbant angliškai – jis vėl pakvaišdavo. Pokalbis su pacientu dviem kalbom užtruko apie pusę valandos, per kurią ir buvo gautas toksai paties paciento įvertinimas.

Atvejis įdomus tuo, kad tiesiog labai ryškiai rodo visiškai skirtingus, nepriklausomus mąstymo procesus, susijusius su dviem kalbom, dargi esant išreikštai pozityviai simptomatikai******. Galim spėti, kad pabandęs persijungti į ispanų kalbą, pacientas tiesiog neįstengia kliedėti ir net haliucinuoti šia kalba. Tiesa, sunku spręsti, ar todėl, kad tą kalbą moka nepakankamai gerai, ar todėl, kad ja vyksta nepriklausomas kognityvinis procesas, t.y., atsiranda du lyg ir susiję, tačiau paskirai veikiantys diskursai, dar daugiau – akivaizdžiai nepriklausomi simuliakrai, leidžiantys spėti apie tai, kad vyksta kažkokie mąstymo virtualizacijos procesai.

Tiek jau to, neknisiu proto metateorijos linksymbėm (matematika sako vienareikšmiškai: kalba pati yra ne mažiau, nei kompiuteris, t.y., grubiai tariant, pati kalbėtojo kalba gali išprotėti), bet tiesiog pabandykim įsivaizduoti, kaip skirtingai visgi mes mąstome, priklausomai nuo to, kokia kalba mes mąstome. Ir kaip sunku kartais išversti kokią nors konstrukciją ar prasmę iš vienos kalbos į kitą, netgi kai atrodo, jog laisvai gali suprasti tas kalbas.

Beje, Lietuvoje turėtų būti labai nemažai praktinių galimybių patyrinėti tas daugiakalbės beprotybės atvejus. Daugelis gydytojų laisvai kalba dviem ar netgi trim kalbom, daugelis jų pacientų – irgi*******.

* Žinau, kad žodis „beprotybė“ – absoliučiai nemedicininis ir t.t., vartoju čia jį tiesiog vulgariausia ir paprasčiausia prasme – rimtiems mąstymo sutrikimams apibendrinti.
** Pubertatinis ir postpubertatinis – reiškia, kad lytinio brendimo metu ir po lytinio brendimo. Tai svarbūs skiriamieji bruožai. Kalba, kaip visiškai natyvinė, įsisavinama tiktai prepubertatiniame periode.
*** Schizofrenija yra būtent schizofrenija (tariama, kaip „skizofrenija“). Nors neretas ir lietuviškas psichiatras sako „šizofrenija“ – tai elementari kalbinė nekompetencija, paveldėta iš sovietmečio.
**** Hipomanija – maniakalinė būsena, kurioje nėra įmanoma vienareikšmiškai diagnozuoti psichozės. Kitaip tariant „beveik manija“. Neretai – tiesiog viena iš bipolinio sutrikimo, schizoafektinio sutrikimo ar pan. apraiškų.
***** Bipolinis sutrikimas (maniakalinė depresija) – banguojančios būsenos, kai pakaitom (pvz., kas kelis mėnesius ar metus) paciento būsena keičiasi nuo depresyvios iki maniakalinės ir atvirkščiai.
****** Pozityvi simptomatika – kliedesiai, nesąmoningos idėjos, haliucinacijos ir pan., kaip kontrastas negatyviai simptomatikai – užsidarymui, nebendravimui, atminties praradimui ir t.t..
******* Visokios čia sukaišiotos išnašos apie visokius žodžius – nebūtinai mano durnumo požymis, o greičiau noras pasismaginti. Tik nekaltinkit manęs plagiarizmu. Smagintis gali daugelis, o ne vien ponas U.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kamufliažas, rastrai ir muaro raštai

Dizaineriškas kamufliažas

Dizainerių sukurti pseudokamufliažai dažnai atrodo labai gražiai, tačiau žmogų jie tiktai išduotų

Šis straipsnis – ne apie ypatingas snaiperių maskuotes, ne apie karinės technikos kamufliažą, o tiktai apie paprastą slepiančią karišką aprangą. Nei jis labai gilus, nei pilnas ypatingų atradimų, tačiau tikiuosi, kad jums bus įdomus – pabandžiau ne formaliai apžvelgti dabartinio kamufliažo istoriją, bet ir paieškoti įdomybių.

Kamufliažas daugeliui neatrodo sudėtingai, dažniausias įsivaizdavimas – kad kamufliažinį raštą gali sukurti bet kuris dizaineris ar šiaip, pavyzdžiui, moksleivis. Deja, taip nėra – kamufliažą jau Tarpukaryje kūrė ištisi institutai, o nauji maskavimo raštai – tai tiesiog tobuli kūriniai, paremti daugybe metų darbo ir milijoninėm išlaidom. Gal dėl to originalių kamufliažo raštų nėra labai daug – per visą pasaulį teatsirastų vos kelios dešimtys pagrindinių, o ir tų dauguma paremti vos keliais baziniais raštais. Tuo tarpu dauguma „kamufliažinių“ raštų, kuriuos sukuria įvairūs drabužių dizaineriai, realiomis sąlygomis žmogų ne paslėptų, o padarytų jį dar labiau matomu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter