Kaip žinia, vakar turėjome ekskursiją – Powiukė, Naminis, vienas iš Milžinų ir aišku, jūsų dabar skaitomas Rokiškis nuvyko į VSA atliekų rūšiavimo stotį, o paskui dar ir važinėjosi Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis didžiuliu šiukšliavežiu. Žinoma, patampėm ir šiukšlių konteinerius, ir šiukšles į mašinas krovėm, ir taip toliau – viskas, kaip žadėta: bent jau truputį pabandyti juodą darbą dirbti – tiesiog būtina. Bet ne tai esmė.
Aš kažkodėl nesitikėjau, kad man padarys tokį įspūdį visas šitas šiukšlių reikalas. O jis man sukėlė krūvą tiesiog filosofinių minčių. Paprasčiausiai, kai žiūri į milžinišką kalną popierinių šiukšlių ir makulatūros, suverstą rūšiavimo angare, galvoji net ne apie mastus (nors taip, jie irgi daro įspūdį). Tiesiog paprasčiausiai imi žiūrėti, kas tai per šiukšlės.
Nekokybiškos spaudos atliekos iš spaustuvių. Nekokybė – tai šiukšlės. Kažkokie vokiški spalvoti meniniai nuotraukų albumai, kurie kažkam pasirodė nevertingi (dabar gailiuosi, kad nepaėmiau). Švarūs Lietuvos Banko sertifikatų blankai medaliams (girdėjau, kad juodojoje rinkoje bene 10 litų už blanką?). Krūva dovaninių reklaminių komplektų „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (vieno savikaina berods kelios dešimtys litų). Ir taip toliau, ir taip toliau. Daiktai, kurie visai neturėtų būti šiukšlėmis, bet tai šiukšlės.
