Tag Archives: teisėsauga

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Eglė Kusaitė ir truputis kontekstinės analizės

Eglė Kusaitė, įtariamoji teroristėPrisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).

Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.

Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.

Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Cirkelis su ponu Tomu Čyvu

Štai tokį atradau dokumentėlį (jau atleiskite už deminutyvus – nesusilaikau niekaip). Dokumentėlis vadinasi „Dėl galimų žurnalistų Tomo Čyvo ir Rimanto Varnausko padarytų profesinės etikos pažeidimų“ ir yra adresuotas žurnalistų etikos inspektoriui.

Jei norit, pasiskaitykit patys – http://www.prokuraturos.lt/LinkClick.aspx?fileticket=u5U7cr5txpI=&tabid=185

Taigi, viskas dėl poros straipsnių, kur paskelbti jokios ypatingos informacijos lyg ir neatskleidžiantys dokumentai. Gal tik tiek įdomūs, kad pagal juos galime daryti kokių nors išvadų apie Eglės Kusaitės bylos tyrėjų sąmonės procesus bei suabejoti, ar tik nėra taip, kad byla prieš Eglę Kusaitę besanti tokia, kaip čia pasakius… Įdomi.

Bet kas gi gaunasi? Paskelbus tuos porą dokumentų, prokuratūra paskelbia aukščiau minėtame pareiškime, kad, pasirodo (citata):

Nurodydamas įtariamųjų asmenų vardus ir pavardes, viešai skelbdamas nepradėtos nagrinėti teisme bylos procesinių dokumentų kopijas su duomenimis apie konkrečių kaltinamųjų padarytus veiksmus, žurnalistas pažeidė įtariamųjų nekaltumo prezumpciją

O dabar spėkit (jei dar to rašto nespėjot perskaityti), kas, pasirodo, vis dar vadovauja bylai? Ogi ne kas kitas, o garsusis prokuroras Justas Laucius, ne taip jau seniai svaidęsis užuominomis apie tai, kad reikia kažkaip bausti tuos, kas drįsta abejoti VSD ar prokuratūros veiklos skaidrumu. Tasai prokuroras, kiek atsimenu, po to viešo pasisvaidymo užuominomis buvo lyg ir nušalintas nuo tyrimo, bet staiga taip įdomiai paaiškėja, kad, pasirodo, ne. Aš čia tik noriu priminti visiems Justo Lauciaus frazę, kurią jau gal kažkas užmiršo:

„Viešas Valstybės saugumo departamento, prokuratūros ir tyrimui vadovaujančio prokuroro dergimas, niekinimas ir žeminimas, jog atliekant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikoje gali būti nesilaikoma žmogaus teisių, nėra suderinimas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių, dėl to atitinkamai turi būti įvertintas“

Tekstus analizuojantieji turėtų atrasti ryškių struktūrinių-prasminių sąšaukų tarp pirmos ir antros citatos. Štai taip, pertranslaivus man gaunasi: noras, kad teisėsauga dirbtų skaidriai – nesuderinamas su demokratija. O paviešinimas dokumentų, pagal kuriuos galima spręsti, jog kaltinamoji yra nekalta – pažeidžia jos nekaltumo prezumpciją.

Taigi, kokias čia išvadas pasidaryti man iš šito? Gal, pagal aukščiau minėtą prasminę struktūrą – kad, pvz., „teisingumas nesuderinamas su teisėsauga„? Bent jau tokia save neigianti struktūra man lenda, kai bandau žiūrėti į teksto prasmę kiek semiotiškai. Na, tiesiog nepastebiu kitos struktūros. Jau atleiskit, bet nesigauna man čia nieko daugiau įžvelgt.

Aš taip stengiuosi nesidomėti visom tom politikom, tačiau nors pro kur – lenda tai pro šen, tai pro ten visokie cirkai ir cirkeliai. Trumpai tariant, nesinori nei nieko girdėt. Nors imk ir ieškok negyvenamos salos, į kurią galėtum pabėgti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Anonymous Operation Payback, kaip vyko Tviteryje

Tiesiog istorijai išsaugojau ekrano nuotrauką (ji žemiau, už nuorodos, nes labai jau didelė). Manyčiau, tai svarbiausias iš jų kurtų Twitter akauntų, būtent tas, per kurį organizuojant atakas, buvo nudaužtos Visa ir Mastercard sistemos. Vėliau jau jie kūrė krūvas kitų akauntų, kurie buvo uždarinėjami ir uždarinėjami.

Beje, žiniasklaidoje skelbiama informacija apie Olandijoje suimtą paauglį, kuris prisipažino organizavęs atakas prieš Visa – labai tendencinga. Deja. Esmė ta, kad Anonymous „organizacija“ turi dešimtis tūkstančių panašių „organizatorių“. Kitaip tariant, suėmė vieną, nepasisaugojusį, o dabar bandys padaryti iš jo atpirkimo ožį. Aišku, aš suprantu teisėsaugą, etc., tačiau tai nėra teisinga.

Negana to, techniškai Denial of Service tipo atakos nėra įsilaužimas. Tai yra legitimus kreipimasis į serverį ar maršrutizatorių, sukuriantis didelę apkrovą. Kad būtų lengviau suprasti, kaip tai veikia: įsivaizduokim, kad mes norim uždosinti realų banką, ne internete. Tai labai paprasta: susitaria 100 žmonių ir padaro flash-mobą, kurio metu visi eina į tą banką ir blevyzgoja su kasininkėmis, taip sukeldami perteklinę apkrovą ir trukdydami tam bankui dirbti. Nors suprantama, kad bankas gali būti nepatenkintas, įtraukti į tai teisėsaugą, etc., tai visgi nėra įsilaužimas ar neteisėti veiksmai. Tas pats – ir su Anonymous vykdyta Operation Payback – Avenge Assange.

Perteklinė apkrova nėra įsilaužimas, tad formaliai žiūrint, teisėsaugos veiksmai išvis neaišku, kiek teisingi – netgi nekalbant apie menamus organizatorius, kurie „prisipažino“ organizavę.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Eligijus Masiulis, VSD ir mūsų paštas.

Visai menka žinutė apie tai, kad bus keičiama tvarka, pagal kurią teisėsaugos institucijos gali sekti žmones, išties žymi tikrą lūžį: VSD už 2,19 milijono kurs kažkokią ten duomenų bazę, per kurią teisėsauga pagal kažkokią naują Vyriausybės tvirtinamą tvarką, nesikreipiant į ryšio tiekėjus su teismo sankcija, žinos kas kam ką rašo ir kas kam kur skambina – apie tai praneša Alfa ir BNS. Bent jau man nei abejonės nekyla, kad „organizuoti nusikalstamumai“ bei visokia „kova su terorizmu“ čia – tiktai pretekstas.

Taigi, jei iki šiol reikėdavo teismo sankcijos, o paskui ir ryšio tiekėjo pastangų, dabar jau bus nereikalingi tie biurokratiniai trukdžiai. O viską užtikrins VSD. Kad visiems patogu būtų. Tas pats VSD, kuris jau užtikrino ne kartą, kad kam nors patogu būtų – apie skandalingas Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės, Gatajevų šeimos istorijas, susigalvotas Vanagų grupuotes ir panašius dalykus yra girdėję netgi tie, kas stengiasi apie politiką nežinoti išvis nieko. Trumpai tariant, sveiki atvykę, brangūs skaitytojai, į 1984-uosius, kur mums visais gyvenimo klausimais padės Meilės Ministerija.

Ir visai nenuostabu, kad šitą reikalą, pasirodo, kuruoja ne kas kitas, o Susisiekimo Ministerija, kurios vadas Eligijus Masiulis jau taip aktyviai agituoja už antikonstitucinį balsavimą internetu. Toks balsavimas, kaip žinia, puikiai leistų sekti, kas už ką balsavo. Ir daug lengviau leistų falsifikuoti bet kokius rinkimų rezultatus. Ir visai nesvarbu, kad tai antikonstituciška – Eligijus Masiulis taip nori mums visiems šio patogumo. Jo vadovaujama Meilės Ministerija mus taip myli.

Eligijus Masiulis, susisiekimo ministras, Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos vadas, su VSD buvo susietas dar 2006 metais, kai kilus valstybininkų skandalui, ėmė skelbt pareiškimus, esą seimūnai neturi teisės tirti šitų dalykų (galima tai atrasti pvz., 2006 Alfa/Panorama straipsnyje). Pasigirdo ir kalbos, kad jo rinkimai buvo finansuojami iš Dujotekanos pinigų: galima jį atrasti tarp labiausiai šios firmos remtų seimūnų – sąrašą skelbia Nemalk.lt. Jau šioje kadencijoje, Eligijui Masiuliui tapus susisiekimo ministru, buvo pastebėta keista koreliacija tarp Liberalų sąjūdžio rėmėjų ir įvairių susisiekimo interesų turinčių firmų – apie tai galima rasti irgi Nemalk.lt (šitas puslapis turi labai gerą duomenų bazę, rekomenduoju).

Panašu, kad nors daug kas ir stengėsi, kažkokius judesius bandė daryti net ir Dalia Grybauskaitė, apsivalymas visgi neįvyko, dar daugiau, jis normaliai net ir neprasidėjo. Nors iš VSD vado pareigų ir buvo atleistas KGB karininkas Arvydas Pocius, įvairios abejonės dėl sąryšių tarp VSD, FSB, Dujotekanos ir kai kurių kitų grupių ir struktūrų – liko, kaip buvę.

Aš nemanau, kad Eligijus Masiulis norėtų atsistatydinti pats. Bet aš manau, kad jis privalo atsistatydinti arba turi būti išmestas. O VSD… Manau, kad po tiek skandalų šią kontorą išvis derėtų išformuoti. Nes panašu, kad blogiau nebus.

O ką daryti mums? Pirmiausiai – kelti triukšmą, kol dar nespėjo tų kliedesių padaryti. Platinti informaciją visur, protestuoti, etc.. O paskui – bus matyt. Blogiausiu atveju – gal spėsim ir išemigruoti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter