Tag Archives: euras

Didžioji Britanija, Brexit, Lietuva ir pasaulis

Pirmiausiai, tiems kas dabar ar labai dreba, ar labai džiaugiasi dėl Brexit rezultatų, t.y., dėl to, kad Didžioji Britanija išstoja iš Europos Sąjungos, pasakysiu, kas dabar smarkiai pasikeis: niekas. Toliau jau galite ir neskaityti, nes visa kita tebus smulkmenos.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Išdidžiai Didžioji Britanija išeina iš Europos Sąjungos. Išties ne. Realiai ji ir nebuvo pilnai ES, realiai ji pasiliks beveik ES. Kita vertus, išstojimo pasekmės jų tikrai nepradžiugins.

Na, gerai, kas dar pasikeis – formaliai Didžioji Britanija nebus Europos Sąjungos dalimi (o ir tai prie to bus pereita tik per keletą metų), bet realiai sutarčių ir atitikimų, bendro darbo ir finansų bus tiek, kad iš esmės ji liks ne ką mažiau ES dalimi, negu buvo. Pokyčiai bus tokie, kurie labiau matysis globaliai (ir globaliai jie išties rimti), o štai Lietuvoje tiesiogiai kažko per daug nepajusime.

Prisiminkime, beje, kad Didžioji Britanija visą laiką buvo ta ES dalimi, kuri buvo nuošaliai nuo kitų, o dar ir turėjusi specialias sąlygas. Ji vienintelė laikėsi atskirai bendros valiutos atžvilgiu, ji iš esmės buvo nesujungta geografiškai, ji sugebėjo išlaikyti gerokai labiau atskirtą ekonomiką ir taip toliau. Iš esmės, Didžioji Britanija visą laiką buvo truputį ne Europos Sąjungoje. O pasiliks ji beveik Europos Sąjungoje. Žingsnis didele dalimi greičiau formalus, nei realus.

Kita vertus, daugelis iki šiol nesusivokia. Ponas Andrius Užkalnis štai parašė apie tai, kad Jungtinėje Karalystėje jau vyksta masinės deportacijos – ir Lietuvoje kilo siaubas. O toksai Donald Trump, nuvykęs į Škotiją, savo Twitter akaunte paskelbė, kad žmonės džiūgauja gavę nepriklausomybę nuo ES ir kad jis ir JAV atneš tokią nepriklausomybę. Paskui, tiesa, Trump tą savo žinutę ištrynė.

Taigi, jei norite, tai bus jums daug visokių raidžių. Kai kur maža nepasirodys. Ypač didelis bus nuokrypis apie valiutų kursus ir pasaulio pokyčius. Beje, čia gal ir ryškiausia įtaka – jei per vos kelias valandas angliški uždarbiai kone dešimtadaliu nukrenta, lyginant su eurozona (įskaitant ir Lietuvą), tai šį bei tą reiškia, net ir nežiūrint į tai, kad paskui įvyksta stabilizacija.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Atsisveikinimas su Rusija

Liūdi liūdesiuką tie, kam Rusija buvo svarbus prekybos partneris. Skaudų liūdesiuką liūdi ir tie, kas iš ten gaudavo pinigus, ir pas ką klientai ten buvo, ir pas ką turistai atvykdavo poilsiauti. Aš jus informuoju, kad liūdesiukas dar tik prasideda, nes bus dar ašarėlės ir riksmai.

Džiugiai koloradiškai nusiteikę Rusijos piliečiai prašo, kad Vladimiras Putinas pareguliuotų kainas pasaulyje. Išties Vladimiras Putinas jau dasireguliavo su kainomis. Europa sėkmingai bėga nuo Gazprom, pasaulis - nuo rusiškos naftos, o kartu visi supranta, kad tas ekonominis idiotas yra tiesiog pavojingas aplinkinėms valstybėms. Jau dabar koloradiniai durniai supranta, kad rublis eina į krachą. Greitai jie supras ir tai, kad Putinas rublio neišgelbės.

Džiugiai koloradiškai nusiteikę Rusijos piliečiai prašo, kad Vladimiras Putinas pareguliuotų kainas pasaulyje. Išties Vladimiras Putinas jau dasireguliavo su kainomis. Europa sėkmingai bėga nuo Gazprom, pasaulis – nuo rusiškos naftos, o kartu visi supranta, kad tas ekonominis idiotas yra tiesiog pavojingas aplinkinėms valstybėms. Jau dabar koloradiniai durniai supranta, kad rublis eina į krachą. Greitai jie supras ir tai, kad Putinas rublio neišgelbės.

Ponai ir ponios, ar pamenate, kiek rublis kainavo vos prieš 5 metus? Aš jums priminsiu: už 1 litą buvo galima gauti 11 Rusijos rublių. Prieš 10 metų rublis kainavo kiek daugiau – už litą buvo galima gauti apie 10 rublių. Kai kuriais trumpais momentais netgi mažiau – 9 rublius už litą.  Dar prieš 2 metus už litą buvo galima gauti 12 rublių – Rusijos ekonomika iš lėto atsilikinėjo nuo Lietuvos, net nepaisant nežmoniškų naftos resursų. Bet tai vyko iš lėto – per dešimtmetį rublio kursas teatsiliko vos kokiu trečdaliu, t.y., 3/9.

Praėjus kuriam laikui po įsiveržimo į Ukrainą, rublį jau ištiko visai nemenkas krachas. Dabar už rublį tegautumėte kokius 5 lietuviškus centus (už 1 litą – 20 rublių). Per paskutinius 1 metus rublio pokytis buvo drastiškas, katastrofiškas tiesiog – nuo nepilnų 14 rublių už litą iki 25 rublių per prieškalėdinį krachą. Tą krachą Rusija stabilizavo iš savo stabilizacinio fondo – porą mėnesių leido krūvas pinigų, kad tik išgelbėtų nuo perėjimo į nepaprastai staigų eksponentinį kritimą*.

Panašu, kad stabilizacinis reikalas baigėsi – nafta pinga, rublis vėl vis aiškiau krenta. Ir vėl jau rublio atsilikimas nuo buvusio lito – dvigubas, lyginant su tuo, kuris buvo vos prieš keletą metų. Taip, jau vėl viršija 20 rublių už litą. Ir tai jau ant pusę mėnesio besilaikančio kol kas dar gana tiesinio trendo – grubiai, 3 rubliai per savaitę.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
10 litų, 1997 laida

Valiutos stabilumas Lietuvoje. Pinigų istorija.

Tie, kas taupo pinigus, ypač bankuose, nelabai tesusimąsto, kad vaikosi fikcijos. Santaupos yra neįtikėtinai laikinas dalykas, net jei nežiūrėsime į kokią nors infliaciją – jei tikitės, kad galite tiesiog prisitaupyti pinigų senatvei, klystate labai, labai smarkiai. Na, nebent jūsų senatvė jau visai ant nosies ir gyventi jums teliko keletas metų.

1 litas, 1994 laida

Ar prisimenate dar tokį pinigą? Įvestas tais pat metais, kai litas susietas su JAV doleriu – 1994. Ilgą laiką Žemaitė buvo vienu iš populiariausių banknotų. Pagal tuometinę vertę tur būt atitiktų kokius 5 dabartinius litus. Tačiau infliacija – ne vienintelis pasikeitimas, kuris įvyko per tą laiką.

Ar žinote, kiek Lietuvoje buvo kardinalių valiutinių pasikeitimų per paskutinį šimtą metų? Aš jums papasakosiu ir tada turėsite vaizdą apie tai, koks nestabilus ir laikinas dalykas yra pinigai. Kiek pastebiu, dauguma žmonių apie tai išvis nesusimąsto, kad pinigų vertė – kaip vandens lašas ant įkaitusios keptuvės: lyg ir yra, o žiū – ir dingo.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Algirdas Šemeta 11 metų 11 mėnesio 11 dieną

Algirdas Šemeta, ES finansų komisaras

Algirdas Šemeta nepasigaili nieko. Ir šįsyk jo aukomis taps bankai.

Šiandien Algirdas Šemeta paskelbė naujieną, kuri verta šios datos 11 metų 11 mėnesio 11 dienos – 11.11.11. Aišku, jei ji bus įgyvendinta. Nes gali būti, kad po daugelio metų ją kas nors švęs, kaip kokią revoliuciją ar dar ką nors. Aišku, bankai ir visokie finansų rinkos spekuliantai jau dabar apimti tylių isterikų. Tylių isterikų todėl, kad jei jie šauks garsiai, tai visokie Occupy judėjimai mintį labai jau greit pasigaus, o tada jau tikrai neliks šansų, kad išsigelbėti jiems pavyks.

Naujiena yra paprasta, apie ją kalbama jau seniai, o pusę metų – garsiai, tačiau dabar apie tai imta kalbėti kitu tonu: tai bus ir viskas. Europos Sąjunga ruošiasi apmokestinti finansinius sandėrius. Kitaip tariant, vienu kartu nudėti milijonus spekuliantų kartu su visais jų robotais, prekiaujančiais biržose iš smulkių pokyčių, ypač išvestiniuose finansiniuose produktuose. Čia galim išsyk pastebėti, kad didžiausiais iš tokių prekeivių buvo būtent tos kontoros, kurios siejamos ir su 2000 sprogusiu dotkomų burbulu, ir su 2008 sprogusiais NT burbulais, ir su dabar prasidėjusiomis naujomis problemomis.

Šį mokestį palaiko ir Merkozy, kitaip tariant Prancūzija su Vokietija. Kiek anksčiau jam pritarimą paskelbė José Manuel Barroso. Tuo tarpu labiausiai dėl šio mokesčio isterikuoja Didžioji Britanija, kurioje sėdi tos pačios spekuliacinės kontoros. Kontroversijų fone galim spėti, kad Algirdas Šemeta bus prakeiktas pasaulyje taip pat įspūdingai, kaip buvo prakeiktas Lietuvoje. Bet šį kartą jį prakeiks ne žmonių masė, o finansų rykliai.

Valiuta savo esme neturėtų turėti vertės, nes ji tėra apskaitos matas ir sandorių įgalinimo įrankis. Tačiau taip jau gaunasi, kad valiuta vertę įgauna. Ir per tai didžiausiais vertės valdytojais tampa ne pridėtinės vertės kūrėjai, o institucijos, kurios, grubiai tariant, teturėtų būti atsakingomis už informacijos apsikeitimą – tai bankai.

Išties gana sunku prognozuoti, kokie bus pokyčiai, įvedus tokį mokestį. Ir išvis, kokio lygio tai būtų mokestis (kalbos buvo apie 57 milijardus eurų). Spėti galim tiktai tiek, kad žaidimai su kursų pokyčiais paros bėgyje greičiausiai baigtųsi, kaip baigtųsi ir žaidimai su minutes tetrunkančiais kursų paternais. Išvestinių instrumentų patrauklumas irgi sumažėtų. Dėl mažėjančių srautų kažkiek turėtų stiprėti lokalios rinkos su lokaliais gamintojais, taip pat – didėti aukštesnės pridėtinės vertės kūrėjų pelningumas, lyginant su tais, kurie tik perka ir parduoda.

Labai įdomus klausimas, ar paraleliai kiltų palūkanų normos: viena vertus, palūkanų normos turėtų kilti dėl mažėjančios diversifikacijos ir bankų pelnų, kita vertus, paskolos turėtų tapti patrauklesniu užsiėmimu, į kurį būtų permetami pinigai iš žaidimų, tad palūkanų normos gali ir kristi. Nesiimčiau vienareikšmiškai teigti, čia galėtų geriau pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jais jūs patikėsite.

Panašiai nesiimčiau teigti ir apie infliacijos didėjimą ar mažėjimą. Šiaip jau tai būtų antras pinigų turėjimo apmokestinimas, tad poreikis apmokestinimui per infliaciją sumažėtų. Kita vertus, pinigai taptų ne tokia likvidžia preke, kas reikštų jų vertės kritimą, o tai reikštų vėlgi infliaciją. Žodžiu, irgi įdomu, ir vėlgi čia galėtų pakomentuoti kažkas iš bankininkų. Jeigu jūs jais patikėsite.

Taip ar anaip, anksčiau buvo kalbos apie tai, kad apmokestinti galėtų būti tarptautiniai finansiniai sandėriai, tačiau dabar kalbos jau suka link visų sandėrių apmokestinimo. Ir tos kalbos galų gale pasirodo besančios ne teorinėmis, o greičiau praktinėmis. O tai rimtas žingsnis. Tai pokytis, kurio galia prilygtų prieš kokį šimtmetį išplitusiam nekilnojamo turto apmokestinimui bei progresiniams mokesčiams. Šie du mokesčiai kažkada tapo priežastimi, dėl kurios Vakarų pasaulis išvengė visokių revoliucijų.

Galim atkreipti dėmesį, kad šiandien Italijos senatas patvirtino taupymo programą, taip parodydamas vietą Silvio Berlusconi, kuriam telieka tikėtis, kad tos programos nepatvirtins žemesnieji rūmai. Visa tai dėl to, kad ant Graikijos pavyzdžio Italija pasimokė. Paraleliai galim pastebėti, kad Kinijos eksportas krenta, o JAV eksportas auga. Tuo tarpu nepaisant visų cypsmų, euro kursas šiandien yra daugmaž toks pat, kaip ir prieš mėnesį.

Tačiau šiame fone įdomiausiai skamba ne finansų rinkos, o visai nesusijęs sandėris: Anglo American suvalgė De Beers, galų gale gaudama 85 procentus. Ir jei anksčiau dar buvo kalbų apie tai, esą kažkokia konkurencija keliolikoje procentų deimantų rinkos yra, tai dabar apie šitai kalbų jau nebebus. Nes De Beers per paskutinius porą dešimtmečių faktiškai ėmė kontroliuoti Rusijos gavybą, o Anglo American – jau ir taip kontroliuoja likusį pasaulį. Konsolidacija, vienok. Norite pažaisti? Investuokite į deimantus ir tikėkitės, kad nusipirkote ne sintetinius. Galėsite paspekuliuoti kiek saugiau, nei pirkdami valiutą.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Graikijos referendumas. Paspėliokim, kas už jo slepiasi.

Čia nereikia gilintis net, kas ten vyksta, nes aiškus faktas: valdžia, nuolat maitindama marginaliausius ir bukiausius rinkėjus (tenykščius runkelius) visokiomis socialinėmis gerovėmis, prisidirbo. Prisidirbo ir augindama valdišką aparatą. Prisidirbo visaip – ir išlaidaudama, ir įsiskolindama visokiems bankams, ir belenką falsifikuodama*. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti šalyje, kurioje nebuvo jokios kitos politikos, išskyrus totalinį populizmą.

Graikija, komunistų protestai demonstracijoje

Graikų komunistai komunizmą įsivaizduoja labai paprastai: visa Europos Sąjunga dirba pagal galimybes, o graikiški marginalai gyvena pagal poreikius.

Graikijos problema yra labai paprasta ir beveik neišsprendžiama: populistinė valdžia per keletą dešimtmečių sugebėjo išauginti ypatingai savimyliškų ir egoistiškų idiotų minią, tuo tarpu visokių chaosų bei revoliucijų idėjos tenai yra senos, todėl dabar žaizda atsivėrė, tiesiog trykšteldama į visas puses nesuvaldomu pūlinių srautu. Štai tie pūliniai, tiksliau minia anarchistų, komunistų ir kitų puspročių dabar pasiryžusi geriau privesti šalį iki visiško chaoso, bankroto ir revoliucinių skerdynių, bet dirbti jie nesutiks nei už ką. Tai natūralu: pripratęs gyventi už pašalpas, niekada nenorėsi dirbti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter