Tag Archives: VSD

Skandalams tylant

Kadangi skandalai tyla, tai aš gal dar pažarstysiu juos biškelį – kad būtų kiek aiškiau apie tas pažymas ar dar kažką ten. Tiesiog pastebėjimų vieną-kitą. Labai pabirų, kad būtų tiesiog šiaip aišku, kas ten neaišku. Nes ir man dar neaišku. Todėl ir pabiros visokios čia bus.

Kartais reikia laiko, norint susidėlioti visus dalykus į vietas. O kartais ir kokių nors dalių prireikia, kurių dar trūksta. O kartais būna ir taip, kad iš visai kitos dėlionės kažkokios dalys ne į temą įsimaišo. Žodžiu, nereikia per daug skubėti, kai prasideda emociniai skandalai. Truputį pasidėlioti šį bei tą reikia.

Žodžiu, šiaip padrikos mintys, jūsų atsirankiojimui:

  • Eligijus Masiulis, atrodo, pabandė žaisti žaidimą „ištepk kitus ir nusitempk paskui save“. Nesigavo kažkaip. Kažkaip nesigavo. Vaje vaje. Ar pastebėjot, kad jau tiek dabar išlindę, kad apie Masiulį daugelis ima užmiršti?
  • Lietuvos Rytas bandė skelbti laiškus, kuriuose nieko skandalingo nėra, bandydamas sukelti skandalą. Panašu, kad kai kurie veikėjai turi visiškai asociatyvinį, iracionalų mąstymą – įsivaizduoja, kad jei kažkas slapto, tai reiškia, kad kažkas skandalingo ir kompromituojančio.
  • Dalios Grybauskaitės laiškai stebėtinai parodė, kad net lyg ir daugmaž privačiame susirašinėjime viskas vyksta apie valstybę. Jei taip nuoširdžiai ir žmogiškai – aš nesuprantu, kaip žmogus gali būti tiek užsiimantis darbu ir negalvojantis apie save. Kita vertus, aš dabar suprantu, kodėl jinai daugeliui atrodo tokia baisi – nes dirba ir dirba, ir negalvoja apie tai, kad galima būtų nedirbt. Suprantat, privatūs susirašinėjimai, kurie tokie valstybiniai.
  • Tomas Dapkus kol kas gavosi didžiausiu nukentėjėliu skandale. Ir buvo jis lyg niekuo dėtas, ir pakliuvo į duobę taip, kad maža neatrodo. Žodžiu, „ėjau pro šalį, nugriuvau ant asfalto, ir taip penkis kartus“.
  • Aš pats manau, kad Tomas Dapkus gal nei per daug parsidavęs, nei beviltiškas, nei ten baisiai sąmoningai ką nors makliavojęs – išties tai greičiau jau keista situacija, į kurią pakliūna neretas smarkiai užaugęs žurnalistas: kuo daugiau darai, tuo labiau auga įtaka, kuo labiau auga įtaka, tuo gali daugiau padaryti, o tada aplinkui ima rastis kažkas, kas dar ir pasiūlo daugiau informacijos, o paskui ir darbą, ir taip toliau. Ir kažkuriuo momentu pameti supratimą, kad ne tik rašai, bet ir pats kuri situacijas, sprendi likimus. Ta riba labai slidi ir nepastebima. Ir paskui, už tos ribos, būna tai, kas būna.
  • Labai įdomiai istorijoje išlindo Mečys Laurinkus, daugelio dar prisimenamas iš valstybininkų skandalų laikų – tas ėmė aiškinti kažką neaiškaus apie pažymas ir dar kažkokias nesąmones. Nuostabu yra tai, kad kaip vienu metu, per visus tuos valstybininkų skandalus VSD kaip tik kažkokiais pažymų išgalvojimais ir buvo kaltinama. Prisiminkim, kad 1999 metais Laurinkaus pavaduotoju tapo ir Arvydas Pocius, KGB rezervistas, kurį vėliau (2004 metais) Artūras Paulauskas paskyrė vadovauti visam VSD. Žinokit, rimtai, patariu tuos laikus prisiminti – su visokiomis dujotekanomis ir kitomis istorijomis. Buvo labai labai įdomu.
  • Čia verta prisiminti dar ir tai, kad jau pirmos kadencijos pradžioje Dalia Grybauskaitė surengė gerą valstybininkų klano valymą, po kurio tieji jau neatsigavo. Gal nebent vis dar Laurinkus ką nors parašo kur nors spaudoje ar išlenda kokie nors gandai, kad Albinas Januška kam patardinėja kokiems nors marginalams. Reikšmę šešėliniuose žaidimuose prarado ir URM, o TSPMI išvis teliko kažkokia hipsterių gūžta.
  • Paradoksas, bet dabartiniame skandale dalyvavęs Tomas Dapkus savo laiku buvo vienas iš vanagų – t.y., vienas iš tų žurnalistų, kurie išviešino valstybininkų klaną ir padėjo apvalyti Lietuvos politinę sistemą nuo povandeninių reguliuotojų.
  • Nuostabu yra dar ir tai, kad tik paskutinius kelerius metus Lietuvos teisėsauga, atrodo, rimtai pajudėjo link didesnių korupcinių bylų sprendimo. Pirmos kregždės buvo skandalai su Darbo Partijos buhalterijomis, paskui pajudėjo ir daugiau. Pasižiūrim (verta turėti omeny VSD pažymos datas), nuo kada išties atsirado realiai sėkmingai veikiantys teisėsaugos vadovai:
    • 2013 metais paskirtas STT vadovas Saulius Urbanavičius (dabar – STT vadovu tapo Žydrūnas Bartkus, 2018)
    • 2015 metais paskirtas VSD vadovas Darius Jauniškis
    • 2015 metais generaliniu prokuroru paskirtas Evaldas Pašilis
  • Panašu, kad ne šiaip sau kažkam labai nepatiko tie prokurorų skyrimai (nuo to gi ir prasidėjo šitie viešinimai), ir panašu, kad kaip tik dabar ir sujudėję viskas – vos per kelerius paskutinius metus. Tas labai matosi ir iš tos šviežios VSD pažymos – joje yra duomenų, berods nuo 2006 metų, bet tik dabar jau atrodo kažkas rimčiau ima vykti – kad ir tas pats pagautas Eligijus Masiulis, kad ir byla paksuoliams, kad ir kiti reikalai. Per paskutinius kelerius metus, atrodo, prasidėjo kažkoks lūžis. Atrodo, kad teisėsauga keičiasi, ir apie 2015-1016 metus tie pokyčiai buvo pakankamai esminiai. Vat ir matome.
  • Užtušuotos vietos VSD pažymoje – labai įdomios, bet ten slypi ir problemos. Esmė yra tame, kad jei išviešinama medžiaga iš tokios pažymos, faktiškai sugadinami įrodymai teismui (tai jau, žinote, tokia baudžiamųjų bylų specifika). Aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi kažkam, kas galimai užkabintas tos medžiagos ir dėl to nori tiesiog apsivalyti (pvz., tai daliai iš Liberalų Sąjūdžio, kuriuos taip žostkai pakišo Masiulis), aišku, kad tokio išviešinimo norėtųsi ir tiems, kam per išviešinimą būtų šansas nusikratyti įkalčių, bet daug keisčiau, kad tokio išviešinimo, atrodo, nori kai kurie valstiečiai???
  • Oh, valstiečiai, LVŽS. Valstiečiai, kurie anei piršto nepridėjo prie antikorupcinių reikalų (Ramūnas Karbauskis spaudoje netgi kaltinamas krūvom nedeklaravimų ir dar neaišku kuo – realiai su tuo yra daug rimtesnis skandalas), dabar jau ima vaizduoti tuos kovotojus su korupcija, kurių dėka viskas tik ir išaiškėjo, nors dar net neaišku, kas ten išaiškėjo. Dėve dėve. Aš dar laukiu, pakolei kokie nors skardžiai ir kiti masiuliai pradės kovotojus su korupcijomis vaizduoti.
  • Liberalų Sąjūdis – out. Galų glae, po visų pažymų, darosi aišku ir tai, iš kur pas libus buvo tos nenormalios partinės problemos – tai kai pradeda susiurbinėti visokius neaiškius tipažus iš kur papuola (atsimenate, kai kai kurių ačų nepriėmė tik po didelių skandalų?), tai kai sureitinguoja neaišku ką neaišku kaip, tai išvis neaišku kokie briedai apie neaišku kokius internetinius rinkimus. Žodžiu, labai daug ką paaiškina tas vadovybės požiūris: „mums nusispjaut į viską, durninkim visus“. Ir paaiškina dar ir vieną mano matytą reiškinį, kai realiai švarūs, idėjų ir energijos pilni žmonės kažkaip patyliukais stumiami ir nustumiami į paraštes, kol galų gale išvis iškrenta.
  • VSD pažymoje galima įtarti apie kokius ketvertą žmonių, kurie buvo Liberalų Sąjūdžio vadovybėje ir kurie buvo tokie, kaip pasakius. Apie porą galima įtarti, kad tai pora pavardžių, kurios jau įtariamos iš kiek anksčiau. Nors gal ir nebūtinai. Apie dar porą – sakykim, nuostabusis daugkartinis kandidatas į aukščiausią postą ir nuostabusis valstybinės švaros komiteto pirmininkas? Ar ne?
  • Aš stebiu Rusijos propagandą, per mano akis eina realiai dideli info srautai, pagal kuriuos matosi, kas į ką ir kaip reaguoja. Rusijos reakcija čia buvo stebėtinai užvėlinta ir keista – pradžioje jie bandė klaikiai varyti ant Grybauskaitės, paskui pasirodė vienas-kitas straipsnis, ginantis MG Baltic ir varantis ant VSD, kažkokių Mečio Laurinkaus citavimų, o paskui išvis kažkaip nutilo. Panašu, kad jiems kažkas nepatiko. Gal nepatiko ginti MG Baltic, o gal dar kas nors nepatiko. Sunku suprasti.
  • MG Baltic koncerno įtaka yra milžiniška – kažkuriais atvejais tai natūralu, nes tai ir milžiniškas koncernas su milžiniškais pinigais. Būtų neįmanoma, jei būtų kitaip. Ir vaizdas toks, kad rėmė jie visokias partijas (bent jau tuo metu, kai tai buvo legalu), ir daug ką kontaktavo – gal kartais tiesiog tam, kad pasizonduotų, o gal kartais tiesiog šiaip dėl įdomumo, gal kartais ir dėl kažkokios įtakos, o gal kartais dar dėl kažko. Kai koncernas daro dideles investicijas, politikai su juo priversti kontaktuoti netgi tada, kai nenori. Ir čia mes turim vieną skaudulį: nėra apibrėžta nei kas yra leistina, nei kas yra neleistina, nei kokio lygio kontaktai galimi, nei kokio lygio kontaktai negalimi.
  • Dar sunkiau, kai toksai koncernas turi krūvą žiniasklaidos, per kurią iš principo gali daryti (ir gal ir daro, o gal ir ne) kažkokią įtaką politikai. Įvairūs politiniai veikėjai jau vien dėl to, tiesiog savaime tampa priklausomais nuo tokio koncerno. T.y., įtaka gaunasi visaapimanti, nepriklausomai nuo to, ar nori, ar nenori.
  • Čia, beje, galim prisiminti ir kai kuriuos kitus reiškinius: pvz., vis besikartojančius politikų bandymus paveikti LRT, ir visokius rajoninius savivaldybių finansuojamus laikraštukus, ir taip toliau. Ir galime prisiminti dar ir gana senus skandalus, bene prieš dešimtmetį buvusius, kai prasidėjo kalbos, kad pora iš kelių didžiausių Lietuvos leidinių banaliai prekiavo įtakomis ir netgi šantažuodavo galimus reklamos pirkėjus – tipo, arba moki už reklamą, arba ką nors susigalvosime, ką parašyti.
  • Man tai vėl primena valstybininkų skandalus: kadaise, kai į prezidentus prasimušė toksai Rolandas Paksas, buvo skandalai dėl jo, o paskui jis buvo nuverstas. O dar paskui, atrodo, paksuoliai atsikeršijo – štai tada ir įvyko istorijos su visokiais keistais išviešinimais. Ta istorija buvo labai keista – 2006 VSD sulaikytas Aurimas Drižius, o jo redaguojamas „Laisvas Laikraštis“ buvo konfiskuotas (visas tiražas). Konfiskuotame numeryje buvo rašoma apie tai, kad Vytautas Pociūnas ne šiaip sau žuvo, o taip pat – kad Artūras Paulauskas ir Vilija Blinkevičiūtė gaudavo pinigus iš įmonių, kažkaip susijusių su Olympic Casino, ir kažkas ten apie Algirdą Mykolą Brazauską, ir taip toliau. Jei ne tai, kad kažkas VSD išsigando ir nutarė imtis konfiskacijų, niekas tuo Laisvu Laikraščiu nebūtų ir patikėjęs, bet kai Aurimas Drižius buvo suimtas, tai staigiai įsisuko toks skandalas, kad maža nepasirodė.
  • Atrodo, kad anuomet iki galo taip ir neišaiškėjo, kas ten konkrečiai užkliuvo tame laikraštyje VSD, bet panašu, kad įprastai visiškas nesąmones rašinėjęs laikraštukas tąsyk kažkur pataikė – o tada prie skandalų ėmė lipti vis naujos ir naujos istorijos, veldamosis į naujus skandalus, kol galų gale buvo užmirštos ir pačios tų skandalų ištakos. Taip ir gavosi, kad iki šiol apie valstybininkus visų galų taip ir nežinom.
  • Būtent po tų skandalų buvo keičiama ir VSD vadovybė, ir paskui vėl keičiama, ir daromos totalios pertvarkos, ir reformos, ir VSD įstatyminis reguliavimas pakeistas, ir operatyvinės VSD funkcijos atimtos, ir perduotos į STT, ir po daug daug pertvarkų, atrodo, galų gale viskas susitvarkė – mes po truputį imame matyti kažkuriuos realius rezultatus.
  • Nors dabartinės istorijos smarkiai skiriasi nuo anuometinių, bet visvien man yra panašumo – būtent apsitepėlių elgesyje: prasidėjo viskas būtent nuo veiksmų tų žmonių, kurie atrodo gerokai nekokie, o jau paskui, tiems apsitepusiems pradėjus kovoti – užsikūrė daug didesni aiškinimaisi. Ir viskas anuomet baigėsi gerai, nes apsivalymas įvyko (nors ir užtruko juntamai laiko), ir viskas dabar irgi baigsis gerai – nes apsivalymas irgi bus. Purvas valomas tada, kai jis būna matomas. Ir labai klaidinga galvoti, kad jei purvo nematai, tai jo nėra.
  • O kas bus ateityje? Artimiausiu metu, manau,  skandalas kuriam laikui gerokai aprims – jau dabar jis aptilo. bent jau tam tarpui, kol neišlenda į paviršių dar kažkas naujo. Valstiečiai iš to skandalo pasistengs pasidaryti maksimumą – kad ir nepavyko sukovoti su Prezidente, bent jau gal gausis pralaukti aplink juos pačius besisukančius reikalus, o gal netgi pavaizduoti kovotojus su korupcija. Na, patys gi matote, jei patys stebite.
  • Kita vertus, MG Baltic dar nepadarė kokio nors stipraus atsako. Gal ir nepadarys – grynai PR patarimas būtų jiems tylėti, slėptis, atgailauti ir sėdėti nuleidus galvas, o geriausiai – tai gal ir visą savo media grupę kam nors parduoti, kad neliktų jokių kaltinimų. Bet kažkodėl aš abejoju, ar jie tą padarys. Ir tada gal ir vėl kažkas bus įdomaus.
  • Kas dar bus ateityje? Manau, kad Liberalų Sąjūdis jungsis su kokia nors LSDDP arba dar su kokia nors Zuoko partija, o gal tiesiog šiaip vegetuos ir nuvegetuos. Tiksliau, ta dalis Liberalų Sąjūdžio, kuri pasiliks, kai iš ten išeis tie, kas visgi normalūs. Tų normalių viršūnėlėse yra sąlyginai nedaug. Sakykim, tarp išties pakankamai aukštus postus užimančių realių politikų (ten yra dar ir šiaip figūrų dėl grožio, jų neskaičiuokim) – aš daugmaž užtikrintas esu apie kokių, tarkim, maždaug 3 žmonių švarą. Sakyčiau, tai, viena vertus, gana nedaug, bet kita vertus – tai yra daug, nes yra partijų, kurių viršūnėse tokio kiekio švarių žmonių aš nerasčiau. Bet aš nežinau, ar tie keli žmonės bandys dar gelbėti tą beviltišką beviltiškumą, ar visgi ims kažką daryti iš naujo.
  • Kas dar bus ateityje? Gintautas Paluckas turi šansus iš šio skandalo pasidaryti maksimumą. Tiesiog dėl to, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai LSDP niekaip su šituo nesusisiejo. Ir dėl to jis turi gerą šansą.
  • Kas dar bus ateityje? Pamatysim.

Tai vat tiek jums padrikų minčių apie šituos jau berimstančius skandalus. Ir noriu pasakyti – mąstykit, bet neskubėkit su jokiomis išvadomis. Paprastai, kai daromos manipuliacijos, žaidžiama ne realiu turiniu, o visokiomis emocijomis, kuo karščiau, kuo intensyviau. Bet kai emocijos aprimsta, ima po truputį matytis reali situacija.

Nutekintoji pažyma

Ponai ir ponios, aš jums užduosiu apie visą tą istoriją vieną klausimą. Arba gal geriau kelis. Nes visas tas bardakas, kliedėjimas, sąmokslai ir visa kita – nu man tai panašu į kažkokį absurdo teatrą.

Kaip baisu, tos paslaptys tokios siaubingos ir slaptos.

Kaip baisu, tos paslaptys tokios siaubingos ir slaptos.

Pažiūrėkime labai paprastai ir nuosekliai:

  • Dvi žurnalistės per BNS paskelbė, kad kažką kažkur matė ir skaitė. Klausimas, ką jos išties matė ir skaitė?
  • Ką jos paskelbė – tai tai, ką jos atsiminė, o ne konkretus pažymos tekstas. Tai yra faktas: pati pažyma tiesioginiame pavidale nebuvo išviešinta. Man jos pamatyti neteko. Ir klausimas, ar ji išvis kur nors figūravo visose šitose istorijose.
  • Paskelbtas pažymos turinys – bent dviem trečdaliais yra išvis savaime aiškus ir žinomas kiekvienam, kas turi smegenų, ir žinomas senų seniausiai (Vytautas Landsbergis apie tai 20 metų šneka).
  • Dėl likusio trečdalio – dalis yra lengvai sugalvojama žmones kabinanti fantastika, iš serijos „Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas liepė ieškoti per visus archyvus kompramato apie Dalią Grybauskaitę“ (lyg šitai nebūtų padaryta dar prieš kelioliką metų), o kita dalis – tokia, kurią galima rasti internetuose, pakapsčius (apie porą minimų pavardžių, kurios lankėsi Lietuvoje). Kur čia paslaptys – irgi neaišku.
  • Tokio turinio pažymą gali bet koks fantazijos turintis moksleivis sukurti per kelias valandas – ir su pavardėmis, ir su visais ten esančiais teiginiais, o gal netgi ir su visu stiliumi bei apipavidalinimu.

Ar aiškūs faktai ir ar sutinkate su jais? Jeigu taip, žiūrim toliau.

Klausimas, kuris man kyla, yra paprastas: ar nebuvo taip, kad kas nors su kuo nors pakalbėjo, davė paskaityti savo rašytą tekstą apie tą pačią lengvai suprantamą realią situaciją, o dar užsiminė paskui, kad saugumas irgi atitinkamus duomenis turi, o jau iš to ir kilo visa šita nesąmonė?

Aš noriu pasakyti vieną dalyką: jei VSD rašo tokio lygio pažymas, tai tikimybė, kad jie susigalvos, kad kažkas, kažką parašęs, prieina prie slaptų jų duomenų – velniškai didelė, netgi kai nieko panašaus nėra. O jeigu kažkas, kas turi pakankamai sveiko proto, kad suvoktų realią situaciją ir be panašių pažymų, turi priėjimą ir prie VSD duodamos informacijos, tai kažkam iš VSD gali pasirodyti, kad išties įvyko koks nors nutekinimas.

O paskui jau įsijungia prokuratūra, STT ir dar kas papuola, net jeigu ir nebuvo jokio nutekinimo: juk informacija lyg ir panaši, o lyg ir tiki žmonės, kad čia VSD pažyma, todėl natūralu, kad reikia tirti ir viską ištirti, o kai neaišku iš kur, ką ir kaip išties tos žurnalistės sužinojo, tai vat ir prasideda problemos…

Ponai ir ponios, ar jums neatrodo, kad išties jokios nutekintos pažymos, kaip ir jokio nutekinimo galėjo netgi nebūti?

Partijų apžvalgos. Lietuvos Socialdemokratų Partija

Neseniai parašiau apie įvairiarūšius liberalus ir visokią su jais susijusią makalynę, kurioje Velnias koją nusilaužtų. Taip, tenai patsai bardako koncentratas, bet problemų kyla ir aiškinantis, kas per dalykas yra kitos partijos. Pas kai kuriuos istoriniai vingiai netgi sudėtingesni, nei liberalų, o tų vingių nežinant – kartais sunku ir pasakyti, kas ten kaip ir kodėl. Atitinkamai – keblu ir prognozuti. Todėl greitosiomis čia brūkštelsiu jums šį bei tą apie socdemus*.

Kompartijos vadai prie Lenino paminklo

Taip taip, ponai ir ponios. Garsiausias visų laikų LKP vadas buvo ne Algirdas Mykolas Brazauskas, o 30 metų be pertraukų valdęs stalinistas Antanas Sniečkus, visa savo išvaizda spinduliuojantis pacukiškumą. 1972 metų nuotraukoje - sovietmečio veikėjai, iš kairės į dešinę: Aleksejus Kosyginas (SSRS premjeras), LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, LSSR premjeras Josifas Antonovičius Maniušis (oficialiai - Juozas Maniušis, tačiau vaizduodavo rusą, nes lietuviu būti nefasonas), LKP CK skyriaus vedėjas, o po Sniečkaus mirties - LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius.

Žinot gi, įprastas dalykas, kai kokia nors partija dalina pažadus, o ką ji išties daro, kuo garsėja ir kaip nusišnekinėja – daugelis ir nežino. Ir paskui gaunasi, kad jūs balsuojate už tuos, kas gražiai pažadėjo, o tada piktinatės, kad politikai yra melagiai ir nesilaiko pažadų. Apie tai, kad net ir sąmoningų pažadų laikytis politikoje kartais būna neįmanoma dėl kitų faktorių, jau esu rašęs šį bei tą. Bet bėda ta, kad daugelis politikų netgi nebando ko nors sąmoningo pažadėt.

Vat čia ir pažiūrėkim, kaip ten yra su viena iš populiariausių jėgų – Lietuvos Socialdemokratų Partija, jos istoriniais vingiais bei kai kuriais kitais niuansais. Kad prognozuoti galėtume.

Continue reading

Internetinio balsavimo privalumai

Elektroninis balsavimas - tai toks, kur kompiuteris balsuoja už tave

Elektroninis balsavimas - toks balsavimas, kur kompiuteris balsuoja už tave

Jau esu rašęs apie bėdas, susijusias su internetiniu ir elektroniniu balsavimu. Bet kadangi vis atsiranda veikėjų, kurie ima zyzt apie kokius nors menamus atsilikimus, pabandysiu iš naujo sudėlioti kai kuriuos svarbius punktus. Ir paaiškinti, kodėl žmonės, turėję reikalų su IT (t.y., realiai suprantantys elektroninio bei internetinio balsavimo niuansus), tampa pačiais aršiausiais internetinio balsavimo priešininkais.

  • Internetinis balsavimas atviriausiu būdu pažeidžia Konstituciją. Konstitucija sako, kad balsavimas turi būti anonimiškas. Tačiau neįmanoma padaryti taip, kad bet koks elektroninis balsavimas būtų ir anonimiškas, ir patikrinamas tuo pat metu. Jei įmanoma balsavimą patikrinti, anonimiškumo nelieka, o jei anonimiškumas lieka, niekas netrukdo absoliučiai neatsekamais būdais pakaitalioti balsus. Lygiai kaip negali būti tuo pat metu ir šviesu, ir tamsu, lygiai taip pat negali būti ir anonimiška, ir neanonimiška.
  • Internetinio balsavimo rezultatų bet kuriuo atveju neįmanoma sukontroliuoti. Balsuojant ant popieriaus, rinkimų komisijos bei stebėtojai gali matyti bet kokias galimas manipuliacijas su biuleteniais gyvai. Tačiau kai viskas vyksta kompiuterio viduje, proceso stebėti neįmanoma, galima tik pamatyti jo rezultatus. Kitaip tariant, balsavimo sistemas valdantys ar prižiūrintys asmenys gauna galimybę nekotroliuojamai falsifikuoti rinkimų rezultatus, vos tik jie pakliūną į kompiuterį ir nustojama skaičiuoti popierinius biuletenius. Ir niekas tokių falsifikacijų negali patikrinti.
  • Internetinio balsavimo įvedimas Estijoje jau parodė, kokios būna pasekmės: ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija) ataskaitoje minimi faktai rodo, kad internetinio balsavimo sistemoje nėra realaus apskaitomumo, patikrinamumo, anonimiškumo ir nepažeidžiamumo, taip pat, kad nėra požymių, jog būtų sistemingai šių dalykų siekiama:
    • The project manager accessed the servers for daily data maintenance and backup breaking the security seals and using a data storage medium employed also for other purposes. This practice could potentially have admitted the undetected intrusion of viruses and malicious software.
    • Ataskaitoje minima ir tai, kad fiksuota atvejų, kai balsai gali nukeliauti ne į tą apylinkę, kur turėtų būti balsuota. Tačiau pokyčių nebuvo imtasi, atsikalbant apie tai, esą tai neturi reikšmės ir pan..
    • Estijos spaudoje buvo pranešimų ir apie tai, kad ten esanti balsavimo sistema yra realiai pažeidžiama, tačiau vėlgi Estijos teismai nepriėmė to domėn, kitaip tariant, įvedus elektroninį balsavimą ir aptikus jame manipuliacijų, jos nėra taisomos.
  • Internetinio balsavimo sistemos praktikoje lieka absoliučiai priklausomos nuo įmonių, kurios jas kuria. Tokios įmonės gali daryti praktiškai nekontroliuojamą tų sistemų bei jose esančių duomenų modifikavimą. Praktika rodo, kad bet kokius elektroninius balsavimus įsivedančios šalys tampa priklausomomis nuo tokių įmonių. Estijoje tai „Cybernetica AS“, JAV – „Diebold Election Systems, Inc.“. Visais atvejais, kai bandoma naudoti elektronines ar internetines balsavimo sistemas rinkimuose, yra pastebimi pažeidimai netgi tada, kai visuomenei ir specialistams neleidžiama susipažinti su tų sistemų sandara. Kaip pvz., 2004 prieš Diebold buvo netgi iškelta byla dėl sąmoningo sukčiavimo, parduodant elektroninio balsavimo mašinas, fiksuojančias balsus neteisingai. Kaltinimų ši kompanija net neneigė – sumokėjo milijonines baudas be teismo sprendimo. Tais pačiais metais buvo užfiksuota beveik 7000 neteisingai į Diebold balsavimo automatus įvestų balsų, kai balsuota nuotoliniu būdu. Panašūs incidentai kartojosi ir vėliau, ir ne tik JAV. 2009, kai Suomijoje buvo bandoma panaudoti elektroninio balsavimo sistemas savivaldos rinkimuose, buvo užfiksuoti šimtai atvejų, kai balsai būdavo skaičiuojami neteisingai, todėl trijose apygardose vien dėl šių priežasčių rinkimų rezultatai buvo panaikinti Aukščiausiojo Teismo, o daugiau bandymų naudoti elektronines balsavimo priemones nebuvo. Tai tik keli iš daugybės panašių pavyzdžių.
  • Lietuvoje žymiausiais elektroninių balsavimų šalininkais tampa politikai, keliantys abejonių dėl to, ar jie nesuinteresuoti būtent elektroniniu ar internetiniu balsavimu. Už elektroninį balsavimą agitavęs susisiekimo ministras Eligijus Masiulis (jo ministerija sukūrė ir darbo grupę tokiai sistemai kurti) per VSD skandalus pagarsėjo, pareiškimu, kad Seimas neturi teisės tirti VSD veiklos. Vėliau Susisiekimo ministerija siūlė Vyriausybei įdiegti visuotinę elektroninių ryšių sekimo sistemą, kurią prižiūrėtų VSD. Kitas agitatorius už internetinius balsavimus – Arūnas Valinskas, pagarsėjo tiek, kad jam teko atsistatydinti iš Seimo pirmininko pareigų.
  • Lietuvos Vyriausioji Rinkimų Komisija neturi netgi elementarios kompetencijos elektroninės informacijos valdymui, tačiau agituoja už internetinius rinkimus. Kaip tiesiog anekdotiškas pavyzdys – net jų pranešimai spaudai yra nedatuojami, t.y., išoriniam stebėtojui nėra galimybės nustatyti, kada dokumentas, pvz., pranešimas apie „sėkmingai tęsiamus internetinio balsavimos sistemos kūrimo darbus“ buvo paskelbtas – ar šiandien, ar prieš 5 metus (pabandykite patys išsiaiškinti, kada). Tokia vieša nekompetencija jų pačių puslapyje – tai tiesiog bendros informacijos valdymo nekompetencijos atspindys, nes faktai apie tai, kaip jie elektroninius duomenis valdo realybėje – dar baisesni: ši kontora netgi nesugeba pasiimti kandidatų duomenų iš elektroninių sistemų. Ir šie IT aliteratai agituoja už kompiuterizuotus balsavimus.
  • Internetinės balsavimo sistemos yra labai lengvai pažeidžiamos virusų, galinčių apkrėsti balsuotojų kompiuterius. Balsavimo metu tikslingai sukurta virusinė programa gali lengvai perimti vartotojo prisijungimo duomenis ir pati prabalsuoti tokiu būdu, kokį nurodys viruso kūrėjas. Tokios saugumo spragos yra nepanaikinamos, nuo jų apsisaugoti neįmanoma, tačiau tokiomis landomis balsavimui yra suinteresuotos ir užsienio šalių žvalgybos. Lietuvoje esančios valdiškos elektroninės sistemos irgi nepasižymi saugumu – žinomi ir atvejai, kai buvo atrasti lengvo įsilaužimo metodai į Sodros svetaines, ir įsilaužta į VMI sistemas.
  • Internetinės balsavimo sistemos atveria kraštutinai dideles galimybes pirkti rinkėjų balsus. Tradicinio balsavimo atveju balsų pirkimas yra gana komplikuotas ir nesunkiai susekamas pagal vadinamuosius balsavimo autobusiukus, kuriems tenka stvovėti visai netoli nuo balsavimo vietų, nes balsuojantiems tenka neštis į autobusiuką biuletenius užpildymui. Internetinio balsavimo atveju balsus supirkinėti pasidaro idealiai lengva – pakanka turėti kompiuterį su interneto ryšiu ir balsus supirkinėti bet kur.

Čia pavardinau tik kai kuriuos iš esminių elektroninio bei internetinio balsavimo privalumų. Neabejoju, kad galima būtų pridėti dar krūvas visokių gėrybių.

Eglė Kusaitė ir truputis kontekstinės analizės

Eglė Kusaitė, įtariamoji teroristėPrisipažinsiu, iš esmės neseku tos bylos, kur Eglė Kusaitė kaltinama visokiais terorizmais. Ir nors nuo pat pradžių man ši byla atrodė labai nekaip, viską kažkaip leidau truputį pro ausis. Ryškiau įsiminė tik pakazūchinis triukšmas, kurį teisėsauga sukėlė po kažkokių sprogimų Maskvoje – kad „štai, sučiupom Lietuvoje teroristę, kuri tą patį ten ruošės daryt“. Vėliau – dar vienas kitas faktas ar faktelis, bet jie vis nebūdavo tokie, kurie sustatytų viską į vietas man pačiam (visada juk lieka klausimas apie tai, kiek informacija patikima).

Gal tiktai tas keistas disonansinis cirkelis su Tomu Čyvu labai įdomių minčių sukėlė, bet tąkart tos mintys buvo ne apie pačią Kusaitę, o apie teisėsaugos keistumus.

Tačiau prieš savaitę gal ar kiek, kai žiniasklaida paskelbė kažkokį interviu su Egle Kusaite, kai ji buvo teismo sprendimu vėl pasodinta kalėjiman, man įstrigo viena frazė. Eglės Kusaitės frazė, kurios prasminis krūvis apibrėžia visą tai, ką šioje byloje matau.

Aš juk įpratęs truputį analizuoti tekstus (nesvarbu, ar žodinius, ar rašytinius), nes semiotika, taip ar anaip, yra truputį mano hobis, tad kažkaip nejučia imu fiksuoti kai kuriuos dalykus. Taip ir čia gavosi: Eglė Kusaitė atsakinėja į kažkokius klausimus ir pasako, kad su kažkokia moterimi, liudijusia prieš ją, susipažino, atėjusi į VSD tam, kad užregistruotų savo atsivertimą į islamą, o tos kažkokios moters didžiausia svajonė buvo susisprogdinti, etc..

Continue reading