Tag Archives: šilumos ūkis

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.7: pardavimų valdymas, faktai ir statistika

Pingvinai šildosi

Aš čia nekomentuosiu apie tokį šildymą, bet jis irgi smirda

Kiekvienas su pardavimų organizavimu ką nors bendra turėjęs žino, kad esami klientai skirstomi į tris grupes, su kuriomis reikia elgtis skirtingai:

  1. Tie, kas perka mažiau, nei galėtų. Jiems reikia pardavinėti kiek įmanoma daugiau – svarbu tik, kad jie imtų daugiau pirkti, nes jų sąskaita galima smarkiai padidinti pardavimus.
  2. Tie, kas perka daug. Jais pernelyg rūpintis nereikia, svarbu tik tai, kad jie neimtų pirkti mažiau. Šios grupės sąskaita pardavimų smarkiai padidinti nelabai įmanoma, nes jie jau ir taip perka pagal galimybes.
  3. Tie, kas perka neadekvačiai daug. Jiems reikia apie save geriau jau išvis nepriminti, kad netyčia nesusiprastų tvarkytis savo pirkimų. Jei toks klientas pats pastebi, kas pas jį dedasi ir dėl to bando kažką keisti, jam galima netgi truputį padėti – su sąlyga, kad nesmarkiai. Jeigu jo sąnaudos sumažės kokiu dešimtadaliu, jos visvien liks didesnės už vidurkį, tačiau klientas bus laimingas ir patenkintas.

Tokios trys klientų grupės yra pas visus, kas tiktai kažką parduoda. Tokios trys grupės klientų yra ir pas šilumos tiekėjus. Tik kad pastarieji jau yra monopolistai, t.y., naujų klientų paieškos jiems nereikia, o įtikinti pirkėjų, kad tie pirktų daugiau – nesigauna. Todėl jiems telieka suktis kažkaip kitaip. Pavyzdžiui, aš taip daryčiau:

  1. Tiems, kas šilumos naudoja mažiau, nei galėtų – galima kaip nors padidinti šildymo sąnaudas. O paskui atsiųsti pas juos kokį nors merą, kuris imtų skleist vėjus apie tai, kad namas prastai tvarkosi su šildymu, o kaltas dėl to tikrai ne šilumos tiekėjas, o arba koks nors energetikos ministras (lyg ministras sukiotų kranelius), arba namo administratorius.
  2. Tie, kas šilumos naudoja daug – jų geriausiai ir toliau pernelyg netampyti. Svarbu, kad jie ir toliau neimtų pirkti mažiau, tačiau pardavimus jiems reikia didinti atsargiai ir apgalvotai.
  3. Tų, kas šilumos naudoja išvis neadekvačiai – galima ir toliau neliesti. Bet jei jie susiprastų ir imtų skųstis, dėl gražaus vaizdo galima padėti jiems truputį sumažinti sąnaudas. Visvien toks eikvos nenormaliai daug, bet patikės, kad juo rūpiniesi. O paskui dar bus galima paskelbt apie juos, kad esą kažkam padėjom.

Žodžiu, ta pardavimų segmentacija yra labai elementari ir puikiai žinoma kiekvienam, kas tik bent truputį turėjo reikalų su klientų priežiūra iš pardaviminės pusės. Ypač tokia schema yra tipiška paslaugų teikėjams. Bet nesigilinkim, nes tokie segmentavimai yra vadybiniai dalykai, kurie išties mums visiškai neįdomūs, nes mes juk kalbame ne apie vadybą, o apie šildymą.

Ai, arba dar pavyzdys: kaip pakelti kainas supermarkete 10%, jei vartotojai pyksta, kad viskas labai brangu? Taigi labai paprasta: pusei atsitiktinių prekių kainas sumažiname 10%, likusiai pusei padidiname 20% ir paskelbiame reklamą apie tai, kad pusės prekių kainos sumažėjo. Ir dar būtinai prie kiekvienos taip atpigintos prekės parašom, kad ji dabar pigesnė. O kad kartais kas nors neįtartų, galima padaryti ir atsitiktinius padidėjimo-sumažėjimo dydžio išbarstymus, o galima ir pasegmentuoti prekes pagal dalį apyvartoje, jų rinkos elastingumą ar dar kokius nors dalykus.

Ai, bet mes čia juk nukrypome nuo temos, nes kalbame ne apie pardavimus, o apie šildymą, tiesa?

Continue reading →

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.6: kas taupo, tam didėja.

Jaučiu, prieš Kalėdas taip ir nespėsiu parašyti apie tai, kodėl ir kaip, nors apie to šilumos sukiojimo metodus, galimybes bei atsakomybes jau šį bei tą rašiau. Bet užtat duosiu jums vieną smagų grafikėlį, po kurio tiems, kas jį supras, jau klausimų nekils. Ir nekils klausimų apie visokius fufelius, kai koks nors meras kaltina blogu administravimu tuos, pas ką sąskaitos padidėjo.

Su sąlyga, kad savivaldybė paskelbė duomenų, o taip pat juo labiau, kad Commonsense.lt išsisaugojo tuos duomenis, čia jums grafikėlis, kuris pasako viską už viską. Įdėmiai pažiūrėję į šį grafikėlį, galėsite užtikrintai vadinti šilumenininkus įvairiais jūsų pasirinktais žodžiais:

Šilumos suvartojimo pasiskirstymas ir pasikeitimai 2010-2011 metais

Štai čia žiūrėkit ir medituokite dabar į šitą grafikėlį. Žiūrėkite ir medituokite. Žiūrėkite ir medituokite apie tai, kodėl pasikeitė trendų kryptys. Ir kodėl jos taip keistai pasikeitė.

Aš čia jums nieko neaiškinsiu kol kas. Jūs patys kol kas pažiūrėkite, pamedituokite ir pasidarykite sau išvadėles kokias nors. Bet žinokite vieną dalyką: aš nesiruošiu nusižudyti, aš esu labai atsargus ir neturiu jokių šansų pakliūt į nelaimingus atsitikimus, o taip pat aš niekuo nesergu. Ir taip pat jokiems plėšikams nėra jokio pagrindo manęs žudyt ar užpult.

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.4: Atsakomybės, įgaliojimai ir techniniai fokusai

Kadangi kolegos iš Commonsense.lt kaip reikiant užkabino temą, kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą, tai ir aš ją užkabinsiu, nes ne kartą esu jau kabinęs ir anksčiau. Tik tiek, kad šį kartą tema užkabinta iš peties: buvęs Rubicon (į kažką ten jie persivadino), o dabar kažkaip kitaip besivadinanti įmonė, kuri valdo ir Vilniaus Energiją, užkliuvo procesistams. Ir jie jau parašė tris straipsnius: 1, 2, 3. Taigi, aš parašysiu ketvirtą straipsnį, tačiau apie kitą šio reikalo aspektą.

Vadyboje yra viena elementari, tačiau kardinali taisyklė, kurios privalu laikytis visur: atsakomybė turi būti duodama su įgaliojimais, o įgaliojimai – su atsakomybe. Tai absoliuti sąlyga tam, kad procesai veiktų taip, kaip reikia. Nes jei žmogus yra atsakingas, bet neįgaliotas (arba neįgalintas) kažką daryti, tai jis tiesiog tampa atsakingu atpirkimo ožiu, kuris nieko negali pakeisti. O jei žmogus yra įgaliotas (arba įgalintas) kažką daryti, bet už tai visai neatsakingas, tai jau patys žinote, kas gaunasi.

Kad būtų paprasta suvokti šios taisyklės esmę: įsivaizduokite parduotuvės kasininkę. Tam, kad ji galėtų dirbti taip, kaip reikia, ji turi būti atsakinga už kasą ir joje esančius pinigus. Bet ji kartu turi būti ir įgaliota tuos pinigus kontroliuoti, valdyti. Įgaliota plačiąja prasme: ji turi turėti priėjimą prie tų pinigų, kad galėtų juos įnešti kason ar duoti grąžą. Tuo pačiu ji turi ir valdyti šiuos pinigus: neturi būti kažko kito, kas prie tos kasos lenda prie jos žinios. Tik tada ji išties galės būti atsakinga ir gerai dirbti savo darbą.

Tačiau tai yra teoriškai, toje gražioje vadyboje, kurioje korupciniai* faktoriai neegzistuoja. Tačiau praktikoje kartais ima ir atsiranda kokių nors keistenybių, kai kas nors atsakingas už kažką, už ką neįgaliotas, tuo tarpu kažkas kitas paaiškėja besąs įgaliotas ir įgalintas ten, kur visai neatsakingas. O dar įdomiau būna, kai kažkas yra įgalintas per kelias vietas išsyk. Čia, žinote, jau prasideda visokie nevadybiniai dalykai, kur viskas skaidru, legalu ir teisėta. Vadyboje tokie fokusai visada verčia užduoti klausimą apie tai, ar išties nėra kokių nors povandeninių srovių, kurias reiktų išsiaiškinti.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, vėl prisiminkim kasininkę. Tarkim, kad ji yra atsakinga už pinigus, tačiau visai neįgaliota kontroliuoti kasą. Vietoj jos kasą kontroliuoja koks nors mafukas. Kas iš to gaunasi? Ogi paprastas dalykas: vieną dieną mafukui prireikia pinigų, jis juos paima iš kasos, o atsakinga už viską lieka kasininkė. O mafukas – neatsakingas. Jis tik įgalintas, jis turi prie kasos priėjimą. Taigi, čia galime užduoti klausimą, kodėl mafukas yra suinteresuotas, kad kasininkė būtų atsakinga, bet neįgaliota?

Bet aš čia visgi ne apie vadybą ir mafukus rašau, o apie šilumos tiekimą. Tad užmirškim visus tuos reikalus su įgaliojimais ir atsakomybėmis.

Štai pasižiūrėkim, ką sako Vilniaus meras Artūras Zuokas portalui Delfi, komentuodamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą apie galimą Vilniaus Energijos piktnaudžiavimą:

„Galim pasakyti labai aiškiai, kad mes nematome tokių dalykų. Jeigu šiandien „Vilniaus energija“ mums dar nesugeba pateikti statistinių duomenų įvairiausiais pjūviais, vadinasi, niekas jų neturi. O kalbėti be skaičių, be faktų, emocine kalba – tai nėra specialistų kalba , – DELFI prezidentės patarėjos žodžius komentavo A. Zuokas. – Šiandien tų duomenų niekas negali turėti. Todėl visos kitos kalbos yra tiesiog paremtos emocijomis, noru komentuoti, bet neįsigilinant į skaičius.“

Aš čia nekomentuosiu tokių fufelių, kaip pareiškimai apie tai, kad Vilniaus Energija nesugeba pateikti duomenų, kuriuos ji pati puikiai sugebėjo išstatyti sąskaitose už šildymą. Ir kaip esą yra Prezidentės noras komentuoti, kuris esą paremtas emocijomis, o ne faktu, kad krūvos namų gavo daugiau kilovatų. Čia tiesiog nėra, ką komentuoti.

Hmmm… Nors ir sakiau, kad ne apie vadybą rašau, visgi gaunasi, kad apie vadybą. Pažiūrėkim, kas gaunasi, kai makliavojasi atsakomybės ir galimybės su įgaliojimais. Štai, ką sako ponas Artūras Zuokas:

„Žmonės turi gauti atsakymus į visus klausimus, kurie jiems yra iškilę. Ir nuo šiandien „Vilniaus energijos“ klientų aptarnavimo poskyriai trijose vietose veiks iki 20 val., o ne iki 16.30, kaip buvo tradiciškai. Jiems taip pat duodame į pagalbą Vilniaus šilumos tinklų specialistus, savivaldybės atstovus, išmanančius energetikos sektorių, – kalbėjo A. Zuokas. – Turėsime ne už ilgo duomenis, kurie administratoriai Vilniaus mieste yra geriausi, o kurie yra blogiausi. Galėsime palyginti, kurie mažiausiai suvartojo šilumos ir kurie – daugiausiai. Turime netgi pavyzdžių, kai šilumos suvartojimas ne tik nedidėjo, bet ir sumažėjo.“

Vėl dabar imkime ir neanalizuokime, kaip stebuklingai gaunasi, kad Vilniaus savivaldybė nuskuba į pagalbą Vilniaus Energijai su šilumos specialistais, savivaldybės atstovais, o kartu dar ir draugiškai ima veikti Vilniaus Energijos klientų aptarnavimo poskyriai. Čia įdomi pati mero Artūro Zuoko pozicija: reikia rinkti duomenis apie tai, kurie administratoriai Vilniuje yra geriausi, o kurie – blogiausi, o ne aiškintis apie Vilniaus Energiją.

Kitaip tariant, čia ir turime esminį dalykėlį, išlendantį semiotikos dėka: pagal Artūrą Zuoką atsakingi – administratoriai. O kas tada įgalioti ir realiai įgalinti? Ar tikrai administratoriai? Ir štai šitas klausimas yra labai labai įdomus, nes formaliai – lyg ir administratoriai. Tačiau kai bent truputį pasiaiškini technines detales, staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja. Kaip praneša agentūra VBS, yra nuostabus dalykas: atsakomybė ir įgaliojimai yra atskirti praktiškai taip smarkiai, kaip tik išvis įmanoma juos atskirti – tiesiog fiziškai. Štai kaip, pasirodo, būna su tais daugiabučių šilumos mazgais:

Šilumos tiekimo sistema

Šilumos tiekimo sistema daugiabučiams namams

Kaip matome, pažvelgę į schemą, yra įvairių būdų, kurių dėka galite mokėti už šilumą, kuri jums nereikalinga:

 

  1. Gali būti, kad šilumokaitis (o jis dar ir kaip gali priklausyti šilumos tiekėjui) turi klaikiai prastą naudingumo koeficientą. Tai reiškia, kad jis šildo rūsį, o ne jus. Ir svarbiausia, kad šilumos tiekėjas tada per tą šilumokaitį gali prisukti tos šilumos belenkiek.
  2. Net jei šilumokaitis turės aukštą naudingumo koeficientą, visvien galima per jį perleisti pakankamai šilumos, kad sąskaitose prisidarytų papildomo šilumos sunaudojimo.
  3. Gali būti, kad jūsų namo administratorius užsuka kranelius vidiniame namo šildymo vamzdyne, bet šilumos tiekėjas padidina paduodamo vandens temperatūrą arba slėgį. Arba ir tą, ir aną. Atitinkamai, pastatas gauna daugiau šilumos, nei reikia.
  4. Perteklius šilumos gali būti atiduotas jūsų radiatoriams, kurie gali imti per smarkiai kaitinti, nors ir būtų prisukti administratoriaus.
  5. Tokia pat schema veikia ir su karšto vandens tiekimu: jūsų pastatą galima perteklinai prišildyti ir per gyvatuką, kur cirkuliuoja vanduo. Irgi per šilumokaitį.
  6. Gali būti, kad temperatūros davikliai T1 ir T2 yra prastai sukalibruoti, ar netgi šiaip blogai pajungti, todėl rodo šilumos skirtumą, kurio nėra, bet jis suskaičiuojamas, lyg būtų.
  7. Gali būti, kad debitometras suskaičiuoja daugiau srauto, nei yra išties. Ką gali žinot – klausimas, kas per skaitiklis.
  8. Gali būti, kad šilumos tiekėjas jums pareguliavo šilumą, nors jūs to visiškai nenorėjote.
  9. Gali būti, kad jums šildymą kas nors pagerino išsyk keliais skirtingais iš pavardintų būdų. Procentas šen, procentas ten – niekur gal nieko ir nepastebėsi, tačiau galutinis rezultatas gali būti prastas.

Žinote, kas visgi šioje schemoje įdomiausia? Ogi tas, kad kaip bereguliuotų namo administratorius tą vidinį vamzdyną, šilumos vartojimas priklauso nuo tos įrangos, kuri priklauso šilumos tiekėjui. Teisinga būtų, kad šilumos tiekėjas imtų pinigus tik už tą šilumą, kuri jau paduodama iš šilumokaičio į vidinį namo vamzdyną, tačiau taip nėra: pinigai imami už šilumą, kuri paduodama į pačiam šilumos tiekėjui priklausančias sistemas.

Taigi, kaip matome, pagal tokią schemą gaunasi, kad namo šilumos ūkio administratorius yra atsakingas, bet jis negali praktiškai nieko pakeisti. Kitaip tariant, neįgalintas ir netgi neįgaliotas (prisiminkim, kam priklauso įranga). Tuo pat metu įgalintas šilumos tiekėjas yra visai neatsakingas.

Ai, dar vienas dalykas: paskaitykite šią pigių kreditų schemutę ir prisiminkite, kad nemokamas sūris – pelėkautuose. Ir pasidžiaukite visokia už dyką ar panašiai įrengta ar renovuota šilumine įranga, kuri stovi pastate, kuriame gyvenate.

Beje, jei kam kyla klausimų, ar šita schema yra teisinga, pasinagrinėkite pačios Vilniaus Energijos pateikiamą schemą, bandydami atrasti kokių nors kardinalesnių skirtumų. Paieškokite ten pradžiai tokio daikto, kaip „šilumnešio temperatūros reguliatorius“ ir pažiūrėkite, kokioje sistemos dalyje jis yra. Minimoje schemoje neužkabintas tik vienas dalykas – kad Rubisafe įranga bei skaitliukai gali būti prijungti prie kažkokio centriuko. Tačiau apie nuotolinio duomenų rinkimo ir valdymo galimybes galima sužinoti iš Rubisafe gamintojų – Axis Industries įmonės, kuri, jei neklystu, priklauso vėlgi tai pačiai grupei, liaudyje neretai pavadinamai Rubicon vardu.

Trumpai ir buitiškai: įsivaizduokite, kad jūs turite savo bute radiatorius, kuriuos galima reguliuoti – ar daug jie šildo, ar mažai. Ir įsivaizduokite, kad jūs taupote šilumą, kitaip tariant, užsukate kranelius, kad karšto vandens eitų mažiau – tada reiktų mažiau mokėti už šildymą. Bet kažkas ima ir jums į radiatorius paduoda žymiai karštesnį vandenį, o dar ir su didesniu slėgiu. Jūsų radiatoriai ima kaisti labiau, nepaisant to, kad jūs kranelius užsukot. O dabar įsivaizduokite, kad tie jūsų kraneliai yra valdomi visai ne jūsų.

Ir pabaigai – dar viena Artūro Zuoko citata iš jau minėto Delfi straipsnio, apie tai, ar Vilniaus Energija tikrai reguliavo šilumos tiekimo kiekius, kitaip tariant, ar darė tai, ką neigia:

„Prieš metus buvo taikomas 18-19 laipsnių parametras. Šiemet yra taikoma 21-23 laipsniai. Šitas temperatūrinis grafikas yra suderintas su visomis institucijomis“, – konstatavo A. Zuokas, pridurdamas, kad namų administratoriai vis tiek gali reguliuoti šilumos kiekius namų šilumos punktuose, kad temperatūra butuose nesiektų 20 laipsnių.

Čia nieko jau nereikia nei komentuoti. Ponas Artūrai Zuokai, jūs pasakėte viską. Aš tamstos vietoje būčiau geriau nesakęs. Bet jūs pasakėte.

 

————

* Jau esu ne sykį sakęs, kad korupcija – tai ne tik kyšininkavimas bei atkatai. Tačiau pasikartosiu: korupcija – tai tiesiog sugedimas. Tai ir nekompetencija, ir visokie asmeniniai finansiniai ir nefinansiniai interesai (įskaitant net ir tokius, kaip nenoras turėti rūpesčių, apsikrauti darbais, etc.), ir visokie sprendimus paveikiantys ryšiai, ir kvailumas, ir politiniai kompromisai, ir krūvos kitų faktorių, kurie trukdo siekti nustatyto tikslo. Kitaip tariant, korupcija – tai tiesiog bet koks nevaldomas ir nekontroliuojamas su žmonėmis susijęs procesas, kuris priverčia procesus strigti.

Apie šilumos ūkius ir šilumos kainas

Šilumos tiekėjai siautėja, kainos už šildymą žiemos mėnesiais siekia 600-800 litų butui, o mes nieko negalim padaryti. Ar tikrai? Aš pabandžiau pakalbėti su būriu pažįstamų, perverčiau krūvą interneto puslapių, prisiskaitinėjau spaudos ir pabandžiau sudėlioti. Atrodo, nuomonę susidariau. Todėl kviečiu diskusijai.

Mano pažįstama moteriškė, gyvenanti mažame miestelyje, gali džiaugtis – jos dviejų kambarių butas statytas sovietmečiu, sienos plonos ir suskilinėjusios, viršutinis aukštas, nešiltintas stogas, o šildymui ji išleidžia 1000-1200 litų. Per metus. Per metus išleidžia tiek, kiek neblogame pora dešimtmečių naujesniame bute žmonės išleidžia per du mėnesius. Priežastis paprasta: jos butas neprijungtas prie jokios centrinio šildymo sistemos. Lietuviška žiema trunka pusę metų, o jos bute karšta. Vidutinės šildymo išlaidos gaunasi apie 200 litų šildymo mėnesiui.

Dar mažiau moka vienas draugas, turintis išvis nuosavą namą. Namo plotas kelis kartus didesnis, nei buto, o dar ir išorinės sienos – ne dalinamos keliems butams, o tik vienam. Prieš kažkiek laiko paklausiau, kokios jo šildymo išlaidos, atsakė, kad apie 150 litų šaltais žiemos mėnesiais. Taip, žinoma, kad jis šildosi namą pats, be jokių ten rubikonų, miestų energijų ar panašių šilumos tiekėjų.

Valdžia mums siūlo renovacijas, tačiau atrodo, kad tai – tik dar vienas neaiškus pinigų plovimo biznis. Tipiniame sovietmečiu statytame name didžiausi šilumos nuostoliai yra dėl prastos laiptinės. Pakanka sudėti joje langus, įtaisyti dvigubas duris (tiksliau – tambūrą) ir atjungti radiatorius. Namo šilumos sąnaudos dėl tokių paprastų pagerinimų gali sumažėti beveik dvigubai. Tiesa, šilumos sąnaudų sumažėjimas dar nereiškia, kad mokėti už šilumą reiks mažiau. Bet apie tai – kiek žemiau.

Dar viena silpna sovietinių namų vieta – tai stogai. Sienos neretai būna gan storos, vos ne pusmetrinės, su apšiltinančiomis plytomis, tačiau stogas – vos keliolikos centimetrų, nutekinantis šilumos daugiau, nei visos namo sienos kartu sudėjus. Kita silpna vieta – tai namo langai: jei jie sovietiniai, šilta nebus. Galų gale – dar ir rūsys, jei jo langai išdaužyti. Tuo tarpu per pačias namo sienas neretai nuteka vos kokie 20 procentų šilumos.

Galų gale – dar ir šiluminis mazgas. Ar atkreipėte dėmesį, kad eiliniame sovietmečio name rūsyje visada šilta, o netoli šiluminio mazgo – net karšta? Ir netgi tada, kai rūsio langai išdaužyti? Šiluminiame mazge esanti įranga neretai turi vos kelių dešimčių procentų naudingumo koeficientą, šildo ne tiek vandenį radiatoriams, kiek rūsį bei po namu esančią žemę.

O kaip atrodo koks nors namo renovacijos projektas? Galiu nupasakot: iki 70-80 procentų išlaidų jau ir taip šiltų sienų šiltinimui, o likę pinigai – laiptinei, stogui, rūsiui ir pan.. Iki trijų ketvirtadalių renovacijos išlaidų iššvaistoma tam, kad sumažinti namo šiluminius praradimus kokiu dešimtadaliu. Kodėl? Tiesiog tai pelninga renovacijas darančioms firmoms. O kai kada – gal ir nelabai švariais reikalais užsiimančių bendrijų vadovams. Sienų šiltinimui galima nurašyti labai dideles išlaidas.

Na, gerai, tarkim, kad namas renovuotas. Sakykim, namas ne tik bus gerai renovuotas, bet net ir šiluminį mazgą pasikeis į naują, efektyvų. Tarkim, šilumos sąnaudos sumažės kelis kartus. Ar pasikeis sąskaitos už šildymą? Aš esu girdėjęs istorijų, kaip po renovacijos sąskaitos netgi padidėjo. Nors nemanau, kad tai tipiška. Visgi, skaičiai, kuriuos dažniausiai tenka išgirsti – nedžiugina. Paprastai tenka sužinoti, kad žiemos mėnesiais sąskaitos sumažėja pavyzdžiui, 50 litų. Mokėjai 600, po renovacijos moki 550. Arba panašiai. Nes, pasirodo, jei šilumos naudojimas mažėja, tai šilumos tiekėjai gali imti ir kažkokiu būdu vienašališkai padidinti šilumos kainą.

Šilumos tiekėjų verslas labai įdomus. Įprasta schema maždaug tokia: tiekėjas suskaičiuoja visas įmanomas savo sąnaudas, prie jų prideda 5 procentus, o pagal tai gauna šilumos kainą, kurią ir padalina gyventojams. Tuos 5 procentus pelno leidžia gauti valstybė, o sąnaudos… O sąnaudose ir yra visa esmė. Kuo sąnaudos didesnės, tuo šilumos tiekėjo pelnas didesnis. Dujos pabrango – šilumos tiekėjui tiktai geriau: sąnaudos padidėja, tuo pačiu padidėja ir tie penki procentai. Kokia nors magistralinė linija nutekina šilumą – irgi gerai: sąnaudos vėl didėja, tuo pačiu – didėja ir pelnai.

Gal prieš kokius 7-8 metus teko girdėti apie įdomų atvejį, kai buvo renovuojama sovietmečio pabaigoje statyta šiluminė trasa. Visa renovacija susivedė į paprastus veiksmus: atkasė vamzdžius, nuplėšė šilumos izoliaciją ir vėl užkasė vamzdžius. Deja, kažkas iš gyventojų pastebėjo reikalą ir pranešė kažkuriai TV, o ta dar spėjo šitą „renovaciją“ nufilmuoti. Kilo baisus skandalas, kuris neįtikėtinai greitai nuslopo. Šilumos tiekėjas pareiškė, kad čia kažkokie vamzdžių tikrinimo darbai, todėl ir buvo nuplėšta šilumos izoliacija, o vamzdžiai laikinai tiktai užkasti, o paskui bus izoliuoti dar geriau. Spėkit, ar paskui izoliavo tuos vamzdžius?

Vargu, ar verta stebėtis, kad gyventojai, perkantys šilumą iš centrinio šilumos tiekėjo, moka už ją kelis kartus brangiau, nei turėdami nuosavą katilinę. Kur ten katilinę – kai kas iš pažįstamų pasiskaičiavo, kad netgi elektra šildytis kainuoja pigiau, nei imti šilumą iš kokios rubikoninės įmonės.

Na, nesvarbu. Tarkim, jūs renovuosite savo namą. Tarkim, per kažkokius stebuklus pavyks sumažinti sąskaitas netgi 100 litų. Tarkim, per metus vienas butas už šildymą mokės net 600 litų mažiau. Jei name yra 30 butų, bendrija per metus sutaupys 18000 litų. Kokia renovacijos kaina, per kiek metų atsipirks? Man teko girdėti apie tai, kad kai kuriems namams paskaičiuojama renovacijos kaina virš milijono litų. Su visais bankinių paskolų procentais tokia namo renovacija atsipirks maždaug po kokio 100 metų. Na, tiek to, jei imsim vos pusę tos sumos, pusę milijono, ir tarsim, kad visi gyventojai turės pinigų be jokių bankinių procentų – tai vienam butui sutaupymas atsipirkinės kokius 30 metų… Verta?

Žinoma, jei apsiribosim laiptinės ir stogo apšiltinimu, rezultatas bus praktiškai tas pats, tačiau kaina gausis kokius 10 kartų mažesnė. Maždaug 2000 litų suminių renovacijos išlaidų butui. Gal tada ir atsipirks… Bet gal geriau pagalvoti apie nuosavą katilinę, kuri su mažesnėmis išlaidomis sutaupyti leis keletą kartų daugiau?