Aš kažkaip senokai jau nesibasčiau po visokias maitinimo vietas, nors daugelis žino, kad esu skrandžio vergas, todėl apie valgį laiks nuo laiko kažką parašau. Ko gero, trukdo paskutinius porą metų vis labiau kamuojantis laiko trūkumas ir visiškas pamišimas. Taip, aš šiais metais netgi du kartus buvau MacDonalds – galit komentaruose mane už tai išvadinti kokiais nors epitetais. O kažkada seniai – ne tik bastydavausi, bet ir apžvalgas parašinėdavau – gal būt ne tiek kitiems, kiek savo paties malonumui, o dar ir tam, kad pats žinočiau, kur eiti verta, o kur – ne (atmintis kiaura – gerai priminti sau pačiam). Taigi dabar gal pabandysiu atgaivinti savo senus pomėgius. Bus matyt. Beje, straipsnį parašiau tą patį vakarą, tačiau nutariau, kad visgi verta kelias dienas palaukti, kol susigulės, o paskelbti jau paskui. Dažnai taip darau – tai pagerina tikslumą. Taigi, dabar jūsų dėmesiui – DOMM Lounge, į kurį nueiti verta.

Čia dalelė aukso...

Maitinimo įstaigų vertinimo skalė

Mano dešimtbalė vertinimo sistema, kurią atidirbau per krūvą metų (per tą laiką vis koreguodamas), galų gale pasidarė labai paprasta: 5 balai už maistą, 2 balai už aptarnavimą, 2 balai už aplinką, o 1 balas atlieka, nes niekam gyvenime nesu davęs ir nesiruošiu duoti visų 10 – net jei viskas būtų idealu, garantuoju, kad kažkas blogo bus, ko nesugebėsiu atrast. Štai už tai vieną balą ir atimu. O kadangi iš principo visų balų niekam neduodu, tai už maistą daugiausiai 4, už aptarnavimą ir aplinką – paprastai iki 1. Na, supratot. Ai, dar turiu pasakyti, kad minusinius balus irgi duodu, jei supykstu, o ten jau ypatingų apribojimų nėra. Pavyzdžiui, jei kas nors į šaltibarščius “Vegetos” pripils (būna net ir tokių išgamų) – iškart minus šimtas balų ir palinkėjimas paspringti savo pačių nesąmonėm, subankrutuoti ir nusižudyti. Jei oficiantas pasikėlęs ir savo elgesiu vaizduoja nėščią paauglę – minus keliasdešimt. Ir taip toliau.

Tai tiek apie mano vertinimo metodus. O kažkokių griežtų kriterijų neturiu ir neargumentuoju, nes manau, kad viskas turi būti subjektyvu. Nes aš esu patys žinot, koks. Blogas. Taigi, 6 balus iš manęs gavęs kabokas gali jaustis išskirtinai kietu, neperdedant, nes tiek gauti padorus kabokas nelabai turi šansų. O 5 balai – tai labai gerai, jais galima didžiuotis. Į kaboką, gavusį iš manęs 4 balus, galit eiti, negalvodami – jis nesukels problemų. Nes dauguma iš manęs gautų po 2-3. Taip 10 balų sistema virsta penkiabale.

DOMM Lounge – elitinis

Na tai va, šiandien Velnias užnešė mane į DOMM Lounge, tą patį, kuris dar neseniai platino molekulinės kulinarijos religiją Lietuvoje. Dabar vat jie nutarė pasukt link kažko paprastesnio, kitaip tariant, paprasčiausio elitizmo. Nes, suprantate, “demokratėjame ir einame į visuomenę, prisitaikydami prie mažiau įmantrių poreikių”. Aišku, čia mano frazė, o ne jų, bet žinia maždaug tokia. Taigi, demokratėjimas akivaizdus, nuo kosmoso iki elito. Ir, sakyčiau, atitinka. Aš aišku nelabai suprantu, kas ten ir kaip, nes šitą vakarą buvo nelyg pristatymas, į kurį sukvietė kažkokį rinktinį elitą iš blogerių ir dar kažko. Būdamas paprastu, aš nesigilinu.

Faktai ir pabiros

Jei neklystu, DOMM Lounge yra vienintelis Vilniaus kabokas, turintis Michelin žvaigždutes, kitaip tariant, pasaulinį pripažinimą už maisto išskirtinumą. Molekulinė virtuvė yra paremta geriausių tradicinių receptų moksline dekonstrukcija ir paskui iš to sekančiu moksliniu superskonio konstravimu. DOMM Lounge yra Vilniaus Rotušėje. Kur yra Vilniaus Rotušė – neaiškinsiu. Beje, PoPo.lt tapo elitarine blogoferma, nes elitarinis DOMM pasikvietė kokius 10 procentų PoPo.lt blogerių – cielus kelis.

Apie patiekalus žymiai skaniau už mane parašė mielos merginos, kurios dar ir nuotraukų pridėjo, tad rekomenduoju – ir Beatulia, ir Giedrė yra žavingos, bent jau bloguose. Kuri buvo Beatulia, tai nepagavau, nežinau, kuri ten. O Giedrė tai visai šalia buvo – tai ir šiaip žavinga.

Išvaizda ir aplinka

Rotušėje įsikūręs DOMM (įeiti galima pro duris iš ŠMC pusės) yra gražus. Jaukumu jį gal pralenktų Maldžio kavinė (nežinau net, ar dar šioji beveikianti – buvau ten prieš kokius 10 metų), bet tai visai kitas stilius. DOMM – tai paveikslai, blizgučiai ir skulptūros, kvadratai ir stačiakampiai pramaišiui su žiburiais, ornamentais ir senoviniu ultramarinu lubose. Aukštos lubos, veidrodžiai ir šviesos žaidimai. Trumpai tariant, tai yra gražu. Ne absoliutus menas, aišku, bet gražu. Jaučiasi brangių dizainerių ir skulptorių rankos. Nepagailėta. Ir žinote, palyginu aš su kitais kabokais, ir nors ir galėčiau prisiknisinėti, imkit, brangieji DOMM, 2 balus už išvaizdą. Nes su jumis palyginus, dauguma kitų į elitus taikančių kabokų atrodo kaip makdonaldsas. Tik pastatykit lauke peleninę, kad tokie, kaip aš, turėtų, kur nuorūką numest. A, tualetas – bendras su Rotuše, tvarkingas, gražus, švarus. Viskas ok. Tarp kitko, jei norit susidaryti įspūdį apie bet kurį kaboką – pirma užeikit į tualetą pažiūrėt, 90 procentų atvejų tualetas pasako viską apie tai, koks aptarnavimas, koks maistas, etc.. Nebūna gerų kabokų, kur būtų apšnekrkštas tualetas.

Aptarnavimas

Na, gerai. Aptarnavimas. Trumpai tariant, su tuo problemų kaip ir nerasta. Na, padavėjos gal ir pagal išvaizdą parinktos, kas yra dar vienas pliusas aplinkai, kita vertus, man jų išvaizda nieko nesako, bet kita vertus, trajektorijos optimizuotos, t.y., nesimato, kad lakstytų po 3 kartus ten, kur pakanka nueiti vieną sykį. Greitos. Gal truputį ir užmaršios, bet ne tragedija, sistemos tame lyg ir nepastebėjau. Vyrukai padavėjai gal truputį pernelyg turi familiarumo. Nepakenčiu, kai man kažkas aiškina, kad aš pasisotinsiu nuo tiek ir tiek, nežinodamas, kiek aš suvalgau. Kas žino, kiek aš realiai suvalgau, gali mane suprasti. Bet čia jau aišku daugiau mano asmeninės specifikos. Dar neapsisprendžiau, ar vienas balas, ar du. Nes lyginu su kitais kabokais.

Labai maloni smulkmena, kad padavėjos aptarnauja pirmiausiai vyriškius, o jau paskui moteris. Aš esu feministas iki kaulų smegenų ir todėl vertinu tokį elgesį. Faktiškai, uždėčiau už tai vieną balą, nes man tai patinka. Tai gal ir už aptarnavimą duoti 2 balus? Kita vertus, vietoj peilių ir šakučių mėsai pradžioj buvo du komplektai žuvinių. Paskui atnešė mėsinius įrankius, teko laukt, žiūrint į porcijas. Kita vertus, per krūvą metų – tai pirmas kabokas, kuriame pamačiau normalius peilius. Ne tuos su dantukais ar nepjaunančius, o puikius, kuriais mėsą pjaut gali vos ne kaip skalpeliu. Sunku apsispręst. Na, kita vertus, jei reikia galvoti, reiškia 1 ir negalvojam.

Maistas

Maistas, kurį kuria Maestro Chef de Cuisine Javier Lopez Ruiz. O čia jau daug kriterijų. Trumpai tariant, pirmiausiai praktiškiems – apie kainas: 40 litų už juokingai mažą kepsnelį atrodo daug. Netgi akivaizdžiai. Bet DOMM Lounge virėjas yra stebuklas, tad kai pradedi valgyti, kyla mintis, kad tai verta tų pinigų. Šiaip man čia kyla klausimas toks: daugelis kabokų nemoka skaičiuoti kaštų ir pridėtinių verčių pagal elementarias matricas, todėl pririša savikainas prie apimčių, todėl rezultate praranda tuos, kam porcijos per mažos, nors porcijos padvigubinimas neretai padidintų savikainą vos pora dešimčių procentų, kartais netgi mažiau, o kartu leistų panaudoti pastovias išlaidas su keleriopu efektyvumu, galutiniame rezultate duodamas kaštų sumažinimą ir likutinio pelno padidėjimą apyvartumo sąskaita. Aišku, kiekvienas atvejis savitas, reikia žiūrėti, nežinau, ar DOMM atvejis yra toks.

Bet tai specifikos, nesigilinkim į tas vadybas, kai galvojam apie maistą. Žinokit, tai yra skanu. Tai yra kažkas, nors visi tie itališki ir kiti pavadinimai mane visad šiurpina, nes aš, žinote, žmogus paprastas ir sušis man yra žalia žuvis, o karpačis yra sūdyta mėsa, žvėriena yra žvėriena, o bulvė yra bulvė. Nelabai suprantu aš tų žodžių.

Taigi, demokratiškas DOMM “greitas maistas” – yra kažkas, iki ko elitinius vaizduojantiems Vilniaus kabokams augti reiks dar visą dešimtmetį. Negana to, tai bene vienintelis sezoninę virtuvę turintis kabokas. Dabar ruduo, tad grybai, žvėriena, uogos. Ir panašiai. Na, aš neturiu prie ko prisiknisti. Na, gerai, paprisiknisinėjant, starkis su risotto buvo gal pernelyg banalus, keliantis asociacijas su viešbučių maistu, kuris visam pasaulyje vienodas. Bet keliantis asociacijas, tačiau geresnis visa galva už tą, kurio prieš kažkiek metų valgiau kažkokiam viešbutyje (Radisson? Tie pavadinimai – visi vienodi, beprasmybė kažkokia), kuriam buvo geriausias viešbutinis risotto, kurį esu valgęs, ir kur visvien buvo viešbutinis maistas, kurio aš nekenčiu, todėl bet kuris risotas man yra viešbutinis. Na dar prisikniskim – kataloniška kaimietiška bulvė buvo tokia kaimietiška, tad sudarė disonansą su elitiškumu. Na gerai, pabrėžė kitų patiekalų elitiškumą. O sumuštiniai su carpaccio kombinuotu su baravykais – liuks. O desertai – kosmosas. Žinokit, desertai ten – realiai kosmosas iš molekulinės virtuvės, kuri moksliniais metodais planuoja, kaip skoninėmis savybėmis išsprogdinti valgytojo sąmonę ir perkelti šį į gurmanišką orgazmą. Ir beje, man patinka žmonės, kurie supranta, jog morengas turi būti pakankamai kietas, kad traškėtų. O ir taip toliau, ir taip toliau.

Trumpai tariant, kainos gal ir atrodo nemažos, bet skonis tai atperka be išlygų. Santykis tarp kainos ir skonio – ne tai, kad geras, bet tiesiog liuksusinis. Žodžiu, mieli DOMM, imkit už maistą 4 balus iš 5, o visų 5 neduosiu tik dėl to, kad porcijos buvo mažos. Aš esu subjektyvus ir supraskit mane, mano pietų apsirijimo rekordas buvo 2 šeimyninės picos vienu kartu – tai vat dabar pagalvokit apie tai, kaip aš kankinausi, valgydamas jūsų šedevrus. Aš realiai vos neapsiverkiau, nes visko man buvo per mažai. Pagalvokite apie tai. Bet taip, abejoju, ar Vilniuje kas nors rastų kažką skanesnio, nei gaminat jūs.

Aš žinau, kad mane skaitantiems įdomu būtų sužinoti, kokie ten patiekalai, bet aš tyčia nieko nesirašau ir nesižymiu. Nueikite į ten patys ir paragaukite. Tai kompensuos jums visą vargą, sugaištą skaitant šią mano apžvalgą, jau nekalbant apie ten išleistus pinigus.

Reziume

Taigi, susumuojam ir gaunam 7 balus. Kažkaip man čia galai su galais nesusieina, nes lyg ir rašiau, kad maksimumas gautųsi 6, bet tiek to. Galiu pasakyti, kad man per gyvenimą yra pasitaikęs tiktai vienas kabokas, kurį įvertinčiau ištisais 8-9 balais. Tai buvo Vila Mama Rosa Palangoje. Vienintelis toks atvejis, prieš krūvą metų, tad jau nežinau, ar tenai dar taip tebeliko… Mane ten apėmė proto aptemimas ir aš suvalgiau  beveik tris komplektus pietų (du kraujinius jautienos kepsnius, tris sriubas ir dar kažko), o kai paskaičiavau, gavosi už viską bene du šimtai litų, bet tada supratau, kad tai yra gėris, santykis tarp kainos ir skonio – bene geriausias Lietuvoje. Nežinau, ar Vila Mama Rosa dar veikia, o jei ir veikia – tai ar nepasikeitė. Labai seniai ten nebuvau. Kita vertus, DOMM yra ganėtinai artimas savo lygiu. Vilniuje su DOMM konkuruoti galėtų Rene, tačiau pastarasis atsilieka savo aplinka, o Rene maistas, tegul ir puikuis, gal truputį ir netraukia iki DOMM lygio. Kad būtų aišku tiems, kam prabanga yra Čili Kaimas – netgi teigiamai atsižvelgiant į visas Čili Kaimo specifikas, orientaciją į kaimiškumus ir panašiai, jie greičiausiai iš manęs gautų maždaug 3 balus. Čia tiesiog palyginimui.

Trumpai tariant, jei ir yra Vilniuje koks nors kabokas, kur privalo apsilankyt bet kuris vilnietis, norintis pavadinti save gurmanu – tai DOMM Lounge. O gal visgi duoti DOMM Lounge 8 balus, kaip jūs manot?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (916)