Tag Archives: švietimas

Nauja mokymosi era

Prieš kelias dienas vienas iš mano draugų manęs paklausė maždaug tokio klausimo: „ką daryti pagyvenusiam žmogui, kuris dirba provincijoje mokytoju, tačiau kitais metais neturės darbo?“ Aš pasakiau maždaug taip – „mokytis ir dirbti, nes jam atsiveria visos galimybės“. Bet paskui supratau, kad atsakymas nėra labai paprastas.

Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.

Ypač tas atsakymas nėra paprastas mokytojui, kuris įpratęs mokymąsi matyti taip, kaip mato darbe. Bet nėra įprastas tas atsakymas ir kitiems. Mes visi esame pripratę prie statiško mokymosi – kur vieną sykį išmokai ir žinai, ir tada jau žinai ir dirbi. Ir nieko čia papildomai mokytis nereikia. Tuo tarpu mokymasis vėl ir vėl – jau taip paprastai neatrodo.

Čia tik vienam kitam, panašiam į mane, atrodo, kad gali ateiti į naftos bazę, į popieriaus gamyklą, į tūkstančius fūrų valdančią įmonę ar į didžiulį vertimų biurą, ir visur bus panašiai – greitai įsisavini kitur nematytas technologijų specifikas, greitai peržvelgi procesų pobūdį, o paskui – darbas ir viskas.

Daugeliui žmonių darbus keisti sunku, nes visą gyvenimą jie pradirbo vienoje srityje. Ir jiems atrodė, kad jie vis kažko mokosi, praeina kažkokius naujus kursus, tobulinasi, bet išties jie beveik nejudėjo iš vietos.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tiktai tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma. Bet būtent dėl tokio įsivaizdavimo mes iš savęs atimame tai, ko labiausiai norėtume – svajonių darbus, patinkančias veiklas, naujas sritis, o gal ir šiaip gyvenimo laimę. Nes kažką pakeisti atrodo pernelyg sudėtinga.

Viskas išties yra pakankamai nepaprasta. Pakankamai nepaprasta, kad tam reikia atskiro straipsnio. Gana didelio. Apie tai, kas, kaip ir kodėl.

Continue reading

Apie esą neskaitantį jaunimą

Neseniai prasidėjo kažkokie isteriški pezėjimai apie tai, kaip baisiai krenta lietuvių kalbos žinios ir kaip viskas baisu. Kaip vargšai mokiniai, mokomi pagal kažkokią naują programą, dabar blogai mokomi, nes kažkokia ten daktarinė disertacija kažkur buvo atmesta dėl prastos lietuvių kalbos. Ir žinoma, visos tos kalbos baigėsi pareiškimais, kad reikia grąžinti tokį lietuvių kalbos mokymą, koksai buvo tarybiniais laikais, nes tada buvo labai gerai ir lietuvių kalba buvo tausojama, mokyklos buvo geros, žmonės buvo dvasingesni ir nešnekėdavo to, kas neleista.

Tie, kas aiškina apie neišsilavinusį jaunimą, visada remiasi paprasta logika: "mes nesuprantam, jie kažką ne taip mums sako, todėl duokite mums daugiau pinigų"

Aš nieko nerašysiu jums apie tas tuščias kalbainių galvas, kuriose skamba aidas, kuris jiems girdisi, kai koksai nors vabzdys padvesia nuo kalbainiškų pelėsių tvaiko ir krenta į kaukolėse esančios ertmės dugną. Tokio vabzdžio sukeltas aidas skamba ilgai, triukšmingai ir tampa haliucinacijomis, kurias paskui išprotėję kalbainiai atpasakoja per visokias radijo laidas.

Aš jums tik pasakysiu, kad dar nebuvo Lietuvoje tiek daug skaitančios jaunosios kartos, kokia yra dabar. Ir nebuvo dar tokio apsišvietusio jaunimo, koks yra dabar. Mes turime tokius protingus, gabius, daug besimokančius, skaitančius ir išsilavinusius vaikus, kad senos kartos funkcionieriams tai yra nesuvokiama, jiems tai visiškas užribis. Jiems tai tiesiog neegzistuoja, nes tai už jų suvokimo ribų. Ir net jeigu jie suvoktų, jie visvien nepripažintų, kad eilinis moksleivis yra protingesnis už juos.

Continue reading