Čia jums vieną šiaip pastebėjimą mestelsiu: dažniausiai mitologiją tiriantys įsivaizduoja, kad tvarkdariai visada esantys iš dangaus. O blogio nešėjai – iš po žemių. Bet ne visada toksai sutapatinimas vyksta ir jis nėra savaiminis: su dangiškom jėgom tvarkdariai sutapatinami tik geru atveju. Ir tikrai ne savaime.
Tonton makutai, kitaip tariant – Haičio slaptoji policija, kurią taip ryškiai reprezentavo jau kartą mano minėta François Duvalier numylėtinė Madame Max Adolphe, dar žinoma, kaip Rosalie Bosquet – kaip tik tinkamas pavyzdys, demonstruojantis tą nesavaimiškumą. Tenykščių žmonių supratimu – Tonton makutai yra visiškai chtoniški. Nors daugelio vakariečių supratimu jie atrodė netgi kažkokie juokingi, išties tai buvo viena iš šlykščiausių slaptųjų policijų, kokios egzistavo pasaulyje.
Oficialiai jie vadinosi Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, kitaip tariant – nacionalinė saugumo savanorių milicija. Bet žmonės juos vadino Tonton Macoute, kas, išvertus, reiškė Dėdę Maišą („tonton“ – dėdė, „macoute“ – maišas). Neprimena dar ko nors?
Su stikliniais čebatukais, su šikšniniais kapšeliukais yra bute baubas, kurs vaikučius neša (apytikslė citata iš atminties).
Taip, Tonton Macoute – tai būtent Baubas. Grynai archetipinis vaizdinys visame gražume. Ir štai šitas vaizdinys visame gražume sutapatinamas su teisės užtikrinimo pajėgomis. Galim čia prisiminti kokį nors Gestapą bei SS, kur jau ir jie patys save su kažkokiais chtoniniais reikalais tapatindavo (o tarp kitko, minėtoji Madame Max Adolphe ne šiaip sau pasirinko naują vardą, o to paties Adolfo Hitlerio garbei). Galim čia dar prisiminti ir KGB su visokiais jų rūsiais. Ir juodąja ranka.
Kukliais skaičiavimais, VSN nužudė apie 30 tūkstančių žmonių. Daugeliu atvejų pagal tipišką scenarijų: naktį žmogus pagrobiamas, o po kiek laiko kažkas suranda vėlgi naktį kažkur numestą ir sudarkytą jo lavoną. Kiek dingo be žinios – iki šiol neaišku, nes per daugybę metų chaoso ir nesant jokių biurokratijų, niekas nieko neskaičiavo. Savo aukų lavonus Haičio milicija versdavo į šiukšlynus, į kuriuos versdavo ir šiaip nuo bado ar ligų mirusiųjų žmonių kūnus, tad net ir pagal kapavietes aiškių skaičių niekas nepasako. Kai kurie spėja, kad bendras nužudytųjų skaičius gali siekti ir milijoną, nors šitai visgi primena spekuliacijas (labiau tikėtini kiekiai visgi neviršija 60-100 tūkstančių). Šiaip ar anaip, čia įdomiausias yra žmonių tikėjimas magiškomis, antgamtinėmis milicijos galiomis.
Vudu kultas ne šiaip sau buvo susietas su Tonton makutais. Ir tie patys saugumiečiai irgi ne šiaip sau kažką vaizdavo. Ir ne šiaip sau paskui žmonės juos gatvėse akmenimis užmušinėjo, pylė benzinu ir degino. Todėl degino, kad tai yra perkėlimas į dūmus, orą, dangų. Orinės dvasios su požemių dvasiomis nesugyvena. Todėl ir neretai degino tuos Tonton makutus čia pat gatvėse ir kuo skubiau – nes nesudeginta pragaro išpera jų magišku supratimu reiškė ne iki galo nugalabytą padarą, kuris dar gali imti ir prisikelti iš numirusių, ypač dar jei nakties sulauks.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
O pas mus nėra panašiai? Man jau seniai įstrigo tas emocinis kontekstas, kuriame ypač vyresnio amžiaus žmonės taria žodį „saugumas“. „Saugumas viską girdi“, „saugumas dirba“, „manai saugumas čia nedalyvauja“? Gana keista, juolab jei nuolat turėsim omeny, kad žodis „saugumas“ betarpiškai siejasi su žodžiu „saugoti“. Bet tas „saugumas“ ir yra tarsi kokia tai choniško pasaulio materija, kuri užpildo visas gatvės analitikų žinojimo spragas. Jeigu kas neaišku, kažkas nesusidėlioja kaip šio pasaulio faktai, tuomet iškyla požeminės interpretacijos.
Tai, kad niekas nėra girdėjęs ką tas „saugumas“ naudingo yra nuveikęs, tai ir tinka tik gąsdinimui(si).
Žinote, ponas Kreivaranki, kad pas mus būtų jau visai panašiai, saugumas turėtų tapti siaubu, kai pamatęs saugumietį, pamatai iš Pragaro išsiveržusį demoną.
Senesnė žmonių karta labai gerai žino, kas yra tie demonai. Ir jie žiūri paprastai -- saugumas, nu tai ir aišku, kas čia gali būti.
O dėl žodžio „saugoti“ -- tai viena būdinga chtoninių padarų savybė. Saugo jie savo visokias paslaptis, lobius ir t.t..
Velnias žino ar jie tuos lobius saugo (geras pasakymas -- velnias žino). Savo laiku per viduramžių paskaitas man dėstė, kad pvz. tie vikingų lobiai, kuriuos dabar randa paslėptus pelkėse buvo slepiami kiek kitaip, nei suprantame mes. Tokią prielaidą padarė archeologai arsižvelgdami į tai, kaip „gerai“ jie buvo paslėpti t.y. jų savininkai juos taip giliai paslėpdavo pelkėse (nenuostabu, kad tik dabar randa su visokiais aparatais moderniais), kad nepanašu, kad tai buvo daroma su intencija juos kada nors ištraukti. Tai ir buvo tarsi kažkoks indėlis brangėnybėmis į juos „paslėpusiojo“ sėkmę. Šių brangenybių esmė panaši į VSD pažymų paskirtį- tūnoti giliai, užtikrinant jas paslėpusiojo saugumą. Ištrauktos jos ne tokios jau ir naudingos kaip gali pasirodyti -- kur galima buvo prasmingai išsigryninti, o po to investuoti IX a. Norvegijos gyvenvietėse luitą auksto ar saują deimantų?
ta madam adolphe labai panasi i sesele kale intrigante, savo zydra uniforma, akiniais ir persona:))
Manau, kad ne šiaip sau panaši, nes po sukilimo Adam Max Adolphe bandė emigruoti į JAV ir Kanadą, tiesa, ar tikrai jai tai pavyko, nelaibai kas žino, bet buvo kalbų, kad įsidarbino kažkur slauge.
Teisingai pastebėta -- „chtoninis teisingumas“. Deja, ten kur teisinumas tik „chtoninis“, ten apskritai nėra jokio teisingumo, o tik kažkoks chaosas, psichopatų gaivalas. Keista tik, kaip taip atsitinka, kad kai kuriem, iš pažiūros visi civilizuotiems žmonėms, toks „teisingumas“ gali imponuoti.
Tikrai taip. Ten, kur tvarka chtoninė, tai yra Pragaro -- kankynių ir žudynių tvarka.
Įsikandot žodį ir px jums, ką jis reiškia. Jei žinotumėt, sakytumėt ne „tik chtoninis teisingumas“, bet „net chtoninis teisingumas“. Taip ir iki ‘protokolų’ „kietumo“ nesunku nusirist.
Tamstą kamuoja chtoninės mintys.
užsikabinau ir perskaičiau todėl, kad niekaip negalėjau prisiminti kur galėjau sutikti tą pavadinimą „Tonton Macoute“. Dabar jau žinau -- Strugackių apsakyme „Za Milliard Let Do Konca Sveta“. Ten Tonton Macoutu buvo pavadintas saugumo agentas. Ačiū. Buvo įdomu perskaityti apie šio „reiškinio“ kilmę.
„Su stikliniais čebatukais, su šikšniniais kapšeliukais yra bute baubas, kurs vaikučius neša (apytikslė citata iš atminties)“ --
Viena geriausių citatų ever!
Pingback: Juodoji Ranka ir grabas ant ratukų « Rokiškis
Rokiški Rabinovičiau jūs tikite vudu, astrologija, mitais, ženklais? Kad kažkaip kažką patiri dubliuotai, kažką panašaus į stebuklą, nes tai nelabai pakartojama, kažkokiu būdu žinai, kad žinojai ateitį, jauties knygos personažu, iš kitų personažų, tai gali būt ir žmonių sumanymas, bet ne per pačius žmonės. Atrodo, kad esi miręs, bet gyveni kažkur tarp pragaro -- skaistyklos tiesiogine to reikšme, bet esi sveiko proto. Atrodo, kad tavo likimas buvo užprogramuotas, kas tai?
Tai tiesiog maginė pasaulio interpretacija. Žvelgiant iš šalies -- gal kažkam ir trenktai atrodanti, bet jei sistemiška, tai objektyviai tokia pat pilnavertė, kaip ir bet kuri kita. Tik saugokitės, kad tamstos kur nors kas nors neuždarytų, nes ne visiems tai paaiškinsit.
Tai nėra, tiesiog, maginė. Kažkuo mokslinė, gal dėl sistemiškumo, bet tada mokslas nelabai mokslas, menas nelabai menas, tai daugiau su tikėjimu susiję ir semiotika čia labai gerai įsipaišo, paraidžiui ir pažodžiui ir čia kažkaip kalba įsipainiojus, kažkokia košė malošė, 360 ir t.t. Reik stabdyt „mokslo progresą“, jei norim išlikt žmonėmis ar išlikt, žvaigždės ne šiaip sau danguje kabo.
Atspėtumėt, kuris mano komentaras šioje temoje „pirmas“? :))
http://www.youtube.com/watch?v=1WBgTrCBKEM
Ar atkreipėt dėmesį, ką žiurkėnas ambrozėly laiko rankoj ?