Tag Archives: Vilniaus Energija

Krizių valdymas. Konferencijos pabiros

Evita - Eva Peron

Eva Peron valdė krizes kaip niekas daugiau pasaulyje. Kai jos vyrą Argentinos prezidentas įkišo į kalėjimą, Eva Peron nuvertė prezidentą ir į jo vietą pasodino savo vyrą. Argentina dėl jos kraustėsi iš proto, meiliai vadino Evita, o kai ji mirė nuo vėžio, surengė jai valstybinį gedulą, nors ji neužėmė jokio posto. Argentiniečiai ją laiko žymiausia savo šalies asmenybe, kokia tik yra buvusi. Kodėl? Todėl, kad ji laimėdavo krizes.

Prieš kokią savaitę mėnesį gal prieš kokius metus* buvau konferencijoje, į kurią papuoliau, kaip jau būdinga, nesuprantu, kodėl. Taip kažkodėl gaunasi, kad atsiranda vis kas nors, kas ima ir pakviečia. Aišku, čia aš noriu pasakyti, kad mielai tokius kvietimus priimu, netgi nepaprašau pinigų už tai.

Gal ir nerašyčiau apie tai, tačiau konferencija buvo velniškai įdomi dėl vienos priežasties: pagrindinė jos dalis buvo apie Dainių Kreivį ir jo nuvertimą. Ir dar įdomiau buvo tai, kad pirmieji du pranešėjai čia buvo patsai Artūras Račas ir Dainius Kreivys. Manau, daugeliui, atsimenančių visą Dainiaus Kreivio nuvertimo istoriją, jau nuo paties tokio fakto turėtų atšokti fantazija, nes tai juk tiesiog puiku. Mane džiugina, kai pamatau tokias fantasmagorijas, nes aš negalėčiau net patikėti, kad gali taip būti realybėje, kai BNS vadovas pasakoja apie tai, kaip per jo naujienų tarnybą pasklido žinia apie ūkio ministro milijonus, o paskui pats ministras pasakoja apie tai, kaip jo paties manymu, (apytikslė citata) įrašas Račo bloge suveikė kaip trigeris.

Žodžiu, renginys buvo pasigėrėjimo vertas ir puikus. Puikus, nes mane visada džiugina dalykai, kuriais sunku patikėti. Nes jie visada atneša naujų žinių, naujo suvokimo.

Žinoma, aš nieko apie jokių krizių valdymą neišmanau. Nežinau, nei kaip tas krizes sukelti, nei kaip jas išspręsti, nes tai ne mano sritis. Aš tiktai šiaip į jas žiūriu, kaip į įdomų reiškinį, kur kyla visokie bardakai ir paprasti procesiniai vadybos metodai nustoja veikti, nes ima veikti visai kiti dalykai. Iracionalūs faktoriai, taip sakant. Ir daugiasluoksniai diskursai.

Beje, galų gale susipažinom su ponu Artūru Raču gyvai. Nėra jis toksai baisus, kaip kažkam vaidenasi. Visai susišnekėti įmanoma, žinokit.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr. 12: Auditas esą parodė…

Patikėkit manim, nes aš esu gydytojas

VE sako: "patikėkit, auditas nustatė, kad niekas nieko nereguliavo". Realybė yra tokia: auditu yra tikima tiktai todėl, kad jis pateikia išimtinai faktus, bet ne spekuliacijas. O tokios esą išvados, apie kurias skelbia VE - tai ne auditui keliamus reikalavimus atitinkantys faktai, o kažkoks bulšitas.

Jau krūvą kartų buvo skelbtas teiginys apie tai, esą anokia įmonė Synergy Consulting kažką praauditavo ir kažkaip atrado, kad Vilniaus Energija nevaldė šilumos punktų nuotoliniu būdu. Šituos teiginius Vilniaus savivaldybė bei VE skelbia, kaip esą įrodymą, kad viskas yra taip, kaip jie sako. Kad būčiau tikslus, štai citata jums, o po to pažiūrėsim, kas ten per bardakai slepiasi už panašių teiginių, kaip kad šie, skelbti Vilniaus savivaldybės internete:

Faktą, ar šilumos punktai yra reguliuojami nuotoliniu būdu, galima patikrinti. „Vilniaus energija“, bendradarbiaudama su Energetikos ministerija kreipėsi į nepriklausomą audito bendrovę „Synergy consulting“, turinčią ilgametę patirtį vykdant informacinių sistemų auditavimą tiek privačiame, tiek viešame sektoriuje, įskaitant valstybines Lietuvos energetikos įmones.

„Synergy consulting“, atlikusi analizę nustatė, kad nuo šių metų lapkričio 1 dienos iki gruodžio 28 dienos “Vilniaus energija” nevaldė daugiabučių šilumos punktų įrenginių nuotoliniu būdu – nekeitė temperatūrinių grafikų ir kitų šilumos suvartojimui įtaką turinčių parametrų.

Manau, kad tie, kas gudresni, išsyk užsidavė klausimu: nuo kada čia išvis atsirado pasaulyje galimybė užtikrintai nustatyti, kad kažkas nebuvo daroma? Bet kuris IT specialistas (o ir šiaip IT mėgėjas) pasakys, kad visiškai užtikrintai panašių dalykų tvirtinti praktikoje neįmanoma netgi tada, kai situacija atrodo aiški: paprasčiausiai galus suslėpti galima įvairiais būdais. Neretai išvis nieko slėpti neprireikia, nes tiesiog jokių įrašų apie kokias nors veiklas niekur nebūna. O ir bendrai būti užtikrintu, kad kažkas kažko nedarė – juolab neįmanoma: netgi idealiausias auditas gali kažko neatrasti. Tai natūralu.

Gyvenimiškai kalbant, vyras, iš komandiruotės grįžęs namo, gali atlikti namų auditą, bandydamas rasti duomenų, pagal kuriuos galėtų spręsti, kuo jo žmona užsiimdinėjo, tačiau faktų nesuradimas niekada neleiždia užtikrintai teigti, kad kažko nebuvo. Tai elementaru, gerbiami ponai.

Tačiau man įdomesni klausimai kyla, kai užduodi klausimą, kas išvis per daiktas yra auditas. Atsakymą rasti nesunku: apie tai prirašyta krūvos tekstų, pradedant etiniais reikalavimais auditui ir baigiant formaliomis įvairių auditų taisyklėmis. Bene gražiausias audito aprašymas (ir pakankamai detalus, ir pakankamai vienareikšmis) yra ISO-19011 standartas (specializuotas, tačiau visvien pavyzdinis), kurį rekomenduoju paskaityti kiekvienam (tai vos 30 puslapių teksto). Jei paskaitysite – tai ir šiaip gyvenimiško supratimo pridės apie tai, kas yra korektiškas faktinių duomenų surinkimas bei vertinimas. Čia jums apibrėžimas iš to paties standarto (ir jo būna laikomasi stebėtinai pažodžiui):

Audit – systematic, independent and documented process for obtaining audit evidence and evaluating it objectively to determine the extent to which the audit criteria are fulfilled.

Pernelyg nesikapstant po specifikas, galima viską pasakyti paprastai: joks auditas negali ir neturi jokios etinės, moralinės ar dar kokios nors teisės pasakyti, ar kokia nors įmonė dėl kažko kalta, ar nekalta, o ir išvis, ar užsiiminėjo tam tikra veikla, ar neužsiiminėjo. Joks auditas to negali sakyti, nes tokie pasakymai nėra faktai ir tai nėra objektyvu. Auditas pateikia ne kažkokias spekuliatyvias prielaidas ir spėliones su visokiomis išlygomis, o išimtinai tiktai faktus apie atitiktį audito kriterijams. Tie faktai ir jų prasmė kai kuriais atvejais gali būti paaiškinami ataskaitoje, pvz., kad jie gali reikšti tą ar aną, bet ir tai su sąlyga, kad tai yra visiškai vienareikšmis paaiškinimas. Ir ne daugiau.

Audito patirtį turinčius žmones neretai iš to perteklinio objektyvumo galima ir atpažinti: jie kažką sako apie faktus tik tada, kai tie faktai yra visiškai aiškūs, tuo tarpu kitais atvejais, kurie normaliems žmonėms atrodo visai aiškūs, auditoriai neretai pasisako frazėmis iš serijos „toksai faktas galimai gali leisti įtarti apie galimą kažką ten“. Pvz., „iš komandiruotės grįžusio vyro po lova surastas panaudotas prezervatyvas gal būt leidžia įtarti apie apie galimai galėjusį būti įvykį, kurio metu prezervatyvas galėjo būti panaudotas“. Tačiau audito ataskaitose net ir tokio akivaizdumo ir atsargumo paprastai nerasite, nes tai visgi būtų spėlionės, o ne faktai.

Jei auditas tikrina kompiuterius, jis gali pateikti ataskaitoje, pvz., tokius duomenis: buvo patikrinta N kompiuterių, tikrinama buvo ieškant juose esančių programų įvykių žurnalų, tikrinant tokias ir tokias vietas tokiais ir anokiais būdais. Surasti žurnalai M kompiuterių, surastų įrašų, rodančių prisijungimus į sistemą tokią ir anokią buvo X, kitų įrašų buvo Y. Pati maksimaliausia išvada, kokią auditas čia gali pateikti – tai išvada apie tai, kad faktai (sąrašas pridedamas) apie nuotolinio valdymo sistemų naudojimo požymius buvo surasti arba nebuvo surasti. O koksai to suradimo ar nesuradimo patikimumas, galima nustatyti pagal audito kriterijus ir įvykdytus patikrinimus, kurie pateikiami toje pat ataskaitoje.

Nuomonės, prielaidos, išvedžiojimai, spėjimai, etc. – visa tai yra ne audito surenkami faktai, o kažkokia beliberda. Kvalifikuoto auditoriaus požiūriu, viskas labai elementaru: faktas surastas arba faktas nesurastas. Jei faktas surastas – pateikiamas rezultatas apie fakto suradimą. Jei faktas nesurastas, pateikiamas rezultatas apie fakto nesuradimą. Kaip plyta į kaktą. Taip, kad vietos ginčams neliktų iš principo.

Kai prasideda kalbos apie tai, kad tokiame periode tokia įmonė nevaldė nuotoliniu būdu kokių nors šilumos mazgų – tai jau ne audito išvados, o kažkokios spėlionės ir indiški būrimai iš karviašūdžių. Tai ne faktai, atleiskite, ir ne audito surinkti duomenys, o kažkokie VBS agentūros pezalai. Todėl tokiu atveju negalim kalbėti ne tik apie tų audito išvadų patikimumą. Čia išvis negalime kalbėti, kad tai kažkas bent kiek primenančio auditą. Pagal VE ir Vilniaus savivaldybės skelbiamus pareiškimus galima spėti, kad vietoje audito buvo kažkokia meninė-literatūrinė kūryba.

Todėl man kyla kitas klausimas: iš kur atsirado elementarių objektyvumo ir faktiškumo reikalavimų neatitinkančios esą audito išvados? Tai, kad skelbiami pareiškimai visiškai neatitinka audito išvadoms keliamų kriterijų – jau galima suprasti iš to, ką nustato tie patys audito reikalavimai. Taigi, pasakykite man kažkas paprastą dalyką: ar tos pseudoauditinės pseudoišvados yra įrašytos Synergy Consulting ataskaitoje, ar jas išsigalvojo kažkokie Vilniaus Energijos PR veikėjai?

Man įtarimų kelia kitas faktas: audito ataskaitos man nepavyko surasti internetuose. Kitaip tariant, mano paprastu supratimu, audito ataskaitos buvimo faktas šiuo metu yra nerastas. Kita vertus, faktas apie tai, kad duomenys apie audito išvadas yra skelbiami, yra surastas. Tačiau pati ataskaita nebuvo surasta, man jos ieškant VE puslapyje, kur buvo pranešimas apie audito išvadas. Tokie štai paprasti faktai.

Taigi, tada kitas klausimas: kodėl, nors ir skelbiama, kad auditą vykdžiusi kompanija audito metu padarė išvadas, neatitinkančias elementarių audito išvadoms keliamų patikimumo (t.y., faktiškumo ir objektyvumo) kriterijų, kodėl ta audito ataskaita nepakliuvo man į rankas? Gal visgi joje tiesiog nėra tokių išvadų apie kurias skelbiama?

Na, padėkit man kažkas su šita dilema išsiaiškinti paprastuoju būdu.

Kiti straipsniai iš serijos: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.7: pardavimų valdymas, faktai ir statistika

Pingvinai šildosi

Aš čia nekomentuosiu apie tokį šildymą, bet jis irgi smirda

Kiekvienas su pardavimų organizavimu ką nors bendra turėjęs žino, kad esami klientai skirstomi į tris grupes, su kuriomis reikia elgtis skirtingai:

  1. Tie, kas perka mažiau, nei galėtų. Jiems reikia pardavinėti kiek įmanoma daugiau – svarbu tik, kad jie imtų daugiau pirkti, nes jų sąskaita galima smarkiai padidinti pardavimus.
  2. Tie, kas perka daug. Jais pernelyg rūpintis nereikia, svarbu tik tai, kad jie neimtų pirkti mažiau. Šios grupės sąskaita pardavimų smarkiai padidinti nelabai įmanoma, nes jie jau ir taip perka pagal galimybes.
  3. Tie, kas perka neadekvačiai daug. Jiems reikia apie save geriau jau išvis nepriminti, kad netyčia nesusiprastų tvarkytis savo pirkimų. Jei toks klientas pats pastebi, kas pas jį dedasi ir dėl to bando kažką keisti, jam galima netgi truputį padėti – su sąlyga, kad nesmarkiai. Jeigu jo sąnaudos sumažės kokiu dešimtadaliu, jos visvien liks didesnės už vidurkį, tačiau klientas bus laimingas ir patenkintas.

Tokios trys klientų grupės yra pas visus, kas tiktai kažką parduoda. Tokios trys grupės klientų yra ir pas šilumos tiekėjus. Tik kad pastarieji jau yra monopolistai, t.y., naujų klientų paieškos jiems nereikia, o įtikinti pirkėjų, kad tie pirktų daugiau – nesigauna. Todėl jiems telieka suktis kažkaip kitaip. Pavyzdžiui, aš taip daryčiau:

  1. Tiems, kas šilumos naudoja mažiau, nei galėtų – galima kaip nors padidinti šildymo sąnaudas. O paskui atsiųsti pas juos kokį nors merą, kuris imtų skleist vėjus apie tai, kad namas prastai tvarkosi su šildymu, o kaltas dėl to tikrai ne šilumos tiekėjas, o arba koks nors energetikos ministras (lyg ministras sukiotų kranelius), arba namo administratorius.
  2. Tie, kas šilumos naudoja daug – jų geriausiai ir toliau pernelyg netampyti. Svarbu, kad jie ir toliau neimtų pirkti mažiau, tačiau pardavimus jiems reikia didinti atsargiai ir apgalvotai.
  3. Tų, kas šilumos naudoja išvis neadekvačiai – galima ir toliau neliesti. Bet jei jie susiprastų ir imtų skųstis, dėl gražaus vaizdo galima padėti jiems truputį sumažinti sąnaudas. Visvien toks eikvos nenormaliai daug, bet patikės, kad juo rūpiniesi. O paskui dar bus galima paskelbt apie juos, kad esą kažkam padėjom.

Žodžiu, ta pardavimų segmentacija yra labai elementari ir puikiai žinoma kiekvienam, kas tik bent truputį turėjo reikalų su klientų priežiūra iš pardaviminės pusės. Ypač tokia schema yra tipiška paslaugų teikėjams. Bet nesigilinkim, nes tokie segmentavimai yra vadybiniai dalykai, kurie išties mums visiškai neįdomūs, nes mes juk kalbame ne apie vadybą, o apie šildymą.

Ai, arba dar pavyzdys: kaip pakelti kainas supermarkete 10%, jei vartotojai pyksta, kad viskas labai brangu? Taigi labai paprasta: pusei atsitiktinių prekių kainas sumažiname 10%, likusiai pusei padidiname 20% ir paskelbiame reklamą apie tai, kad pusės prekių kainos sumažėjo. Ir dar būtinai prie kiekvienos taip atpigintos prekės parašom, kad ji dabar pigesnė. O kad kartais kas nors neįtartų, galima padaryti ir atsitiktinius padidėjimo-sumažėjimo dydžio išbarstymus, o galima ir pasegmentuoti prekes pagal dalį apyvartoje, jų rinkos elastingumą ar dar kokius nors dalykus.

Ai, bet mes čia juk nukrypome nuo temos, nes kalbame ne apie pardavimus, o apie šildymą, tiesa?

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.4: Atsakomybės, įgaliojimai ir techniniai fokusai

Kadangi kolegos iš Commonsense.lt kaip reikiant užkabino temą, kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą, tai ir aš ją užkabinsiu, nes ne kartą esu jau kabinęs ir anksčiau. Tik tiek, kad šį kartą tema užkabinta iš peties: buvęs Rubicon (į kažką ten jie persivadino), o dabar kažkaip kitaip besivadinanti įmonė, kuri valdo ir Vilniaus Energiją, užkliuvo procesistams. Ir jie jau parašė tris straipsnius: 1, 2, 3. Taigi, aš parašysiu ketvirtą straipsnį, tačiau apie kitą šio reikalo aspektą.

Vadyboje yra viena elementari, tačiau kardinali taisyklė, kurios privalu laikytis visur: atsakomybė turi būti duodama su įgaliojimais, o įgaliojimai – su atsakomybe. Tai absoliuti sąlyga tam, kad procesai veiktų taip, kaip reikia. Nes jei žmogus yra atsakingas, bet neįgaliotas (arba neįgalintas) kažką daryti, tai jis tiesiog tampa atsakingu atpirkimo ožiu, kuris nieko negali pakeisti. O jei žmogus yra įgaliotas (arba įgalintas) kažką daryti, bet už tai visai neatsakingas, tai jau patys žinote, kas gaunasi.

Kad būtų paprasta suvokti šios taisyklės esmę: įsivaizduokite parduotuvės kasininkę. Tam, kad ji galėtų dirbti taip, kaip reikia, ji turi būti atsakinga už kasą ir joje esančius pinigus. Bet ji kartu turi būti ir įgaliota tuos pinigus kontroliuoti, valdyti. Įgaliota plačiąja prasme: ji turi turėti priėjimą prie tų pinigų, kad galėtų juos įnešti kason ar duoti grąžą. Tuo pačiu ji turi ir valdyti šiuos pinigus: neturi būti kažko kito, kas prie tos kasos lenda prie jos žinios. Tik tada ji išties galės būti atsakinga ir gerai dirbti savo darbą.

Tačiau tai yra teoriškai, toje gražioje vadyboje, kurioje korupciniai* faktoriai neegzistuoja. Tačiau praktikoje kartais ima ir atsiranda kokių nors keistenybių, kai kas nors atsakingas už kažką, už ką neįgaliotas, tuo tarpu kažkas kitas paaiškėja besąs įgaliotas ir įgalintas ten, kur visai neatsakingas. O dar įdomiau būna, kai kažkas yra įgalintas per kelias vietas išsyk. Čia, žinote, jau prasideda visokie nevadybiniai dalykai, kur viskas skaidru, legalu ir teisėta. Vadyboje tokie fokusai visada verčia užduoti klausimą apie tai, ar išties nėra kokių nors povandeninių srovių, kurias reiktų išsiaiškinti.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, vėl prisiminkim kasininkę. Tarkim, kad ji yra atsakinga už pinigus, tačiau visai neįgaliota kontroliuoti kasą. Vietoj jos kasą kontroliuoja koks nors mafukas. Kas iš to gaunasi? Ogi paprastas dalykas: vieną dieną mafukui prireikia pinigų, jis juos paima iš kasos, o atsakinga už viską lieka kasininkė. O mafukas – neatsakingas. Jis tik įgalintas, jis turi prie kasos priėjimą. Taigi, čia galime užduoti klausimą, kodėl mafukas yra suinteresuotas, kad kasininkė būtų atsakinga, bet neįgaliota?

Bet aš čia visgi ne apie vadybą ir mafukus rašau, o apie šilumos tiekimą. Tad užmirškim visus tuos reikalus su įgaliojimais ir atsakomybėmis.

Štai pasižiūrėkim, ką sako Vilniaus meras Artūras Zuokas portalui Delfi, komentuodamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą apie galimą Vilniaus Energijos piktnaudžiavimą:

„Galim pasakyti labai aiškiai, kad mes nematome tokių dalykų. Jeigu šiandien „Vilniaus energija“ mums dar nesugeba pateikti statistinių duomenų įvairiausiais pjūviais, vadinasi, niekas jų neturi. O kalbėti be skaičių, be faktų, emocine kalba – tai nėra specialistų kalba , – DELFI prezidentės patarėjos žodžius komentavo A. Zuokas. – Šiandien tų duomenų niekas negali turėti. Todėl visos kitos kalbos yra tiesiog paremtos emocijomis, noru komentuoti, bet neįsigilinant į skaičius.“

Aš čia nekomentuosiu tokių fufelių, kaip pareiškimai apie tai, kad Vilniaus Energija nesugeba pateikti duomenų, kuriuos ji pati puikiai sugebėjo išstatyti sąskaitose už šildymą. Ir kaip esą yra Prezidentės noras komentuoti, kuris esą paremtas emocijomis, o ne faktu, kad krūvos namų gavo daugiau kilovatų. Čia tiesiog nėra, ką komentuoti.

Hmmm… Nors ir sakiau, kad ne apie vadybą rašau, visgi gaunasi, kad apie vadybą. Pažiūrėkim, kas gaunasi, kai makliavojasi atsakomybės ir galimybės su įgaliojimais. Štai, ką sako ponas Artūras Zuokas:

„Žmonės turi gauti atsakymus į visus klausimus, kurie jiems yra iškilę. Ir nuo šiandien „Vilniaus energijos“ klientų aptarnavimo poskyriai trijose vietose veiks iki 20 val., o ne iki 16.30, kaip buvo tradiciškai. Jiems taip pat duodame į pagalbą Vilniaus šilumos tinklų specialistus, savivaldybės atstovus, išmanančius energetikos sektorių, – kalbėjo A. Zuokas. – Turėsime ne už ilgo duomenis, kurie administratoriai Vilniaus mieste yra geriausi, o kurie yra blogiausi. Galėsime palyginti, kurie mažiausiai suvartojo šilumos ir kurie – daugiausiai. Turime netgi pavyzdžių, kai šilumos suvartojimas ne tik nedidėjo, bet ir sumažėjo.“

Vėl dabar imkime ir neanalizuokime, kaip stebuklingai gaunasi, kad Vilniaus savivaldybė nuskuba į pagalbą Vilniaus Energijai su šilumos specialistais, savivaldybės atstovais, o kartu dar ir draugiškai ima veikti Vilniaus Energijos klientų aptarnavimo poskyriai. Čia įdomi pati mero Artūro Zuoko pozicija: reikia rinkti duomenis apie tai, kurie administratoriai Vilniuje yra geriausi, o kurie – blogiausi, o ne aiškintis apie Vilniaus Energiją.

Kitaip tariant, čia ir turime esminį dalykėlį, išlendantį semiotikos dėka: pagal Artūrą Zuoką atsakingi – administratoriai. O kas tada įgalioti ir realiai įgalinti? Ar tikrai administratoriai? Ir štai šitas klausimas yra labai labai įdomus, nes formaliai – lyg ir administratoriai. Tačiau kai bent truputį pasiaiškini technines detales, staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja. Kaip praneša agentūra VBS, yra nuostabus dalykas: atsakomybė ir įgaliojimai yra atskirti praktiškai taip smarkiai, kaip tik išvis įmanoma juos atskirti – tiesiog fiziškai. Štai kaip, pasirodo, būna su tais daugiabučių šilumos mazgais:

Šilumos tiekimo sistema

Šilumos tiekimo sistema daugiabučiams namams

Kaip matome, pažvelgę į schemą, yra įvairių būdų, kurių dėka galite mokėti už šilumą, kuri jums nereikalinga:

 

  1. Gali būti, kad šilumokaitis (o jis dar ir kaip gali priklausyti šilumos tiekėjui) turi klaikiai prastą naudingumo koeficientą. Tai reiškia, kad jis šildo rūsį, o ne jus. Ir svarbiausia, kad šilumos tiekėjas tada per tą šilumokaitį gali prisukti tos šilumos belenkiek.
  2. Net jei šilumokaitis turės aukštą naudingumo koeficientą, visvien galima per jį perleisti pakankamai šilumos, kad sąskaitose prisidarytų papildomo šilumos sunaudojimo.
  3. Gali būti, kad jūsų namo administratorius užsuka kranelius vidiniame namo šildymo vamzdyne, bet šilumos tiekėjas padidina paduodamo vandens temperatūrą arba slėgį. Arba ir tą, ir aną. Atitinkamai, pastatas gauna daugiau šilumos, nei reikia.
  4. Perteklius šilumos gali būti atiduotas jūsų radiatoriams, kurie gali imti per smarkiai kaitinti, nors ir būtų prisukti administratoriaus.
  5. Tokia pat schema veikia ir su karšto vandens tiekimu: jūsų pastatą galima perteklinai prišildyti ir per gyvatuką, kur cirkuliuoja vanduo. Irgi per šilumokaitį.
  6. Gali būti, kad temperatūros davikliai T1 ir T2 yra prastai sukalibruoti, ar netgi šiaip blogai pajungti, todėl rodo šilumos skirtumą, kurio nėra, bet jis suskaičiuojamas, lyg būtų.
  7. Gali būti, kad debitometras suskaičiuoja daugiau srauto, nei yra išties. Ką gali žinot – klausimas, kas per skaitiklis.
  8. Gali būti, kad šilumos tiekėjas jums pareguliavo šilumą, nors jūs to visiškai nenorėjote.
  9. Gali būti, kad jums šildymą kas nors pagerino išsyk keliais skirtingais iš pavardintų būdų. Procentas šen, procentas ten – niekur gal nieko ir nepastebėsi, tačiau galutinis rezultatas gali būti prastas.

Žinote, kas visgi šioje schemoje įdomiausia? Ogi tas, kad kaip bereguliuotų namo administratorius tą vidinį vamzdyną, šilumos vartojimas priklauso nuo tos įrangos, kuri priklauso šilumos tiekėjui. Teisinga būtų, kad šilumos tiekėjas imtų pinigus tik už tą šilumą, kuri jau paduodama iš šilumokaičio į vidinį namo vamzdyną, tačiau taip nėra: pinigai imami už šilumą, kuri paduodama į pačiam šilumos tiekėjui priklausančias sistemas.

Taigi, kaip matome, pagal tokią schemą gaunasi, kad namo šilumos ūkio administratorius yra atsakingas, bet jis negali praktiškai nieko pakeisti. Kitaip tariant, neįgalintas ir netgi neįgaliotas (prisiminkim, kam priklauso įranga). Tuo pat metu įgalintas šilumos tiekėjas yra visai neatsakingas.

Ai, dar vienas dalykas: paskaitykite šią pigių kreditų schemutę ir prisiminkite, kad nemokamas sūris – pelėkautuose. Ir pasidžiaukite visokia už dyką ar panašiai įrengta ar renovuota šilumine įranga, kuri stovi pastate, kuriame gyvenate.

Beje, jei kam kyla klausimų, ar šita schema yra teisinga, pasinagrinėkite pačios Vilniaus Energijos pateikiamą schemą, bandydami atrasti kokių nors kardinalesnių skirtumų. Paieškokite ten pradžiai tokio daikto, kaip „šilumnešio temperatūros reguliatorius“ ir pažiūrėkite, kokioje sistemos dalyje jis yra. Minimoje schemoje neužkabintas tik vienas dalykas – kad Rubisafe įranga bei skaitliukai gali būti prijungti prie kažkokio centriuko. Tačiau apie nuotolinio duomenų rinkimo ir valdymo galimybes galima sužinoti iš Rubisafe gamintojų – Axis Industries įmonės, kuri, jei neklystu, priklauso vėlgi tai pačiai grupei, liaudyje neretai pavadinamai Rubicon vardu.

Trumpai ir buitiškai: įsivaizduokite, kad jūs turite savo bute radiatorius, kuriuos galima reguliuoti – ar daug jie šildo, ar mažai. Ir įsivaizduokite, kad jūs taupote šilumą, kitaip tariant, užsukate kranelius, kad karšto vandens eitų mažiau – tada reiktų mažiau mokėti už šildymą. Bet kažkas ima ir jums į radiatorius paduoda žymiai karštesnį vandenį, o dar ir su didesniu slėgiu. Jūsų radiatoriai ima kaisti labiau, nepaisant to, kad jūs kranelius užsukot. O dabar įsivaizduokite, kad tie jūsų kraneliai yra valdomi visai ne jūsų.

Ir pabaigai – dar viena Artūro Zuoko citata iš jau minėto Delfi straipsnio, apie tai, ar Vilniaus Energija tikrai reguliavo šilumos tiekimo kiekius, kitaip tariant, ar darė tai, ką neigia:

„Prieš metus buvo taikomas 18-19 laipsnių parametras. Šiemet yra taikoma 21-23 laipsniai. Šitas temperatūrinis grafikas yra suderintas su visomis institucijomis“, – konstatavo A. Zuokas, pridurdamas, kad namų administratoriai vis tiek gali reguliuoti šilumos kiekius namų šilumos punktuose, kad temperatūra butuose nesiektų 20 laipsnių.

Čia nieko jau nereikia nei komentuoti. Ponas Artūrai Zuokai, jūs pasakėte viską. Aš tamstos vietoje būčiau geriau nesakęs. Bet jūs pasakėte.

 

————

* Jau esu ne sykį sakęs, kad korupcija – tai ne tik kyšininkavimas bei atkatai. Tačiau pasikartosiu: korupcija – tai tiesiog sugedimas. Tai ir nekompetencija, ir visokie asmeniniai finansiniai ir nefinansiniai interesai (įskaitant net ir tokius, kaip nenoras turėti rūpesčių, apsikrauti darbais, etc.), ir visokie sprendimus paveikiantys ryšiai, ir kvailumas, ir politiniai kompromisai, ir krūvos kitų faktorių, kurie trukdo siekti nustatyto tikslo. Kitaip tariant, korupcija – tai tiesiog bet koks nevaldomas ir nekontroliuojamas su žmonėmis susijęs procesas, kuris priverčia procesus strigti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar kartą apie minimalius atlyginimus

Aš jau rašiau, kur link einama su minimalių atlyginimų didinimu. Du metus besitęsęs konservatyviausias ekonomikos reguliavimo procesas, kurio metu buvo bandoma sumažinti darbo jėgos kainą, sukuriant bent jau šiokį tokį Lietuvos konkurencingumą, t.y., vykdant vidinę devalvaciją vietoj išorinės, dabar turėtų virsti fiasko. Visos pastangos – šuniui ant uodegos.

Kodėl? Ogi todėl, kad artėja rinkimai į savivaldybes. Ir priversti dabartinę valdžią padidinti minimalius atlyginimus – kaip tik idealus momentas. Nes valdantieji nedrįs nedidinti. Dar daugiau – jie nedrįs padaryti to, ką seniai reikėjo padaryti – išvis atsisakyti minimalaus atlyginimo reguliavimo. O kas daro šitai? Labai įdomios jėgos – trišalės tarybos atstovai. Profsąjungos ir kelios turtingiausių magnatų grupuotės.

Pastebėkim, kad vadinamieji „darbdaviai“, esą susitarę dėl atlyginimų didinimo ir net menamai tai palaikantys – tėra visiška darbdavių mažuma. Ta grupė vargu ar atstovauja nedidelius verslininkus, tesamdančius vos po keletą žmonių, nei didžiausius Lietuvos darbdavius, tokius, kaip, pvz., Maxima. Taip, aš esu kritiškai Maximos grupės atžvilgiu, bet tai išties didžiausias Lietuvos darbdavys, tad būkim teisingais – Trišalėje taryboje atstovaujami neaišku, kokių grupių interesai. Ir tas „nacionalinis susitarimas“, kuriuo kadais buvo mosuotas – neaišku, kieno susitarimas su kuo.

Niekas nevaržo jokio darbdavio didinti atlyginimus. Įdomu tada, kodėl kažkokios ten verslo konfederacijos, atstovaujančios kažkokias specifines verslo grupes, nori ne pačios didinti atlyginimus, o prašo, kad tai padarytų valdžia? Aš jau nekalbu apie profsąjungas, taip įdomiai apsireiškusias kadais per Sausio 16. Aš jau nekalbu apie tai, kad tas mūsų profsąjunginis tęstinumas – dar iš sovietmečio.

Profsąjungos nori padidinti minimalius atlyginimus – tuos, kuriuos gauna blogiausiai, neretai – dar ir tingiausiai dirbantys, tie, kurie ir yra verti pačios mažiausios algos. Nori padidinti atlyginimus kaip tik tiems, kam ir taip sunkiausia rasti darbą, tiems, kurių ir taip minios. Neverta abejoti – pinigai neatsiranda iš oro, tad ir šiuo atveju jie neatsiras. Prievartaujami verslininkai tiesiog sumažins darbuotojų skaičių. Tie, kurie negalės sumažinti – bankrutuos. Ko siekia tos profsąjungos? Dar didesnės bedarbystės? Jau ir taip bedarbystė muša visus rekordus, kokie tik yra Lietuvoje buvę. Norim dar daugiau?

Aš turiu kitą klausimą: pvz., kokios nors šildymo kainos. Vieta, kur išties nesuvokiama kainodara ir visiškai nepaaiškinami pelnai. Kai kas iš pažįstamų sako, kad net šalčiausią žiemą, net su visomis kapitalinėmis išlaidomis krosnies pirkimui, teišleidžia porą šimtų litų ištiso namo apšildymui. Kai daugelis vilniečių šaltesniais mėnesiais sumoka 800 litų ar netgi dar daugiau – o prisiminkim, kad išorinių daugiabučio namo sienų plotas, tenkantis šeimai – bent keletą kartų mažesnis, nei individualiame name. Tad logiškai mastant, buto šildymo kaina vargu, ar turėtų viršyti 100 litų. Na, gerai, 200. Bet realybėje gauname 800. Iš kur tokios sumos atsiranda, pas kažkokią Vilniaus Energiją, kuri tą šilumą dar ir gamina elektrinėje, t.y., kaip elektros energijos gamybos atliekas?

Užduokim klausimą, kodėl profsąjungos nekovoja prieš šilumenininkus? Jei bent pora šimtų litų sumažėtų eilinio piliečio išlaidos šildymui, galutinis efektas žmogui būtų gerokai didesnis, nei tuo atveju, jei jam pora šimtų litų padidėtų kiekvieno žmogaus atlyginimas. Kiekvieno, o ne tik minimalią algą gaunančio. Ir tai būtų išlošimas be bedarbystės didinimo, be infliacijos auginimo, dėl to džiaugtųsi ne tik dirbantieji, bet ir pensininkai. Bet ar tai įdomu profsąjungoms bei kažkokiems neaiškiems darbdaviams, kišantiems planą, kuris dar kartą kirs per jau ir taip katastrofiškai nukentėjusią Lietuvos ekonomiką?

Yra ne sykį tekę girdėti, kad Vakaruose labiausiai korumpuotomis organizacijomis laikomos būtent didžiosios profsąjungos. O pas mus?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter