Tie, kas taupo pinigus, ypač bankuose, nelabai tesusimąsto, kad vaikosi fikcijos. Santaupos yra neįtikėtinai laikinas dalykas, net jei nežiūrėsime į kokią nors infliaciją – jei tikitės, kad galite tiesiog prisitaupyti pinigų senatvei, klystate labai, labai smarkiai. Na, nebent jūsų senatvė jau visai ant nosies ir gyventi jums teliko keletas metų.
Ar prisimenate dar tokį pinigą? Įvestas tais pat metais, kai litas susietas su JAV doleriu – 1994. Ilgą laiką Žemaitė buvo vienu iš populiariausių banknotų. Pagal tuometinę vertę tur būt atitiktų kokius 5 dabartinius litus. Tačiau infliacija – ne vienintelis pasikeitimas, kuris įvyko per tą laiką.
Ar žinote, kiek Lietuvoje buvo kardinalių valiutinių pasikeitimų per paskutinį šimtą metų? Aš jums papasakosiu ir tada turėsite vaizdą apie tai, koks nestabilus ir laikinas dalykas yra pinigai. Kiek pastebiu, dauguma žmonių apie tai išvis nesusimąsto, kad pinigų vertė – kaip vandens lašas ant įkaitusios keptuvės: lyg ir yra, o žiū – ir dingo.
Ganėtinai nemažas banknotas – 25 cariniai rubliai
Iki pat Pirmojo Pasaulinio karo metų Lietuvoje buvo naudojami cariniai rubliai. Iki 1914 metų tie rubliai realiai buvo dengti auksu, buvo pakankamai stabilūs, tačiau prasidėjus I Pasauliniam, nuo aukso buvo atrišti ir tapo labai prastais popieriais. Per karą ir Rusijos revoliuciją cariniai rubliai galutinai tapo nuliu. Visos žmonių santaupos, kokias tik jie šiais pinigais turėjo, žuvo. Išlošė tik tie, kas kaupė auksines monetas.
Ostrubliai buvo įvesti vietoje carinių rublių.
Lietuvą okupavus kaizerinei Vokietijai, 1916 metais buvo įvesti Rytų skolinamosios kasos ostrubliai. Priežastis buvo paprasta: okupuotoms teritorijoms reikėjo rublio ekvivalento vietinei prekybai, o carinių rublių banknotų ir monetų trūkumas buvo totalus. Pinigai vienu metu buvo vartojami visai paraleliai buvusiems cariniams rubliams, įvedant ostmarkę, keitimas buvo 1 prie 1. Juos leido Darlehnskasse Ober Ost Poznanėje.
1918 metais Lietuvoje atsirado ostmarkės.
Gana greitai Vokietijos valdžia pamatė, kad palaikyti okupuotų kraštų valiutines sąsajas su Rusijos monetarine sistema – beprasmiška, o ir šiaip nenaudinga. Taip vietoje ostrublių 1918 metais buvo imtos leisti ostmarkės. Viena ostmarkė buvo lygi pusei ostrublio ir pagal vertę tapati vienai Vokietijos popierinei markei (Papiermark). Įvedant ostmarkes, okupuotų kraštų piniginis pagrindas buvo perjungtas nuo Rusijos prie Vokietijos (panašiai, kaip litą perrišant nuo dolerio prie euro, buvo padarytas perjungimas nuo JAV prie Europos Sąjungos). Pinigus leido Darlehnskasse Ober Ost Kaune.
Auksinai buvo tie patys ostmarkių banknotai, tik atitekę pačios Lietuvos naudojimui
Auksinai buvo dengiami pačios Lietuvos ekonomikos, tad nors banknotai ir buvo tie patys, kaip ir ostmarkių, juos galime užtikrintai vadinti nauja valiuta – pirmais nuosavais pinigais*, kurie veikė Nepriklausomybę gavusioje Lietuvoje. Skirtingai nuo neįtikėtiną hiperinfliaciją patyrusios Vokietijos markių, auksinai buvo stabilesni (nors visvien kentėjo nuo infliacijos) – poveikį padarė nepriklausoma vietinė ekonomika. Nors ir menkai, paraleliai ostmarkės pagrindu sukurtiems auksinams kurį laiką buvo naudojami ir ostrubliai.
Šitas pinigas buvo vertas labai daug, o kursas kitų pasaulio valiutų atžvilgiu nuolat kilo. Kita vertus, pažvelgus iš Keynes pozicijų, tai nuolat stabdė šalies ekonomikos augimą.
Labai tikslingai 1922 metais auksinai buvo imti keisti į litus. Taigi, nors 1923 metais Vokietijos hiperinfliacija driokstelėjo pilnu pajėgumu, Lietuva jau buvo nutraukusi paskutinius monetarinius saitus su Vokietija ir liko stabilia. Įvedant litą, šis buvo prilygintas dešimtadaliui JAV dolerio aukso vertės, tačiau kadangi susietas su auksu buvo stipriau (reikalavimas, kad trečdalį Lietuvos Banko atsargų sudarytų auksas), per nepilnus du Nepriklausomybės dešimtmečius dolerio atžvilgiu išaugo porą kartų: 1940, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, litas buvo vertinamas 20 JAV centų. Jau 1993 įvedant litą vėl, orientacinis kursas dolerio atžvilgiu buvo nustatytas simboliškai panašus į buvusį Tarpukario pabaigoje – lyg išlaikant lito tęstinumą.
Trys sovietiniai rubliai, 1938 pavyzdžio. Okupacinė simbolika simbolizuoja.
Prasidėjus sovietinei okupacijai 1940, litas iš esmės žlugo. 1941 balandį pradėtas keitimas į rublius vyko keistais ir nesuprantamais dėsniais: vienas litas buvo prilygintas 0,9 rublio (t.y., maždaug penktadaliui realios vertės), apribota galimybė žmonėms imtis pinigus iš bankų sąskaitų, o paskui apribotos ir maksimaliai leidžiamos išsikeisti pinigų sumos. Savaime aišku, kad visokie komunistiniai partiniai bonzos iš tokių keitimų užsidirbo tiesiog neadekvačius kapitalus, nes galėdavo keistis pinigus be apribojimų. Taip ar anaip, privaloma valiuta tapo sovietinis rublis, kuris nebuvo pilnai dengiamas net ir rinkoje esančiomis prekėmis (tai visiškai tiesioginė komunistinės ekonomikos pasekmė).
50 reichsmarkių – tokiomis žmonės laikė santaupas II Pasaulinio karo metu. Santaupos pavirto į nulį.
Tais pačiais 1941 metais Lietuvą okupavo Vokietija, kuri įvedė reichsmarkes. Tiesa, banknotai buvo kitokie, nei Vokietijoje, Reichskreditkassen leidybos ir vadinti okupacinėmis reichsmarkėmis. Vokietijoje remtasi prielaida, kad okupuotose teritorijose galima naudoti silpnesnę, nepriklausomai valdomą valiutą. Kursas, tiesa, buvo 1:1 su įprasta reichsmarke.
10 červoncų, kitaip tariant – 100 rublių
1944 sovietai grįžo ir vėl įvedė sovietinį rublį. Čia jau kažkokių keitimų daroma nebuvo, tad kalbėti iš esmės nėra, apie ką. Tie, kas turėjo kokių nors reichsmarkių, pasijuto išvis neturintys nieko. Nors ne, skirtumas buvo: per tuos kelerius karo metus rublio infliacija buvo pakankamai nemenka, kad ir tie pas ką 1941 užsiliko vienas-kitas rublis, pasijuto praradę ir tuos pinigus.
1947 metų červoncas
Sovietų Sąjungoje 1947 metais buvo įvykdyta rublio reforma. Formaliai buvo skelbiama, kad čia tik keičiami banknotai, o kainos liko tos pačios, t.y., keitimas santykiu 1:1. Bet realiai buvo keičiami tik labai riboti pinigų kiekiai, o negana to, tiesiogiai banknotai (rubliai ir červoncai) buvo keičiami santykiu 10:1, o geresnis keitimas tebuvo daromas riboto dydžio indėliams, esantiems taupomosiose kasose. Reforma buvo skirta tam, kad išimti iš apyvartos visas ankstesniais metais galėjusias atsirasti gyventojų santaupas. Labiau orientuota ji buvo į situaciją Rusijoje, bet šiaip jau kentėjo visi, nes normaliai keičiamos sumos buvo labai nedidelės, o ne taupkasėse turėtų pinigų vertė krito dešimteriopai.
10 chruščiovinių rublių, išleistų 1961
1961 metais buvo padaryta dar viena reforma – įvestas Chruščiovo rublis. Formaliai keitimo santykis buvo 10:1 (už dešimt senų rublių teikiamas vienas naujas), bet vėlgi buvo tekeičiami riboti pinigų kiekiai, o išorinis kursas buvo padidintas tik 4 kartus (t.y., įvykdyta momentinė 2,5 karto devalvacija). Faktinė rublio vertė vidaus rinkoje buvo jau nukritusi tiek, kad nuspręsta nekeisti daugumos monetų – t.y., monetos, mažesnės už pusę rublio, turėjo būti keičiamos santykiu 1:1 ir kartu likti vėlesnėje apyvartoje. Tiesa, jau pradėjus keitimą, valdžia netikėtai apsigalvojo ir ėmė skelbti, kad tokiu santykiu gali būti keičiamos tik monetos iki 3 kapeikų (čia jums atsakymas į klausimą, kodėl kiekviename kaimo name iki šiol galite rasti 10, 15 ir 20 kapeikų ikichruščiovinio pavyzdžio monetų – žmonės prieš keitimą jų prikaupė maišus). Chruščioviniai rubliai tapo ilgiausiai per paskutinį šimtmetį Lietuvoje naudotais pinigais – jie apyvartoje išbuvo tris dešimtmečius.
Per sovietmetį, beje, egzistavo ir dar krūvelė kitų riboto naudojimo specialių sovietinių valiutų, bet jų čia neskaičiuokime, nes jos buvo skirtos tik ribotoms grupėms žmonių (kaip ir specialūs keitimo kursai bei ypatingos parduotuvės visokiems partiniams veikėjams). Nors tos specialiosios valiutos ir padėjo atitolinti pagrindinės valiutos keitimus, didžioji dalis žmonių visgi turėjo naudotis įprastais rubliais, tad skaitykime, kad tik jie ir tebuvo.
Nuo chruščiovinių 1961 rublių 1991 pavlovkės tesiskyrė paspalvinimais. Bet tai ir vėl buvo tokia pat atvira valdiška vagystė.
Daugeliui skausminga buvo paskutinė, jau byrant SSRS įvykusi rublių reforma, kai buvo skelbiama, esą randasi labai daug padirbtų banknotų, todėl esą reikia keisti stambių nominalų kupiūras. Realybėje rubliai buvo ganėtinai neblogai apsaugoti nuo padirbinėjimo, o makaronų priežastis buvo lygiai tokia pat, kaip ir 1947 metais: prisidengiant banknotų keitimu, buvo bandoma atimti iš žmonių bet kokias santaupas ir sustabdyti staigiai kylančią infliaciją. Seni banknotai buvo keičiami į labai panašiai atrodančius naujus (dėl reformos staigumo tiesiog nespėta perpiešti klišių, todėl apsiribota visokiais paspalvinimais), o žmonės vėl prarado krūvas pinigų. Kadangi tie, kas turtingesni, jau buvo spėję prikaupti dolerių, markių ir šiaip visokio turto, šita valdiška afera nestabilizavo situacijos – Perestrojka jau buvo įsisukusi, infliacija – jau įsivažiavusi. Lietuvą Valentino Pavlovo reforma palietė menkiau, nei Rusiją, nes užsienio valiutos čia jau buvo įsitvirtinusios žymiai smarkiau (~1990 doleriai jau buvo tapę visai įprastais), o ir perėjimas prie talonų greit prasidėjo. Tuo tarpu Rusijoje toji reforma buvo dar skausmingesnė, bet greitai virto totaliniu feilu – driokstelėjo infliacija, kuri buvo dar keleriopai spartesnė, nei Lietuvoje. Tiesa, tai mums išvirto dar kitomis pasekmėmis – sberbanko nunulintais indėliais, kuriuos dar ir dabar dažnas prisimena.
Vos pasirodę, talonai buvo visai vertingi pinigai – šitas banknotas atitiktų gal kokius 10 dabartinių litų. Tačiau kai buvo keičiama į litus, jų vertė jau buvo nukritusi iki keliolikos dabartinių centų ekvivalento.
Dar 1990 Lietuva, paskelbusi atkurtą Nepriklausomybę, susidūrė su pirmais nepriklausomos pinigų leidybos poreikiais (juoba ir aukščiau minėta pavlovinė reforma greit prisidėjo). Sovietų Sąjungoje tuo metu jau buvo prasidėjusi klaikiai spartėjanti infliacija**. Bandant atskirti Lietuvos ir SSRS pinigų leidybą, 1991 viduryje buvo įvesti talonai – pradžioje jie buvo pateikiami kaip universalūs talonai produktams (t.y., jei perki valdiškoje krautuvėje kokį daiktą už 10 rublių, turi papildomai duoti ir 10 talonų), bet labai greitai talonas tapo nepriklausoma valiuta – iš esmės, jau 1991 rudenį rubliai tapo nereikalingais. Greitai paaiškėjo, kad kaip ir Tarpukariu, Lietuva, laiku atsiskyrusi nuo užsienio valiutos, gavo kardinaliai mažesnę infliaciją: 1992, per aktyviausią talono infliacojos šuolį, metinis talono vertės kritimas sudarė ~1000 procentų, tuo tarpu Rusijos rublis krito du su puse karto labiau. Nors ir keikiamos, vagnorkės (dar vadintos žvėreliais) tapo tam tikru išsigelbėjimu Lietuvai, kita vertus, dėl infliacijos prasidėjo gili rinkos dolerizacija – žmonės ėmė tarpusavy atsiskaitinėti JAV doleriais ir Vokietijos markėmis, talonus tiesiog ignoruodami.
Šitas banknotas buvo spausdintas 1991, išleistas apyvarton 1993. Realybėje atrodė dar baisiau, nei nuotraukoje.
Jau 1993 buvo išleisti pirmi litai, kuriais buvo keičiami talonai santykiu 100:1. Lito įvedimo istorijos buvo su skandalais, kai paaiškėjo, kad tuos litus Lietuvos Bankas (tuometinis vadovas – Vilius Baldišis) atspausdino taip baisiai, kad netgi ant nespalvoto kopijavimo aparato galima gaminti kopijas, kokybiškesnes už originalą (aišku, naudojant tonuotą tonerį, ar šiaip paspalvinant vandeniniais dažais). Pinigai buvo spausdinti dar 1991 metais, bet kokybė buvo tokia prasta, kad klausimas buvo, ar išvis iš naujo nereiktų išspausdinti. Talonai, palyginus su tais litais, atrodė, kaip pinigų leidybos šedevras***. Tarp kitko, dėl to ir padirbtų litų srautas tiesiog plūstelėjo – būtent paprastais kopijavimo aparatais spausdintų. Nepaisant prastos kokybės, litas buvo jau dengiamas aukso ir valiutos atsargomis, tad atsirado šioks toks stabilumas – pradžioje kursas su doleriu buvo apie 4,2 lito už dolerį, paskui pakilo iki ~4,5 lito už dolerį. Tais pat metais buvo įvestas draudimas prekyboje naudoti kitas valiutas – taip buvo realizuotas padengimas rinkoje esančiomis prekėmis.
Kokybė nesulyginamai geresnė, nei 1991 laidoje? Bet vaizdas nuo dabartinių 10 litų vis dar nemenkai skiriasi. Jei kur pasitaikys labai geros būklės panašus banknotas, išsaugokite, nes jau dabar jo vertė yra žymiai didesnė už nominalą.
Kadangi lito kursas nebuvo labai jau stabilus, o rinkoje esantys litų kiekiai buvo gan maži (t.y., tokie, kur iš principo pavienė pasaulinio masto finansinė grupė gali perimti pilną manipuliavimą valiuta), 1994 buvo įvestas valiutų valdybos modelis, kuris lito kursą susiejo su doleriu kietai- 1 doleris už 4 litus. Taip gavosi gal ir nepastebimas, bet kardinalus pokytis: nepriklausomas litas dingo ir vietoje jo atsirado litinis dolerio ekvivalentas. Popieriukai visiškai tie patys, bet pinigų pagrindas – jau visai kitas.
Labai panašūs į 1993 banknotus, tačiau spalvotesni ir geriau apsaugoti
1999 metais, Lietuvai ruošiantis prisijungti prie Europos Sąjungos, įvyko paskutinis rimtas valiutos pasikeitimas: litas buvo perrištas prie euro. Kadangi doleris tuo metu krito (čia dar prisiminkim dotkomų krizę), o euras buvo nauja ir augančia valiuta, perrišto lito kursas per labai trumpą laiką šoktelėjo vos ne dvigubai. Staigus šuolis tapo viena iš priežasčių mūsiškiam NT burbului, nenormaliam atlyginimų ir kainų augimui bei krūvai kitų efektų, tačiau dėl atitinkamai staigiai padidėjusios vertės Lietuvon plūstelėjo ir krūvos investicijų. Tie, kieno santaupos rišosi prie dolerių, prarado baisius pinigus. Tie, kurie turėjo dolerines paskolas – stebėtinai išlošė. Taip ar anaip, čia ir vėl gavosi pokytis – popieriukai lyg ir nepasikeitė, bet pagrindas vėl kitas.
Taigi, dabar pabandykime paskaičiuoti, kiek stiprių monetarinių lūžių įvyko per paskutinius šimtą metų? Aš suskaičiavau 15. Vidutiniškai kas nepilnus 7 metus po kardinalų pasikeitimą. Vienais atvejais, kaip kad įvedant valiutų valdybos modelį****, pokytis gaunasi gal ir nelabai ryškus – keliolika procentų vertės (nuo ~4,5 lito už dolerį iki 4 litų už dolerį). Kitais atvejais pinigai dingsta išvis, kaip kad atsitiko su reichsmarkėmis.
Ir visada daugiausiai praranda tie, kas laiko santaupas. Beje, būtent dėl tokios priežasties Ponzi tipo schemos, kaip SoDra, tampa patraukliomis tiems, kas taupo senatvei. Dabar kalbame, kad prisijungsime prie euro leidėjų, todėl viskas bus stabiliau, bet vėlgi, ar ilgam?
—————-
* Tarp kitko, pirmi lietuviški pašto ženklai – irgi vokiški: Postgebiet Ob. Ost, išleisti lietuviškoms gubernijoms. Tiesa, jau vėliau tie patys pašto ženklai imti naudoti ir Latvijoje, o paskui – ir Estijoje. O jau paskui buvo išleisti Vilniaus baltukai, atrodantys baisiai, nelyg mirtis nuo bado.
** Kai kurie gal dar atsimena, kad jau 1990 pabaigoje pasirodė kapeikų monetos su iškaltais 1991 metais, o 1991 metų pavasarį jau ėmė rastis ir monetos, ant kurių buvo 1992 metai – iš atsargų, kurios buvo nukaltos ateičiai. Sparti infliacija Sovietų Sąjungoje prasidėjo dar kokiais 1988-1989, būtent tada Gorbačiovas buvo sugalvojęs atkartoti 1947 metų pinigų reformą, virtusią 1991 stambių nominalų banknotų keitimu apribotais kiekiais.
*** Talonai bent jau buvo spausdinami, naudojant metalografiją. Tuo tarpu Viliaus Baldišio litai buvo išspausdinti, atsiprašant ofsetu, kas yra absoliutus nonsensas pinigų leidyboje. Esu daug banknotų matęs – ir senų, ir šiuolaikinių, tačiau šitie 1991 spausdinimo litaiyra įspūdingi savo šūdinumu. Tuos litų banknotus už baisias sumas užsakinėjo kažkokioje JAV spaustuvėje, nors Lietuvoje spausti talonai atrodė kaip spaudos stebuklas, palyginus su šitais pinigais.
**** Savo laiku valiutų valdybos modelis tapo didžiuliu LLRI nuopelnu Lietuvai. Tais laikais situacija su lito stabilumu buvo prasta, netgi nepaisant kitų valiutų draudimo. Ir nors buvo labai stengiamasi palaikyti lito kursą, artimą 4 litams už dolerį, reikalai aiškiai judėjo link greitos infliacijos, kad ir su svyravimais. Valiutų valdyba tą problemą išsprendė ir pinigų žlugimo pavyko išvengti. Deja, kaip kartais būna, laikinas sprendimas, skirtas persitvarkančiai ekonomikai, ilgainiui tapo nuolatiniu.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Internete beskaitant panašiom temom, man labai įsiminė štai ši pastraipa:
„Jei tai suvokiame, ups, visa, ką nuveikė TVF ir Pasaulio bankas nuo savo įkūrimo irgi galima pavadinti tiesiai šviesiai- jie pasirūpino, kad pasaulyje nebeliktų nors kiek svarbių valstybių, kurios būtų neprieinamos globalių bankų kontrolei.
Paradoksalu, bet vienintelis svarus šiuolaikinis nepriklausomos monetarinės politikos pavyzdys buvo… Hitlerio Vokietija, kuri, nebesugebėdama mokėti repatrijacijų ir negaudama jokių kreditų, sukūrė savo nepriklausomus pinigus – darbo biržos sertifikatus, nesusaistytus nei skolomis, nei palūkanomis, be jokių įsipareigojimų bankams- tarpininkams ir neįtikėtinai sėkmingai- per ketverius metus iš visiškos griuvenos tapo pirmaujančia Europos industrine valstybe. Būtent tada Vokietijoje buvo nutiesti garsieji autobahnai ir pasirodė pirmieji volkswagenai.“
Šaltinis čia, o šio autoriaus rašiniai visi verti dėmesio: http://www.mindgasmic.com/ese76.htm
O šiaip kyla klausimas, perskaičius straipsnį -- o tai ką, Rokiški, siūlai, kaip alternatyvą taupymui, sodrai, pensijų kaupimui ir pan.?
Ne visai taip. Tiksliau, netgi smarkiai ne taip. Netgi, jei visai tiksliai -- tai privelta čia taip, kad net ginčytis nėra apie ką.
Vokietija iš vargo padarė vieną dalyką -- padengė pinigus, fiksuodama grūdų (o ne kokių darbo biržų) kainas. Darbo biržos čia įsivėlė per visai kitą galą -- kad už viešuosius darbus mokėdavo. Žodžiu, gandai čia kažkokie, kur suplakti kiaušiniai su miškiniais.
Po I Pasaulinio karo Vokietijos laimėjimas (labai abejotinis pagal galutinę naudą) gavosi tas, kad dėl kraupios infliacijos buvo atšildyta krūvos įšaldyto kapitalo ir tiesioginiai pridėtinės vertės kūrėjai gavo labai didelę galią, tuo tarpu bankai, kurie turėjo viską infliaciniais popieriais, tą galią prarado. Bet tai būtent infliacinio nuvertinimo efektas, o ne kokių nors nepriklausomų pinigų. Dėl hiperinfliacijos perskirstymo mechanizmai nustodavo veikti ir tarpininkai prarasdavo reikšmę. Reakcijos greitis buvo per mažas. Dabar, beje, gautųsi priešingai -- bankų operacijos yra greitesnės, nei bet kas kitas.
Galų gale, apie stebuklingą pirmaujančią Europos valstybę, autobanus, folksvagenus ir pan. -- valstybinis reguliavimas, pakazūchiniais metodais davęs šitus atributus (JAV anksčiau gautus ir be jokių ten reguliavimų) čia ir pritvojo tą pačią Vokietiją taip, kad maža nepasirodė. Iš esmės, su tais reguliavimais naciai pavarė šalį į tokį kolapsą, kad būtų netgi ir be karo žlugę, tik keliais dešimtmečiais vėliau. Panašiai, kaip kita taip pat „nepriklausomos“ valiutos turėtoja -- SSRS.
Žodžiu, mintys ten įdomios, bet viskas suvelta į ganėtinai eklektišką kratinį. Kita vertus, bendra mintis pakankamai teisinga -- bankinė sistema savo esme yra greičiau totalinis parazitas, nei kažkokią tiesioginę naudą duodantis darinys.
Kita vertus, būtent bankai tampa laisvės ir demokratijos garantu, nes savo esme jie tiesiog nesuderinami su totalitarizmu. Ką rinktis?
Laba diena,
o kodel autorius taip nuvertina „nepriklausomos“ valiutos USSR turetoja. Pagal mane ju ekonomika turi daug privalumu ir kaip alternatyva verta demesio. Nes kaip suprantu dabar niekas nemato alternatyvos kapitalizmui.
Nedidele nuoroda apie socialistine ekonomika: http://voprosik.net/chto-takoe-stalinskaya-ekonomika/
Juk „viskas“ negali buti blogai, kaskas buvo ir gero. Tas budas kaip USSR buvo panaikinta infliacija yra labai idomus, kai kas met „planiskai“ buvo mazinamos! kainos irgi idomu. Reikia tik patobulint~
Jūs esate jobnūtas dalbajobas, eikite naxui iš mano blogo ir niekada negrįžkite. Linkiu tamstai pietums suvalgyt dubenėlį stalininės košės su puvėsiais ir kirmėlėmis, kokia šerdavo to meto stebuklingai augusios sovietinės ekonomikos statytojus.
Jei USSR didžiausia silpnybė buvo ne ekonomika, tai gal ji apskritai jų neturėjo… O šiaip, patologinis noras prisigalvoti baubų (masonai, žydai ir pan.), egzistuoja vergo mentalitete, kuris nori, kad būtų aišku, kas juo rūpinasi (Stalinas, Putinas ar bent jau Paksas). Jei nėra aišku, tai turi egzistuoti kažkoks fantastinis elementas, kuris vis tiek turi būti. Nes savitvarkios sistemos idėja yra visiškai nesuvokiama ir gamtoje neegzistuoja…
Kalbėdamas apie nacistinės Vokietijos ekonomikos stulbinamai greitą „ekonomikos“ kilimą, dažnas apologetas užmiršta keletą svarbių faktų: 1938 m. prasidėjo žydų turto ekspropriacija, kuris buvo perskirstomas vokiečiams, kas sudarė staigios gerovės atsiradimo vaizdą; iki 1941 iš SSRS riedėjusius sąstatus su kuru, maistu ir pramoninėm žaliavom; iš SSRS išmoktą žmonių grupių represavimą bei perorientavimą vergiškiems darbams.
Pridėkim tai prie Rabinovičiaus minėto reguliavimo ir turime palankiausias sąlygas užsukti pakazūchinį augimą.
Šiaip daugiau pasidomėjus nacių veiklomis, net keista darosi, kaip tie infantiliški subingalviai šitaip ilgai išsilaikė?
Viena pagrindinių priežasčių galėjo būti informacijos vaikščiojimo greičiai ir apribojimai.
T.y. tokio ilgo nacių išsilaikymo.
O tarkim nedarbo sumazejimas nuo 30% iki 0 kaip manot imponavo ar ne (darbo klase laiminga)? Arba ukininku protekcionizmas ? O 10% biudzeto islaidos karinei ir sunkiajai pramonei garantuojant pramonininkams didelius uzsakymus ir ilgalaiki planavima beigi pelna per kiekius (negu per vieneto kaina)? Arba leidimas sudarineti kartelius/monopolijas prekybai su itakos zonos salimis (nes visgi Vokietija negalejo pati saves aprupinti zaliavomis, todel dali prekiu buvo priversta mainyti i Balkanu regiono zaliavas -- kruvos saliu prekybos mastas su Vokietija buvo ~50% visos ju prekybos)? Aisku reiktu panagrinet dydzius zaliavu kurias gaudavo Vokietija is USSR, taciau reik nepamirst kruvos tarpusavio susitarimu kurie igalino vokiecius atlikineti eksperimentus USSR teritorijoje (ir draudziamu pagal pokario sutartis Vokietijos teritorijoj)). Tie infantilai is salies su ribotomis zaliavomis ir depresine ekonomika sukure tokia karo masina, kuri Europoj slave visus kaimynus aplink.
SSRS nedarbas irgi buvo 0 procentų, o žemės ūkis -- smarkiai subsidijuojamas. Ir ką?
O dėl to karinio biudžeto 10 procentų -- gal taip pradžioje ir buvo, o paskui visa ekonomika buvo persukta į karinę.
Žinote, Lietuva irgi gali per kokius 10-15 metų perorientuoti ekonomiką į karą. Būtų tūkstančiai visokių tankų, krūvos lėktuvų, pilnos gatvės kareivių, daugybė propagandos, o paskui -- nesvarbu, ar karas, ar ne karas -- totalus feilas.
Vokietija, persivertusi į karinės valstybės modelį, prieš II Pasaulinį karą jau buvo tokioje situacijoje, kur viena iš dviejų -- arba po kiek laiko imi ristis bedugnėn, arba užgrobdinėji kitas šalis ir bandai išsilaikyti iš tų užgrobtų ekonominių pajėgumų. Jie bandė užgrobdinėti kitas šalis. Ir aišku, dėsningai nusirito į krachą.
Sakykit, trys ostrubliai, nejau ten ir prūsiškai parašyta?
Latviškai, tik su dar nesusiformavusia rašyba, kiek suprantu.
O kokie būtų gerb. žiurkėno pasiūlymai pensijai kaupti? Aš rimtai. SoDra variantas su dabartine demografija aišku netinka.
Nu taigi reikia kaupti turta (tikintis vertes augimo) arba kurtis grynuju srautus (cashflow). Ziurint, kas paciam patraukliau;)
Rašiau berods kadaise -- vienintelis normalus variantas -- į Sodrą panaši mokestinė sistema be pensijos dydžio garantijų, su vienodu dydžiu visiems.
Kitas variantas -- verslas. Kas, žinoma, kažkuriais atžvilgiais prieinamiau, o kažkuriais kitais -- dar labiau komplikuota.
Į SoDrą panaši perskirstymo sistema su vienodu ar nevienodu dydžiu visiems užtikrins tik egzistavimą. O jei aš noriu daugiau ir pasiruošęs tam skirti tam tikrą sumą pinigų kas mėnesį?
Verslas, būkim atviri, ne visiems.
Na, galit investuot į kolekcinius dalykus -- anie turi gana aukštą potencialą ilguose (virš kokių 30 metų) perioduose.
Bet ten sritis, kur reikia labai aukštų kompetencijų, teks susitaikyti, kad pirmus N metų faktiškai investuosite į savo žinias ir nesėkmingų pirkimų bus labai daug.
O tai kaip auksas? Auksui hiperinfliacija juk negresia…
Na gerai, klausimas tada lieka -- kur saugoti auksą?
Antra vertus, pažvelgus filosofiškai, tai pinigai tėra vertės ekvivalentas, o jeigu dar tai sudėtingų socialinių santykių nišinės vertės, kurios gali išnykti dėl įvairiausių priežasčių, tai vertės ekvivalentas neegzistuojančiai vertei taip pat neegzistuoja.
Didžiausia vertybė -- galva ir rankos. Na, dar kojos.
Atsimenu, kažkurį ten vasaros vidurdienį kieme pasklido kalbos, kad butelių supirktuvėje už priduotus butelius atsiskaito nebe vagnorkėmis, o centais.
Šiaurinis Antakalnis nuo lauke besimėtančios taros buvo išvalytas per kokias dvi valandas, rimtai.
Ne iš godumo. Iš smalsumo.
Centų vaizdas (o nieko kito už butelius ir negavome), atsimenu, kiek nuvylė. Ir metalas kažkaip nelabai įtikinamai vertingai atrodė, ir piešinio detalių gausa buvo ne tokia ganėtinai respektabiliai gausi, palyginus su dar prisimenamos kapeikomis 🙂
Bet vis tiek visai šeimai išdidžiai rodžiau, kad va -- pirmasis šeimoje tikrus lietuviškus pinigus uždirbau 😀
Negi baltais už butelius mokėjo? Nes kol nauji, geltoni centai atrodydavo neblogai, tik kad paskui labai staigiai paruduodavo.
aha, sentimentai tiems pirmiems litams
Kaip tik puikus straipsnis wired apie counterfeitinius dolerius (net Vilniaus koneksionas yra!).
http://www.wired.com/threatlevel/2012/05/ff_counterfeiter/all/?pid=260
As ten nelabai gaudau, bet kaip suprantu tas padirbinetojas ofsetu anuos spausdijo. Tai ko jus taip peikiat toki metoda?
Taip, nelabai gaudot.
O tai ko dabar nepaaiškinus?
O kas aš jums, spaudos pagrindų vadovėlis, kad skirtumus tarp metalografijos ir ofseto ypatybių pasakočiau?
http://lmgtfy.com/?q=printing+methods+metallography
Eikit, gudručiai, blem. Jei jau durnini, tai nors pasistenk iki galo, nes dabar net nugooglinai kažkur ne ten. Metalography nuvažiuoja į visokius metalo tyrimus, panašiau matyt būtų metallographic printing, intaglio ar kažką tai.
Bet aš gi ir neprašau išaiškinti skirtumų tarp šių metodų. Esu visiškas techninis analfabetas, ir man įveikti bent vieną pastraipą, kur kalba eina apie „the incisions are created by etching, engraving, drypoint, aquatint or mezzotint“ yra reikalų.
Aš tik norėjau gerbiamų ekspertų pasiteirauti ar tikrai tas ofsetinis spausdinimas neįmanomas gaminant šiandieninius pinigus, nes padirbinėjant labai panašius į juos jis sėkmingai naudojamas:
Lofte, kur dabar gyvenu, ankščiau buvo kažkokia padpolna spaustuvė. Tik nusipirkęs jame radau kombaino dydžio spausdinimo mašiną, kuri, mano supratimu, buvo „ofsetinė“. Gal pusę metų jos niekaip negalėjau išboginti, nes vyko ikiteisminis tyrimas. Be kitų linksmybių, buvo kalbama ir apie pinigų padirbinėjimą. Iš pareigūnų puse lūpų išgirdau, kad vyksta tarptautinis tyrimas (reiškia buvo spausdinama valiuta) ir, kad tai buvo atliekama pakankamai kokybiškai.
Dabar irgi skaitau, kad tas vokietys spausdino „shockingly perfect“ dolerius su savo „Heidelberg GTO 52 offset printer“.
Tai argi tai tikrai „absoliutus nonsensas pinigų leidyboje“?
Ofsetas yra pigus, todėl jį padirbinėtojai ir naudoja. Tai vienintelė priežastis. O apie tuos „shockingly perfect“ -- tai žurnalistinis nuogirdų perpasakojimas, kur akėčios pavirsta į vežėčias.
Be abejo, ofsetu galima spausdinti geriau, nei kokia nors kopijarke 🙂 Bet tai tik tiek 🙂
Ačiū. Nors dėl pigumo „In 1998 Kuhl took out a loan to buy a used Heidelberg GTO 52 offset printing machine for 127,000 deutsche marks (about $71,000)“, bet matyt intaglio presas rimčiau būtų atsiėjęs.
Ne tik preso kainoje esmė, o bendrai spaudos savikainoje. Esant pakankamai dideliems tiražams, ofsetas yra neįtikėtinai pigus. Pati mašina tampa vienkartine investicija, o likusios sąnaudos -- sąlyginai labai menkos.
Giliaspaudės atveju kiekvienas atspaudas kainuoja labai nemenkai, o našumas būna ganėtinai liūdnas.
Čia jei vadovaujatės ne technologijos supratimu, o tuo, kad kažkas naudoja, vadinasi gerai, tai užsiduokite klausimu, kodėl jokia valdžia pinigų nespausdina ofsetu, nors taip spausdindama, galėtų kokį 100 kartų banknotų savikainas sumažinti.
Kokiu būdu popierius gali turėti vertę?
Vertė tai nekilnojamas, sklypas, auksas, verslas, galų gale -- ūkis.
Taupymas yra (mkn) bankų išmonė, nes taupomas įdirbis pinigų pavidalu laikomas banke, kuris ir išnaudoja bendras sumas minėtom vertybėm manipuliuoti.
O kažkas taupo taupo.. graban susidėt.
Taip, vat čia ir atsiremiam į klausimą, kas gi per daiktas yra pinigai 🙂
mkn:
Sutartinis simbolis padedantis keistis vertybėmis -- ne tiesioginiu būdu -- natūriniais mainais. Atsiranda galimybė neprisirišti prie turto mainų santykio bendradarbiaujant su keletu verslo partnerių.
Nekontroliuojamas pinigų leidėjas -- iškarto tampa įgaliu ‘viską’ nupirkti, prieš tai nesukūręs jokios materialios naudos tai padengti. Kitaip sakant legalus parazitizmas. Taip pat tai valdančios interesų grupės galios išraiška.
Atsiskaitymo forma -- ‘nuo tada kai buvo išrasti pinigai -- viskas tapo žymiai paprasčiau ;)’
Neišmanėlių apgavystės metodas -- sukuriant turtingumo iliuzijas.
tokio mintys ‘ant smūgio’ atėjo x].
Giliau kabinant, yra įdomiau. Čia tamsta sakote simptomus (neprisirišimą prie konkrečių prekių) ir pasekmes (pinigų leidėjas perima rinkoje esantį turtą).
Giluminė esmė yra tame, kad pinigai tampa prekybos įgalintoju -- eneibleriu. Savo esme tai yra panašu į leidimus: neturi pinigų -- negali prekiauti. Turi pinigų -- gali prekiauti. Leidimų išdavimas vyksta pagal įvairius mechanizmus, turinčius atgalinį ryšį, pvz., tas, kas geriau prekiauja, gauna daugiau leidimų.
Kadangi leidimas prekiauti neša vertę, atsiranda ir savaiminė pinigų vertė. Čia labai įdomu palyginti su taršos leidimais, kurie, nors ir labai riboti, aiškiai įgyja kai kurių pinigų bruožų -- norėdamas pagaminti ir parduoti produktą, turi turėti leidimų, tačiau tuos pačius leidimus galima iškeisti į kitas prekes, pvz., įprastus pinigus.
Kadangi pinigų funkcija yra eneiblinti, čia matome ir kitą efektą -- pinigų leidybos sistema rinkos atžvilgiu atlieka geitkyperio (vartų sargo) funkciją -- gali leisti ar neleisti prekybą. Kadangi savo gilumine esme bet kuris geitkyperis yra parazitas, tai turime įvairių įdomių efektų.
Gražiai išdėstei.
Šiame plane įneša rimtus pasikeitumus, taip man atrodo. Gerus pasikeitimus.
Nemanau kad jį projektuojant buvo numatyti tokie plėtimosi mąstai. Dėl to gali būti paaiškinami visokie bandymai jį apriboti -- nenatūraliai, sopa/pipa/acta.
Nematau jokių šansų suvaldyti.
Naudojant http://en.wikipedia.org/wiki/Internationalized_domain_name arba ‘angliakalbiams’ https://www.torproject.org/
Kolkas ginklas tik google. Bet http://duckduckgo.com/ truputėlį atsveria.
..?
Šiame plane internetas įneša ..
-nufiltravo skliaustus x]
http://www.youtube.com/watch?v=F2XuRhSJ7HY&feature=autoplay&list=ULnU6GaqOaDoo&playnext=1
Iš to kas parašyta, logiškai seka, kad popieriniai pinigai, ar jų ekvivalentas banko indėlio pavidalu -- visiškai netinka ilgalaikiam taupymui, pvz dešimtmečiams. Tačiau tai nereiškia, kad jie visai netinka trumpalaikiam taupymui -- keleto metų, ar juo labiau -- keleto mėnesių laikotarpiui. Nes jeigu tarkim kasmetinėms atostogoms taupysi auksu -- neišvengiamai prisidės didžiuliai konvertavimo kaštai, jau nekalbant apie saugumo problemas ar kainos svyravimus. Pvz aukso laužo supirkimo ir pardavimo kaina skiriasi vos ne dvigubai. Netgi investicinio aukso supirkimo ir pardavimo skirtumas 8-20% prekiaujant buitiniais kiekiais. Arba aš kažko nežinau… Va jeigu konvertacija kainuotu tik 1-2% , tai jau būtu panašu į bankų taikomus kortelių mokesčius.
Taip, trumpalaikis taupymas yra galimas. O dėl aukso -- girdėjau tokį įdomų gandą, kad iš pasaulyje formaliai atsargose esamų aukso kiekių realiai egzistuoja tik kelios dešimtys procentų, o visa kita -- vėlgi popierius įvairiomis formomis.
Nesuprantu, ko tu gerb. Rokiški, nesibolatiruoji į prezidentus? Arba bent jau į seimo narius?
Čia šituo tegul užsiima kiti blogeriai. Pavyzdžiui, Gintaras Rumšas, Remigijus Šimašius, Mykolas Kleckas, Skirmantas Tumelis, Andrius Užkalnis ir Justinas Žilinskas -- puikūs kandidatai dėl įvairių priežasčių.
kažkur skaičiau, kad nacistinei Vokietijai grėsė finansinis krachas, todėl ji buvo priversta pradėti karus. Ponas Rabinovičiau, kiek čia tos teisybės?
Čia yra faktas. Per visus galus sudrožė jie per keletą metų viską. O šiaip, buvo ir įdomesnių bajerių -- vat pvz., tokių -- http://rokiskis.popo.lt/2013/03/26/truputi-apie-naciu-rezimo-finansus/
IMHO kelias tik vienas -- diversifikacija.
5% -- i SODRA
15% -- cash € $
25% -- metalas (auksas sidabras)
30% -- NT, visu pirma zeme, nei pavogs nei sudegs
20% -- VP (vertyb pop., obligacijos ir t t)
5% -- kriptovaliutos (BTC, DRK, BC, XC, ETHEREUM ir kt)
Cia tik pvz, % gali skirtis, kiekvienam pgl jo IQ.
Del crypto tai rimtai pamastykit -- gal vigi verta rizika prarast visus 5%, bet nepraleist sanso 100x ar 1000x kartinio augimo. Ir tie 5% p tada pavirstu i 99+ % visu turimu santaupu. Tiems kas man primins kad per 2014m BTC nuvertejo vos ne -80%, atsakau- jo kaina vis dar 25 kartus didesne nei 2013.01.01. Kas turedamas $1000, pries 2 metus nepabijojo paskirti 1.3% savo santaupu vos 1BTC isigijimui, tam siandien tas 1 bitkoinas sudaro 30% jo pradinio portfelio. Visai galimas daiktas kad po ~2 metu tas 1 BTC bus vertas $50000, kas sudarys 98% portfelio.
Zinau kad 99 is 100 perskaiciusiu dabar mane isjuoks, pasisaipys. Bet jei nors vienas susimastys, ir isigijes nors 0.05 BTC , gerokai palengvins savo paskutinius gyvenimo metus -- mano sis msg nebus beprasmis
O P. Viktoras apie bitkoinus lb teisus. Respekts