Tag Archives: progresiniai mokesčiai

Kai karvės neatskiri nuo mopedo, o mokesčių – nuo kaupimo

Visai neseniai rašiau straipsnį apie progresinius mokesčius, o paskui pas mane į Facebook komentarus atėjo toksai Raimondas Kuodis, kuris pradėjo man aiškinti apie tai, kaip Lietuvoje baisiai siaubingai progresiniai mokesčiai yra jau dabar. Ir tai baigėsi tuo, kad aš jums čia parašiau šį straipsnį. Tiesiog apie tai, kokio lygio absurdą pasiekia mūsų viešasis ekonominis diskursas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų - tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios "karvės" nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Nesuvokti nuosavybės sąvokos, neskirti savo pinigų nuo kažkieno kito pinigų – tai panašiai, kaip neskirti karvės nuo mopedo (žinau, kad čia nuotraukoje motoroleris). Įsivaizduokite žmogų, kuris mopedą pavadina karve, o paskui iš tokios „karvės“ nuoširdžiai bando primelžti pieno, o paskui dar ima šnekėti apie karvės variklio apsukas.

Ponas Raimondai Kuodi, taip, čia šiandien apie jūsų teorijas ir nesupratimus, nes jūs to panorėjote. Aš jūsų klausiau, ar tikrai norite to, kad aš parašyčiau apie tai. Ir jūs pasakėte, kad norite. Taip jūs padarėte dar vieną klaidą, bet ta klaida natūrali. Ta klaida – irgi jūsų nesupratimų pasekmė. Paprastai nesupratimai po vieną nevaikšto.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Gal jau laikas pagalvoti apie progresinius mokesčius?

Ponai ir ponios. Progresinių mokesčių priešininkai aiškina apie tai, kad progresiniai mokesčiai – tai daugiau dirbančiųjų apmokestinimas. Išties nei velnio. Tai tiesiog nesąmonė, kuri kyla galvose tų, kurie nori daugiau pinigų (teisingas noras), galvoja apie save (tai irgi teisinga), bet dėl savo netolimo mąstymo patys iš savęs atima galimybę tų pinigų daugiau turėti.

Noras uždirbti kuo daugiau pinigų yra labai natūralus. Bėda tik tame, kad pinigus uždirbame iš kitų žmonių. Todėl tai, kiek galime iš jų uždirbti, priklauso nuo to, kiek jie uždirba. Jei visi aplinkui skurdūs, daug neuždirbsi. Norint uždirbti daug, reikia, kad visi aplinkui irgi būtų pakankamai turtingi. Tai elementaru.

Noras uždirbti kuo daugiau pinigų yra labai natūralus. Bėda tik tame, kad pinigus uždirbame iš kitų žmonių. Todėl tai, kiek galime iš jų uždirbti, priklauso nuo to, kiek jie uždirba. Jei visi aplinkui skurdūs, daug neuždirbsi. Norint uždirbti daug, reikia, kad visi aplinkui irgi būtų pakankamai turtingi. Tai elementaru.

Pradėkim gal nuo to, kad dažniausias (ir visiškai klaidingas) argumentas, kovojant prieš progresinius mokesčius, yra viena iš loginių klaidų – tai proponentams projektyviai priskiriamas aiškinimas, esą progresinių mokesčių įvedimas reikalingas tam, kad daugiau mokesčių surinkti arba kad tai išvis esą mokestis iš pavydo. Aišku, labai patogu pačiam susigalvoti kokią nors nesąmonę, ją priskirti oponentui ir paskui visaip įrodinėti, kad oponentas neteisus.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie darbo įrankius ir progresinius mokesčius

Progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Šėtoniška mintis, bet pabandykit ją paneigti: progresiniai mokesčiai padės daug uždirbantiems uždirbti dar daugiau

Jei kalbėsim apie socialinį teisingumą – manau, kad su tuo viskas lyg ir aišku: darbuotojas dirba darbdavio sukurtoje darbo vietoje, t.y., gauna iš darbdavio galimybę užsidirbti. Todėl akivaizdu, kad darbdavys ne tik dirba pats, kurdamas verslą, bet, iš esmės, dar ir išlaiko darbuotoją. Socialiniu požiūriu natūralu, kad darbdavys už tokią veiklą turėtų būti apmokestinamas mažiau, nes netiesiogiai jis krūvas mokesčių sumoka per darbuotoją. Čia tiesiog nėra ką ginčytis. Bet jei panagrinėsim reikalą iš pridėtinės vertės kūrimo efektyvinimo pusės, tai gausis sudėtingiau.

Pabandykim užsiimti modeliavimu, kaip sakant, padarykim kokio paprasto atvejo analizę (supaprastintą case study). Tiesiog skaičiais ir pinigais pabandykim įvertinti, kas per galas yra tie progresiniai mokesčiai, jei juos nagrinėsime mikrosistemos (įmonės) mastais. Čia, beje, jums bus atsakymas į klausimą, ar verta pezėti apie kokius nors socialinius mokesčių teisingumus*, kai galima tiesiog skaičiuoti pinigus.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra įmonė, kur du darbuotojai užsukinėja varžtus. Pavyzdžiui, kokius nors baldų varžtus. Darbas pas juos paprastas – paėmei dvi detales iš dviejų krūvų, paėmei varžtą, užsukai atsuktuvu, padėjai surinktą daiktą į trečią krūvą. Konkrečios darbo laiko sąnaudos – 50% varžtų sukimas, 50% – detalių kilnojimas, varžtų kišimas į skylę ir pan.. Tačiau skirtumas tarp darbuotojų toks, kad vienas per pamainą surenka 100 gaminių, o kitas – 200. Kitaip tariant, darbo našumas skiriasi dvigubai. Atitinkamai skiriasi ir darbuotojų atlyginimai bei įmonės iš jų gaunamas pelnas: lėtasis gauna 1000 litų atlyginimo ir atneša 500 litų pelno, o greitasis – 2000 litų atlyginimo ir 1000 litų pelno, visos kitos išlaidos yra pastovūs kaštai, kurie pasiskirsto vienodai.

Dabar klausimas: jei mes galime nupirkti labai gerų brangių elektrinių atsuktuvų, kurie suka varžtus du kartus greičiau, nei juos suka greitai dirbantis darbuotojas, ar verta tai daryti ir ar verta pirkti atsuktuvą pigiam darbuotojui? Tarkim, toksai supergreitas atsuktuvas kainuos 1000 litų.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai

MokesčiaiKartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.

Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.

O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.

Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..

Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter