Tag Archives: Baubas

Juodoji Ranka ir grabas ant ratukų

Prieš kokius gal 5 ar 6 metus nutariau paanalizuoti vieną iš labiausiai nesąmongų kūrinių – vaikišką šiurpę apie tai, kaip atvažiuoja grabas ant ratukų, o iš jo išlenda Juodoji Ranka*.

Žinoma, tose vaikiškose istorijose, skirtose kraupinimui, pilna visokių archetipinių vaizdinių, o prasmės atrodo tiek maža, kad tiesiog nėra, ką interpretuoti. Tačiau aš kartą pabandžiau. Tuo pačiu bukiausiu būdu, kuris toks nemėgstamas visokių filologų bei tautosakininkų (šie dažniausiai ima svaigti vėjus apie kokias nors dievybes ir ieškoti velnių bei žemynų kur papuola**) – vykdant elementarią, buką transliaciją (t.y., vertimą – klasikinis metodas). Ir pats nustebau, koks rezultatas gavosi. Aš pats nebūčiau nei pagalvojęs, kad ta šiurpė yra tokia banaliai gyvenimiška.

Nors matome, kad grafas Drakula turi ne juodąsias rankas, bet galėtume ir pagal jį suinterpretuoti tą istoriją. Bet galime gana aiškiai nujausti, kad tokiu atveju kažkur visgi galai su galais nesusisietų.

Pasakojimo apie Juodąją Ranką tekstas (iš galvos atpasakojant) yra maždaug toks:

Vieną kartą mama pasakė mergaitei: „neklausyk radijos“, o tada išėjo į darbą. Bet mergaitė nepaklausė mamos ir įsijungė radiją. O iš radijos pasigirdo balsas: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų pajudėjo link tavo namų“. Bet mergaitė nepaklausė radijos ir neišjungė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau važiuoja prie tavo namų.“ Bet mergaitė ir vėl nepaklausė. O tada radija pasakė: „mergaite, išjunk radiją, nes juodasis karstas ant ratukų jau atvažiavo prie tavo namų“. Bet mergaitė ir vėl neišjungė radijos. Ir tada juodasis karstas įvažiavo pro duris ir iš jo išlindo Juodoji Ranka.

Tokia štai šiurpė – pasaka su neaiškia pabaiga, kur normaliam žmogui net nesuprantama, kas gi čia įvyko. Tačiau pabandykime bukai ją pertransliuoti (išversti). Pirma sudėstykime bendrą kontekstą, apibrėžkime galimas prasmes, tada jas paslinkime į realesnį, suaugsiųjų pasaulį, o tada perrašykime tekstą įprasta, šiuolaikine suaugusiųjų kalba – taip atrasime diskursą, kuris slepiasi***.

Continue reading →

Tonton makutai ir chtoninis teisingumas

Čia jums vieną šiaip pastebėjimą mestelsiu: dažniausiai mitologiją tiriantys įsivaizduoja, kad tvarkdariai visada esantys iš dangaus. O blogio nešėjai – iš po žemių. Bet ne visada toksai sutapatinimas vyksta ir jis nėra savaiminis: su dangiškom jėgom tvarkdariai sutapatinami tik geru atveju. Ir tikrai ne savaime.

Tonton makutai, kitaip tariant – Haičio slaptoji policija, kurią taip ryškiai reprezentavo jau kartą mano minėta François Duvalier numylėtinė Madame Max Adolphe, dar žinoma, kaip Rosalie Bosquet – kaip tik tinkamas pavyzdys, demonstruojantis tą nesavaimiškumą. Tenykščių žmonių supratimu – Tonton makutai yra visiškai chtoniški. Nors daugelio vakariečių supratimu jie atrodė netgi kažkokie juokingi, išties tai buvo viena iš šlykščiausių slaptųjų policijų, kokios egzistavo pasaulyje.

Oficialiai jie vadinosi Milice de Volontaires de la Sécurité Nationale, kitaip tariant – nacionalinė saugumo savanorių milicija. Bet žmonės juos vadino Tonton Macoute, kas, išvertus, reiškė Dėdę Maišą („tonton“ – dėdė, „macoute“ – maišas). Neprimena dar ko nors?

Su stikliniais čebatukais, su šikšniniais kapšeliukais yra bute baubas, kurs vaikučius neša (apytikslė citata iš atminties).

Taip, Tonton Macoute – tai būtent Baubas. Grynai archetipinis vaizdinys visame gražume. Ir štai šitas vaizdinys visame gražume sutapatinamas su teisės užtikrinimo pajėgomis. Galim čia prisiminti kokį nors Gestapą bei SS, kur jau ir jie patys save su kažkokiais chtoniniais reikalais tapatindavo (o tarp kitko, minėtoji Madame Max Adolphe ne šiaip sau pasirinko naują vardą, o to paties Adolfo Hitlerio garbei). Galim čia dar prisiminti ir KGB su visokiais jų rūsiais. Ir juodąja ranka.

Kukliais skaičiavimais, VSN nužudė apie 30 tūkstančių žmonių. Daugeliu atvejų pagal tipišką scenarijų: naktį žmogus pagrobiamas, o po kiek laiko kažkas suranda vėlgi naktį kažkur numestą ir sudarkytą jo lavoną. Kiek dingo be žinios – iki šiol neaišku, nes per daugybę metų chaoso ir nesant jokių biurokratijų, niekas nieko neskaičiavo. Savo aukų lavonus Haičio milicija versdavo į šiukšlynus, į kuriuos versdavo ir šiaip nuo bado ar ligų mirusiųjų žmonių kūnus, tad net ir pagal kapavietes aiškių skaičių niekas nepasako. Kai kurie spėja, kad bendras nužudytųjų skaičius gali siekti ir milijoną, nors šitai visgi primena spekuliacijas (labiau tikėtini kiekiai visgi neviršija 60-100 tūkstančių). Šiaip ar anaip, čia įdomiausias yra žmonių tikėjimas magiškomis, antgamtinėmis milicijos galiomis.

Vudu kultas ne šiaip sau buvo susietas su Tonton makutais. Ir tie patys saugumiečiai irgi ne šiaip sau kažką vaizdavo. Ir ne šiaip sau paskui žmonės juos gatvėse akmenimis užmušinėjo, pylė benzinu ir degino. Todėl degino, kad tai yra perkėlimas į dūmus, orą, dangų. Orinės dvasios su požemių dvasiomis nesugyvena. Todėl ir neretai degino tuos Tonton makutus čia pat gatvėse ir kuo skubiau – nes nesudeginta pragaro išpera jų magišku supratimu reiškė ne iki galo nugalabytą padarą, kuris dar gali imti ir prisikelti iš numirusių, ypač dar jei nakties sulauks.