Į „Švyturį“ vykom dviese: aš, katras nei pats nežinau, kodėl vadinuosi Rokiškis (su šiuo miesteliu neturiu nieko bendra) ir mano kolega Galvažmogųpuošia iš Commonsense.lt blogo, ne internetuose žinomas, kaip Mindaugas Voldemaras. Mindaugas – labai rimtas žmogus, kažkada buvęs vienu iš „Mažeikių Naftos“ vadų (viešasis šios kompanijos veidas), dabar yra vienas iš garsiausių Lietuvoje rinkodaros ir vadybos ekspertų. Ir žinoma, jis dar ir mėgėjas – blogeris, rašantis apie tai, ką mato ir ką galvoja. Taip pat – ir apie maistą bei gėrimus – apie kelionę į „Švyturį“ jis parašė kiek anksčiau už mane.
Monthly Archives: kovo 2010
Prisimenant Aušros vartų koplyčią
Jau rašiau apie tai, kaip buvo išgriauta Aušrods vartų koplyčia – tą patį rašė ir spauda, ir daugybė portalų. Taigi, atrodo, praėjo šioks toks laiko tarpas, o apie tai, kad visgi už griovimus atsakingas užsakovas – klebonas Jan Kasiukevič, kuris ir buvo asmuo, su kuriuo vykdytojai turėjo derinti visus projektus – lyg ir nei žodžio? Tas pats klebonas Jan Kasiukevič prieš kiek laiko lietuvos katalikų tarpe pagarsėjo tuo, kad draudė platinti lietuviškus katalikų leidinius, kartu visiškai be apribojimų leisdamas platinti lenkiškus.
Štai Naglis Puteikis (ko gero, vienas iš nedaugelio politikų, kuriuos galima pavadinti sąžiningais) paskelbė nuotraukas palyginimams, kas buvo iki griovimų, ir kas po jų – http://puteikis.blogspot.com/2010/03/ar-pro-suniokotus-ausros-vartus-patekes.html
O aš prisimenu labai dar šviežią katalikų kunigų pedofilijos skandalą Airijoje – tada išlindo, kad tenykštė teisėsauga ar tik ne porą dešimtmečių žinojo, bet slėpė visą reikalą, nedrįsdama eiti prieš bažnyčią. Gal ir Lietuvoj tas pat? Nei vienas laikraštis, valdininkas ar teisėsaugininkas nedrįsta?
Toks jausmas, kad bažnyčios tarnai – tai kažkokios šventos karvės.
Airija reguliuoja, kaip kitose šalyse sudaromos santuokos
Negalvokit, kad Lietuva yra durnių šalis. Durnių šalis – pasirodo, Airija. Šios valdininkai sugalvojo, kad užsieniečių santuokos sudarytos jų šalių ambasadose, negalioja. Kokiu pagrindu – neaišku.
Valstybės ambasada – tai valstybės teritorija ir tik valstybės, kuriai ji priklauso, reguliavimas ir tenustato, ką ta ambasada gali daryt, o ko negali daryt. Ir jei Lietuvos piliečiai sudarė santuoką Lietuvos ambasadoje – tai tik Lietuvos piliečių ir Lietuvos reikalas. Bet pagal airių valdžią yra kitaip.
Kitaip tariant, Airija reguliuoja Lietuvos ir kokio 100 kitų valstybių santuokos sudarymo tvarką. Nuostabu.
Žodžiu, be žodžių.
Truputį pabirų apie kelius ir transportą
Truputis pabirų visokių. Būtų labai smagu ir iš jūsų visokių išgirst.
Kažkada standartinis eismo juostos plotis buvo nustatytas lygus ~2 metrams. Dabar tokie keliai atrodo beveik neįsivaizduojamais, tačiau jų vis dar yra išlikę. Visi keliai, tiesti Lietuvoje po kokių 1970, turi 3 metrų (vadinamąsias pusantrines) ar netgi dar platesnes (iki 4,5m pločio) eismo juostas. Apie tai, kokio pločio yra seni keliai, sako jau elementarus faktas: autobuso plotis yra 2,5 metro, tad tokiame kelyje prasilenkdami, abu autobusai turi gerokai užvažiuoti ant kelkraščio.
Vokiški keliai atrodo stebuklingais dėl jų tiesimo technologijos, sukurtos beveik netyčia – remontuojant po antro pasaulinio karo išdaužytas "betonkes": Hitlerio visur tiesti keliai iš gelžbetoninių plokščių, ant jų nutiesus asfaltą, gaudavosi tiesiog idealiai lygūs ir praktiškai amžini. Lietuvoje yra kokių poros kilometrų atkarpa betonkėje iš Vilniaus į Molėtus – gal prieš kokius 4 metus ant plokščių nutiestas asfaltas, nepaisant nuolat važiuojančių fūrų, dar ir dabar yra toks lygus, tarytum grindys: su juo palyginus, netgi vakar nutiestas įprastas kelias atrodo duobėtas. Važiuoti tokiu keliu po įprasto – truputį nerealu, momentaliai kyla pojūtis, kad mašina sustojo, nes dingsta net menkiausi virpėjimai, naktį – toks jausmas, kad mašina skrenda kosmosu.
Žiemą keliai barstomi dažniausiai įprasta druska (NaCl), tačiau šioji yra daugiau pasityčiojimas, nei priemonė kovai su kelio ledėjimu. Porą kartų brangesnis kalcio chloridas (CaCl2) – kardinaliai efektyvesnis, juntamai tirpdo sniegą iki -20 laipsnių. Svarbiausia priežastis – tirpdamas vandenyje, jis išskiria šilumą. Efektyvesnės už druską bei mažiau teršiančios gamtą – ir amonio bei magnio druskos, taip pat – karbamidas (populiari trąša, vadinamasis šlapalas). O tam kad mažiau keltų koroziją, vietoj druskos rūgšties druskų neretai naudojami acetatai. Yra ir dar geresnių ledo tirpinimo priemonių, tačiau šios vis dar laboratorijose: prieš kokius 30-40 metų iš kai kurių dirvožemio bakterijų buvo išskirti fermentai, tirpdantys ledą, netgi esant -60 ir žemesnėms temperatūroms. Deja, šis malonumas, nors teoriškai sniegą pašalintų visiškai, vis dar pernelyg brangus, kad apie jį verta būtų bent svajoti. Tuo tarpu japonai bando kitus dalykus – apšildomas gatves. Pasirodo, jei oro temperatūra tik nežymiai mažesnė už nulį, pakanka negiliai po gatve nutiesti kanalizacijos vamzdžius: šių skleidžiama šiluma visai gerai nutirpdo ir sniegą, ir ledą. Aišku, geriausiai ledą tirpindavo senesnės kartos aviatoriai, bet jau ne nuo kelių, o nuo pačių lėktuvų: tiesiog per purškiklius laistydavo ant lėktuvų sparnų spiritą. Deja, tai jau net teoriškai nepritaikoma keliams.
Vienas iš įdomiausių išradimų kelio dangoms – tai maltos padangos. Maišomi su asfaltu, tokie milteliai ne tik leidžia atsikratyti neekologiškomis padangomis, bet ir gerokai sumažina keliu važiuojančių mašinų triukšmą: guma vaikia kaip puiki garso izoliacija. Negana to, kelio danga gaunasi truputį elastinga, tad nuo jos lengvai nutrupa plikšalos ledas. Nežinau, ar kas nors panašius dalykus daro Lietuvoje.
Ekologiškos mašinos nei velnio ne ekologiškos. Kažkokie ekologai paskaičiavo, kad hibridinė mašina per savo eksploatacijos laiką gamtą užteršia labiau už įprastą. Skirtumas tik tas, kad didesnė dalis teršalų pagaminama gamyklose. O ir šiaip, gaminant bet kurią mašiną, kiekvienam mašinos kainos doleriui suminis išmetamų teršalų kiekis panašus, kaip ir sudeginant naftos už tą patį dolerį. Tad jei už 40 tūkstančių litų nusipirksite naują mašiną, kuri ės litru mažiau ir kasdien važinėsit po 100 kilometrų, tai nauda gamtai pasijus tik po kokių 10 tūkstančių dienų, kitaip tariant – maždaug po 27 metų. O praktikoje, kadangi važinėjami atstumai bent kelis kartus mažesni – tur būt po kokio šimtmečio. Tad paskaičiavus, paaiškėja, kad netgi dvigubai daugiau benzino ryjantis 30 metų senumo trantas yra ekologiškesnis, nei nauja pseudoekologiška mašina.
Tas pat pasakytina ir apie taupumą. Gal ne tiek žiauriai, kaip su ekologija, tačiau taupant irgi veikia tie patys dėsniai. Turėti poros dešimtmečių senumo mašiną yra žymiai taupiau, net jei ji ėda gerokai daugiau degalų: naujos mašinos kainos niekaip neįstengia padengti mažesnis degalų eikvojimas. Net jei tai kokia nors hibridinė mašina. Dar įdomesnis dalykas: hibridinėse mašinose kas kelis metus tenka keisti baterijas, o jų pakeitimas kainuoja tiek, kad visiškai panaikina kuro taupymo privalumus.
Vilniaus gatvėse neseniai pasirodė savivaldybiniai plakatai su užrašais, esą "iš mašinos išmetama tiek šiukšlių, kiek ir CO2". Šie plakatai – visiškas, o ir klaikiai nemokšiškas melas. CO2 iš mašinos išmetama pagal svorį maždaug tris kartus daugiau, nei sueikvojama degalų (tikslesnę oksiduotą masę galit pasiskaičiuoti pagal formulę sotiesiems angliavandeniliams: CnHn*2H2 + xO2, kur H=1, C=12, O=16). Užduokim sau klausimą: "ar kelionėje iš Vilniaus į Klaipėdą išmetam iš mašinos 90 kilogramų šiukšlių?" Taigi, pseudoekologija – ne tik verslo įmonių, bet ir valdininkų mėgstamas dalykas.
Didžiausius pasaulyje autobusus Antrojo pasaulinio karo metais gamino JAV. Tai, iš esmės, buvo milžiniškos fūros su trijų aukštų kėbulais, pritaikytais kareiviams vežti. Į vieną tokį autobusą susodinama būdavo apie pusę tūkstančio karių, kitaip tariant, dešimteriopai daugiau, nei į kokį nors normalų tarpmiestinį autobusą. Tokios milžiniškos keleivinės fūros nelabai galėdavo važinėti netgi amerikietiškais keliais, tad savaime aišku, nepaplito.
Galų gale, truputis viešojo transporto skaičiavimo, kurio aš nesuprantu. Jei autobuso talonėlis kainuoja 2,5 lito, t.y., į darbą ir atgal bent 5 litai, tai gaunasi, kad nusipirkti už kelis tūkstančius vis dar neblogą mašiną ir su ja į darbą važinėtis – dažnai juntamai pigiau. Ir tai dar turint omeny, kad valstybinės viešojo transporto įmonės yra neblogai finansuojamos. Matau požymį, kad iki trijų ketvirtadalių lėšų iš šių įmonių gali būti pavagiamos arba tiesiog išmetamos į balą.
Ros Sereysothea
Auksinis karališkosios sostinės balsas – taip ją vadino iki pat Raudonųjų khmerų atėjimo į valdžią. Pnompenis buvo hipiškos taikos miestas, tylus, ramus, po truputį turtėjantis, turistų vertinamas, kaip rojus. Ir didžiausia khmerų estrados žvaigždė, pradėjusi nuo khmerų liaudies dainų ir baigusi psichodeliniu roku – Ros Sereysothea.
Ji išgarsėjo dar būdama 13 metų, 1967, sulaukusi 21, tapo Kambodžos žvaigže, o dar po kelių metų net Vakarų šalyse imta kalbėti apie „khmerų roką“: ir pergrotos, ir nuosavos kambodžiečių dainos, skirtingai nuo kiniškų ar indiškų, puikiai susijungdavo su vakarietiška muzika, sukurdamos klausytojams keistą siurrealumo pojūtį.
Visas Kambodžos rokas žlugo 1975, kai į valdžią atėjo Raudonieji khmerai. 2 milijonai Pnompenio gyventojų buvo masiškai išvaryti į kaimus, mieste liko vos pora dešimčių tūkstančių žmonių. Prasidėjo masinės žudynės. 1975-1979 komunistinis Raudonųjų khmerų režimas nužudė apie 2 milijonus žmonių iš maždaug 7 milijonų gyventojų, daugiau, kaip milijonas pabėgo į užsienį. Iš likusių gyvų apie pusė buvo suluošinti. Iš visų filmuke matomų žmonių, vargu, ar bent dešimtadalis liko gyvais.
Nieks nežino, kaip žuvo Ros Sereysothea – vieni teigia, kad ji buvo viena iš pirmųjų aukų, nukankintų Tuol Sleng kalėjime, kitos legendos teigia, kad metus-du jai pavyko slapstytis tarp pabėgėlių ir netgi dainuoti komunistinį režimą šlovinančias dainas, kol buvo nužudyta, dar kitos versijos pasakoja, kad ji mirė jau pamačiusi Raudonųjų khmerų sunaikinimą – ją surado keli Vietnamo karių išlaisvinti kaliniai, tačiau auksinio balso karalienė buvo nukankita ir išsekusi taip, kad jos gyvybės išgelbėti nepavyko.
Per kelis Raudonųjų khmerų siautėjimo metus buvo visiškai sunaikinta Kambodžos inteligentija – žmonės būdavo žudomi vien už tai, kad nešiojo akinius, buvo apsirengę miestiškais drabužiais ar mokėjo užsienio kalbą. Kaip prevencinė priemonė nuo pabėgimo, buvo masiškai kapojami rankų ir kojų nykščiai: žmogus negalėdavo greitai vaikščioti ar laikyti ginklo, tačiau galėdavo dirbti kauptuku. 1979 Raudonieji khmerai ėmė ruoštis karui su Vietnamu: buvo skelbiama, kad kiekvienas khmeras turi nužudyti po 30 vietnamiečių, įskaitant ir vaikus, tam, kad sunaikintų priešus. Laimė, masinį puolimą pradėjo patys vietnamiečiai, įsiutinti po to, kai Raudonieji khmerai išžudė visus gyventojus keliuose pasienio kaimuose. Įsiveržus Vietnamo pajėgoms, Raudonųjų khmerų valdžia griuvo per porą savaičių, o šiaip jau žiauriu laikytas Vietnamo komunistų režimas vietiniams pasirodė, kaip kokie angelai gelbėtojai.
Pol Potas buvo ilgai laikomas inteligentišku, maloniu ir sąlyginai saikingų pažiūrų komunistu – apsiskaičiusiu, nemažai laiko praleidusiu Prancūzijoje. Jo organizuota politinė grupelė kažkuo netgi priminė dabar Lietuvoje garsėjantį NK-95 ir atrodė ganėtinai nekenksminga. Tačiau viskas pasikeitė, kai komunistai atėjo į valdžią. Kambodža per porą metų sunaikino visą kultūrą: beveik visus skaityti ir rašyti mokančius, visus, kas tik išsilavinę, visus, kas bent kiek įtartini. Šaliai liko tik prisiminimai apie praeitį.
