Daily Archives: 2012/04/12

Ruda sovietinė estetika

Juodaodis baltu kostiumu

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis „sovietžmogis“? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių („Prima“ arba „Astra“) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Rudas kostiumas, sovietinis plakatas, giriantis pensijų sistemą

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.

Edward Deming: mažesnių vadybos kliūčių kategorija

Dantų skausmas

Jei jums skauda dantis, tai greičiausiai nemirsite, bet argi tai neužknisa taip, kad gyvent neįmanoma daros? Taip ir su visokiom mažesnėm vadybos ligom: gal ir nemirsit, bet ir valgyt gerai negalėsite, badauti teks ir vis bus galvoj ne darbas, o visoks šlamštas.

Kartą rašiau jau apie mirtinas įmonių ligas, bet Edward Deming išskyrė dar vieną kategoriją blogų reiškinių, besikartojančių daugybėje įmonių – tai tiesiog kliūtys. Skirtingai nuo mirtinų vadybos ligų, kliūtys neatveda įmonės į bankrotą (nors labai pagreitina kelią į žlugimą), jos nėra tokios tragiškos, tačiau jos tipiškos, velniškai tipiškos. Išties tų tipinių kliūčių yra dešimtys, o gal ir šimtai, tačiau Edvardas Demingas įvardino 4 didesnes, o paskui pridėjo dar 4 truputį menkesnes, gal kiek mažiau aiškias šaknis turinčias, gal kiek labiau simptomines. Tarp kitko, daug kuo tos kliūtys primena Tim Woods demoną, tačiau yra kiek bendresnės, abstraktesnės. Ir jos tokios paplitusios, kad tai daugeliui atrodo, nelyg norma.

Žinot, kiek aš esu kartų girdėjęs pasakymus iš serijos „mūsų bėdos yra kitokios, čia tos metodologijos nepritaikomos, nes jos vakarietiškos, jie kitomis sąlygomis gyvena, čia gamybai, o paslaugų taip suvaldyti neįmanoma, ir ką tos jūsų metodologijos padės, pas mus yra objektyvios priežastys„?

Aš panašias kalbas girdėjau jau tiek kartų, kad aš tiek žmonių nepažįstu, kiek kartų esu tai girdėjęs. Ir kiekvienas, kam tenka tvarkyti vadybinius procesus kitose įmonėse, yra girdėjęs tokius aiškinimus begalę kartų. Tai kaip anekdotas, kuris niekam nejuokingas.

Aš jums čia pat dabar galiu pavardinti, kokios pas jus įmonėje bėdos: viršininkai nesupranta, kaip darbuotojai užsiknisa darbe, o darbuotojai durniai ir nieko nedaro, kol viršininkai kraustosi dėl jų iš proto, neturėdami laiko dėl idiotiškų nesąmonių, tiekėjai tiekia nekokybišką fufelį ir nelaiku, o pirkėjai yra idiotai, nesuprantantys, kam skirtos prekės ar paslaugos, kurias jie perka, todėl kabinėjasi dėl niekų, akcininkai negalvoja apie ateitį ir neinvestuoja ten, kur reikia, konkurentai spaudžia, dirba geriau ir vagia klientus (vagiai!!!), pačioje įmonėje nerasi, kas už ką atsakingas, neaišku, kur dingsta įmonės pinigai, viršininkas rėkia nesuprasi, kodėl, darbai vėluoja ar išvis užmirštami dėl nesuprantamų priežasčių, vieni darbuotojai užversti darbu tiek, kad fiziškai nespėja, net sėdėdami viršvalandžius, o kiti mala šūdą, tuo tarpu pardavėjai vietoje to, kad pardavinėtų, geria kavutes ir žada klientams debesis, kurių jie niekad negaus, o paskui jums skambina įsiutę pirkėjai ir plūsta, kad jūsų prekės ar paslaugos yra šūdas, o jūs esate niekam tikusi įmonė ir taip toliau, ir niekas to bardako negali sutvarkyti. Totalinis chaosas. Daug pažįstamų simptomų čia pamatėte?

Aš galiu užgarantuoti jums, ir aš užgarantuoju, kad dauguma įmonių Lietuvoje gyvena taip, lyg dauguma šitų pavardintų bėdų būtų net ne bėdos, o kažkokia nepataisoma realybė – „tai objektyvūs dalykai, to neįmanoma išvengti“ (viena iš tipinių frazių). Įmonėse darbuotojai ir net savininkai taip pripranta prie šito chaoso, kad net ima jo nematyti – jis tampa įprastu, natūraliu, net nepastebimu. Ir kai į tai žiūrima, kaip į neišvengiamą dalyką – tada nieko ir nedaroma. Su tuo susitaikoma. Kam kažką keisti, jei neįmanoma to pakeisti? Kam kovoti su chaosu, jei neįmanoma pasidaryti tvarkos?

Todėl čia jums duosiu pamąstymui truputį mažesnių kliūčių kategoriją, kurią išskyrė Edvardas Demingas. Tai nėra vadybos ligos, su kuriomis kovoti labai sunku – tai tiesiog TQM (Total Quality Management) kasdienybė. Tai tiesiog kliūtys, kurias peržengusi, įmonės vadovybė ima judėti priekin. Ir jas reikia peržengti. Ir beje, ne vieną kartą, o nuolat, nes šios kliūtys linkusios rastis lyg iš niekur.

Tiesiog pagalvokit, paieškokite pas save šių kliūčių, pakeiskit požiūrį į savo veiklą, o po kiek laiko pamatysit, kad reikalai ėmė gerėti. Aš jums tai irgi galiu užgarantuoti. Todėl čia ir paskaitykite dabar apie 4 mažesnes blogas bėdas ir 4 bėdų simptomatikas – tos žinios jums padės.

Continue reading