Tag Archives: Palanga

Apie tuos 1956 metų branduolinius taikinius Lietuvoje

JAV neseniai išslaptino sąrašą socialistinio lagerio taškų, kuriuos buvo planuojama atakuoti, jei kiltų karas su SSRS. Tai vat, kad nekiltų pernelyg daug klausimų, aš jums pateiksiu pilną, detalų sąrašą apie Lietuvą. O tai kažkokių žioplių platinamas sąrašas kaip ir yra, bet jis visiškai nepilnas ir neaišku kaip išrankioti tie taškai, nes panašu, kad tie, kas rankiojo – grybavo tiesiog.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Vat jums tie visi taškai, kur branduolinis bombardavimas galėjo vykti karo atveju, 1959 metais, pagal 1956 metų sąrašus. Čia išdėsčiau ant dabartinės Lietuvos žemėlapio, kad būtų pakankamai aišku visiems.

Žodžiu, pagal pilną sąrašą yra tokie taškai tuometinėje LTSR: Alytus, Jonava, Kaunas, Kaunas/Karmėlava, Kaunas S., Kėdainiai, Klaipėda, Marijampolė, Palanga, Paliepgiriai, Panevėžys, Prienai, Šiauliai, Šiauliai N., Šiauliai W., Varėna, Vilnius, Vilnius E., Vilnius S.W.. Tos papildomos raidės greičiausiai reiškia miestų dalis, pvz., S. – pietinę, S.W. – pietvakarinę ir taip toliau. Pagal viską, į sąrašą įtraukti taškai yra susiję su didžiausiomis karinėmis bazėmis, bobmbonešiams leistis pritaikytais aerodromais, kažkuria dalimi – dar ir su kita infrastruktūra.

Trumpai tariant, 19 taškų, jei nieko nepraleidau (jei praleidau – ieškokitės patys). Plius dar būtų galima priskirti vieną-kitą tašką, kuris visai šalia Lietuvos, pvz., kur nors Karaliaučiaus krašte, kaip Sovetskas, esantis palei pat Lietuvos sieną, bet čia jau nesigilinkime. Pastebėkim tiek, kad 19 taškų – tai nedaug, jei palygini su tuo, kad vien Tbilisyje (Gruzijos sostinėje) numatyti 7 taškai. Ant Kaliningrado – netgi 8 taškai. Leningrade ir Maskvoje – po 12 taškų. Aš jau nekalbu apie bendrai viso to plano mastus – jame ir krūva Kinijos miestų, ir Šiaurės Korėja, ir Albanija, ir dar belenkas, jau nekalbant apie kokią Lenkiją, Rumuniją ar VDR.

Čia aišku, galima būtų rėkti, kokios blogos yra Jungtinės Valstijos, nes ruošėsi mus bombarduoti ir visą planetą sunaikinti (taip jau rėkia visokie vatnikai, kurie netgi suskaičiuoti sąraše esančių taikinių nemoka), bet reiktų įsisąmoninti kelis paprastus dalykėlius, kurie šiaip visokiems nedašunta. Ir juos aš jums paaiškinsiu – netgi ne apie tai, kad karą planavo pradėti SSRS, o visokie JAV planai tebuvo skirti pasirengimui, kad atsakyti būtų galima. Paaiškinsiu kai kuriuos paprastesnius dalykus.

Continue reading

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos „Azotas“ ar koks „Globe Asimi“ – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie gyvulių epidemijas – nepatikimi dėl paprastos priežasties: nors tos epidemijos ir būdavo, ir kartais realiai milžiniškos, jos taip pat buvo naudojamos ir gyventojų judėjimui riboti per religines šventes, t.y., kartais skelbiamos dirbtinai. Todėl nesigauna būti tikru, ar kažkuri epidemija buvo tikra, ar tik buvo surengtos karantino priemonės, skirtos religinėms šventėms apriboti.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

Upd. 2018: kai rankiojau faktus, naudojausi tiesiog Google paieška – nemažai duomenų buvo visokiuose archyviniuose teisės aktuose, epidemiologų puslapiuose ir panašiai. Nežinau, ar tie puslapiai dingo, ar (atrodo, labiau tikėtina) Google tiesiog šalina iš rezultatų senesnius puslapius, bet dabar dokumentuotų duomenų apie daugumą tokių įvykių rasti jau nesigauna – pvz., paieška apie dizenterijos (šigeliozės) epidemijas, susijusias su Vilniaus pieno kombinatu – neduoda nieko, nors anksčiau gavosi rasti duomenų, kad panašių epidemijų būta ne vienos, o bent kelių, keliais skirtingais (tik dauguma atvejų neįvardintais) metais.

Continue reading

Kabokas gurmanams. DOMM Lounge

Aš kažkaip senokai jau nesibasčiau po visokias maitinimo vietas, nors daugelis žino, kad esu skrandžio vergas, todėl apie valgį laiks nuo laiko kažką parašau. Ko gero, trukdo paskutinius porą metų vis labiau kamuojantis laiko trūkumas ir visiškas pamišimas. Taip, aš šiais metais netgi du kartus buvau MacDonalds – galit komentaruose mane už tai išvadinti kokiais nors epitetais. O kažkada seniai – ne tik bastydavausi, bet ir apžvalgas parašinėdavau – gal būt ne tiek kitiems, kiek savo paties malonumui, o dar ir tam, kad pats žinočiau, kur eiti verta, o kur – ne (atmintis kiaura – gerai priminti sau pačiam). Taigi dabar gal pabandysiu atgaivinti savo senus pomėgius. Bus matyt. Beje, straipsnį parašiau tą patį vakarą, tačiau nutariau, kad visgi verta kelias dienas palaukti, kol susigulės, o paskelbti jau paskui. Dažnai taip darau – tai pagerina tikslumą. Taigi, dabar jūsų dėmesiui – DOMM Lounge, į kurį nueiti verta.

Čia dalelė aukso...

Continue reading

Pajūryje

Taigi, tarp Palangos ir Šventosios, Monciškės tai vadinasi berods… Antra diena. Pajūrio vertelgos kaip visad žavi savo apsukrumu: internetas esą yra, o kaip paaiškėja – tik palei pat šeimininko namą, kur nei rozetės laptopui nerasi. Čia kiek primena tuos bajerius, kur "namas visai šalia jūros, 100 metrų", o paaiškėja, kad norint iki jūros nusigauti, reikia su mašina važiuot. Kaip sako kaimynai iš gretimo namelio, šeimininkė rėkauja, jei kas šalia jų namo atsisėdęs, bando tą internetą naudot.

Labai didelis dėkui surf.lt bendrijai, kurią atradau čia netoliese, ir ypač nuostabiam žmogui – poniai Jolantai, jei tik ji čia kartais apsilankys mano bloge: jos dėka dabar galiu naudotis ryšiu. Aptikau per Wi-Fi ir suradau už kokio pusšimčio metrų, įžūliai atėjau ir išsiprašiau 🙂 Tarp kitko, Fonera – pasirodo labai neblogas daiktas, toli tempia.

Kaip jūra? Vanduo šiltas, bet bangos didelės. Išilgai kranto – srovė, kuri truputį bando verst iš kojų, jei įbrendi iki liemens. Bangos verčia dar labiau. Taigi, išties maudytis gan pavojinga, matyt todėl dauguma žmonių ir nesimaudo. Vakar buvo saulės, šiandien jau nėra. Geras laikas atostogoms. O už kokio pusšimčio kilometrų, Rusnėje – visai neseniai praėjo viesulas. Tasai tikras tikrutėlis, kur sūkūrys kaip triūba nuo dangaus lig žemės. Pas mus tuo tarpu buvo visai ramu, tik kažkoks debesis praėjo šalimais, į jūrą žaibais daužydamas…

BlogOut 2010, Palanga :-)

Na, galų gale gal kažkaip prisiruošiu parašyti. Paprastai kažkodėl apie įvykius nesu linkęs rašinėti, daugiau gal apie apmastymus. Bet čia apmastymai kažkaip daugiau gavosi apie vadybą, nei apie BlogOut 🙂

Šis savaitgalis Palangoje buvo vienas iš gražiausių ir kartu neįprasčiausių iš tų, kuriuos turėjau paskutiniu metu. 35 laipsniai karščio pavėsyje. Ne pavėsyje – išvis kaip kokioje orkaitėje. Vilniečiams, kurie skundėsi praeitos savaitės karščiais, galiu tik pasakyti: kai sekmadienį grįžau, supratau, kad Vilniuje elementariai vėsu. Ir visą laiką buvo tiesiog maloniai vėsu. Nepabuvę realiame karštyje, mieli vilniečiai, jūs tiesiog nesugebate įvertinti vėsos, kuria nuolat mėgaujatės. O aš jau sugebu. Nes supratau, kas yra realus karštis.

Na, nesvarbu. Kažkas man užėjo, tad nuvykau į garsųjį BlogOut, kurį kasmet organizuoja ne mažiau garsus Andrius Kleiva. Konferencija, blablabla, temos apie FB, grupinių blogų perspektyvos, etc., o paskui afterparty iki 2 valandos nakties. Renginio vado padėjėjas, tikras lietuviškos blogosferos tėvas Vienastoks, pasirodo, skaito mano blogą. Mane tai šokiravo. Jaučiausi visgi niekam neįdomiu piktu ir tulžingu šiknium, o paaiškėjo, kad yra žmonių, kurie tai netgi vertina. Jaučiu, reiks keisti stilių 😀 BTW, Bitė, Elmenhorster, Palangos Vėtros ir dar kažkieno marketingistai, nusprendę paremti šią konferenciją – šaunuoliai. Ir multimilijonierius Andrius Užkalnis – irgi renginio rėmėjas 🙂

Diskusijos buvo pakankamai įdomios, tad kitais metais vėl norėčiau nuvažiuoti 🙂 Tarp blogerių, su kuriais teko čia susipažinti – Altajus, Arius, Vaidas, Gedzis, Šilas, Arnoldas Rogoznyj (po galais, patarkit, kokį linką dėt, nerandu?), Tomas Viluckas – išties susirinko tikras blogosferos elitas.

Bet aišku, įdomiausias buvo afterparty. Kalbos, kalbos, kalbos, bet kartu daug pastebėjimų (ir ne tik mano) apie vadybą: vienas iš pirmų aplankytų kabokų, kurį pavadinom šiltnamiu (tikro pavadinimo neatsimenu) – durnių šaika. Įsivaizduokit kaboką, kuris dirba ir žiemą, todėl pasistatęs tokį didelį šiltnamį permatomu plastikiniu stogu. Ir permatomomis plastmasinėmis sienomis. Per karščius iš poros dešimčių stalų užimti tik trys. Dabar klausimas: per kiek laiko savininkui atsipirktų elementariai nugriautas stogas ir sienos, kad rudenį jį vėl galima būtų atstatyti? Sakyčiau, per kokią savaitę, o gal ir greičiau. Vadybinis feilas: gaila nugriaut, gaila pinigų kondicionieriui, gaila pinigų belenkam. Todėl ir nėra pinigų. Paprašom padavėjos, kad bent duris atidarytų, o ta sako, kad neatsidaro. Patys atidarom. Paaiškėja, kad durys nesilaiko ir užsidarinėja, paprašom kėdės, kad duris prilaikytų. Padavėja prieštarauja – "nebus kur žmonėms atsisėsti". Kažkas berods ją kažkuo pavadina, tad prieštaravimai baigiasi. Padavėjos – akivaizdžiai užguitos, klientų tiesiog bijo, kartu darydamos klaidas kiekvienam užsakymui. Savininkas asilas, tad ir darbuotojus daro tokiais pat. Vienas iš Demingo principų reikalauja išgyvendinti baimę. Puikiai matome, kodėl.

Ekskursija į Palangos Birutės parką ir Gintaro muziejų – irgi įdomu. Priminė vaikystę. Ir tai – pati ramiausia ir vėsiausia kurorto vieta, neįtikėtinai kontrastuojanti su Basanavičiaus prospektu. Apsilankykite.

Naktiniai pašnekesiai su įdomiausiais žmonėmis – Powiukė, Tomas Kažemėkas, Galvazmogupuosia, Darius Gylys, Dovilė, o ir pakvaišęs Benamis privertė nenuobodžiauti – per porą dienų Palangoje taip ir neįsijungiau interneto 🙂

Palanga – nuostabus miestas. Kabokas, kur sėdėjom vėliau (vėl neatsimenu pavadinimo), prekiavo alumi. Norėjau giros – pasiūlė eiti į kioską. Tipo "ten nusipirkit ir atsineškit, galėsit gert". Nuėjau į kioską, stoviu didžiulėje eilėje, giros bačka kažko streikuoja, tad po kelių minučių atbėga ta pati padavėja iš to paties kaboko ir atneša visą padėklą giros. Žodžiu, giros kabokas turi, bet savo lankytojams neparduoda – tik į kioską neša. Taip vat ir teko vaikščiot į tą kioską visą vakarą…

Dar vienas kabokas (ir vėl be pavadinimo) – jau kitą dieną. Ryte nupliaupė liūtis, beveik ant visų stalų – didžiulės balos, kėdės šlapios, nors ir po lietsargiais. Surandam vieną apysausį, bet purviną staliuką, su sausomis kėdėmis, prašom padavėjos, kad nušluostytų, o ta rėksmingai ir nepatenkintai suloja: "ką, negalit kito pasieškot", apsisuka ir nueina. Aptarnavimo lygis. Kabokas priklauso dar sovietmetį menantiems poilsio namams.

Paskui vėl after-afterparty, jau kitame kaboke (ir vėl neatsimenu pavadinimo, bet Basanavičiaus gatvėje yra toks geltonas tiltukas per upelį – jį pereikit ir pakliūsit), nuo ankstyvo ryto (t.y., nuo kokios 12 val.). Vietoje pusryčių (na, nesiskaito tos pora porcijų maisto už pusryčius – neprivalgysi gi tiek mažai) – nežinau kiek puodukų kavos. Kabokas geras, aptarnavimas visai padorus. Todėl padavėjas gauna krūvą arbatpinigių – jau vien už tai, kad neprimena ankstesnių mūsų patirčių. Tiesa, kava man paskui atsirūgo: bevažiuojant į Vilnių, reikėjo vis stoti ir stoti, nes pasirodo, šis gėrimas išbėga 10 kartų didesniais kiekiais, nei tie, kuriuos išgeri.

O Vilniuje tikrai vėsu. Per šiuos "karščius" galima sėdėti, užsidarius langus, be kondicionieriaus, viršutiniame namo aukšte ir visvien bus vėsiau, nei buvo Palangoje.

Beje, stengiausi paminėti visus. Bet kadangi esu kiauragalvis, tai priminkite, ką praleidau – tiesiog ne visus dabar atrast pavyko 🙂